2015-11-10 Nr. AB-21661-3-62-3-01461-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1800-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01461-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 4–6), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 42 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK nežmoniškomis, kankinančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos buvo perpildytos ir vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, be to, gyvenamosios sekcijos buvo antisanitarinės būklės, jose buvo tamsu, todėl pareiškėjas negalėjo skaityti ir rašyti laiškų artimiesiems. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. buvo pažeista jo teisė į orumą, ribojama judėjimo laisvė, jis jautėsi pažemintas, jautė stresą, dėl to jam prasidėjo depresija, todėl jis kreipėsi į Psichologinę tarnybą, taip pat susirgo plaučių liga.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19–23) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK, visų pirma, atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Taigi, Pravieniškių PN-AK prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą. Papildomai paaiškino, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje.

Nurodė, kad bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Šiame kontekste akcentavo, jog kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę.

Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Be to, dienotvarkėje numatytu laiku nuo kėlimosi iki gulimosi laiko nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Dienotvarkėje numatytu laiku nuteistieji, be kita ko, gali vaikščioti tiek lauke, tiek vidinėse patalpose, dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla.

Šiame kontekste Pravieniškių PN-AK akcentavo, jog ne visada visos miegamosios patalpos vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pravieniškių PN-AK taip pat nurodė, kad įstaigoje patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), atitinkamai įstaigos gyvenamosiose patalpose natūrali ir dirbtinė naktinė apšvieta atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus, tai patvirtina 2014 m. spalio 20 d. pažyma Nr. S-27876.

Kartu pabrėžė, jog įstaigoje tualetai įrengti atskirose patalpose su pertvaromis unitazams ir vandens prausyklomis, patalpų ventiliacija natūrali (per orlaides), pagal įstaigos direktoriaus patvirtintą tvarką visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, o už gyvenamųjų patalpų švarą bei tvarką atsakingi ir patys nuteistieji, tam jie yra aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Be to, ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.), sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami, o esant reikalui, pataisos įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla, šiam tikslui su paslaugų teikėju yra sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis.

Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, jog įstaiga nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė žalą pareiškėjui, ar kad dėl laikymo sąlygų pataisos įstaigoje pablogėjo pareiškėjo sveikatos būklė. Be to, atkreipė dėmesį, jog iš 2014 m. spalio 17 d. pažymos Nr. 73(3)-516 matyti, kad dėl individualių konsultacijų pats pareiškėjas į Psichologinę tarnybą nesikreipė ir pataisos namuose buvo konsultuotas tik pirmojo įvertinimo metu, taip pat po to, kai nuteistieji paskelbė apie bado akciją.

Taip pat akcentavo, jog pareiškėjas savo skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo, iš ko susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais, o jo skundo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 12 d. sprendimu (b. l. 47–53) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK, o pareiškėjo reikalavimą dėl 42 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atitinkamai nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas prašė taikyti senatį, o pareiškėjas senaties termino atnaujinti neprašė. Taigi, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d., atlyginimo, tačiau į teismą pareiškėjas, gindamas savo pažeistas teises, dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2014 m. rugsėjo 30 d. paštu, teismas konstatavo, kad neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui galimas tik už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 30 d.

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, t. y. dėl laikotarpio, kuriam netaikomas senaties terminas, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog:

Pravieniškių PN-AK III lokalinio sektoriaus 9 būrio 3 patalpos bendras gyvenamasis plotas yra 32,24 kv. m ir joje yra 16 miegamųjų vietų, todėl šioje patalpoje vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,01 kv. m; Pravieniškių PN-AK III lokalinio sektoriaus 4 būrio 1 patalpos bendras gyvenamasis plotas yra 34,89 kv. m ir joje yra 14 miegamųjų vietų, todėl šioje patalpoje vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,4 kv. m; Pravieniškių PN-AK III lokalinio sektoriaus 9 būrio 5 patalpos bendras gyvenamasis plotas yra 33,82 kv. m ir joje yra 16 miegamųjų vietų, todėl šioje patalpoje vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,1 kv. m;

Pravieniškių PN-AK III lokalinio sektoriaus 11 būrio 14 patalpos bendras gyvenamasis plotas yra 34,82 kv. m ir joje yra 14 miegamųjų vietų, todėl šioje patalpoje vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,4 kv. m. Taigi, įvertinęs byloje nustatytus duomenis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas buvo atitinkamai 1,09 kv. m, 0,7 kv. m ir 1 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali vienam asmeniui turtinti tekti ploto norma, t. y. pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad akivaizdu, jog gyvendamas perpildytoje patalpoje pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Kita vertus, nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindė depresija, stresu, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas dėl šių sutrikimų į specialistus pagalbos nesikreipė, tai patvirtina ir byloje esanti psichologo 2014 m. spalio 17 d. pažyma Nr. 73(3)-516. Be to, teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytas susirgimas plaučių uždegimu nesudaro pagrindo teigti, jog jį tiesiogiai lėmė būtent per mažo gyvenamojo ploto suteikimas nuteistajam.

Todėl, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo teismui pateikti duomenys apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, o pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nepateikė, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo spręsti dėl per mažo gyvenamojo ploto poveikio pareiškėjo sveikatos būklei, kitoms fizinėms ar psichinėms savybėms.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginio dėl antisanitarinių jo laikymo sąlygų, teismas akcentavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintą tvarką. Be to, įstaiga, siekdama užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, su specializuota įmone UAB „Dezinfa“ pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Tuo tarpu teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie sudarytų pakankamą pagrindą išvadai, jog minėto įsakymo ar sutarties šalys nesilaiko, o 2014 m. spalio 20 d. pažymos Nr. S-27876 duomenys patvirtina, jog avarinės ir antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų įstaigoje nėra. Šiame kontekste teismas papildomai atkreipė dėmesį, jog tiek Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies, tiek Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Teismas taip pat nurodė, kad paneigtini ir pareiškėjo argumentai dėl prasto patalpų apšvietimo, kadangi 2014 m. spalio 20 d. pažymos Nr. S-27876 duomenimis gyvenamosiose patalpose natūrali ir dirbtinė naktinė apšvieta atitinka Higienos normos NH 76:2010 reikalavimus. Atitinkamai teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines arba psichines savybės galėjo lemti didesnis nei įprasta, pareiškėjo manymu, išskirtinai neigiamas, antisanitarinių kalinimo sąlygų poveikis. Taigi teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų pataisos įstaigoje yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šioje pareiškėjo skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, tiek neturtinės žalos atsiradimo fakto, todėl pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrindamas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), teismas pripažino, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos (gyvenimo ir buities) buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, t. y. elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Kita vertus, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tačiau teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas A. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 56), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą bei priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 42 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog skundo padavimo pirmosios instancijos teismui metu senaties terminas dar nebuvo pasibaigęs. Taip pat akcentuoja, kad prieš kreipdamasis į teismą dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į Pravieniškių PN-AK ir į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), be to, yra ne Lietuvos Respublikos pilietis ir jo artimieji neturėjo galimybės jam padėti finansiškai, o pašto išlaidas jis apmokėti privalėjo pats, todėl skundas teismui 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo pateiktas ne dėl jo kaltės. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad 2014 m. spalio 20 d. pažyma Nr. S-27876, kurioje nurodyta, jog avarinės ir antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų Pravieniškių PN-AK nėra, neatitinka tikrovės, o plaučių liga jis susirgo būtent dėl pataisos įstaigos patalpų antisanitarinės būklės, kadangi gyvenamojoje patalpoje ant sienų vietomis buvo pelėsis. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija jo pažeistoms teisėms apginti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 60–62) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes bei objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą, o pareiškėjo apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus ir nepagrįstas. Atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir Pravieniškių PN-AK atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d. Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų, reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 29 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 12), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. rugsėjo 29 d.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad prieš kreipdamasis į teismą dėl netinkamų laikymo sąlygų jis kreipėsi į Pravieniškių PN-AK ir į Kalėjimų departamentą, be to, yra ne Lietuvos Respublikos pilietis ir jo artimieji neturėjo galimybės jam padėti finansiškai, o pašto išlaidas jis apmokėti privalėjo pats. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl pareiškėjo teiginys, jog jis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą ne dėl savo kaltės, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. rugsėjo 29 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl ginčui aktualaus laikotarpio, t. y. laikotarpio nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d., teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 26, 30, 37, 69) matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d. (iš viso 770 dienų), pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo paskirtas gyventi į 9 būrio 3 patalpą, kurios plotas 32,24 kv. m ir joje įrengta 16 miegamųjų vietų, į 4 būrio 1 patalpą, kurios plotas 34,89 kv. m ir joje įrengta 14 miegamųjų vietų, į 9 būrio 5 patalpą, kurios plotas 33,82 kv. m ir joje įrengta 16 miegamųjų vietų, bei į 11 būrio 14 patalpą, kurios plotas 34,82 kv. m ir joje įrengta 14 miegamųjų vietų.

Taigi, minėtu laikotarpiu pareiškėjui periodiškai teko nuo 2,02 kv. m iki 2,49 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. atitinkamai 0,61–1,08 kv. m mažiau, nei nustatyta Taisyklių 111.1 punkte. Todėl, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas pažeidžiant minėtų Taisyklių 111.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos. Kita vertus, pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę.

Buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose.

Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtent kalinimo metu ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu.

Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Juolab kad byloje kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti, tai patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 26–27, 30–36), kuriuos paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekonkretizavo ir nenurodė jokių kitų argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, ar kodėl padarė neteisingas išvadas dėl kitų pareiškėjo skundo teiginių. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei pritardama skundžiamo sprendimo motyvams dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, jų nebekartoja ir dėl jų papildomai plačiau nebepasisako.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo tik pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nenustatyti. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad plaučių liga jis susirgo būtent dėl pataisos įstaigos patalpų antisanitarinės būklės, kadangi gyvenamojoje patalpoje ant sienų vietomis buvo pelėsis, atkreiptinas dėmesys, jog iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2015 m. rugpjūčio 28 d. rašto Nr. S-PER-1826 (b. l.

80) matyti, kad pareiškėjas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę Pravieniškėse pateko su jam diagnozuota plaučių tuberkulioze, dėl kurios jis minėtoje ligoninėje ir buvo gydomas. Tuo tarpu nurodytame rašte, be kita ko, pažymima, kad plaučių tuberkuliozė yra bakterinė liga, perduodama oro-lašeliniu būdu, ir ji niekaip nėra siejama su gamtoje egzistuojančia grybų rūšimi – pelėsiu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pats pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos (b. l. 24), kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, taip pat tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 10 mėnesių nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius