10f8a9e0-191b-4e4e-a950-4df7c6e6dd46 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2A-81-464/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02466-2014-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 2.1.3.3.1; 2.9; 3.2.6.12.2(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. vasario 28 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų S. M., D.

T., G. M., B. K. ir Z. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo ir 2017 m. balandžio 4 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-513-232/2017 pagal ieškovų S. M., D. T., G. M., B. K., Z. B. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS, valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo Lietuvos bankas.             Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

Ginčo esmė IeÅ¡kovai S. M., D. T., G. M., B. K. ir Z. B. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu ir prašė:

1) pripažinti, kad jų atsakovei AB bankui SNORAS perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalį ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur atitinkančios sumos litais;

2) tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis atsakovei perduotos piniginės lėšos nėra indėliai kaip numatyta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur atitinkančios sumos litais;

3) jeigu teismas konstatuotų, kad ieÅ¡kovų įsigytos atsakovės obligacijos nėra draustos, pripažinti ieÅ¡kovų su atsakove sudarytas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis negaliojančiomis ab initio (nuo jų sudarymo momento) bei taikyti restitucijÄ , pripažįstant, kad atsakovei pagal obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis ieÅ¡kovų perduotos lėšos yra ieÅ¡kovų atsakovės einamosiose sÄ skaitose laikytos lėšos;

4) pripažinus ieÅ¡kovų su atsakovu sudarytas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restitucijÄ , priteisti iÅ¡ VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieÅ¡kovams draudimo iÅ¡mokas, nevirÅ¡ijant 100 000 Eur atitinkančios sumos litais;

5) priteisti iš atsakovų solidariai ieškovų naudai 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ieškovai su atsakove AB banku SNORAS buvo sudarę obligacijų įsigijimo sutartis: S. M. 2011-10-31, 2011-08-01 įsigijo 273 obligacijas už 27 300 Lt; D. T. 2011-10-03 įsigijo 72 obligacijas už 7 200 Lt; G. M. 2011-04-26, 2011-08-01 įsigijo 150 obligacijų už 27 264 Lt; B. K. 2011-08-01 įsigijo 120 obligacijų už 12 000 Lt;

Z. B. 2011-07-04 įsigijo 400 obligacijų už 40 000 Lt. Ieškovų teigimu, įkalbėti atsakovės AB banko SNORAS darbuotojų ir pagrįstai manydami, kad obligacijos yra apdraustos atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kad tai yra lygiai tokios pat priemonės, kaip ir terminuotasis indėlis, taip pat manydami, kad atsakovė AB bankas SNORAS yra stabilus ir patikimas bankas, ieškovai su atsakove sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, kuriomis iš AB banko SNORAS įsigijo pagal emisijas platintas obligacijas.

Žinodami, kad obligacijos yra nedraustos, kad tai nėra alternatyvios terminuotiesiems indėliams priemonės, kad banko finansinė padėtis yra prasta, tokių sandorių jie nebūtų sudarę.                                                                                           Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2017-02-15 sprendimu ieškovų S. M., D.

T., G. M., B. K. ir Z. B. ieÅ¡kinį atmetė; 2017-04-04 papildomu sprendimu iÅ¡ kiekvieno ieÅ¡kovo teismas priteisė po 33,22 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų atsakovei VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“.Atmesdamas ieÅ¡kinio reikalavimus teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais analogiÅ¡ko pobÅ«džio bylose, t. y. kad asmuo, įgydamas obligacijÄ , kartu prisiima ir obligacijÄ iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikÄ . Å i rizika pagal Europos Parlamento ir Tarybos 1997-03-03 direktyvÄ 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nėra priskirta prie draudimo objektų, todėl ieÅ¡kovams, kaip investuotojams, apsauga netaikytina.Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktikÄ nėra ir pagrindo dėl kokių nors priežasčių ar aplinkybių AB banko SNORAS obligacijų įsigijimo sandorį prilyginti banko indėlio sutarčiai, todėl ieÅ¡kovų reikalavimas taikyti indėlio sutarties nuostatas taip pat yra nepagrįstas.

Spręsdamas, ar ieÅ¡kovai galėjo suklysti, teismas atsižvelgė į visų ieÅ¡kovų, iÅ¡skyrus ieÅ¡kovę B. K., įgytÄ aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , į jų dirbamo darbo pobÅ«dį bei į turėtus ankstesnius sutartinius santykius su atsakove – visi ieÅ¡kovai iki ginčo sutarčių sudarymo jau turėjo indėlius AB banke SNORAS. Å ios aplinkybės leido teismui padaryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovai turėjo galimybę atskirti susitarimÄ dėl indėlio nuo obligacijų įsigijimo sandorio bei Å¡ios investicinės priemonės draudimo sÄ lygų.

Tai, kad ieÅ¡kovai nesusipažino ar neskaitė su jais sudarytų Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių bei sutarčių dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo, arba skaitė jas neatidžiai reiÅ¡kia pačių ieÅ¡kovų nerÅ«pestingumÄ ir suklydimo nepateisina. Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovams buvo suteikta „neprofesionalaus kliento“ kategorija, be to, obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis tiek savo forma, tiek turiniu iÅ¡ esmės skiriasi nuo banko indėlio sutarties ir tai ieÅ¡kovams turėjo bÅ«ti žinoma.Vertindamas, ar ieÅ¡kovai buvo suklaidinti (apgauti) atsakovės, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog banko darbuotojai aktyviais veiksmais siekė juos suklaidinti, kÄ pripažino ir teisme apklaustos ieÅ¡kovės, patvirtinusios, jog banko darbuotojos reklamavo ginčijamÄ investicinę priemonę, taip pat pripažinusios, jog bÅ«tent investicijos pelningumo faktorius nulėmė jų apsisprendimÄ sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis.

Teismas rėmėsi ir analogiÅ¡kose bylose teismų praktikoje jau suformuotu aiÅ¡kinimu, kad nors po Lietuvos banko nutarimo, kuriuo buvo suvaržyta atsakovės AB banko SNORAS teisė sudaryti terimuotų indėlių sutartis, atsakovė pradėjo platinti obligacijas ir vieÅ¡ai platintuose informacinio pobÅ«džio praneÅ¡imuos bei lankstinukuose deklaravo gerÄ banko finansinę padėtį bei obligacijų naudÄ , nenurodant esminės informacijos, tačiau tai savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus.Teismas byloje priėmė ir papildomÄ sprendimÄ , kuriame, atsižvelgdamas į Å¡io ginčo iÅ¡nagrinėjimo rezultatÄ , pripažino atsakovei VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ teisę į bylinėjimosi iÅ¡laidų kompensavimÄ priteisimÄ .

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai IeÅ¡kovai S. M., D. T., G. M., B. K. ir Z. B. apeliaciniuose skunduose praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-15 sprendimÄ ir jų ieÅ¡kinį patenkinti. Taip pat pateikė apeliacinį skundÄ ir dėl Vilniaus apygardos teismo 2017-04-04 papildomo sprendimo, praÅ¡ydami jį panaikini arba sumažinti atsakovei VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteistų bylinėjimosi iÅ¡laidų dydį. Apeliaciniai skundai grindžiamas tokiais argumentais: Lietuvos bankui pritaikius atsakovės AB banko SNORAS veiklos apribojimus, neleidžiant Å¡iai sudaryti terminuotų indėlių sutarčių didesnėmis nei vidutinės rinkoje palÅ«kanomis dėl per didelės rizikos vartotojams, atsakovė, kad pritrauktų klientų srautus, pradėjo prekiauti savo pačios vertybiniais popieriais.

Å ios aplinkybės neabejotinai patvirtina atsakovės motyvÄ parduoti kiek įmanoma daugiau indėlių sertifikatų ir obligacijų ir taip užvaldyti didesnius klientų lėšų kiekius, todėl atsakovė buvo suinteresuota klaidinti ieÅ¡kovus.Visuose BAB banko SNORAS praneÅ¡imuose buvo vardijami tik obligacijų pranaÅ¡umai, tačiau neužsimenama apie jų galimÄ rizikÄ . Tokia informacija potencialiems klientams buvo teikiama nepaisant Lietuvos banko nutarimo turinio, kuris pripažino atsakovės veiklos trÅ«kumus ir galimų likvidumo problemų grėsmę.

Taigi atsakovė BAB bankas SNORAS ne tik nevykdė pareigos klientus tinkamai informuoti apie su obligacijomis susijusiÄ rizikÄ , tačiau juos klaidino, nepagrįstais teiginiais užtikrindama dėl finansinių priemonių saugumo.   Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-2573-585/2016 suformavo naujÄ praktikÄ , pagal kuriÄ vertybiniai popieriai gali bÅ«ti vieÅ¡ai siÅ«lomi Lietuvos Respublikoje tik po to, kai vertybinių popierių emitentas ar siÅ«lytojas paskelbia prospektÄ . Prospekte turi bÅ«ti pateikta visa informacija, kuri yra bÅ«tina, kad investuotojai galėtų teisingai įvertinti emitento ir kiekvieno garanto turtÄ ir įsipareigojimus, finansinę bÅ«klę, pelnÄ ir nuostolius, veiklos perspektyvas.

Å iuo atveju ieÅ¡kovams nei prospektu, nei kitu bÅ«du nebuvo suteikta informacija apie blogÄ finansinę BAB banko SNORAS padėtį. Atvirkščiai, banko darbuotojai tvirtino, kad banko finansinė bÅ«klė yra gera, tai buvo skelbiama ir vieÅ¡ai.IeÅ¡kovų suklydimo faktÄ patvirtina teismo posėdžio metu ieÅ¡kovų pateikti paaiÅ¡kinimai. IeÅ¡kovės S. M., D. T. bei B. K. patvirtino, jog BAB banko SNORAS darbuotojai, pasiraÅ¡ant obligacijų įsigijimo sutartis, patvirtino, jog finansinės priemonės yra draustos kaip ir indėliai ir yra saugios finansinės priemonės. Å ios aplinkybės įrodo, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis sudarę ieÅ¡kovai pagrįstai tikėjosi ir Å¡ioms finansinėms priemonėms taikomos draudiminės apsaugos, kad tai bus saugi investicija.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieÅ¡kovams, įsigijusiems BAB banko SNORAS obligacijas, netaikoma IÄ®IDÄ® nustatyta draudimo apsauga.

Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų draudimo direktyva, Investuotojų direktyva, direktyva) priede jokių iÅ¡imčių dėl banko įsipareigojimų obligacijas įsigijusiems asmenims draudimo (iki 22 000 Eur) netaikymo nėra numatyta. PrieÅ¡ingai, nurodytos iÅ¡imtys yra nukreiptos ne į draudžiamus produktus, tačiau į asmenis, kurių atžvilgiu gali bÅ«ti taikomos iÅ¡imtys. Atitinkamai IÄ®IDÄ® negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas ir taikomas kaip numatantis kokias nors draudimo apsaugos iÅ¡imtis investuotojams.Pagal Investuotojų draudimo direktyvos 2 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali atleisti kredito įstaigÄ , kuriai taikytina Å¡i direktyva, nuo prievolės priklausyti investuotojų kompensavimo sistemai tik su ta sÄ lyga, kad indėlininkams suteikta apsauga bei jų informavimas yra taikomi investuotojams tokiomis pat sÄ lygomis ir tuo bÅ«du investuotojams suteikiama apsauga yra bent jau lygiavertė tai, kuriÄ garantuoja investuotojų kompensavimo sistema.

Kadangi nėra jokios kitokios BAB banko SNORAS klientų, įsigijusių obligacijas, apsaugos sistemos nei ta, kuri numatyta pagal IÄ®IDÄ®, darytina iÅ¡vada, kad jokios draudimo apsaugos iÅ¡imtys Å¡iuo atveju negali bÅ«ti taikomos.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teiginys, kuriuo rėmėsi ir skundžiamÄ sprendimÄ priėmęs pirmosios instancijos teismas, kad tokiu atveju, kai bankrutuoja vertybinius popierius (obligacijas) iÅ¡leidęs emitentas draudimo iÅ¡moka investuotojams nepriklauso, kvestionuotinas. Jeigu bankrotas nebÅ«tų laikomas draudiminiu įvykiu, kiltų klausimas, kokiu atveju apskritai investuotojams gali bÅ«ti mokama draudimo iÅ¡moka.Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo priimti papildomo sprendimo, kadangi ginčas tarp Å¡alių nėra iÅ¡spręstas, nes Vilniaus apygardos teismo 2017-02-15 sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka.

IeÅ¡kovai apeliacinį skundÄ dėl teismo sprendimo pateikė anksčiau, nei buvo priimtas papildomas sprendimas, todėl papildomas sprendimas negali bÅ«ti vykdomas.Atsakovės VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ praÅ¡yme dėl papildomo sprendimo nurodyta bendra 797,21 Eur dydžio jos bylinėjimosi iÅ¡laidų suma yra nepagrįstai didelė. Procesinių dokumentų apimtis nesuteikia pagrindo manyti, jog atsakovės atstovų darbo ir laiko sÄ naudos yra proporcingos iÅ¡ ieÅ¡kovų priteistam bylinėjimosi iÅ¡laidų dydžiui.

Atsakovė BAB bankas SNORAS atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Å¡io skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: Visi ieÅ¡kovai aptarnavimo sutartyje savo paraÅ¡u patvirtino, jog gavo finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ bei kitus Å¡ioje sutartyje nurodytus dokumentus. PasiraÅ¡ydami obligacijų sutartis ieÅ¡kovai taip pat patvirtino, kad prieÅ¡ jas pasiraÅ¡ydami jie susipažino su prospektu bei galutinėmis sÄ lygomis ir su jomis sutinka, patvirtino, kad buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius.

   Teismas laikėsi teisingos pozicijos, neįpareigojančios atsakovÄ Ä¯rodinėti kiekvieno ieÅ¡kovo nesuklydimo, juo labiau kad kiekvieno asmens suklydimas gali bÅ«ti nulemtas skirtingų priežasčių, jo asmeninių savybių ir kitų aplinkybių. Atsakovė ne tik neigė ieÅ¡kovų argumentus, tačiau teikė ir įrodymus, patvirtinančius tinkamÄ banko pareigų vykdymÄ bei ieÅ¡kovus individualizuojančius duomenis.    Teismas pagrįstai atmėtė ieÅ¡kovų argumentus dėl jų apgaudinėjimo dėl banko finansinės padėties.

Aplinkybė, kad 2011 m. pabaigoje bankui buvo iÅ¡kelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklÄ yra akivaizdžiai melagingi. IeÅ¡kovų pasvarstymai apie bankui grėsusį bankrotÄ bei finansinius sunkumus tėra prielaidos, kuriomis negalėjo bÅ«ti grindžiamos teismo iÅ¡vados.  Atsakovė VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose į apeliacinius skundus praÅ¡o Å¡ių skundų netenkinti. Atsiliepimai grindžiamas tokiais argumentais:

  IeÅ¡kovai, pasiraÅ¡ydami sutartis, buvo aiÅ¡kiai informuoti ir prisiėmė rizikÄ dėl obligacijas iÅ¡leidusio banko galimo nemokumo, o ta aplinkybė, kad 2011 metų pradžioje Lietuvos bankas vieÅ¡ai paskelbė apie banko inspektavimo rezultatus, nepatvirtina buvusių banko veiklos trÅ«kumus ir/ar nemokumo nei obligacijų prospekto iÅ¡leidimo momentu, nei ginčo sutarčių pasiraÅ¡ymo momentu, atitinkamai, nėra ir pagrindo pripažinti sandorius negaliojančiais.  IeÅ¡kovų niekas nevertė ir neskubino pasiraÅ¡inėti ginčo sutarčių.

IeÅ¡kovai sudarė sandorius dėl laisvų lėšų investavimo. Esant neaiÅ¡kumams, niekas netrukdė ieÅ¡kovams atidėti sutarčių pasiraÅ¡ymÄ , papraÅ¡yti leisti atsineÅ¡ti dokumentų projektus į namus ir su jais susipažinti. Nėra jokio pagrindo teigti, kad jie negalėjo suprasti sudaromų sutarčių esmės, neturėjo galimybės plačiau pasidomėti sudaromų sandorių pasekmėmis ir rizikomis. Ginčo sutarčių sudarymo metu banko siÅ«lytų terminuotųjų indėlių palÅ«kanų norma buvo žymiai mažesnė nei obligacijų.

IeÅ¡kovams, kaip apdairiems, protingiems ir rÅ«pestingiems asmenims, turėjo kilti klausimų dėl palÅ«kanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijų skirtumo. Sudarydami ginčo sutartis ieÅ¡kovai siekė gauti didesnę finansinę naudÄ , todėl esminė obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sÄ lyga jų sudarymo metu laikytina už obligacijas mokamos palÅ«kanos, jų dydis, bet ne jų draustumas.IeÅ¡kovų finansiniai praradimai atsirado ne dėl to, jog įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemtų obligacijų nuvertėjimo – nepasiteisinusios investicines rizikos.

Pagal Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sÄ lygas, nėra pagrindo teigti, kad Å¡i rizika bÅ«tų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.Pirmosios instancijos teismo papildomame sprendime padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovų ieÅ¡kinio atmetimo atveju atsakovė VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ turi teisę į bylinėjimosi iÅ¡laidų kompensavimÄ . Už teisines paslaugas sumokėta suma nevirÅ¡ija rekomenduojamų dydžiu, ji nėra per didelė ir pagrindo jÄ mažinti nėra.Trečiasis asmuo Lietuvos bankas atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Å¡io skundo netenkinti.

Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:Iki Lietuvos finansų rinkos priežiÅ«ros sistemos pertvarkos Lietuvos bankui nebuvo suteikti įgaliojimai vykdyti bankų teikimo paslaugų priežiÅ«ros funkcijos, todėl atlikto AB banko SNORAS inspektavimo metu nebuvo ir negalėjo bÅ«ti vertinami banko veiksmų, platinant obligacijas, kitus vertybinius popierius arba teikiant kokias nors kitas konkrečias finansines paslaugas klientams, atitiktis teisės aktų reikalavimams.Pagal vieÅ¡Ä jÄ vertybinių popierių apyvartÄ ir kitus finansų rinkÄ reguliuojančius teisės aktus, aplinkybė, kad priežiÅ«ros institucija kredito įstaigai yra pritaikiusi poveikio priemones ar davusi nurodymus dėl trÅ«kumų Å¡alinimo, savaime nereiÅ¡kia, kad tokia kredito įstaiga yra nemoki.

Taigi tai neužkerta kelio tokiai kredito įstaigai iÅ¡leisti ir platinti savo vertybinių popierių.IeÅ¡kovams draudimo iÅ¡mokos galėtų bÅ«ti mokamos tik tuo atveju, jeigu jie bÅ«tų praradę įsigytas obligacijas. Nagrinėjamu atveju, ieÅ¡kovai nėra praradę įsigytų obligacijų, o lėšos ieÅ¡kovams nėra grÄ Å¾inamos ne dėl to, kad kokių nors pareigų nevykdo bankas, kaip investicinių paslaugų teikėjas, o dėl obligacijų emitento bankroto. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a :

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados     Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulėsApeliantai atsakovės BAB banko SNORAS apgaule laiko banko prospekte, kuris yra ginčijamų sutarčių sudedamÄ ja dalimi, pateiktÄ klaidingÄ informacijÄ apie jos finansinę bÅ«klę. Apgaulė, anot apeliantų, pasireiÅ¡kė ir atsakovės BAB banko SNORAS darbuotojų aktyviais veiksmais, kurie ginčo sutarčių sudarymo metu akcentavo gerÄ atsakovės finansinę padėtį.

Taip pat apgaulė apeliantų siejama ir su atsakovės AB banko SNORAS veiksmais, su klientais sudarant obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis nepaisant Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimo.Aptariant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su banko apgaule kaip sandorių negaliojimo pagrindu, neatskleidžiant visos informacijos apie Lietuvos banko nustatytus pažeidimus bei jo taikytus įpareigojimus, dėl ko nebÅ«tų galima tinkamai įvertinti rizikos, banko finansinės padėties ir jo veiklos perspektyvų, svarbu pažymėti, jog Lietuvos apeliacinis teismas precedentinėse bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016; 2007-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-707-464/2017) jau yra pasisakęs, kad ieÅ¡kovai, reikÅ¡dami reikalavimÄ nuginčyti sandorį bei remdamiesi suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turėtų įrodyti, jog bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių sudarymo metu.

Nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta ir tokiu aspektu, kad aplinkybė, susijusi su Lietuvos banko 2011-01-18 draudimu atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotojų indėlių sutartis, pagal kurias siÅ«lomų palÅ«kanų norma bÅ«tų didesnė nei rinkos vidurkis, nėra teisiÅ¡kai aktuali sprendžiant dėl banko mokumo ginčijamų sandorių sudarymo momentu, juo labiau kad minėti Lietuvos banko draudimai neribojo kitokio pobÅ«džio banko veiklos vystymo ar galimybės siÅ«lyti asmenims įsigyti banko obligacijų, nurodant jų pranaÅ¡umus, įskaitytinai ir didesnį Å¡ios finansinės priemonės pelningumÄ nei terminuotų indėlių atveju, t. y. didesnių palÅ«kanų.

Todėl Lietuvos banko nustatyti draudimai patys savaime nesuponuoja iÅ¡vados, kad atsakovė BAB bankas SNORAS buvo faktiÅ¡kai nemoki ir Å¡iÄ informacijÄ nuslėpė nuo apeliantų (juos apgavo).Apeliantai nepateikė jokių kitų konkrečių duomenų, kad kiekvienam iÅ¡ jų sudarant nagrinėjamoje byloje ginčijamas sutartis atsakovė BAB banko SNORAS buvo jau nemoki. Apeliantai iÅ¡ esmės banko nemokumÄ Ä¯rodinėja bendro pobÅ«džio aplinkybėmis, kurios pagal aktualiÄ teismų praktikÄ analogiÅ¡kose bylose neaptvirtina banko apgaulės. Be to, apeliantai nepateikė ir tokių įrodymų, kad atsakovės BAB banko SNORAS darbuotojų veiksmai turėjo lemiamos įtakos jų valios sudaryti ginčo sandorius su atsakove susiformavimui.

Atsižvelgiant ir į anksčiau sudarytas apeliantų sutartis dėl terminuotų indėlių, labiau tikėtina yra iÅ¡vada, kad tokio pobÅ«džio sandorių sudarymÄ lėmė pačių apeliantų ekonominis interesas gauti didesnę grÄ Å¾Ä , didesnis tokių finansinių priemonių pelningumas, kÄ teismo posėdžio metu iÅ¡ esmės pripažino ir apeliantės S. M., D. T. bei B. K..Apeliantai savo skunde kaip naujai formuojamÄ teismų praktikÄ Ä¯vardija Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2573-585/2016 pateiktus iÅ¡aiÅ¡kinimus, kad vertybiniai popieriai gali bÅ«ti vieÅ¡ai siÅ«lomi Lietuvos Respublikoje tik po to, kai vertybinių popierių emitentas ar siÅ«lytojas paskelbia prospektÄ , kuriuo pateikta visa informacija, kad investuotojai galėtų teisingai įvertinti emitento ir kiekvieno garanto turtÄ ir įsipareigojimus, finansinę bÅ«klę, pelnÄ ir nuostolius, veiklos perspektyvas.

Tačiau nurodytas Vilniaus apygardos teismo sprendimas yra panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2017-07-13 nutartimi, vadinasi, tokios praktikos, kuri bÅ«tų skirtinga nuo susiformavusios visose kitose analogiÅ¡kuose ginčuose, nesama. Pažymėtina ir tai, kad bÅ«tent žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukÅ¡tesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų priimtų procesinių sprendimų – precedentų, bet ne atvirkščiai, todėl ir dėl Å¡ios priežasties nebÅ«tų teisinio pagrindo remtis apeliantų nurodytos praktikos pavyzdžiu net ir tuo atveju, jeigu sprendimas nebÅ«tų panaikintas.Atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad atsakovės veiksmai, kuriais ji tyčia siekė suklaidinti apeliantus ir paveikti jų valiÄ sudaryti sandorius su atsakove, nėra įrodyti, taigi CK 1.91 straipsnio taikymo pagrindas nenustatytas.Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo ar suklaidinimoApeliantai taip pat tvirtina, kad jie, sudarydami jų interesams prieÅ¡taraujančias ginčo sutartis, buvo klaidingai įsitikinę, jog obligacijoms bus taikoma draudiminė apsauga ir tai bus saugi investicija.

