2017-01-10 Nr. AB-815-3-61-3-06361-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1795-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06361-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. Š. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 1–11, 55–64), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 1D-9300(11); 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką – 8 903 Lt (2 578,49 Eur); 3) įpareigoti Ministeriją mokėti paskirto dydžio pensiją – 1 611,71 Lt (466,78 Eur); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 5) sustabdyti bylą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Tesimas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išnagrinės konstitucinės justicijos bylą dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Paaiškino, kad pensija jam buvo mažinama nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau neginčija iki 2011 m. gruodžio 31 d. atlikto pensijos mažinimo, nesutinka su nuo 2012 m. pratęstu pensijos mažinimu. Laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. nepriemoka dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo sudaro 8 903 Lt (2 578,49 Eur). Nurodė, kad 2013 m. spalio 8 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti ginčijamu laikotarpiu neišmokėtos pensijos dalį, tačiau Ministerija 2013 m. spalio 18 d. priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo.

Mano, kad valstybinių pensijų mažinimo pratęsimas 2012 ir 2013 m. galimai prieštarauja Konstitucijai, diskriminuoja valstybinės pensijos gavėjus kitų socialinių grupių atžvilgiu. Atkreipė dėmesį, kad Konstituciniame Teisme yra priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime (b. l. 52, 68) nurodė, kad su skundu nesutinka. Mano, kad terminas kreiptis į teismą yra procesinis, o ne materialusis, todėl turėtų būti taikytinas kreipimosi į teismą metu galiojantis terminas. Pažymėjo, kad vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi pareiškėjui taikytinas 6 mėnesių terminas, kuris skaičiuotinas nuo 2013 m. sausio 1 d. ir baigiasi 2013 m. liepos 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2012–2013 m. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Iš bylos dokumentų nustatyta, kad Ministerijos 2002 m. gegužės 2 d. sprendimu nuo 2002 m. balandžio 2 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą – 1 471,56 Lt (136,57 Eur) per mėnesį. 2010–2013 m. pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo 1 611,71 Lt (466,78 Eur). Pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Po sumažinimo buvo išmokama 1 304,52 Lt (377,82 Eur) dydžio pensija, t. y. kiekvieną mėnesį buvo neišmokama 307,19 Lt (88,97 Eur) pensijos dalis. Sveikatos priežiūros tarnyba 2013 m. spalio 15 d. gavo pareiškėjo 2013 m. spalio 8 d. skundą, kuriame prašoma išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo ginčijamu laikotarpiu neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Išnagrinėjusi prašymą, Ministerija 2013 m. spalio 18 d. sprendime Nr. 1D-9300(11) paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimą, bei nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti nepriemoką. Atkreipė dėmesį, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pateikė Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui bei Žmogaus teisių komitetui siūlymą apsvarstyti klausimą dėl neišmokėtų valstybinių pensijų dalies kompensavimo tvarkos nustatymo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie savo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmą pagal aptartas nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Taigi 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2013 m. spalio 31 d. pareiškėjui kreipusis į teismą dar nebuvo pasibaigęs, t. y. šioje dalyje skundas paduotas nepraleidus kreipimosi į teismą termino. Taigi nėra procesinių kliūčių pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose iš esmės konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu (nuo 2010 iki 2011 m.) ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo pratęsimas 2012 ir 2013 m. neprieštaravo Konstitucijai. Pareiškėjui valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu (2012–2013 m.) buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri neprieštaravo Konstitucijai. Teismas padarė išvadą, kad Ministerija teisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl priteisti iš Lietuvos valstybės dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2012–2013 m. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (8 903 Lt (2 578,49 Eur)) nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Ministeriją mokėti paskirto dydžio pensiją – 1 611,71 Lt (466,78 Eur).

Byloje nustatyta, kad ginčijamu 2013 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 1D-9300(11). Ministerija atsisakė išmokėti pareiškėjui susidariusią pensijos nepriemoką. Ministerija, apskaičiuodama pareiškėjo pensijos dydį, vadovavosi galiojančiomis ir Konstitucijai neprieštaraujančiomis teisės normomis (Laikinojo įstatymo 4 str.), t. y. veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl nurodytų motyvų teismas padarė išvadą, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti neišmokėtą pensijos dalį nebuvo, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas, o ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

III. Pareiškėjas K. Š. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą perduodant pareiškėjo skundą kitai pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai nagrinėti iš naujo (b. l. 105–119).

Nurodo, kad nebuvo išklausytas teismo posėdyje, nes atvykus į teismą į bylos nagrinėjimą paaiškėjo, kad teisėjų kolegija nagrinėja kitą bylą, reikės ilgai laukti, o pareiškėjo dalyvavimas jo bylos nagrinėjime nebūtinas, apie priimtą sprendimą jis galės sužinoti nurodytu laiku paskambinęs telefonu.

Pareiškėjo nuomone, teismas sprendime neištyrė visų faktinių aplinkybių, nevertino pateiktų įrodymų, nepagrindė įrodymų atmetimo, sprendimo nemotyvavo, netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, neatsakė į skunde iškeltus klausimus, nesilaikė vienodos administracinių teismų praktikos ir iš esmės neišsprendė ginčo. Pareiškėjas mano esąs diskriminuojamas kaip vienos rūšies pensijų gavėjas, nepagrįstai ribojant gaunamos pensijos dydį ir negrąžinant pensijos dalies.

Teisėjų kolegija nevertino, kad pratęsiant Laikinojo įstatymo galiojimą pasibaigus sunkmečiui (nuo 2012 m.), nebuvo paisoma teisėtų lūkesčių principo, ir kad jo galiojimo terminas pratęstas ne visoms socialinėms išmokoms, taip diskriminuojant skirtingas socialines grupes. Nesutinka su teismo išvadomis dėl skundžiamo Ministerijos sprendimo, dalies, kuria atsisakyta grąžinti pensijos nepriemoką susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio taikymo. Mano, kad šį sprendimo dalis turėjo būti panaikinta.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Ginčo santykiui negali būti tiesiogiai taikoma Konstitucija ir tarptautinės sutartys, ignoruojant kitus specialius įstatymus. 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, tačiau jame numatyta kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo taikymo 5 straipsnio sumažintas valstybinės pensijas, pareiškėjui gi buvo taikomas 4 straipsnis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė pensiją mokančiai institucijai pareiškėjo atžvilgiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas 2012–2013 m., priteisimo.

Apeliacinis skundas nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. birželio 30 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija).

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo terminą reglamentavęs šio įstatymo 15 straipsnis. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti jo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentus, jog nebuvo pagrindo 2012–2013 metams pratęsti pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir kad skirtingas skirtingų kategorijų pensininkų traktavimas pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas minėtame 2015 m. gegužės 14 d. nutarime. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 1D-9300(11), kuriuo atsisakyta išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui paskirtos pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo teisėtas, todėl Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą. Kadangi pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą sprendimą nėra, ši pareiškėjo skundo dalis atmesta pagrįstai.

Atsižvelgiant į konstatuotą pareiškėjui taikomą pensijos dydžio ribojimo teisėtumą nėra pagrindo tenkinti jo skundo reikalavimo įpareigoti Ministeriją mokėti paskirto dydžio pensiją.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, teismas pasisakė ne dėl visų jo keliamų klausimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika laikoma, kad sprendimas (nutartis) yra be motyvų, kai jis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje. Tačiau pabrėžiama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-221/2011). Be to, nesutikimas su teismo motyvais iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas tik asmuo su jais nesutinka (2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006). Tuo atveju, kai teismas, atmetęs pagrindinį reikalavimą, papildomai išsamiai nepasisako dėl išvestinių reikalavimų, nelaikytina, jog teismo sprendimas nemotyvuotas (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).Taip pat ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas nebuvo išklausytas teismo posėdyje, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo skundas ir jo patikslinimas yra pakankamai išsamūs, o ginčo situacija, aktualus reglamentavimas ir teismo praktika nagrinėjamu klausimu pakankamai aiški ir nuosekli. Pareiškėjas pasinaudojo savo teise apskųsti teismo sprendimą, su kuriuo nesutinka ir jo argumentai įvertinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Todėl nėra pagrindo spręsti kad nagrinėjamu atveju buvo apribota pareiškėjo teisė į teisminę gynybą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį, o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo K. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė