2025-05-28 Nr. AB-9481-3-61-3-01509-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-615-822/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01509-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. I. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 25S69864 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skunde be kita ko, prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą, nepanaikinant leidimo laikinai gyventi kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas ir laikyti leidimą laikinai gyventi Nr. 760296099 galiojančiu (neįpareigojant pareiškėjo grąžinti leidimą laikinai gyventi atsakovui), iki kol teismas priims galutinį sprendimą šioje administracinėje byloje arba kol pareiškėjas negaus naujo leidimo laikinai gyventi, pateikęs dokumentus 2025 m. balandžio 17 d.

Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnio nuostatomis, jis bet kada gali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, t. y. iš savo ilgalaikės nuolatinės gyvenamosios vietos. Šiuo atveju, komplikuotųsi susiklostę bet kokie jo socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuva, tuo labiau, kad pareiškėjas sunkiau komunikuoja lietuvių kalba. Pareiškėją atskyrus nuo gyvenamosios aplinkos, bus ypatingai pažeistos jo teisės. Taip pat, pareiškėjas tikisi, kad greitu metu pateiks prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo ir jam šis leidimas bus išduotas laiku, dėl ko jis Lietuvos Respublikoje liks legaliai.

Pareiškėjo įsitikinimu, jis nekelia jokios grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjas tvirtino, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, dėl ko jis neteks būsimos darbo vietos, praras nuomojamą būstą, praras didelius pinigus dėl reikalavimo jam išvykti iš šalies, nebeturės galimybės gauti naujo leidimo laikinai gyventi dėl tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) tvyrančios politinės situacijos. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis gali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos bei tuo jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. nutrūktų arba itin komplikuotųsi susiklostę jo ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuva, darbo santykiais.

Pareiškėjas nurodė, kad jis seniai yra išvykęs, nutraukęs visus ryšius, (duomenys neskelbtini) jis neturi giminių, pareiškėją grąžinus į (duomenys neskelbtini), turėtų kreiptis į socialines įstaigas dėl labdaros bei paramos teikimo, kas, pareiškėjo vertinimu, nėra laikoma oriu asmens gyvenimu ir / arba tapti benamiu. Pareiškėjas pažymėjo, kad neturint teisėto statuso Lietuvoje, jį grąžinus į (duomenys neskelbtini), jis neturėtų galimybės teisme duoti paaiškinimų dėl savo atsakymo bei paaiškinti, dėl ko prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kad galėtų likti Lietuvoje legaliai. Pareiškėjas prašė sustabdyti prašymą grąžinti savo leidimą laikinai gyventi atsakovui, suteikiant jam galimybę pateikti prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo dėl darbo. Pareiškėjas teigė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti neužtikrinti jo būtinieji poreikiai, asmuo priverčiamas išvykti į (duomenys neskelbtini), kuriame negyveno ilgą laiko tarpą, visi jo socialiniai ryšiai yra Lietuvos Respublikoje, taigi, neturėdamas jokių ryšių (duomenys neskelbtini), pareiškėjas paliekamas be gyvenamosios vietos.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 17 d. nutartimi priėmė pareiškėjo M. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu nelaikė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Hegelmann transporte“, o galutinai šį klausimą nutarė spręsti teismo posėdžio parengiamojoje dalyje, bei netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24, 25, 35 straipsnių nuostatas, todėl priimtinas.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčijamas atsakovo Sprendimas neturi jokios įtakos UAB „Hegelmann transporte“ materialiosioms subjektinėms teisėms ir pareigoms, atitinkamai, teismo sprendimas šioje administracinėje byloje minėtai bendrovei poveikio neturės, taigi, UAB „Hegelmann transporte“ neturi teisinio procesinio suinteresuotumo šios bylos baigtimi. Remdamasis, tuo, kas išdėstyta, teismas atmetė pareiškėjo prašymą į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti UAB „Hegelmann transporte“.

Teismas, apžvelgęs ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės nenurodė teisiškai pagrįstų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, jog nesiėmus nurodomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negalima daryti išvados, kad nepritaikius pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nenurodė argumentų ir nepridėjo įrodymų, kurie patvirtintų, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis patirtų didelę žalą, ar, kad neigiamų padarinių, jei tokie kiltų, pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų nepatogumų ar apsunkinimų, nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl, atsižvelgdamas į LVAT formuojamą praktiką, konstatavo, kad pareiškėjui nepateikus jokių argumentų ir įrodymų dėl jam kilsiančios žalos ar neigiamų padarinių, kurių nebūtų galima atitaisyti, jo nurodyti motyvai nesudaro pagrindo tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo iš dalies grindė tuo, kad jis gali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos bei tuo jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismo vertinimu šie pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais, kadangi atsakovas nėra priėmęs sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su būtinybe užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą teismo procese, teismas akcentavo, jog vertindamas analogiškus argumentus LVAT laikosi pozicijos, kad pareiškėjas gali dalyvauti procese tiek per savo atstovą, tiek ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą proceso dalyvių, liudytojų, specialistų, ekspertų, vertėjų dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip) (ABTĮ 13 str. 7 d.). Pagal ABTĮ 47 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus, o nagrinėjamu atveju pareiškėją byloje atstovauja advokatas. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebūtų užtikrinta jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino ir pažymėjo, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą (ABTĮ 70 str. 1 d.), todėl ši nutartis pareiškėjui neužkerta kelio, situacijai pasikeitus, pakartotinai pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III. Pareiškėjas M. I. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 17 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo ir priimti naują nutartį – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas atskirajame skunde vertina, jog jokio pažeidimo nėra atlikęs, nesislėpė nuo pareigūnų, tačiau atsakovas piktnaudžiauja savo diskrecijos teise, siekiant pareiškėjo neįleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją ar į kitą Europos Sąjungos šalį ir tiksliai nenurodant kokiu pagrindu. Pareiškėjas nurodo, kad priimtas Sprendimas yra neteisėtas ir prieštaraujantis Įstatymo ir viešajai tvarkai ir per griežtas. Šiuo atveju, pareiškėjas labai aktyviai bendradarbiauja ir atsako į visus atsakovo skambučius ar klausimus. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, o argumentai, kurių pagrindu ji priimta yra visiškai nepagristi ir neteisėti. Nutartis priimta neįvertinus, kad su pradiniu skundu buvo pateikti visi pareiškėjo statusą pagrindžiantys dokumentai ir duomenys. Teismas nevertino įrodymų, kuriais buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, taip pat, bendrai byloje nebuvo išklausytas pats pareiškėjas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 17 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui nepateikus jokių argumentų ir įrodymų dėl jam kilsiančios žalos ar neigiamų padarinių, kurių nebūtų galima atitaisyti, jo nurodyti motyvai nesudaro pagrindo tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir tvirtina, kad teismas nevertino įrodymų, kuriais buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, taip pat, bendrai byloje nebuvo išklausytas pats pareiškėjas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018; 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui.

Spręsdamas dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą, nepanaikinant leidimo laikinai gyventi kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas ir laikyti leidimą laikinai gyventi Nr. 760296099 galiojančiu (neįpareigojant pareiškėjo grąžinti leidimą laikinai gyventi atsakovui), iki kol teismas priims galutinį sprendimą šioje administracinėje byloje arba kol pareiškėjas negaus naujo leidimo laikinai gyventi, pateikęs dokumentus 2025 m. balandžio 17 d.) pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis gali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos bei tuo jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. nutrūktų arba itin komplikuotųsi susiklostę jo ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai, ir kiti ryšiai su Lietuva, pareiškėjas neteks būsimos darbo vietos, praras nuomojamą būstą, praras didelius pinigus, nebeturės galimybės gauti naujo leidimo laikinai gyventi, neturės galimybės teisme duoti paaiškinimus.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos taikyti jo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai dėl ateityje jam galinčios kilti žalos, susiję su išvykimu į kilmės valstybę, yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-456-442/2023).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog yra priimtas sprendimas grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę ar pareiškėjas realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Šiuo aspektu pareiškėjo skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-190-415/2025). Vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024). Aplinkybė, kad pareiškėją sieja su Lietuvos Respublika tam tikri ekonominiai ryšiai ir / ar jis gali patirti tam tikras neigiamas (finansines) pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu jis neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-777-520/2024).

Argumentai, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas neturės galimybės teisme duoti paaiškinimus, šiuo atveju taip pat nesudaro pagrindo taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Pagal ABTĮ 13 straipsnio 7 dalį proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nebūtų proporcingas, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, kad, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartie dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. I. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 17 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė