2017-03-06 Nr. AB-5369-3-64-3-02361-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-623-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02361-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti pareiškėjui 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI kamerose nebuvo jokių galimybių ir sąlygų džiovinti išskalbtus rūbus, viršutinių rūbų skalbimo paslauga buvo mokama, todėl viršutinius rūbus reikėdavo skalbtis pačiam. Su nešvariais rūbais jį ne kartą teisme matė artimieji. Dėl Šiaulių TI administracijos tokių neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių tardymo izoliatorius nurodė, kad pareiškėjas tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. Skalbimo organizavimą Šiaulių TI reglamentuoja 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas, kurio 4 punktas numato, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbiniai (suimtiesiems (nuteistiesiems), išduodama patalynė ir rankšluosčiai bei darbo rūbai) skalbiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Kadangi jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose dėl kalinamųjų saugumo, nuo 2011 m. rugsėjo mėn. Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai, taip pat suimtųjų (nutiestųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai. Nuo 2012 m. spalio mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Apatinių ir viršutinių drabužių bei patalynės priežiūra pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir vidaus tvarkos aprašais. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus kameroje, Šiaulių TI teigimu, neturi jokio pagrindo. Teismui pateikta pareiškėjo pinigų apskaitos žiniaraščio kopija, iš kurios matyti, kad pareiškėjas 2013–2014 metais asmeninių lėšų įstaigoje turėjo, dažnai apsipirkinėdavo laisvės atėmimo įstaigoje esančioje parduotuvėje. 2015 m. pareiškėjas piniginių lėšų įstaigoje esančioje sąskaitoje neturėjo, tačiau duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl socialinės paramos skyrimo ar galimybės nemokamai išsiskalbti, nėra.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu periodiškai nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. Įvertinęs turimus rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 64 punktą, nustatantį, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Todėl konstatavo, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu kamerose buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Įvertinęs pažeidimo mastą, trukmę, pobūdį, teismas nusprendė, kad pripažinimas, jog pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeistos, yra pakankama satisfakcija jam nagrinėjamu atveju.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kamerose neleidžiama džiovinti rūbų. Teigia, kad jis yra diskriminuojamas nuteistųjų, kurie turi lėšų ir gali išsiskalbti viršutinius rūbus, atžvilgiu. Todėl teismas nepagrįstai nepripažino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti Konvencijos 3 ir 14 straipsniai. Pareiškėjas jaučiasi pažemintas, kad turėjo vaikščioti nešvariais rūbais.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių TI teigimu, pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjo dėstomi argumentai nepagrįsti įrodymais, o bendro pobūdžio nusiskundimai nebūtinai susiję su laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų laisvės atėmimo įstaigoje laikomų asmenų. Jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta. Todėl, Šiaulių TI nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai įvertinus visus bylos duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punktas, nustatantis, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Minėtą pažeidimą patvirtina byloje esantis Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktas Nr. EP-224 (b. l. 41–48), kuriame pažymėta, jog Šiaulių TI asmeniniai apatiniai ir viršutiniai drabužiai neskalbiami. Byloje nėra pateikta duomenų, kurie galėtų paneigtų pareiškėjo argumentus, jog jam nebuvo sudaryta galimybė džiovinti viršutinius drabužius. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Šiaulių TI pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punkte įtvirtintą reikalavimą, t. y. neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl patirtos neturtinės žalos dydžio, pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Pabrėžtina, kad pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Byloje taip pat nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai dėl galimybės džiovinti viršutinius drabužius nesuteikimo buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Ž. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė