10ccfbf2-7ffa-4b38-831d-17d0cc2b41ab · Vilniaus apygardos teismas

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Pranešėja Sigita Bieliauskienė                                          Baudžiamoji byla Nr. 1A-428-628/2014Teisėja Inga Štuopienė                                                Teisminio proceso Nr. 1-13-1-00014-2013-7                                                                                        Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.2.;

                                                                                          1.1.3.3.; 1.2.4.5.; 2.1.7.; 2.4.6.; 2.4.7.VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S 2014 m. birželio 4 d.    Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Artūro Pažarskio, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorei E. J., nuteistojo M.

K. gynėjui advokatui R. R., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo M. K. gynėjo advokato R. R. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas 6 (Å¡eÅ¡ių) mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant jį atsipraÅ¡yti nukentėjusiojo I. C., per bausmės laikÄ nuo 22 val. iki 6 val. bÅ«ti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, neatlygintinai iÅ¡dirbti 50 valandų sveikatos priežiÅ«ros globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.Tuo pačiu nuosprendžiu M.

K. pagal BK 284 str. 1 d. iÅ¡teisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieÅ¡kinys patenkintas, iÅ¡ M. K. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteisiant 1900,31 litų žalos atlyginimui.Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieÅ¡kinys patenkintas, iÅ¡ M. K. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai priteisiant 1644,43 litų žalos atlyginimui.Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ ,         n u s t a t ė :

M. K. nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatÄ , o bÅ«tent: jis, 2013 m. sausio 1 d., apie 10 val. 30 min., vieÅ¡oje vietoje – kavinėje „Grigo Vila“, esančioje Vilniuje, GrigiÅ¡kėse, Vilniaus g. 2A, žodinio konflikto su I. C. metu, tyčia sudavė jam du smÅ«gius kumščiu į veidÄ , tuo padarydamas nukentėjusiajam I. C. nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , pasireiÅ¡kusį odos nubrozdinimu nosies nugarėlėje, kraujosruva akių vokuose, apatinio žandikaulio lūžiu.

Tokiais savo veiksmais M. K. padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 138 str. 1 d.Apeliaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas R. R. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendį ir priimti naujÄ , iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismui vertinant, ar nėra pagrindo M. K. atžvilgiu priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, perkvalifikuoti jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 138 str. 1 d. į BK 139 str. 1 d.Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nuteistojo parodymais, nurodant, kad M.

K. parodymų prieÅ¡taravimai, kuriuos nustatė apylinkės teismas, nebuvo esminiai ir nesuponavo prielaidų teigti, kad jo parodymai dėl Å¡ių priežasčių buvo nereikÅ¡mingi. M. K. sukeltas sužalojimas nukentėjusiajam, kaip nurodė apylinkės teismas, įvyko tarpusavio muÅ¡tynių metu, kurios kilo tiek nuteistajam, tiek nukentėjusiajam apsvaigus nuo alkoholio. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinant faktÄ , kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko po daugiau nei metų nuo nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, natÅ«ralu, jog įvykio aplinkybių M.

K. negalėjo prisiminti. Tas pats pasakytina ir apie nukentėjusiojo parodymus. Be to, nepagrįstas ir apylinkės teismo vertinimas, esÄ nukentėjusysis bÅ«tų siekęs palengvinti M. K. pozicijÄ , kadangi nukentėjusysis ir nuteistasis galėjo susitaikyti ir tokiu bÅ«du jo padėtis procese pagerėtų labiau nei nukentėjusiajam keičiant parodymus, tačiau konsensuso pasiekta nebuvo, todėl neaiÅ¡ku, kodėl teismas vertino, jog nukentėjusysis bÅ«tų siekęs kažkokiu bÅ«du pagerinti nuteistojo pozicijÄ .

Pirmosios instancijos teismui taip pat atrodė nepagrįstas nukentėjusiojo teiginys, esÄ jis įvykio neprisiminė, o įvykio aplinkybes sužinojo iÅ¡ kitų asmenų pasakojimų. Tačiau toks teismo vertinimas paneigiamas paties teismo nurodytomis aplinkybėmis - pvz. teismas pažymėjo, jog liudininko A. S. ir nukentėjusiojo parodymų detalės sutampa, kaip liudininke apklausta buvo ir nukentėjusiojo žmona, kuri taip pat pakankamai iÅ¡samiai galėjo pakomentuoti 2013-01-01 d. ryto įvykių eigÄ .

Be to, apylinkės teismas neįvertino, jog nukentėjusiojo parodymai ir ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklÅ«s. I. C., nukentėjusysis, teikdamas policijai protokolÄ -pareiÅ¡kimÄ (b. l.

8) nenurodė jokių konkrečių detalių kaip jam buvo sužalota sveikata. Vėliau, 2013-01-08 d. apklausos metu nukentėjusysis nurodė, jog konflikto metu pats pirmas smogė M. K., tačiau taip pat įvykio nedetalizavo (b. l. 9-10). Dar po keturių mėnesių, 2013-05-16 d. vykusios apklausos metu, nukentėjusysis turėjo progÄ papildyti savo parodymus, tačiau nurodė, jog 2013-01-08 d. protokolo neturi kuo papildyti (b. l. 11-12). 2013-10-18 d. apklausos metu nukentėjusysis dar kartÄ patvirtino pirmas panaudojęs fizinę jėgÄ prieÅ¡ M.

K. ir nurodė, jog įvykio aplinkybių nelabai prisimena (b. l. 13-14). Atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiojo pozicija buvo nenuosekli nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, bei įvertinant, jog apklausų metu nukentėjusysis negalėjo tiksliai nurodyti reikšmingų faktinių aplinkybių, taip pat į tai, jog ikiteisminio tyrimo eigoje aplinkybes jis tik papildydavo naujomis, nėra pagrindo vertinti, kad nukentėjusiojo teiginių, jog jis susižinojo apie įvykio aplinkybes iš kitų asmenų, kaip nepagrįstų.

Veikiau priešingai, matoma, jog tarp ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų egzistavo dideli laiko tarpai. Atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, vargu ar nukentėjusysis pats, be niekieno pasakojimų, laikui bėgant būtų prisiminęs vis daugiau ir daugiau smulkių detalių susijusių su šiuo įvykiu ir pan.Teismas vertindamas liudininkų, nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymus atkreipė dėmesį ir akcentavo tik egzistuojančius neatitikimus ir skirtumus tarp nurodomų aplinkybių, tačiau objektyviai neįvertino sutapimų, vyravusių visuose parodymuose.

Tiksliau, teismas neįvertino reikÅ¡mingos aplinkybės, jog nukentėjusysis ir nuteistasis abu nurodė ir niekas neneigė, jog nukentėjusysis pirmasis inicijavo konfliktÄ , t.y. smogė nuteistajam. Tuo tarpu nuteistasis nukentėjusiajam sudavė tik vienu atsakomuoju smÅ«giu daugiau.Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteisė M. K. pagal BK 138 str. 1 d., tuo tarpu jo veiksmai, atsižvelgiant į jų pobÅ«dį, galėtų bÅ«ti kvalifikuojami tik pagal BK 139 str. 1 d., kadangi, prieÅ¡ingai nei nurodė apylinkės teismas, nuteistasis neveikė tiesiogine tyčia, o jo kaltės forma galėtų bÅ«ti vertinama nebent kaip neatsargi.

Nors visos kaltės formos, visų pirma iÅ¡reiÅ¡kia asmens, padariusio pavojingÄ veikÄ , psichinį santykį su padaryta pavojinga veika, tačiau Å¡io psichinio santykio pobÅ«dis iÅ¡ esmės apsprendžia asmens rÅ«Å¡inį pavojingumÄ , bei nulemia tinkamÄ nusikalstamos veikos kvalifikavimÄ . Nustatinėjant asmens kaltės formÄ vertintini intelektualinis ir valinis kaltės momentai. Å iuo atveju, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes nurodytas nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudininkų parodymuose, matoma, jog M.

K. sudavė smūgius nukentėjusiajam konflikto metu, kuris kilo nukentėjusiajam sudavus smūgį nuteistajam. M. K. veiksmai buvo atsakomojo pobūdžio, jo valia veikti buvo eventuali, būdinga neatsargumo situacijoms, bet ne tyčios atvejais. Atkreipiamas apygardos teismo dėmesys ir į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog M. K. suprato, jog jo smūgiai gali sužaloti asmenį tokiu būdu, kokiu kilo padariniai, tačiau nepateikė objektyvių tokio vertinimo kriterijų. Tuo tarpu kaltė, kaip subjektyvi kategorija, turi būti nustatinėjama atsižvelgiant į konkretaus asmens asmenines savybes ir asmens aplinkybių suvokimas turi būti vertinamas ne kaip toks, bet kaip konkretaus individo konkretus gebėjimas suvokti savo veiksmų esmę konkrečiomis aplinkybėmis.

Å iame kontekste teismas, nustatydamas nuteistojo kaltės formÄ , neatsižvelgė į tai, jog tiek M. K., tiek nukentėjusysis buvo vartoję alkoholio, o tai objektyviai galėjo paveikti nuteistojo aplinkos vertinimÄ . Be to, atsižvelgiant į tai, jog jo elgesys buvo iÅ¡provokuotas nukentėjusiojo smurtinių veiksmų, nuteistojo smÅ«giai buvo suduoti tiesioginio, artimo fizinio kontakto metu, smÅ«giai buvo atsakomieji, spręstina, jog M. K. negalėjo esant tokioms aplinkybėms adekvačiai vertinti savo veiksmų turinio, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo M.

K. kaltės formÄ . Be kita ko, skundžiamame nuosprendyje vertinant nuteistojo subjektyvųjį kaltės kriterijų, kaip galimai reikÅ¡mingÄ aplinkos vertinimui aplinkybę, nurodoma, jog nuteistasis užsiiminėja lengvuoju kultÅ«rizmu (fitnesu), tačiau pastebėtina, jog jis nėra profesionalus sportininkas, o lengvasis kultÅ«rizmas (mankÅ¡tinimasis su treniruokliais) yra sveikos gyvensenos dalis. Nesuprantama, kokiu bÅ«du užsiminėjimas lengvuoju kultÅ«rizmu ir/ar sveika gyvensena gali paveikti asmens subjektyvųjį aplinkos suvokimÄ ir vertinimÄ , bei tokiu bÅ«du lemti asmens kaltės formÄ ar turinį.Apeliaciniu skundu, be viso ko, keliamas ir M.

K. veiksmuose buvusios bÅ«tinosios ginties klausimas, nurodant, kad nukentėjusysis pats pripažino, o liudininkas ir nuteistasis tik patvirtino, jog nukentėjusysis pirmas sudavė smÅ«gį į galvos sritį M. K.. Atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmenines savybes, t.y. į tai, jog nukentėjusysis yra fiziÅ¡kai pajėgus, darbingas, ne vienÄ kartÄ teistas asmuo, nuteistasis pagrįstai galėjo įvertinti nukentėjusiojo smurtinius veiksmus kaip puolimÄ . BÅ«tinoji gintis gali bÅ«ti naudojama tik nuo realaus kėsinimosi, tuo tarpu gynyba nuo įsivaizduojamo kėsinimosi vadinama tariamÄ ja gintimi.

Å iuo atveju byloje įrodyta, kad nukentėjusysis atliko smurtinį į M. K. sveikatos ir kÅ«no vientisumÄ nukreiptÄ veiksmÄ - t.y. smogė jam į galvÄ , taigi teigtina, jog kėsinimasis į jo sveikatÄ buvo ne tariamas ar įsivaizduojamas, tačiau pasireiÅ¡kė realiais smurtiniais veiksmais. Kėsinimosi akivaizdumas yra trečioji bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lyga. Akivaizdžiu pripažįstamas pradėtas kėsinimasis arba tiesioginė, nors dar neįgyvendinta grėsmė besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Kaip ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu nurodė M. K. ir pats nukentėjusysis, smÅ«gis nuteistajam į galvos sritį buvo suduotas jam stovint nugara į M. K., pastarasis nerodė agresijos nukentėjusiojo atžvilgiu, jo smÅ«giui neprovokavo ir net nebuvo pasiruošęs puolimui, nes prieÅ¡ingu atveju, vargu ar nukentėjusiojo smÅ«giavimo metu M. K. bÅ«tų stovėjęs atsukęs jam nugarÄ ir taip sudarydamas patogias sÄ lygas pavojingam puolimui.Teismo posėdyje nuteistojo M. K. gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras – atmesti.Nuteistojo M.

K. gynėjo advokato R. R. apeliacinis skundas atmestinas.Apylinkės teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. K. pripažino kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 138 str. 1 d. Jo veiksmų teisinė kvalifikacija yra tinkama, atitinka BK 138 str. 1 d. įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, teismo padarytos iÅ¡vados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistojo atžvilgiu pritaikytas tinkamai.

Tai, kad M. K. gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo iÅ¡vadomis, savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, savotiÅ¡kai juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismÄ savo iÅ¡vadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatyta tvarka. Å i įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Sprendžiant M. K. kaltės klausimÄ , nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikÅ¡mę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumÄ bei pagrįstumÄ . M. K. kaltė grindžiama teisme iÅ¡tirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis.

Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas, nuosprendį pagrindė teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl nuosprendį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, o teisėjų kolegija, įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, neturi pagrindo abejoti, kad M.

K. žodinio konflikto su I. C. metu, tyčia sudavė jam du smÅ«gius kumščiu į veidÄ , tuo padarydamas nukentėjusiajam I. C. nesunkų sveikatos sutrikdymÄ . Tai patvirtina ne tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustų nukentėjusiojo, liudytojų bei paties nuteistojo parodymai, bet ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 14 d. specialisto iÅ¡vada Nr. G 86/13(01), kurioje konstatuota, kad I. C. padarytas odos nubrozdinimas nosies nugarėlėje, kraujosruvos akių vokuose, apatinio žandikaulio lūžis, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2013 m. sausio 1 d.), paveikus kietais bukais daiktais, kas visumoje vertintina nesunkiu sveikatos sutrikdymu.Nors apeliaciniu skundu ir neginčijama nuteistojo M.

K. kaltė sudavus du smÅ«gius I. C. į veido sritį, tačiau nurodoma, kad tokius nuteistojo veiksmus įtakojo paties nukentėjusiojo neteisėti veiksmai nuteistojo atžvilgiu – smÅ«gis į pakaušį. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį M. K. atžvilgiu nepagrįstai nevertino Å¡ios aplinkybės, neanalizuodamas galimos bÅ«tinosios ginties klausimo.M. K., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiÅ¡kino, kad minėtÄ dienÄ I. trenkė kumščiu jam (M.

K.) į kaktÄ . Jis, besigindamas truputį užkabino iÅ¡ deÅ¡inės Igorį, jie abu susikabino. Jis (M. K.) matė, kad I. nerimsta, todėl besigindamas dar kartÄ trenkė. Jis krito, prarado sÄ monę, pagulėjo, atsistojo, vėl prisėdo prie stalo, pradėjo atsipraÅ¡inėti. Dar pabuvo iki kokios 12 valandos, tada iÅ¡važiavo. I. jam (M. K.) trenkė kumščiu į kaktÄ , deÅ¡inę pusę, smÅ«gis nebuvo stiprus, nes jis nenukrito. Nuo I. smÅ«gio jam (M. K.) buvo nubrozdinta kakta, tačiau dėl to į medicinos įstaigÄ jis nesikreipė.

Konflikto metu jam buvo suplėšyti marÅ¡kiniai (b. l. 136-137). Kaip matyti iÅ¡ nukentėjusiojo I. C. parodymų, duotų jį apklausiant pirmosios instancijos teisme, jis neprisimena, kaip prasidėjo konfliktas, tik prisimena kaip atsibudo namuose. Apie tai, kas buvo, sužinojo iÅ¡ liudytojų pasakojimų. Apie konfliktÄ ir apie tai, kokiomis aplinkybėmis jam buvo padarytas sužalojimas, negalėjo paaiÅ¡kinti. Ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai paaiÅ¡kino, kad jis sudavė M., o M. sudavė jam, tyrėjai pasakojo maždaug kaip kÄ prisiminė.

Nurodė, kad tyrėjai pasakojo, jog atsistojo nuo stalo, sudavė M. į pakaušį, su ranka, kumščiu, kuria kumščio vieta – neprisimena. Tada M. atsistojo ir trenkė jam (I. C.). Analizuojant Å¡iuos nukentėjusiojo parodymus matyti, kad asmuo aplinkybių, kuriomis jis buvo sužalotas, neprisimena, teigdamas, kad apie įvykį jis sužinojo iÅ¡ kitų asmenų pasakojimų. Dėl Å¡ios aplinkybės, bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, buvo pagarsinti I. C. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

Kaip matyti iÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos, 2013 m. spalio 18 d. apklausos metu nukentėjusysis paaiÅ¡kino, kad Naujųjų metų iÅ¡vakarėse su draugais jis Å¡ventė Naujuosius. Visi vartojo alkoholį. Po to, jis (I. C.) nuėjo miegoti į antrÄ jį vilos aukÅ¡tÄ . To tiksliai neprisimena, tačiau ryte jis pabudo bÅ«tent antrajame vilos aukÅ¡te. Pabudęs, jis leidosi laiptais į pirmÄ jį aukÅ¡tÄ â€“ į salę. Salėje prie stalo sėdėjo M. K. ir dar vienas vaikinas, vardu ArtÅ«ras, kuris taip pat buvo iÅ¡ jo draugų rato.

Visi trys iÅ¡gėrė, kalbėjosi. M. pradėjo domėtis apie jo (I. C.) praeitį, tariamÄ teistumÄ ir pan. Jam (I. C.) apie tai kalbėti buvo nemalonu, todėl jis atsistojo ir pasakė, kad pastarasis jam kalbėtų į nugarÄ ir norėjo iÅ¡eiti iÅ¡ salė, bet M. jam pasakė, kad jis (I. C.) kalbėtų pačiam jam į nugarÄ . Tada jis (I. C.) vienÄ kartÄ deÅ¡inės rankos kumščiu bandė suduoti M. į galvos sritį, bet neatsimena, ar pataikė, ar ne. Tuo metu M. sėdėjo ir buvo nusisukęs nugara į jį (I.

C.). Ar ArtÅ«ras tuo metu buvo prie stalo, neatsimena. Po to, M. puolė jį ir kumščiais sudavė jam smÅ«gius į galvos sritį, tiksliau į nosį ir barzdÄ , po ko, jis (I. C.) nukrito, kas buvo po to, nepamena. Dėl Å¡io įvykio jis (I. C.) su pareiÅ¡kimu kreipėsi į policijÄ (b. l. 13-14). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pagarsinus Å¡iuos I. C. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusysis patvirtino, kad jie yra teisingi.Vertinant tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo parodymus pastebėtina, kad I.

C. neneigia savo kaltės sudavus smÅ«gį M. K., nurodydamas, jog sudavė nuteistajam į pakaušį. Å iÄ aplinkybę bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas A. S., tačiau pažymėtina, kad, kaip nurodė pats nuteistasis, I. C. jam suduotas smÅ«gis nebuvo stiprus, nors jis dėl suduoto smÅ«gio ir jautė nedidelį skausmÄ , tačiau, kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, į medicinos darbuotojus bei policijos pareigÅ«nus dėl Å¡io fakto nesikreipė.

Tuo tarpu vertinant nuteistojo reakcijÄ Ä¯ jam suduotÄ smÅ«gį, spręstina, kad ji nebuvo adekvati, proporcinga I. C. veiksmams, nes, kaip nustatyta minėtoje specialisto iÅ¡vadoje, nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiÅ¡kęs odos nubrozdinimu nosies nugarėlėje, kraujosruva akių vokuose bei žandikaulio lūžiu. Å ios dvi sužalojimų lokalizacijos veide skirtingose vietose, kas neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo suduoti ne mažiau kaip du smÅ«giai ir jie buvo pakankamai stiprÅ«s. Apeliaciniame skunde analizuojant nukentėjusiojo parodymus, akcentuojama, kad jie nebuvo tikslÅ«s, teigiant, kad nors ikiteisminio tyrimo metu I.

C. aiÅ¡kiai iÅ¡dėstė nagrinėjamo įvykio aplinkybes, tačiau iÅ¡ jo parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, matyti, kad įvykio aplinkybes jis nurodė sužinojęs iÅ¡ kitų liudytojų, pats įvykio jis neprisimena, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį M. K. atžvilgiu, apelianto vertinimu, nepagrįstai rėmėsi tokiais dviprasmiÅ¡kais nukentėjusiojo parodymais. Teisėjų kolegija, atsakydama į tokius apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad 2013 m. spalio 18 d. apklausos metu I.

C. išsamiai paaiškino nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nurodė, kad tarp jo ir nuteistojo M. K. kilus žodiniam konfliktui, pastarasis smogė jam kelis smūgius į veido sritį, dėl ko I. C. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pagarsinus šiuos nukentėjusiojo parodymus, jis patvirtino, kad jie yra teisingi. Analogiškas aplinkybes, nedetalizuojant paties įvykio, nukentėjusysis buvo nurodęs ir 2013 m. sausio 8 d. protokole – pareiškime (b. l.

8) bei pirminės apklausos metu 2013 m. sausio 8 d. (b. l. 9-10), kas paneigia apeliacinio skundo argumentÄ , jog I. C. parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklÅ«s. Analizuojant nukentėjusiojo parodymus, pastebėtina, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai nurodė, kad smÅ«gius, kurių sukelti padariniai vertintini nesunkiu sveikatos sutrikdymu, jam sudavė M. K.. IÅ¡ esmės Å¡ios aplinkybės neneigė ir pats nuteistasis.

Akcentuotina ir tai, kad nuoseklius ir neprieÅ¡taringus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nukentėjusysis pakeitė tik apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodydamas, kad konflikto tarp jo ir M. K. aplinkybių jis neprisimena, ikiteisminio tyrimo metu papasakojo tik tai, kÄ sužinojo iÅ¡ kitų liudytojų pasakojimų. Tačiau Å¡ios nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepasitvirtino. Byloje nustatyta, kad salė, kurioje įvyko nukentėjusiojo ir nuteistojo konfliktas, be pastarųjų buvo tik liudytojas A.

S., kuris, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu paaiÅ¡kino, kad rytÄ atsikėlęs apie 10 val. nusileido žemyn. Prie stalo sėdėjo M. ir I.. Tarp I. ir Marato prasidėjo pokalbis dėl grandinėlės, jis (A. S.) į pokalbį nesikiÅ¡o. M. atsistojo iÅ¡gerti ar įsipilti iÅ¡gerti ir pasakė Igoriui kalbėti su jo nugara. I. užsimojęs iÅ¡ nugaros trenkė jam, pataikė berods į kaktos sritį, buvo įdrėksta virÅ¡uje. M. atsisukęs du ar tris smÅ«gius sudavė Igoriui, nuo ko jis nukrito.

Jis (A. S.) ir M. priėjo prie I., pakėlė jį ir nuėjo į prausyklÄ , nes iÅ¡ lÅ«pos bėgo kraujas, berods dar iÅ¡ antakio. I. kalbėjo, atsiprašė Marato (b. l. 143-145). Tokiai įvykių sekai neprieÅ¡tarauja ir 2013 m. spalio 18 d. nukentėjusiojo I. C. apklausos protokole užfiksuotos nagrinėjamo įvykio aplinkybės. Netikėti Å¡io liudytojo parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Byloje nenustatytas jo suinteresuotumas bylos baigtimi, Å¡ios aplinkybės neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas.

Liudytojo parodymai buvo nuoseklÅ«s, neprieÅ¡taringi, aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai nurodant nagrinėjamo įvykio aplinkybes. BylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo apklausta liudytoja B. Å ., kuri paaiÅ¡kino, kad paties nagrinėjamo įvykio ji nematė, į salę, kurioje įvyko konfliktas tarp nukentėjusiojo ir M. K., ji buvo pakviesta draugų konfliktui jau pasibaigus. Nusileidusi į minėtÄ salę ji pamatė I. C. visÄ kruvinÄ . Jai paklausus, kas atsitiko, nukentėjusysis paaiÅ¡kino, kad tarp jo ir nuteistojo įvyko konfliktas, patvirtino, kad smÅ«gius jam sudavė bÅ«tent M. (b. l. 142-143).

Akcentuotina ir tai, kad remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 14 d. specialisto iÅ¡vada Nr. G 86/13(01), specialistas, analizuodamas pateiktus medicininius dokumentus, nurodė, kad pagal VÄ® VUL Žalgirio klinikos epikrizės duomenimis, pacientas traumÄ patyrė 2013 m. sausio 1 d., buvo sumuÅ¡tas pažįstamų asmenų (b. l. 17-18). Aukščiau aptarti duomenys pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ikiteisminio tyrimo metu I.

C. duoti parodymai, kuriuos jis patvirtino pagarsinus juos teisiamojo posėdžio metu, yra patikimi ir neprieÅ¡taraujantys kitiems bylos duomenims. Abejoti tokia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl galimos bÅ«tinosios ginties buvimo nuteistojo veiksmuose, pažymėtina, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo turi teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį ir neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Å iÄ teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo iÅ¡vengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1 ir 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus bÅ«tinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi bÅ«ti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sÄ lygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobÅ«dį ir pavojingumÄ .

Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingÄ kėsinimÄ si apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei bÅ«tinosios ginties, nei jos ribų peržengimo.

Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-279/210, 2K-316/2012).Siekiant nustatyti ar buvo bÅ«tinosios ginties požymių, reikia įvertinti konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, iÅ¡siaiÅ¡kinti, kokie buvo nukentėjusiojo ir nuteistojo veiksmai konflikto metu, nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, įvertinti tokio kėsinimosi pradžios, eigos ir pabaigos momentus, nustatyti smÅ«gių, sukėlusių nukentėjusiojo ir nuteistojo sužalojimus padarymo mechanizmÄ , jų sudavimo momentÄ , patikrinti nuteistojo kaltės formÄ ir rūšį, taip pat padaryti iÅ¡vadas, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobÅ«dį bei pavojingumÄ .

Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, tarp I. C. ir M. K. kilo žodinis konfliktas, kurio metu M. K. sudavė nukentėjusiajam du smÅ«gius į veido sritį, tuo padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymÄ . Tuo tarpu remiantis nuteistojo parodymais, jis nukentėjusiajam sudavė tik po paties I. C. smÅ«gio M. K. į pakaušį, kÄ patvirtino ir pats nukentėjusysis. Tačiau byloje nėra jokių duomenų leidžiančių teigti, kad nukentėjusiojo veiksmai galėtų bÅ«ti laikomi nukentėjusiojo akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi.

M. K. galimai padaryti sužalojimai – nubrozdinimas kaktos srityje, nėra patvirtinti jokiais objektyviais bylos duomenimis. Nors nuteistasis ir nurodė, kad nuo I. C. smÅ«gio jis jautė nedidelį skausmÄ , tačiau dėl Å¡io fakto nei į medicinos darbuotojus, nei į teisėsaugos pareigÅ«nus nesikreipė. Aplinkybę, kad nukentėjusysis sudavė smÅ«gį M. K. į pakaušį, I. C. nurodė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, jis paaiÅ¡kino, kad tikrai buvo užsimojęs trenkti M.

K., tačiau patvirtinti, jog jis tikrai pataikė, negali. Liudytojas A. S., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino apie I. C. neteisėtais veiksmais padarytus sužalojimus M. K. atžvilgiu, tačiau apie tai, kad M. K. buvo nubrozdinta kakta apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis neužsiminė. Vertinant Å¡ių aplinkybių visumÄ , daryti neabejotinÄ iÅ¡vadÄ apie tai, kad M. K. tikrai buvo suduotas smÅ«gis, nėra galimybės. Be to, net ir tikint nuteistojo versija, kad nukentėjusysis jį užpuolė, nuteistajam galimai padarytų sužalojimų – nubrozdinimo kaktos srityje, pobÅ«dis ir sunkumas rodo, kad toks galimai įvykęs puolimas nekėlė nuteistajam realaus pavojaus, kas suponuoja pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad nuteistasis Å¡iuo atveju smurtÄ naudojo ne gynybos, o puolimo tikslais.

Å iame kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti kaip bÅ«tinÄ jÄ gintį.Analizuojant apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistojo M. K. veiksmai, atsižvelgiant į jo kaltės formÄ , turėtų bÅ«ti kvalifikuojami ne pagal BK 138 str. 1 d., kaip tyčinis nesunkus sveikatos sutrikdymas, o pagal BK 139 str. 1 d. – kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo, pažymėtina, kad veika pripažintina padaryta dėl neatsargumo, kai asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus padarinius, bet lengvabÅ«diÅ¡kai tikėjosi, kad jų bus iÅ¡vengta, arba kai nenumatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus padarinius, nors galėjo ir turėjo numatyti, kad jie atsiras.

Tuo tarpu nusikalstama veika laikytina padaryta tyčia, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumÄ , numato Å¡ios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių siekia arba sÄ moningai leidžia jiems atsirasti. Baudžiamasis įstatymas iÅ¡skiria dvi tyčios rÅ«Å¡is – tiesioginę ir netiesioginę. Pagal BK 15 str. 2 d. 1 p., 2 p., nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį ir norėjo taip veikti arba jei asmuo, darydamas nusikalstamÄ veikÄ suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Å¡iame kodekse numatyti padariniai ir jų norėjo.

Netiesioginės tyčios sÄ voka yra įtvirtinta BK 15 str. 3 d., remiantis kuria, nusikaltimas laikytinas padarytu netiesiogine tyčia, kai jį darydamas asmuo suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl jo veikimo ir neveikimo gali atsirasti Å¡iame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, tačiau sÄ moningai leido jiems atsirasti.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes bei M. K. veiksmus, konstatavo, kad nuteistasis fiziÅ¡kai sveikas ir stiprus asmuo, sportuojantis lengvÄ jį kultÅ«rizmÄ , suvokė, jog stipriai smÅ«giuodamas kumščiu žmogui į veidÄ , gali jį sužaloti, ir nors tokių pasekmių nenorėjo, bet sÄ moningai leido joms atsirasti, kas visiÅ¡kai atitinka netiesioginės tyčios apibrėžimÄ , pateiktÄ BK 15 str. 3 d.

Todėl Å¡iuo pagrindu apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė M. K. veiksmuose tiesioginės tyčios formÄ , atmestinas kaip nepagrįstas.Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl M. K. kaltės formos. Sutiktina su skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio argumentais, kad M. K., smogdamas du smÅ«gius į gyvybiÅ¡kai svarbiÄ nukentėjusiojo kÅ«no dalį – veidÄ , suvokė, kad tokiais savo veiksmais gali sužaloti I.

C. ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sÄ moningai leido jiems kilti. Å ių duomenų kontekste pažymėtina, kad padarinių nenorėjimas, bet sÄ moningas leidimas jiems atsirasti apibÅ«dina asmens abejingumÄ tam, kad jo daroma veika gali sukelti BK apraÅ¡ytus tam tikros nusikalstamos veikos padarinius, asmuo suvokia galinčių atsirasti konkrečių padarinių pobÅ«dį, tačiau neatsisako savo pavojingo elgesio ir nesitiki iÅ¡vengti jų realios grėsmės. Atmetant apeliacinio skundo argumentÄ , kad apylinkės teismas, spręsdamas nuteistojo kaltės klausimÄ , pernelyg didelę reikÅ¡mę suteikė jo užsiėmimui, t. y. sporto Å¡akai – lengvajam kultÅ«rizmui, pažymėtina, kad ir be Å¡ios aplinkybės konstatavimo vertinti M.

K. veiksmus kaip padarytus dėl neatsargumo, nėra teisinio pagrindo. Akivaizdu, kad bet kuris asmuo, smogdamas du smÅ«gius asmeniui į gyvybiÅ¡kai svarbiÄ kÅ«no dalį – galvÄ ar veidÄ , suvokia, kad tokiais savo veiksmais gali sužaloti asmenį. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pateiktus argumentus, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendį, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir iÅ¡samiai iÅ¡tyrė byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d.).Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r ė :

Nuteistojo M. K. gynėjo advokato R. R. apeliacinį skundÄ atmesti.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendį palikti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkė                                           Sigita Bieliauskienė Teisėjai:                                                                     Jolanta Čepukėnienė         ArtÅ«ras Pažarskis