Todėl suklydus dėl obligacijų draustumo fakto apeliantai yra suklydę dėl esminių sutarčių sÄ lygų, todėl Å¡is suklydimas yra kitas jų ginčijamų sandorių panaikinimo pagrindas. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sÄ moningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo Å«kiniai, ekonominiai, buitiniai, kultÅ«riniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norÄ sudaryti konkretų sandorį.

Å is žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbiÄ reikÅ¡mę turi tikslas ir motyvai. Netiksliai arba iÅ¡kreiptai iÅ¡reiÅ¡kus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sudaryti sandorį arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo.Ä®statymų leidėjo valia suklydimas negali bÅ«ti laikomas turinčiu esminės reikÅ¡mės, jeigu Å¡alis suklydo dėl savo pačios didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių rizikÄ buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, bÅ«tent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).

Todėl vertinant, ar buvo iÅ¡ esmės suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, kuomet Å¡alies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiÅ¡kia, kad kiekvienas asmuo, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiÅ¡kumui, pats privalo rÅ«pintis savo teisėmis ir pareigomis. PrieÅ¡ atlikdamas bet kokį veiksmÄ asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu Å¡alims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieÅ¡ sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras.

Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali bÅ«ti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio Å¡alies neapdairumo, neatidumo ar nerÅ«pestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).Nagrinėjamu atveju visi apeliantai, pasiraÅ¡ydami ginčijamas obligacijų sutartis, patvirtino, kad yra susipažinę su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sÄ lygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes.

Byloje nėra tokių duomenų, kad apeliantai sutarčių su jais sudarymo momentu (ar kuriuo nors kitu metu) bÅ«tų pareikalavę pateikti kuriuos nors negautus dokumentus arba informacijÄ , o atsakovė bÅ«tų atsisakiusi tÄ padaryti, jie neįrodinėjo, kad tokia informacija jokiais kitais bÅ«dais bei formomis, pavyzdžiui, banko internetiniuose tinklapiuose ar banko skyrių padaliniuose, buvo nepasiekiama. Jeigu prieÅ¡ pasiraÅ¡ydami ginčijamas sutartis apeliantai jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiÅ¡kino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali bÅ«ti vertinamas kaip turintis esminės reikÅ¡mės sandorio galiojimui, nes Å¡iÄ rizikÄ apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).TokiÄ iÅ¡vadÄ pagrindžia ir byloje nustatyti faktai, kad dar iki obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sudarymo visi apeliantai buvo sudarę ir terminuotųjų indėlių sutartis (turėjo investavimo patirties), vadinasi, jiems turėjo bÅ«ti žinoma ir kaip atrodo terminuotojo indėlio sutartis, ir kokia jos sudarymo procedÅ«ra, lyginant su naujai sudaromais sandoriais dėl obligacijų.

Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties turinys, joje vartojamos sÄ vokos (investuotojas, emitentas ir kt.) taip pat akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties bei joje vartojamų sÄ vokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Todėl net ir tuo atveju, jeigu bankas tinkamai neįvykdė pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neteiktų pagrindo pripažinti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis negaliojančiomis dėl esminio antrosios Å¡alies suklydimo. Apeliantams renkantis iÅ¡ kelių investavimo bÅ«dų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – jiems turėjo bÅ«ti suprantama, kad tai yra skirtingi finansiniai produktai ir kad banko siÅ«lomos didesnės palÅ«kanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra didesne rizika.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai aktualiomis pripažino apeliantų turimos patirties santykiuose su banku, jų iÅ¡silavinimo ir /ar darbinės veiklos pobÅ«džio aplinkybes, suponuojančias tokiÄ labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad jie gebėjo atskirti susitarimÄ dėl indėlio nuo obligacijų įsigijimo sandorio, juolab kad teismų praktikoje jau buvo pasisakyta, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriÅ¡kai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).Å iame kontekste teisėjų kolegija sutinka ir su atsakovės VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ argumentais, kad apeliantai nebuvo skubinami nedelsiant pasiraÅ¡yti ginčo sutartis – tokių duomenų byloje nėra.

Kilus bet kokių neaiÅ¡kumų dėl naujų sandorių turinio ir/ar dėl draudimo sÄ lygų skirtumų, lyginant su jų anksčiau sudarytomis terminuotų indėlių sutartimis, apeliantai turėjo galimybę atidėti naujų sutarčių pasiraÅ¡ymÄ ir su jų projektais iÅ¡samiau susipažinti namuose arba pasikonsultuoti su kitais asmenimis, teisininkais. Todėl konstatuotina, kad apeliantų apsisprendimÄ sudaryti ar nesudaryti ginčo sandorius Å¡iuo konkrečiu atveju lėmė ne jų draustumo aspektas, bet banko siÅ«lomos geresnės nei terminuotų indėlių sutarčių pasiraÅ¡ymo / pratęsimo atveju sÄ lygos (didesnės palÅ«kanos ir galimybė anksčiau laiko atsiimti investicijÄ su palÅ«kanomis).

Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, ne bet kokios finansų tarpininko kliento informavimo pareigos pažeidimas yra pakankamas ir esminis, kad sudarytų pagrindÄ sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui bÅ«tina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiÅ¡komis aplinkybėmis nebÅ«tų sudaręs. Jei iÅ¡ faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodamas konkrečiÄ informacijÄ ieÅ¡kovas sandorį bÅ«tų vis vien sudaręs, ieÅ¡kinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali bÅ«ti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).Kitokios teisėjų kolegijos iÅ¡vados dėl apeliantų valios sudaryti ginčijamus sandorius susiformavimo nelemia ir apeliaciniame skunde akcentuojama bei lietuvių kalbos specialisto iÅ¡vada grindžiama aplinkybė, kad atsakovės BUAB banko SNORAS naudotas apibÅ«dinimas „saugus“, taikytinas obligacijoms, savo esme reiÅ¡kiantis jų apsaugojimÄ , nepavojingÄ investicijÄ , neprofesionalių klientų buvo suprantamas vienareikÅ¡miÅ¡kai kaip konkrečių banko įsipareigojimų apeliantams apdraudimas.

Viena vertus, sÄ vokos „saugus“ ir „apdraustas“ nėra tapačios ar identiÅ¡kos, todėl deklaruojamo saugumo turinį apeliantai galėjo pasitikslinti. Kai asmuo, turėdamas realiÄ galimybę, iÅ¡samiau investavimo į obligacijas sÄ lygomis nepasidomi, teisės požiÅ«riu toks elgesys vertinamas kaip neatsargus, neatidus ir nerÅ«pestingas. Todėl net jeigu apeliantai ir klydo manydami, kad obligacijų emitento nemokumo atveju jiems bus iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka, toks suklydimas nelaikytinas turinčiu esminės reikÅ¡mės, nes Å¡alis suklydo dėl savo pačios didelio neatsargumo (CPK 1.90 str. 5 d.). Kita vertus, labiau tikėtina, kad apeliantų suklydimÄ lėmė ne klaidingai jų suvokta aplinkybė apie obligacijų draudimÄ banko nemokumo (jo bankroto) atveju, tačiau pati banko nemokumo atsiradimo tikimybe.

Tačiau vien pats faktas, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti suklaidinimo dėl sandorio esmės faktÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokio neapdairaus elgesio padariniai Å¡iuo atveju tenka patiems prisiėmusiems rizikÄ apeliantams ir jų suklydimas negali bÅ«ti laikomas turinčiu esminės reikÅ¡mės ar lemiančiu sandorių negaliojimÄ .Dėl draudimo apsaugos investuotojams netaikymoApeliantai savo skunde taip pat kvestionuoja ir pirmosios instancijos teismo padarytÄ iÅ¡vadÄ , kad obligacijoms netaikytina investicijų draudimo apsauga.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, atsižvelgdamas ir į Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateiktus iÅ¡aiÅ¡kinimus, yra pasisakęs, kad vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grÄ Å¾inti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė, o kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grÄ Å¾inti finansines priemones.

Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju – BAB bankas SNORAS) sutapo, taip pat nesudaro pagrindo iÅ¡plėsti Investuotojų direktyvos bei jÄ Ä¯gyvendinančio IÄ®IDÄ® tokia apimtimi, kad Å¡ie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse, kuriose teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, ir toliau nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, įgydamas obligacijÄ , prisiima ir obligacijÄ iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikÄ ; atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sÄ lygas, nėra pagrindo teigti, kad Å¡i rizika bÅ«tų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).Teisėjų kolegija sprendžia, kad Å¡ie kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimai aktualÅ«s ir nagrinėjamoje byloje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užtikrina vienodos teismų praktikos formavimÄ ir vienodÄ teisės aiÅ¡kinimÄ (CPK 4 str.). Todėl kasaciniam teismui pateikus bÅ«tent tokius iÅ¡aiÅ¡kinimus analogiÅ¡kose, kaip ir nagrinėjamoje byloje, faktinėse situacijose, nurodytos nutartys tampa precedentinėmis ir privalomomis teismams, nagrinėjantiems tokius pačius klausimus. Apeliantams nenurodžius jokių aplinkybių, kodėl jų situacija turėtų bÅ«ti vertinama kitaip, konstatuotina, kad pagrindo nukrypti nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nėra.

Apeliantų nurodytos Europos SÄ jungos teisės aktų bei juos įgyvendinančio IÄ®IDÄ® aiÅ¡kinimo interpretacijos taip pat nesudaro pagrindo netaikyti aktualių kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimų ar teises normas aiÅ¡kinti kitaip, nei savo jurisprudencijoje yra iÅ¡aiÅ¡kinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų kaip teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingų teisingam bylos iÅ¡nagrinėjimui teisėjų kolegija nepasisako.Dėl papildomo teismo sprendimo  Apeliantai dėl papildomo teismo sprendimo pateiktame apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo pagrindo spręsti papildomo sprendimo priėmimo klausimÄ , nes pats ginčas tarp Å¡alių dar nėra iÅ¡spręstas, o apeliacinis skundas yra pateiktas anksčiau, nei buvo priimtas Å¡is papildomas sprendimas, be to, praÅ¡yme dėl papildomo sprendimo nurodyta bendra 797,21 Eur dydžio bylinėjimosi iÅ¡laidų suma yra nepagrįstai didelė.Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, atsakovė VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2016-06-26 ir 2016-12-07 pateikė į bylÄ praÅ¡ymus dėl patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo ir Å¡ias iÅ¡laidas pagrindžiančius įrodymus.

Atsakovė nurodė patyrusi iÅ¡ viso 797,21 Eur advokato teisinės pagalbos iÅ¡laidų. Kadangi iki bylos iÅ¡skyrimo į 4 atskiras bylas joje iÅ¡ viso buvo 24 ieÅ¡kovai, todėl dėl kiekvieno ieÅ¡kovo atsakovė teigia patyrusi po 33,22 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų (797,21 Eur : 24 = 33,22 Eur). Vilniaus apygardos teismui 2017-02-15 sprendime neiÅ¡sprendus bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo Å¡alims klausimo, kaip tai numatyta CPK 270 straipsnio 5 d dalies 3 punkte, atsakovė VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ pagrįstai iniciavo Å¡io trÅ«kumo iÅ¡taisymo procesÄ , 2017-02-24 pateikusi teismui praÅ¡ymÄ dėl papildomo sprendimo priėmimo (iÅ¡ 5 ieÅ¡kovų priteisti jai po 33,22 Eur), o pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimÄ iÅ¡sprendė tinkamai.CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl iÅ¡laidų advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti priteisimo to pageidaujanti Å¡alis turi teismui raÅ¡tu pateikti praÅ¡ymÄ su iÅ¡laidų apskaičiavimu ir pagrindimu;

Å¡ios iÅ¡laidos negali bÅ«ti priteisiamos, jeigu praÅ¡ymas dėl jų priteisimo ir iÅ¡laidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos. CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad teismas, priėmęs byloje sprendimÄ , dalyvaujančių byloje asmenų pareiÅ¡kimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomÄ sprendimÄ , jeigu teismas neiÅ¡sprendė bylinėjimosi iÅ¡laidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.Å iuo konkrečiu atveju egzistavo visos CPK 277 straipsnyje numatytos sÄ lygos papildomam sprendimui priimti, nepriklausomai nuo to, kad dėl sprendimo, kuriuo buvo iÅ¡spręstas Å¡alių ginčas, jau buvo paduotas apeliacinis skundas.

Tokio ribojimo įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs, prieÅ¡ingai, yra nustatytas 20 dienų terminas po teismo sprendimo priėmimo atitinkamiems praÅ¡ymams paduoti (CPK 277 str. 2 d.), taip pat numatyta galimybė apskųsti tokį sprendimÄ atskirai nuo pagrindinio teismo sprendimo (CPK 277 str. 4 d.). Atsakovė bylinėjimosi iÅ¡laidas pagrindžiančius įrodymus, į bylÄ pateikė laiku, o skundžiamu 2017-02-15 sprendimu teismas bylinėjimosi iÅ¡laidų nepaskirstė. Taigi sÄ lygos papildomo sprendimo institutui nagrinėjamojoje byloje taikyti buvo susiklosčiusios, o kitokia apeliantų pozicija nėra pagrįsta. Teisėjų kolegija negali sutikti ir su apeliantų skundo argumentais, kad bendra 797,21 Eur dydžio bylinėjimosi iÅ¡laidų suma yra nepagrįstai didelė.

Visų pirma pažymėtina, kad Å¡ioje bylos dalyje apeliacijos objektas yra skundžiamas pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas, kuriuo iÅ¡ kiekvieno ieÅ¡kovo buvo priteista po 33,22 Eur advokato teisinės pagalbos iÅ¡laidų atsakovei VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ (t. y. iÅ¡ viso 166,10 Eur), todėl apeliantai neturi pagrindo kvestionuoti iÅ¡ jų nepriteistos sumos pagrįstumo. Be to, praÅ¡yta priteisti iÅ¡ jų bylinėjimosi iÅ¡laidų pirmosios instancijos teisme suma (166,10 Eur) nevirÅ¡ijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) 8.2 punkte už atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį nustatyto dydžio.

Kadangi Å¡alys duomenų apie turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, Å¡ių iÅ¡laidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimÄ ir 2017 m. balandžio 4 d. papildomÄ sprendimÄ palikti nepakeistus.             TeisėjosRasa GudžiÅ«nienė Dalia Kačinskienė Nijolė PiÅ¡kinaitė