2017-08-09 Nr. AB-15022-3-61-3-01907-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-625-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01907-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. rugpjūčio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Senvagės rezidencija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Senvagės rezidencija“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Senvagės rezidencija“ (toliau – UAB „Senvagės rezidencija“, Bendrovė) su 2017 m. birželio 6 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-788-(19.29).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 12 d. nutartimi UAB „Senvagės rezidencija“ skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad Bendrovė prašomu panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. privalomuoju nurodymu Nr. PN-788-(19.29) buvo įpareigota sutvarkyti statybvietę ir įrengti statybvietės aptvėrimą, motyvuojant tuo, jog ginčo žemės sklype yra nebaigtas statyti gyvenamasis namas, jis nėra aptvertas, statybos darbai nevykdomi. Pareiškėjas teigia, kad šiuo metu jis nėra aiškus nebaigto statyti statinio savininkas, todėl neaišku, kas turi rūpintis turto būkle.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2016 m. sausio 5 d. spręsdamas bylos teismingumo klausimą byloje Nr. T-2/2016, nurodė, jog savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra susiję su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais, savavališkos statybos civilinės teisinės pasekmės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, taip pat specialiajame Lietuvos Respublikos statybos įstatyme. Ginčijant savavališkos statybos aktą ir / ar reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, kai statyba yra pradėta, pagal analogiją turi būti taikomas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punktas (aktualios redakcijos 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kuriame nurodyta, kad asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą – dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta. Atsižvelgdama į tai, Specialioji teisėjų kolegija nustatė, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartį byloje Nr. T-51-2012, 2013 m. gegužės 14 d. nutartį byloje Nr. T-64-2013, 2014 m. birželio 9 d. nutartį byloje Nr. T-81-2014). Kadangi nagrinėjamoje byloje ginčijamas privalomasis nurodymas buvo priimtas dėl pradėtos statybos, teismas sprendė, kad turi būti taikomas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas, taigi byla administracinių teismų kompetencijai nepriskirtina ir turi būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme. Bendrovei buvo išaiškinta, kad siekdama panaikinti atsakovo 2017 m. gegužės 17 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-788-(19.29), ji turėtų skundą paduoti bendrosios kompetencijos teismui pagal nekilnojamojo turto buvimo vietą. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pareiškėjui privalomajame nurodyme klaidingai nurodė, jog jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka administraciniam teismui, negali pakeisti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos teismų kompetencijos.

Atsisakius priimti UAB „Senvagės rezidencija“ skundą, buvo nutarta šiai nutarčiai įsiteisėjus, Bendrovei grąžinti už skundo padavimą sumokėtą žyminį mokestį.

III. Pareiškėjas UAB „Senvagės rezidencija“ pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą grąžinti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Bendrovė paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčas yra kilęs dėl įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius. Pažymi, kad priešingai nei nustatė teismas, jokio įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius šiuo atveju nėra. Apskritai nėra ginčo dėl to, ar turtas (daugiabutis gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini)) yra pastatytas teisėtai. Ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar šis nekilnojamasis turtas ir žemės sklypas, kuriame yra pastatas, yra tinkamai prižiūrimas (ar pjaunama žolė, ar renkamos šiukšlės, ar pastatas ir sklypas yra aptverti bei kt.). Šiuo atveju nėra jokio skirtumo, ar šis namas yra užbaigtas statyti, ar ne. Pažymi, kad jokios statybos Bendrovė nevykdė, statyba buvo pradėta, o vėliau sustabdyta dar 1993 m., kai pareiškėjas net nebuvo šio turto savininkas, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, netinkamai kvalifikavo tarp ginčo šalių ir valdingus administracinius įgaliojimus turinčios institucijos susiklosčiusius teisinius santykius. Teigia, kad priešingai nei nustatė teismas, jie yra administracinio teisinio pobūdžio, o ne civilinio teisinio pobūdžio ir toks ginčas, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 punktu, turi būti nagrinėjamas specialios kompetencijos administraciniame teisme. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos vyriausias administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartimi byloje Nr. T-2/2016 nagrinėjamu atveju neturi būti remiamasi, nes bylų faktinės aplinkybės ženkliai skiriasi, kadangi ginčijamame akte nėra jokio įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius. Bendrovės nuomone, atsakovas 2017 m. gegužės 17 d. privalomajame nurodyme Nr. PN-788-(19.29) pagrįstai nurodė, kad šis individualaus pobūdžio administracinis teisės aktas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo UAB „Senvagės rezidencija“ skundą, kaip nepriskirtiną administraciniam teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą).

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad privalomasis nurodymas – tai atskiru teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos nustatytos formos administraciniu aktu teikiamas arba šio įstatymo nustatytais atvejais kitame administraciniame akte įrašytas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos ar pareigūno įpareigojimas viešojo administravimo subjektui, kitam juridiniam asmeniui ar jo padaliniui, kitai juridinio asmens statuso neturinčiai organizacijai ar jos padaliniui, fiziniam asmeniui per nustatytą terminą pateikti dokumentus, informaciją, pašalinti teritorijų planavimą ar statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, panaikinti ar pakeisti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą, atlikti kitus šiame įstatyme nurodytus veiksmus.

Pareiškėjo prašomame panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. gegužės 17 d. privalomajame nurodyme Nr. PN-788-(19.29) pažymėta, kad atliekant patikrinimą, buvo nustatyta, kad žemės sklypas, kuriame yra nebaigtas statyti pastatas (baigtumas – 10 procentų) – gyvenamasis namas (trijų ir daugiau butų – daugiabučiai pastatai) nėra aptvertas, statybos darbai nevykdomi, pastato rūsio perdanga nėra sandari, per angas galima patekti į rūsį, atviri šuliniai. Atsižvelgiant į tai statinio savininkui UAB „Senvagės rezidencija“ buvo nurodyta sutvarkyti statybvietę, užtikrinti nelaimingų atsitikimų statybvietėje prevenciją, priešgaisrinę apsaugą ir aplinkos apsaugą nuo taršos iš statybvietės: įrengti

statybvietės aptvėrimą pagal Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 patvirtintų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, 20 punktą, nuolat tikrinti, kad nebūtų pažeidžiami įspėjamieji ženklai, pastato užstatytų angų būklę, kad nebūtų galimybės pašaliniams asmenims patekti į pastatą. Šio akto turinys patvirtina, kad atlikdama patikrinimą, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos veikė kaip teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, t. y. kaip viešojo administravimo institucija, o ne civilinių teisinių santykių dalyvė, ir priėmė individualaus pobūdžio administracinį teisės aktą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjo UAB „Senvagės rezidencija“ keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio ir dėl to turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi byloje Nr. T-51-2012, 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi byloje Nr. T-64-2013 bei 2014 m. birželio 9 d. nutartimi byloje Nr. T-81-2014, kadangi juose aptartos ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios – nagrinėjamoje administracinėje byloje Bendrovė nebuvo įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 12 d. nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nepatenkantį į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnyje apibrėžiamą sritį. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, netinkamai vadovavosi teismų praktika, aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri turi būti panaikinta, o UAB „Senvagės rezidencija“ skundo priėmimo klausimas turi būti perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senvagės rezidencija“ atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senvagės rezidencija“ skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė