2021-04-21 Nr. AB-8492-3-61-3-02419-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-183-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02419-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 17 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 23 d. iki 2019 m. sausio 8 d., atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo laikomas nuo 2018 m. liepos 23 d. iki 2019 m. sausio 8 d. Kamerose, kurių dydis buvo apie 6,43 kv. m, buvo kalinama po du asmenis, todėl buvo pažeistas minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas vienam asmeniui, plotą taip pat mažino kamerose esantys baldai. Pareiškėjas turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą per parą kiemelyje, nors tai prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (toliau – ir CPT) išaiškinimui.

Pareiškėjo manymu, Lukiškių TI-K kamerose buvo sudaromos antisanitarinės sąlygos. Kamerose buvo drėgna, nebuvo įrengtos papildomos vėdinimo sistemos, vėdinti galima buvo tik per langą. Dėl drėgmės puvo čiužiniai, metalinės lovos rūdijo. Žiemos metu kamerose buvo šalta, vasaros metu – karšta, o ventiliatorių turėti buvo uždrausta. Kai kurios kameros buvo neremontuotos, sienos ir lubos padengtos pelėsiu ir grybeliu, drėgnos. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui nuolat pasireikšdavo gerklės ir galvos skausmai. Švaraus oro kiekis neatitiko norminio švarumo.

Kadangi langą dengė grotos, buvo ribojami gaivaus oro srautai, natūrali šviesa į kameras nepatekdavo. Kamerų apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų ir dėl to, kad elektrinis apšvietimas buvo labai stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą. Pats išsijungti šviesos pareiškėjas neturėjo galimybių, nes kamerose nebuvo jungiklių, jungikliai buvo tik pirmo korpuso kamerose. Sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamųjų patalpų, todėl nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K pareigūnų bei kameroje buvusio asmens atžvilgiu.

Veidrodis dažniausiai buvo išluptas arba suskilęs, tualeto reikmenų spintelėse nebuvo. Sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, o dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą kamerose buvusių asmenų atžvilgiu. Lukiškių TI-K dažnai nebuvo karšto vandens. Dušu pareiškėjas galėjo naudotis tik kartą per savaitę. Pareiškėjas nė karto neturėjo galimybės nusprausti po šiltu dušu. Dušo patalpos buvo nešvarios, praustuvai sulaužyti. Maistas buvo netinkamas vartoti, neskanus, o jo energetinė vertė sudarė nuo 1 300 iki 1 500 kilokalorijų.

Maistas buvo paduodamas pro duris, nebuvo sveriamas, todėl dažnai neatitiko nurodyto svorio, būdavo atšalęs. Valgyti tekdavo kameroje, sąlygų valgyti valgykloje nebuvo. Kartais maistą paduodavo be higieninių pirštinių. Be to, maistas buvo tikrinamas rentgenu, todėl, pareiškėjo vertinimu, maistas būdavo su radiacijos kiekiu ir tai kenkė pareiškėjo sveikatai.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Vilniaus PN nurodė, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų angose įrengtos grotos ir tai atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Teisės aktuose grotų skaičius ir kurioje lango angos dalyje grotos turi būti montuojamos nenustatyta, todėl grotų įrengimas ir iš vidinės, ir iš išorinės langų pusės yra tinkamas. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 m. Įstaigos gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis teisės aktais. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjui nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Maistas, jo kokybė tikrinami, kontroliuojami, maistas gaminamas griežtai laikantis valgiaraščio ir išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų, maistas visada paduodamas šiltas. Pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip vieną valandą.

6. Pareiškėjas pateikė 2019 m. rugpjūčio 12 d. atsikirtimą, kuriame nurodė, kad su atsakovo atsiliepimu nesutinka, nurodė, kad atsakovo pateikta informacija netiksli nei dėl pareiškėjui tekusio minimalaus ploto kamerose, nei dėl atliktų remonto darbų, nei dėl kamerose buvusios temperatūros.

7. Atsakovo atstovas 2019 m. rugpjūčio 22 d. pateikė teismui papildomą paaiškinimą, kad laikosi pozicijos, išdėstytos atsiliepime, ir papildomų naujų faktinių aplinkybių ar dokumentų pateikti negali.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo O. S. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 220 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl 17 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atsiradusių dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2018 m. liepos 23 d. iki 2019 m. sausio 8 d. Lukiškių TI-K, atlyginimo.

10. Remdamasis atsakovo atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis ir byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 23–35), teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 kv. m. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.

11. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėnesio pranešime „Dėl O. S. skundo“ (toliau – ir Pranešimas) nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (b. l. 38–41). Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

12. Iš Pranešimo matyti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.

13. Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas tiek kameroje kartu buvusio asmens, tiek pareigūnų atžvilgiu blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. 170 dienų. Dalį laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo kalinamas vienas, todėl jo teisių pažeidimas šiuo aspektu nebuvo toks intensyvus.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog jis yra išvedamas į lauką kiekvieną dieną 1 valandos trukmės pasivaikščiojimui, tik patvirtino, kad jam tokia teisė yra suteikiama ir nevaržoma, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestas kaip nepagrįstas.

15. Teismas akcentavo, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas, teigdamas, kad maitinimas jam buvo nepakankamas, nenurodė, koks maitinimas jam turėjo būti (ar buvo) skirtas ir kokiu pagrindu. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu realiai tiekiamo maitinimo energetinė vertė neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

16. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Lukiškių TI-K dušuose nuolatos tiekiamas karštas vanduo. Iš byloje pateikto Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo grafiko matyti, kad suimtieji ir nuteistieji vedami į dušą kartą per savaitę nustatytomis savaitės dienomis (b. l. 110). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas buvimo Lukiškių TI-K metu turėjo galimybę kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti po šiltu dušu, todėl Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino minėtą pareigą.

17. Teismas akcentavo, kad byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose nuolat atliekami patikrinimai. NVSC periodiškai atlieka sveikatos saugos, ventiliacijos, dirbtinės ir natūralios apšvietos, norminio oro švarumo, temperatūros, drėgmės ar kitų pažeidimų kontrolę. Byloje nebuvo duomenų apie tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu būtų atlikti NVSC patikrinimai ar nustatyti pažeidimai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, ar pats kreipėsi į NVSC dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

18. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais iš viso 170 dienų. Dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

19. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, be kita ko, į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tokie pažeidimai lėmė ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas vertino, kad pareiškėjo prašoma suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019; 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019; 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju – 220 Eur.

III. 20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais įstaigos pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

22. Vilniaus PN pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

23. Pareiškėjas O. S. pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašoma pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

24. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinis skundas paduotas nenurodant datos, kada jis pateiktas, todėl jis negali būti nagrinėjamas. Apeliaciniame skunde pateikiami neteisingi duomenys. Pareiškėjas akcentuoja privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, pažeidimą. Pabrėžia, kad atsakovo atstovas bando pareiškėjui perduoti pareigą pateikti įrodymus, kuri jam nepriklauso.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas O. S. kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2018 m. liepos 23 d. iki 2019 m. sausio 8 d., atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo O. S. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 220 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

27. Pateikdamas apeliacinį skundą, atsakovas su teismo sprendimu nesutinka, pabrėždamas, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Anot Vilniaus PN, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Pastebėtina ir tai, kad byloje apeliacinį skundą pateikė tik atsakovas, todėl pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo priteista žalos atlyginimo suma nėra reikšmingi ir atskirai nevertintini.

29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant Lukiškių TI-K, 170 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Įvertinusi bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai konstatuoti pagrįstai.

30. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4603-968/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-18-442/2021).

31. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas tokio pobūdžio bylose nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

32. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu (170 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais), pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog pareiškėjui pagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sumažinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

34. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan