2022-09-28 Nr. AB-23515-3-61-3-03921-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-292-415/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03921-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. N. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 3,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamas laikotarpis yra nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. Ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju prasideda nuo dienos, kurią jis sužinojo apie savo teisės pažeidimą, t. y. nuo 2020 m. birželio 1 d., kai į Kauno tardymo izoliatorių jis buvo pristatytas iš Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK) areštinės atlikti jam paskirtos bausmės.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad yra buvęs (duomenys neskelbtini), todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lukiškių TI-K turėjo būti kalinamas kartu su buvusiais valstybės tarnautojais, tačiau Lukiškių TI-K administracija nesivadovavo SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir pareiškėją laikė kartu su kitais suimtaisiais, nebuvusiais valstybės tarnautojais. Pareiškėjo teigimu, 1 145 dienas praleidus ne su atskirai laikomais asmenimis, jam pasireiškė nerimo, baimės, beviltiškumo jausmas, kadangi jis nesuprasdavo, kodėl kiti suimtieji asmenys su juo elgėsi išskirtinai, įžeidžiančiai, provokuojančiai, žeminančiai, jų veiksmai buvo agresyvūs ir žeminantys pareiškėjo garbę ir orumą. Pareiškėjo nerimą kėlė ir nepalanki socialinė aplinka, nes dažnai pareiškėją veikė nusikaltėlių pasaulio subkultūra, neformalios grupuotės bei kiti asmenys kalinami už labai sunkius nusikaltimus. Nors Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyrius privalėjo užtikrinti pareiškėjo tinkamą saugumą per šį laikotarpį, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjas itin dažnai buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą (iš viso 35 kartus), perkeliant pareiškėją nuo vienų suimtųjų, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai, pas kitus. Pareiškėjo teigimu, taip buvo siekiama tyčia padaryti jam psichologinį spaudimą, tokiu būdu neteisėtais veiksmais išgaunant iš pareiškėjo ikiteisminiam tyrimui naudingus parodymus.

4. Pareiškėjas nurodė, kad būnant kameroje iš pareiškėjo buvo atimamas maistas, rūbai, higienos priemonės, jam buvo grasinama susidorojimu. Esant kameroje jis turėjo kovoti dėl savo miegamosios vietos pirmame aukšte. Pareiškėjui nematant (išeinant pas gydytojus, pareigūnus, į dušą ar pasivaikščioti) jo patalynė buvo perkeliama iš pirmo aukšto miegamosios vietos į antrą aukštą, o pareiškėjo miegamąją vietą užimdavo vienas iš kameros „autoritetų“. Pareiškėjui pradedant reikšti pretenzijas buvo grasinama, kad pareiškėjas miegos prie durų. Pareiškėjas buvo įspėtas, kad jei pasiskųs pareigūnams su juo bus susidorota. Dėl šios situacijos pareiškėjas patyrė tiek fizinių, tiek dvasinių kančių, pažeminimo jausmą, išgyvenimų, buvo priverstas nemiegoti naktimis, nes bijojo dėl savo gyvybės, buvo žeminamas tiek jo, tiek jo artimųjų orumas, nes iš suimtųjų, nebuvusių valstybės tarnautojų, nuolat išgirsdavo įvairių žargonų, kurie buvo nukreipti tiek į pareiškėją, tiek į jo artimuosius. Būnant Lukiškių TI-K pareiškėjas patyrė kankinimų, žeminantį orumą elgesį, nes atsakovo atstovas negerbė jo teisių ir laisvių. Tokiu būdu buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 ir 3 straipsniai.

5. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K administracijai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo žinoma, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas, kadangi ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2011 m. spalio 5 d. tarnybiniame pranešime „Dėl IT Nr. 38-1-00107-11 ir ikiteisminio tyrimo veiksmų sankcionavimo“ Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyr. tyrėjas S. B. nurodė, kad operatyvinio tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas yra dirbęs (duomenys neskelbtini) pareigūnu.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nesistengė šalinti trūkumų, t. y. Lukiškių TI-K pareigūnai nesistengė pareiškėjui užtikrinti tinkamą izoliaciją nuo kitų suimtųjų asmenų, kurie nebuvo valstybės tarnautojai. Dėl to, kad jam nebuvo užtikrinta tinkama izoliacija, jis ne kartą kreipėsi pas psichologę. Pareiškėjo sveikatai buvo padaryta nepataisoma žala, kuri pasireiškia net ir dabar. Jis negali miegoti naktimis, yra dirglus ir erzlus, sumažėjo jo bendravimo galimybės, pasidarė labai nervingas, apatiškas. Pareiškėjui Lukiškių TI-K tinkama izoliacija nebuvo užtikrindama daugiau nei 3 metus, tokio ilgo laikotarpio negalima laikyti trumpu ir mažareikšmiu, dėl to turi būti priteista 100 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

7. Atsakovo Lietuvos valstybė atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., tačiau skundą teismui parašė 2020 m. lapkričio 26 d. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

9. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi SVĮ 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. kovo 14 d. Atvykęs į Lukiškių TI-K, jis nepranešė apsaugos ir priežiūros pareigūnams, kad yra buvęs valstybės tarnautojas. Apie tai jis nepranešė ir kitą darbo dieną po atvykimo, t. y. pokalbio metu su Socialinės reabilitacijos skyriaus, Vidaus tyrimų skyriaus (nuo 2014 m. gegužės 2 d. Kriminalinės žvalgybos skyrius) bei Psichologinės tarnybos pareigūnais. Kadangi minėtos informacijos nebuvo ir pareiškėjo asmens byloje, pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą kartu su kitais suimtaisiais, vadovaujantis SVĮ 10 straipsnio ir Suimtųjų, nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias kameras Lukiškių TI-K tvarkos aprašo nuostatomis. Lukiškių TI-K administracija galiojančių teisės aktų nepažeidė, kadangi nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas, pats pareiškėjas taip pat apie tai nepranešė.

10. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Be to, pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo E. N. skundą atmetė.

12. Teismas nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., skundą teismui pateikė 2020 m. gruodžio 1 d. Atsižvelgęs į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu žinojo arba turėjo žinoti apie galbūt netinkamas kalinimo sąlygas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą, teismas taikė ieškinio senatį reikalavimui dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. balandžio 30 d.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tiek teismo posėdžio metu, tiek skunde nurodė, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik 2020 m. birželio 1 d., t. y. tik tuomet, kai Kauno tardymo izoliatoriuje buvo pristatytas iš Alytaus AVPK areštinės atlikti jam paskirtos bausmės, kai buvo nurodyta, jog pareiškėjas bus laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų dėl pareiškėjo buvusio valstybės tarnautojo statuso. Teismas vertino, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, atsižvelgus į aplinkybių visumą, nėra laikytina svarbia atnaujinant ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas buvo pareigūnas, todėl turėjo pareigą žinoti įstatymus ir reikalauti būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Teismas taip pat pažymėjo, jog pats pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K dėl laikymo atskirai nuo kitų nuteistųjų (suimtųjų).

15. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl pareiškėjo skundą atmetė (CK 1.131 str. 1 d.).

III. 16. Pareiškėjas E. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimą ir visa apimtimi patenkinti jo skundą.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad apie savo teisių ir laisvių pažeidimus sužinojo tik nuo 2020 m. birželio 1 d. Teismui buvo pateikti tai pagrindžiantis įrodymai (dokumentai): Alytaus AVPK 2020 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. 52-S-3925 „Dėl E. N. laikymo areštinėje“; Kauno tardymo izoliatoriaus 2020 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. 13-67 „Dėl laikymo atskirai nuo kitų asmenų“; Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų 2020 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. 12- 390 „Dėl atsakymo pateikimo“; Alytaus AVPK raštas į Kauno tardymo izoliatoriaus 2020 m. birželio 16 d. prašymą Nr. 11-3076 „Dėl E. N. tarnybos“; Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Administravimo departamento Informacijos ir dokumentų valdymo skyriaus 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Nr. 1D-5028 „Dėl dokumentų kopijų pateikimo“ su priedais, iš kurių matyti, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas tik nuo 2020 m. birželio 1 d., o ne kitos dienos. Teismas šių įrodymų nevertino, kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalis, todėl priėmė netinkamą ir šališką sprendimą, kuris neatitinka esminių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

18. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą dėl ieškinio senaties termino praleidimo ją grindė tik prielaidomis. Byloje nesant jokių pagrįstų objektyvių duomenų ir įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, jog pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie galimus savo teisių ir laisvių pažeidimus iki 2020 m. birželio 1 d., teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, tokiu būdu nepagrįstai atmetė skundą ir pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, teisę į pažeidimo pripažinimo faktą ir žalos atlyginimą.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, kad nagrinėjamu atveju taikytina ieškinio senatis reikalavimui dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. Pareiškėjas į įstaigos administraciją nesikreipė su skundais, prašymais ar pareiškimais dėl atskiro laikymo. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Vilniaus PN (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. sąlygų.

22. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas ir nėra pagrindo jo atnaujinti.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo požiūriu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70); 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1863-438/2020; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2382-575/2020; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2700-415/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-502/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-2-525/2021; ir kt.). Taigi bylose dėl žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir nustatančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-662/2020; ir kt.).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo savo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1987-822/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-32-662/2021; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-41-552/2021; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-43-438/2021; ir kt.).

26. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

27. Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios administracinėse bylose dėl žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018; 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018; ir kt.).

28. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2020 m. gruodžio 1 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, tačiau nepagrįstai delsė kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde išvardytus pažeidimus, pažymėtina, kad netinkamų kalinimo sąlygų suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį.

29. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

30. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas Vilniaus PN prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

32. Pirmosios instancijos teismas nurodytų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių kontekste padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. ir nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą senaties terminą, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

33. Pirmosios instancijos teismas pakankamai motyvavo savo sprendimą, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Dainius Raižys