2016-09-21 Nr. AB-17916-3-61-3-04780-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1069-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04780-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. N. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriui dėl sprendimų panaikinimo, žalos atlyginimo ir įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9291; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 3) priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja paaiškino, kad ginčo laikotarpiu, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis jai buvo mokama sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, todėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai buvo neišmokėta dalis senatvės pensijos. Pareiškėja nesutinka su VSDFV sprendimuose išdėstytais argumentais dėl praleisto trejų metų termino skundui paduoti. Pažymėjo, jog pareiškėjos reikalavimas yra pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatomis dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų ydingumo. VSDFV nepagrįstai pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių nelaikė svarbiomis. Pažymėjo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo po 2012 m. rugsėjo 21 d., kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas, todėl ieškinio senaties terminas nėra suėjęs. Taip pat pažymėjo, kad sumažinta pensija ginčo laikotarpiu jai buvo mokama kiekvieną mėnesį, todėl sprendimai dėl pensijos dydžio buvo priimami kiekvieną mėnesį, atitinkamai tokio sprendimo apskundimo tvarka prasidėdavo kiekvieną mėnesį iš naujo. Prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš neteisėtų VSDFV tarnautojų veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad VSDFV vilkina pinigų grąžinimo procesą bei tyčiojasi iš teismų sprendimų, jų nevykdo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, kartu atstovaujanti ir Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodė, jog vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą ir įvertinus pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. skundo argumentus dėl termino skaičiavimo nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., nusprendė, kad pareiškėjos nurodyti argumentai neįrodo, kad terminą pareiškėja praleido dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių. Todėl nustačius, kad dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo (pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio 28 d.) pareiškėja į VSDFV skyrių kreipėsi su 2013 m. spalio 14 d., o į VSDFV su 2013 m. spalio 30 d. skundu buvo nuspręsta, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą tokiam reikalavimui pateikti. Pareiškėjai 2014 m. spalio 27 d. sprendimu buvo pasiūlyta pateikti termino praleidimą pagrindžiančius įrodymus, tačiau pareiškėjai per nurodytą terminą įrodymų nepateikus VSDFV 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymai dėl 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos išmokėjimo VSDFV nebuvo išnagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne tesimo tvarka, nes pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą ir neįrodė, kad šį terminą ji praleido dėl svarbių priežasčių. Atsakovas nesutiko su reikalavimu dėl žalos atlyginimo. Nurodė, kad šį reikalavimą pareiškėja grindžia subjektyviais argumentais. Pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė Civilinio kodekso 6.249 straipsnyje nustatytų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, kad 2010–2011 metais pareiškėjai VSDFV teritorinis skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 19 d. sprendimu bylos pagal pareiškėjos S. N. skundą dalį, kuria prašoma įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyrių išmokėti pareiškėjai negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nutraukė. Kitą skundo dalį atmetė.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. I-4338-189/2014 išnagrinėjo pareiškėjos skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuriuo ji prašė panaikinti VSDFV 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7427, įpareigoti VSDFV atsakyti iš naujo ir išsamiau į pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. skundą bei priteisti iš atsakovo senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, t. y. panaikino VSDFV 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7427 ir įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. skundą. Pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo paliktas nenagrinėtu.

Fondo valdyba, vykdydama teismo 2014 m. balandžio sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4338-189/2014, išnagrinėjo pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. skundą ir 2014 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8616, nustačiusi, kad pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. skunde nurodytos aplinkybės neįrodo, kad pareiškėja terminą praleido ne dėl nuo jos valios priklaususių priežasčių, pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. lapkričio 4 d. pateikti įrodymus galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus sprendimui (valinio pobūdžio nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti sumažintą pensiją) pareiškėja praleido dėl objektyvių priežasčių. Nurodė, kad pateikus įrodymus pareiškėjos skundas dėl termino atnaujinimo bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja per nustatytą terminą įrodymų nepateikė, todėl VSDFV 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (6.5)I-9291 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 14 d. prašymą (adresuotą VSDFV skyriui) ir 2013 m. spalio 30 d. skundą, kuriais buvo prašoma išmokėti negautą senatvės pensijos nepriemoką.

Pirmosios instancijos teismas, ginčo faktines aplinkybes vertindamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 kontekste, darė išvadą, kad pareiškėjos 2013 m. spalio 14 d. prašymas, su kuriuo ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyrių prašydama išmokėti neišmokėtos senatvės pensijos dalį, laikytina prašymo VSDFV padavimo data. Tačiau, nagrinėjamu atveju, pareiškėja paduodama 2013 m. spalio 14 d. prašymą VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriui dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Termino atnaujino klausimas pareiškėjos atžvilgiu buvo sprendžiamas VSDFV 2014 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8616, kuriuo iš naujo buvo išnagrinėtos pareiškėjos nurodytos termino praleidimą pateisinančios priežastys. Minėtu sprendimu nenustačius, kad pareiškėjos nurodytos priežastys galėtų būti pripažintos svarbiomis, pareiškėjai nustatytas terminą papildomiems įrodymams pateikti. Pareiškėja papildomų įrodymų, pagrindžiančių termino praleidimo priežastis nepateikė. Atsižvelgiant į tai, VSDFV 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (6.5)I-9291 pagrįstai pritaikiusi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktą, pareiškėjos skundą paliko nenagrinėtu. Pareiškėjos argumentai, jog sumažinta pensija ginčo laikotarpiu jai buvo mokama kiekvieną mėnesį, todėl sprendimai dėl pensijos dydžio buvo priimami kiekvieną mėnesį, atitinkamai tokio sprendimo apskundimo tvarka prasidėdavo kiekvieną mėnesį iš naujo, jau minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutarties kontekste, taip pat nelaikytini teisingais.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9291.

Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (6.5)I-9291 atsisakė atnaujinti terminą skundui dėl senatvės pensijos nepriemokos paduoti ir nenagrinėjo pareiškėjos prašymų, t. y. pareiškėjos skundas nebuvo išnagrinėtas privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir pareiškėja ja jau nebegali pasinaudoti, byla dalyje, kurioje prašoma įpareigoti pareiškėjai išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nutraukta Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 8 punkto pagrindu.

Pareiškėja nurodė, kad VSDFV pareigūnų veiksmais jai buvo padaryta žala, nes tik dėl VSDFV kaltės jai nebuvo išmokėta pensijos nepriemoka. Nurodė, kad pirmą kartą VSDFV blogai, ne iki galo išnagrinėjo pareiškėjos skundą ir dėl to teismas nepriteisė neišmokėtos pensijos dalies, antrą kartą VSDFV ignoravo pareiškėją nuo 2014 m. gegužės 13 d. nevykdydama teismo sprendimo ir trečią kartą VSDFV ignoravo pareiškėją ilgai neatsakydama į pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 23 d. prašymą bei sprendime kreiptis dėl termino atnaujinimo davė trumpą terminą.

Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus, pažymėjo kad hipotetinis ginčo aplinkybių vertinimas dėl antrą kartą nagrinėjamo ginčo nesudaro pagrindo konstatuoti VSDFV pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiškėja šios nagrinėjamos bylos metu iš esmės negalėtų žinoti, koks teismo sprendimas būtų, jei teismas nebūtų panaikinęs VSDFV sprendimo ir nebūtų įpareigojęs pareiškėjos skundą išnagrinėti iš naujo. Todėl šis pareiškėjos argumentas negali būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Dėl pareiškėjos ignoravimo nuo 2014 m. gegužės 13 d. nevykdant teismo sprendimo pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimas per elektroninių paslaugų portalą VSDFV buvo išsiųstas 2014 m. spalio 6 d. Tuo tarpu VSDFV gavusi pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 23 d. prašymą, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 18 punktu, kuriame nustatyta, kad skundas gautas VSDFV turi būti išnagrinėtas per 20 dienų, priimdama 2014 m. spalio 27 d. sprendimą teisės aktų nuostatų nepažeidė. Atitinkamai nėra pagrindo argumentams dėl pareiškėjos ignoravimo bei ilgai nepateikto atsakymo į pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 23 d. prašymą (į pareiškėjos prašymą buvo atsakyta Taisyklių 18 punkte nustatyta tvarka). Dėl sprendime nurodyto trumpo kreipimosi termino pažymėtina, kad, kaip nustatyta VSDFV 2014 m. spalio 27 d. sprendime, VSDFV terminą įrodymams pateikti nurodė iki 2014 m. lapkričio 4 d., tačiau galutinį sprendimą pareiškėjos atžvilgiu priėmė tik 2014 m. lapkričio 19 d. Pareiškėja suprasdama, kad laiko įrodymams pateikti trūks, turėjo galimybę kreiptis į VSDFV dėl termino pratęsimo įrodymams pateikti.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė VSDFV pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV pareigūnų veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas, atitinkamai valstybei nekyla pareiga pareiškėjai atlyginti žalą.

III. Pareiškėja S. N. pateikė apeliacinį skundą, prašydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja apeliaciniame skunde palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją (b. l. 146–149).

Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas remiasi atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais bei skundžiamame teismo sprendime išdėstytais motyvais.

VSDFV Vilniaus skyriaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Palaiko savo argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia VSDFV Vilniaus skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. I-4338-189/2014 išnagrinėjo pareiškėjos skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kuriuo ji prašė panaikinti VSDFV 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7427, įpareigoti VSDFV atsakyti iš naujo ir išsamiau į pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. skundą bei priteisti iš atsakovo senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, t. y. panaikino VSDFV 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7427 ir įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. skundą. Pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo paliktas nenagrinėtu.

VSDFV vykdydama teismo 2014 m. balandžio sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4338-189/2014 išnagrinėjo pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. skundą ir 2014 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8616, nustačiusi, kad pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. skunde nurodytos aplinkybės neįrodo, kad pareiškėja terminą praleido ne dėl nuo jos valios priklaususių priežasčių, pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. lapkričio 4 d. pateikti įrodymus galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui (valinio pobūdžio nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti sumažintą pensiją) pareiškėja praleido dėl objektyvių priežasčių. Nurodė, kad pateikus įrodymus pareiškėjos skundas dėl termino atnaujinimo bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja per nustatytą terminą įrodymų nepateikė, todėl VSDFV 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (6.5)I-9291 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 14 d. prašymą (adresuotą VSDFV skyriui) ir 2013 m. spalio 30 d. skundą, kuriais buvo prašoma išmokėti negautą senatvės pensijos nepriemoką (b. l. 49).

Taigi ginčas šioje byloje kilo dėl VSDFV sprendimo, kuriuo atsisakyta naginėti pareiškėjos prašymą dėl 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, kaip pateiktą praleidus nustatytą skundo padavimo terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad 2013 m. spalio 14 d. pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriui paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą), pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pareiškėja nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nepagrįsta ir pareiškėjos pozicija, kad teisė reikalauti išmokėti pensiją atsirado tik Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijai. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija), pasiūlęs pareiškėjai pateikti įrodymus, kurie galėtų būti priežastimi atnaujinti skundo padavimo terminą ir tokių įrodymų negavęs, turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, atitinkamai valstybei nekyla pareiga pareiškėjai atlyginti žalą.

Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas ir teismas tinkamai vadovavosi tokio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių priežasčių nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Sutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo šioje byloje atliktu faktinių bei teisinių aplinkybių vertinimu ir pritardama šio teismo padarytoms išvadoms, teisėjų kolegija visų apeliacine tvarka tikrinamame sprendime išdėstytų motyvų papildomai nekartoja.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė