2019-05-29 Nr. AB-12014-3-61-3-04192-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-400-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04192-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.8; 12.13.1.1; 12.13.1.2; 12.13.3.2; 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. (V. K.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-98 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 68-282 (toliau – ir VMI sprendimas). Pareiškėja skunde nurodė, kad:

1.1. Mokesčių administratorius nepagrįstai už 2009–2011 m. laikotarpį pareiškėjai apskaičiavo 40 776,76 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 23 588,54 Eur GPM delspinigių, 12 232,97 Eur GPM baudą, taip pat 10 058,50 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokų, 6 309,70 Eur PSD delspinigių ir 3 017,55 Eur PSD baudą.

1.2. Mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino pareiškėjos pateikto 2007 m. sausio 5 d. UAB „Ežerų krašto investicija“ (toliau – ir Bendrovė) kasos išlaidų orderio, pagal kurį ši Bendrovė jai išmokėjo 50 000 Lt grąžinamo turtinio įnašo. Šio kasos išlaidų orderio išrašymo metu Bendrovėje nebuvo nei buhalterinės apskaitos tarnybos, nei vyr. buhalterio, nei kasininko, todėl kasos išlaidų orderyje pasirašė tik minėtos Bendrovės direktorius, kuriuo tuo metu buvo pareiškėjos sūnus. Asmens vardo ir pavardės nenurodymas kasos išlaidų orderyje nėra toks trūkumas, dėl kurio teisės aktai leidžia nepripažinti išmokėjimo. Be to, orderį pasirašiusį asmenį mokesčių administratorius lengvai nustatė pats. Mokesčių administratoriui neturint galimybės įvertinti, ar Bendrovės, sustabdžiusios veiklą, buhalterinėje apskaitoje kasos išlaidų orderis yra apskaitytas, jis negalėjo konstatuoti, kad jame fiksuotas išmokėjimas neįvyko. Jeigu viena šalis ginčo metu pateikia dokumentą, kita šalis privalo jį pripažinti arba įrodyti, kad dokumento turinys neatspindi įvykusios ūkinės operacijos. Nagrinėjamu atveju tai, kad orderį pasirašęs asmuo yra susijęs su pareiškėja (yra jos sūnus), neturi jokios teisinės reikšmės orderio vertinimui. Pareiškėja visus dokumentus mokesčių administratoriui pateikė iš karto, kai tik galėjo tai padaryti, nepažeisdama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) nustatytų terminų. Pareiškėja negalėjo pasinaudoti savo teise perduoti dokumentą (kasos išlaidų orderį) dar iki pasibaigiant patikrinimui teikdama pastabas dėl 2015 m. gruodžio 4 d. patikrinimo akto Nr. (4.65)FR0680-551 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kadangi paties akto negavo. Pareiškėja taip pat negavo ir VMI sprendimo dėl Patikrinimo akto tvirtinimo ir dėl to pavėlavo pateikti skundą VMI. Vėlavimų priežastimi buvo jai 2015 m. gruodžio 2 d. atlikta sunki operacija ir pooperacinės reabilitacijos laikotarpis, apie kuriuos ji pranešė Vilniaus AVMI raštu iš anksto.

1.3. Mokesčių administratorius nenurodė, kokius konkrečius objektyvius įrodymus pareiškėja turėjo pateikti, kad įrodytų realiai gavusi pinigus pagal 2008 m. lapkričio 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Pareiškėja pateikė šalių pasirašytą sutartį, kurioje yra įrašas, kad pinigai sumokami sutarties pasirašymo dieną, be to, faktą, kad pareiškėja akcijas pardavė minėtoje 2008 m. lapkričio 25 d. sutartyje nurodytam pirkėjui, patvirtina mokesčių administratoriaus iš Juridinių asmenų registro gauti duomenys. Pareiškėjai taip pat nesuprantama, kodėl ta pati institucija tuos pačius faktus, atlikdama atskirus patikrinimus, vertina skirtingai. Pareiškėjos sūnaus atžvilgiu vykdyto patikrinimo metu mokesčių administratorius vertino, kad Juridinių asmenų registro įrašai yra pakankami išvadai, kad akcininku buvo kitas asmuo, o ne pareiškėjos sūnus, pareiškėjos atveju tie patys duomenys apie akcininkus nėra vertinami, sprendžiant dėl 1 600 akcijų pardavimo sandorio realumo.

1.4. VMI sprendime cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika nėra aktuali nagrinėjamam ginčui, kadangi ji yra suformuota kitokio pobūdžio bylose. Paskolos nėra asmens pajamos pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau – ir GPMĮ), atitinkamai tai nėra pajamos, gautos grynaisiais pinigais, todėl jos neturėjo būti deklaruojamos. Be to, skolinantis iš susijusių artimais giminystės ar verslo ryšiais asmenų, yra labiau įprasta nereikalauti garantijų, apsibrėžti pareikalavimo momentu. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius turėjo visiškai priešingą poziciją dėl sandorių, kurių pagrindu galima apmokestinti pareiškėją, ir dėl sandorių, kuriais toks apmokestinimas gali būti paneigtas, t. y. pasirinko naudingesnį variantą: pripažino tas paskolų sutartis, kuriomis pareiškėja skolino (dėl jų sąlygų nepasisakė, tyrė tik tai, ar joms suteikti užteko lėšų), o analogiškas paskolų sutartis, kuriomis pareiškėja skolinosi pati, dėl jų formos ir šalių sąsajų įvertino kaip ydingas. Tai, kad paskolų sutarčių – tiek tų, kuriomis ji skolino, tiek tų, kuriomis skolinosi – forma yra identiška, savaime nieko neįrodo.

1.5. VMI nepagrįstai teigė, kad pareiškėja 2015 m. balandžio 30 d. paaiškinime nenurodė gautų paskolų. Minėtą paaiškinimą pareiškėja teikė atsakydama į mokesčių administratoriaus 2015 m. vasario 23 d. nurodymą Nr.(11.48)-FR0706-1074, kuriame buvo įtvirtinta, kad pareiškėja privalo pateikti apie 2009–2011 m. laikotarpiu gautas paskolas. Iš pareiškėjos pateiktų 5 paskolų sutarčių 4 yra gautos dar iki 2009 m., todėl nepateko į mokesčių administratoriaus nurodytą laikotarpį.

1.6. Mokesčių administratorius taip pat netinkamai apskaičiavo jos vartojimo išlaidas, kadangi mokesčius už butą, kuriame ji gyveno kartu su sūnumi, iš savo banko sąskaitos mokėjo tik jos sūnus.

2. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3. VMI nurodė, kad pareiškėjos patikrinimo metu nustatyta, jog jos patirtos išlaidos viršijo disponuojamas apmokestintas pajamas, todėl buvo siekiama išsiaiškinti, iš kokių lėšų buvo dengiamos pareiškėjos patirtos išlaidos. Pareiškėja pateiktame paaiškinime nurodė, kad paskolas UAB „Artis real estate“ suteikė iš sukauptų pinigų, bet nenurodė pajamų šaltinių ir nepaaiškino, kaip buvo sukauptos lėšos, taip pat nepagrindė minėtoms išlaidoms apmokėti skirtų pajamų juridinę galią turinčiais dokumentais. Pareiškėjai neįrodžius pajamų šaltinių, Vilniaus AVMI patikrinimo metu konstatavo, kad pareiškėja patirtas išlaidas dengė kitomis neapmokestintomis pajamomis ir nuo jų apskaičiavo į biudžetą mokėtinus mokesčius. Mokesčių mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, kad jo nurodomi pajamų įsigijimo šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes, ypač tais atvejais, kai gautų pajamų šaltinis yra ne paties mokėtojo veikla, o iš kito asmens gautos pajamos. Todėl turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamos pajamos yra gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio, be to, pajamos realiai turi būti gautos, o ne vien atspindėtos dokumentuose. Pareiškėjos pateikti skolos rašteliai (paskolos sutartys, kuriomis tariamai pareiškėjai suteiktos paskolos), nesant kitų objektyvių piniginių lėšų perdavimo faktą patvirtinančių duomenų, vertintini kaip gynybinė pozicija. Visos paskolų sutartys, kuriomis pareiškėjai paskolintos lėšos, sudarytos be jokių garantijų, dauguma jų suteiktos didelėms sumoms, sudarytos tarp susijusių asmenų, beveik visos sutartys yra identiškos. Šios aplinkybės leidžia abejoti pareiškėjos sąžiningumu ir pagrįstai manyti, kad minėtos sutartys neįrodo skolintų pinigų perdavimo realumo. Tas pats pažymėtina apie 2007 m. sausio 5 d. kasos išlaidų orderį bei 2008 m. lapkričio 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Pareiškėja taip pat nepateikė įrodymų, kad jos pragyvenimo išlaidas apmokėdavo jos sūnūs.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad palaiko VMI poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjos skundą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus AVMI ir VMI sprendimus ta apimtimi tiek, kiek šiais sprendimais apskaičiuota pareiškėjai papildomai į biudžetą sumokėti GPM, GPM baudą ir delspinigius, PSD įmokas, PSD delspinigius ir PSD baudą, neįvertinus aplinkybės, kad pareiškėjos vartojimo išlaidas galėjo padengti jos sūnus, ir įpareigojo VMI pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. liepos 21 d. skundo dalį dėl pareiškėjos vartojimo išlaidų apskaičiavimo; likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI sprendimo, kuriuo pareiškėjai nurodyta į biudžetą sumokėti 40 776,76 Eur GPM, 23 588,54 Eur GPM delspinigių, 12 232,97 Eur GPM baudą, 10 058,50 Eur PSD įmokų, 6 309,70 Eur PSD delspinigių ir 3 017,55 Eur PSD baudą, taip pat dėl VMI sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas minėtas Vilniaus AVMI Sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI, patikrinusi pareiškėjos pajamas mokestiniu laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., surašė 2015 m. gruodžio 4 d. Patikrinimo aktą, kuriame nurodė, kad: pareiškėja 2009–2011 m. iš viso gavo 938 623,25 Lt kitų pajamų, t. y. 2009 m. – 578 831,46 Lt, 2010 m. – 349 433,39 Lt, 2011 m. – 10 358,40 Lt; mokestinio patikrinimo metu įvertinus turimą informaciją nenustatyta, kad šios pareiškėjos gautos pajamos galėtų būti neapmokestinamos GPM; šios pareiškėjos pajamos laikytinos B klasės pajamomis; pareiškėja šių pajamų nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM; patikrinimo metu pareiškėjai papildomai paskaičiuota 40 776,76 Eur GPM ir 10 058,50 Eur PSD įmokų. Vilniaus AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotas 40 776,76 Eur GPM ir 10 058,50 Eur PSD įmokų sumas, taip pat apskaičiavo 23 588,54 Eur GPM delspinigių, 6 309,70 Eur PSD delspinigių, skyrė 12 232,97 Eur GPM baudą ir 3 017,55 Eur PSD baudą.

7. Pareiškėjos atstovas advokatas 2016 m. liepos 21 d. skundu dėl Vilniaus AVMI sprendimo panaikinimo kreipėsi į VMI, nurodė, kad Patikrinimo aktas ir Vilniaus AVMI sprendimas surašyti neįvertinus duomenų apie visus pareiškėjos turėtus piniginių lėšų šaltinius, kurie buvo panaudoti Vilniaus AVMI Patikrinimo akte ir sprendime nurodytoms išlaidoms padengti, t. y.: 2007 m. sausio 5 d. pareiškėja atsiėmė savo 50 000 Lt įnašą iš UAB „Ežerų krašto investicija“; 2008 m. lapkričio 25 d. pareiškėja pardavė UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijas už 160 000 Lt; pareiškėja 2002 m. liepos 30 d. iš E. O. gavo 50 000 JAV dolerių paskolą; pareiškėja 2006 m. gegužės 31 d. iš O. K. gavo 90 000 Lt paskolą; pareiškėja 2008 m. gruodžio 7 d. iš S. K. gavo 20 000 Eur paskolą; pareiškėja 2008 m. lapkričio 25 d. iš V. K. gavo 381 000 Lt paskolą; pareiškėja 2009 m. spalio 10 d. iš E. A. gavo 250 000 Lt paskolą; be to, pareiškėjos sūnus dengė visas buto, kuriame gyveno su pareiškėja, išlaikymo išlaidas, taip pat dalį kitų pareiškėjos pragyvenimo išlaidų.

8. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjos kartu su skundu VMI pateiktų dokumentų – 2007 m. sausio 5 d. UAB „Ežerų krašto investicija“ kasos išlaidų orderio, 2008 m. lapkričio 25 d. UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties bei 2002 m. liepos 30 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 7 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. spalio 10 d. paskolos sutarčių – vertinimo, taip pat dėl pareiškėjos vartojimo išlaidų nustatymo.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikta UAB „Ežerų krašto investicija“ 2007 m. sausio 5 d. kasos išlaidų orderio kopija, kurioje nurodyta pareiškėjai grąžinti 50 000 Lt akcininko įnašą, kasos išlaidų orderį kaip Bendrovės vadovas ir kasininkas pasirašė tas pats asmuo, kuriuo vardas bei pavardė orderyje nenurodyti. Pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė įrodymų, kad minėtą 50 000 Lt sumą ji 2007 m. sausio 5 d. ar kurią nors kitą dieną realiai gavo. Ši aplinkybė nepatvirtinta nei tiesioginiais, nei netiesioginiais įrodymais. UAB „Ežerų krašto investicija“ veiklos nevykdo nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d., todėl mokesčių administratorius, pasinaudodamas MAĮ 33 straipsnio 1 punkte įtvirtintomis teisėmis, pats savo iniciatyva neturėjo galimybės kreiptis į Bendrovę dėl paaiškinimų apie aptariamo orderio išrašymo aplinkybes ir su tuo susijusių įrodymų pateikimo. Įvertinęs su UAB „Ežerų krašto investicija“ 2007 m. sausio 5 d. kasos išlaidų orderiu susijusių aplinkybių visumą, t. y., kad byloje pateikta tik šio orderio kopija, jis nėra tinkamai užpildyta, pareiškėja nepateikė realų šiame orderyje nurodytos sumos išmokėjimą pagrindžiančių įrodymų, o mokesčių administratorius pats šių duomenų patikrinti objektyviai neturėjo galimybės, teismas darė išvadą, kad pareiškėja nepagrindė šių pajamų gavimo.

10. Pareiškėja VMI taip pat pateikė 2008 m. lapkričio 25 d. su A. G. sudarytos UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, kuria A. G. už 160 000 Lt pardavė 1 600 vnt. akcijų, už jas sumokant sutarties pasirašymo dieną. Pareiškėja realų šios sumos gavimą pagrindžiančių įrodymų taip pat nepateikė. A. G. gyvenamosios vietos adresas nėra žinomas, todėl mokesčių administratorius neturėjo galimybės kreiptis į jį dėl paaiškinimų apie UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes. Juridinių asmenų registre nėra duomenų apie minėtą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat ar pareiškėja apskritai buvo UAB „Ežerų krašto investicija“ akcininkė, kiek akcijų turėjo ir kada jas galbūt pardavė. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėja nepagrindė realaus 160 000 Lt pajamų pagal 2008 m. lapkričio 25 d. UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį gavimo.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėja dalį ginčo pajamų taip pat grindžia iš fizinių asmenų gautomis paskolomis (paskolos sutarčių kopijomis) (2002 m. liepos 30 d. su E. O. sudarytos 50 000 JAV dolerių paskolos sutartimi, 2006 m. gegužė 31 d. su O. K. sudaryta 90 000 Lt paskolos sutartimi, 2008 m. lapkričio 25 d. su V. K. sudaryta 381 000 Lt paskolos sutartimi, 2008 m. gruodžio 7 d. su S. K. sudaryta 20 000 Eur paskolos sutartimi ir 2009 m. spalio 10 d. su E. A. sudaryta 250 000 Lt paskolos sutartimi). Visose šiose paskolos sutartyse nurodyta, kad lėšos pareiškėjai skolinamos grynaisiais pinigais, jas išmokant iki paskolos sutarčių pasirašymo, tačiau pareiškėja šių sumų realaus gavimo nepagrindė jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Minėtos paskolos sutartys yra sudarytos su pareiškėjai artimais asmenimis: S. K. ir V. K. – pareiškėjos sūnūs, E. O. – pareiškėjos pusseserė, O. K. – pareiškėjos sutuoktinio brolio žmona, E. A. – pareiškėjos verslo partnerė, UAB „Artis real estate“ bendraakcininkė. Minėtomis paskolos sutartimis pareiškėjai skolintos itin didelės pinigų sumos, tačiau sutartys yra itin paprastos formos, jomis neaptartos piniginių lėšų grąžinimo garantijos ir paskolos terminai, paskolos negrąžinimo pasekmės ir pan. Skunde teismui pareiškėja nurodo, kad skolinantis iš susijusių artimais giminystės ar verslo ryšiais asmenų yra įprasta nereikalauti garantijų, apsibrėžti tik pareikalavimo momentu, tačiau šie pareiškėjos argumentai vertintini kaip subjektyvi jos gynybinė pozicija. Priešingai, teismo vertinimu, skolinantis tokias dideles pinigų sumas (net ir iš artimų (susijusių) asmenų), yra įprasta parengti detalesnes sutartis, kuriose aptariamos papildomos garantijos, susijusios su aiškių prievolės įvykdymo terminų nustatymu, netesybomis, palūkanomis ir t. t.).

12. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad vien tik pareiškėjos pateiktos paskolos sutarčių kopijos ir pareiškėjos, V. K. ir O. K. paaiškinimai apie paskolų suteikimą, nedetalizuojant, kokiu tikslu pinigai buvo skolinami, kam ir kokiomis dalimis panaudoti, taip pat nenurodant paskolų sutartyse įtvirtintų prievolių įvykdymo faktinių aplinkybių, nepatvirtina fakto, kad pareiškėja realiai gavo minėtose paskolų sutartyse nurodytas pinigų sumas. Kaip minėta, abejonių šiais paaiškinimais kelia itin lakoniška paskolos sutarčių forma, taip pat tai, kad pakankamai didelės pinigų sumos buvo skolinamos be liudininkų, nesiaiškinant, kokiam tikslui jie yra skolinami, grynaisiais pinigais, perduodant visą sumą iš karto, t. y. paskolos sutarties sudarymo momentu, nenumatant jokių garantijų kreditoriui. Be to, kaip minėta, visas sutartis pareiškėja sudarė su susijusiais asmenimis.

13. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad visus aptartus dokumentus (2007 m. sausio 5 d. kasos išlaidų orderio, 2008 m. lapkričio 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties bei 2002 m. liepos 30 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2008 m. gruodžio 7 d., 2009 m. spalio 10 d. paskolų sutarčių kopijas) pareiškėja VMI pateikė tik pasibaigus jos mokestiniam patikrinimui, t. y. kai jau buvo nustatyta papildomai apmokestinamų pajamų suma ir pareiškėjai papildomai apskaičiuota ginčo mokestinė prievolė. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2014 m. gruodžio 17 d., pareiškėja apie šį patikrinimą buvo informuota. Nors pareiškėja nurodė, kad anksčiau dokumentų mokesčių administratoriui pateikti negalėjo dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių – sunkios pareiškėjos sveikatos būklės po operacijos, – tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2015 m. gruodžio 1 d. buvo atliktas dešinio klubo sąnario endoprotezavimas, pareiškėja dėl to buvo hospitalizuota iki 2015 m. gruodžio 7 d., reabilitacija truko nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d., o pareiškėjos nedarbingumas tęsėsi iki 2016 m. kovo 30 d. Taigi pareiškėjos sveikata dėl operacinio gydymo pablogėjo mokestiniam patikrinimui iš esmės jau pasibaigus. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėja mokesčių administratoriui yra teikusi paaiškinimus, tačiau aptariamų vėliau VMI su 2016 m. liepos 21 d. skundu pateiktų dokumentų nepateikė, nors ir žinojo apie jos atžvilgiu atliekamus mokesčių administratoriaus veiksmus. Teismo vertinimu, būdama atidi, sąžininga ir rūpestinga mokesčių mokėtoja, žinodama apie jos gautų pajamų patikrinimą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei šiuo laikotarpiu savo įvykdytus sandorius (ypač atsižvelgiant į didelę jų vertę), pareiškėja mokesčių administratoriui turėjo pateikti visus turimus šias pajamas pagrindžiančius įrodymus iš karto, t. y. dar iki mokestinio patikrinimo pabaigos bei savo sveikatos būklės pablogėjimo. Todėl VMI pagrįstai nurodė, kad toks pavėluotas pareiškėjos pajamas pagrindžiančių dokumentų pateikimas kelia abejonių pareiškėjos sąžiningumu.

14. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir su jomis susijusį teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad VMI, vertindama pareiškėjos papildomai pateiktus dokumentus, pagrįstai nustatė, kad pareiškėja neįrodė, jog realiai gavo 2007 m. sausio 5 d. kasos išlaidų orderyje, 2008 m. lapkričio 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje bei 2002 m. liepos 30 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2008 m. gruodžio 7 d., 2009 m. spalio 10 d. paskolos sutartyse nurodytas pinigų sumas, t. y. Vilniaus AVMI Patikrinimo akte nurodytų pajamų nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais, todėl šias pajamas priskyrė kitoms B klasės pajamoms (GPMĮ 22 str. 3 d.).

15. Teismas paaiškino, kad, vadovaujantis GPMĮ 25 straipsnio 1 dalimi, pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo. Pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, t. y. atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, konstatavus, kad pareiškėja tikrinamu laikotarpiu turėjo pajamų, kurių šaltinio negalėjo tinkamai pagrįsti, šių pajamų nedeklaravo ir nuo jo mokesčių nesumokėjo, tokios pajamos pagrįstai apmokestintos GPM.

16. Teismas pažymėjo, kad 2017 m. kovo 16 d. nutartimi įpareigojo AB DNB banką pateikti S. K. priklausiusios banko sąskaitos išrašą laikotarpiu nuo sąskaitos atidarymo iki 2011 m. gruodžio 31 d. Teisme 2017 m. kovo 23 d. gauti duomenys, iš kurių matyti, kad S. K. iš savo sąskaitos mokėjo tam tikrus su buto administravimu susijusius mokesčius (UAB „Teletronika“, Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ Vilniaus apsaugos skyriui, UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“). Taigi tam tikra dalis komunalinių mokesčių už butą, kuriame pareiškėja gyveno kartu su sūnumi S. K., galėjo būti mokama iš S. K. banko sąskaitos. Nors pareiškėja minėtų duomenų mokesčių administratoriui po sūnaus mirties pateikti nebegalėjo, VMI juos patikrinti turėjo galimybę pasinaudodama MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta teise, tačiau to nepadarė. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, skundžiamų Vilniaus AVMI ir VMI Sprendimų dalis tiek, kiek šiais sprendimais apskaičiuota pareiškėjai papildomai į biudžetą sumokėti GPM, GPM baudą ir delspinigius, PSD įmokas, PSD delspinigius ir baudą, neįvertinus aplinkybės, kad pareiškėjos vartojimo išlaidas galėjo padengti jos sūnus, naikintina, o VMI įpareigotina pareiškėjos 2016 m. liepos 21 d. skundo dalį dėl pareiškėjos vartojimo išlaidų apskaičiavimo išnagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jos teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

III. 17. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria dalis jo skundo atmesta kaip nepagrįstą, ir skundą tenkinti visiškai. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:

17.1. Kasos išlaidų orderis yra vienintelis dokumentas, kuris pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (2004 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1341 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 4 ir 5 punktus surašomas įmonei išmokant grynuosius pinigus iš kasos ir kurį gali turėti pinigus gavęs asmuo. Todėl visiškai nepagrįstas teismo sprendimo argumentas, kad pareiškėja nepateikė įrodymų apie tai, kad 50 000 Lt sumą 2007 m. sausio 5 d. ar kurią kitą dieną ji gavo ir kad šis gavimas nepatvirtintas nei tiesioginiais, nei netiesioginiais įrodymais. Pagal Taisykles tam tikrais atvejais kasos išlaidų orderyje vadovo ir kasininko parašas gali būti tas pats. Todėl tai, kad 2007 m. sausio 5 d. kasos išlaidų orderyje pasirašė tik Bendrovės direktorius, kuris kartu buvo ir kasininkas, pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas nepagrįstai šį faktą įvertino kaip kasos išlaidų orderio trūkumą ir tuo pačiu kaip įrodymą apie pinigų neišmokėjimą. UAB „Ežerų krašto investicijos“ kasos išlaidų orderio išrašymo metu nebuvo nei buhalterinės apskaitos tarnybos, nei vyr. buhalterio, nei kasininko. Todėl kasos išlaidų orderyje pasirašė tik Bendrovės direktorius, kaip tai ir numatyta minėtų Taisyklių 28 punkte. V. K. buvo UAB „Ežerų krašto investicijos“ direktoriumi nuo 2003 m. birželio 17 d. iki 2009 m. balandžio 10 d. Todėl kasos išlaidų orderio išrašymo metu jis teisėtai ėjo direktoriaus pareigas ir teisėtai vienas pasirašė kaip direktorius ir kaip kasininkas. Nepaisant vardo ir pavardės nenurodymo VMI pati savo sprendime konstatavo, kad kasos išlaidų orderį pasirašė pareiškėjos sūnus, kuris buvo Bendrovės direktoriumi. Todėl akivaizdu, kad minėtas trūkumas nekliudė mokesčių administratoriui nustatyti asmenį, pasirašiusį dokumentą.

17.2. Pareiškėjai rengiant apeliacinį skundą LVAT, VMI (kuriai nuo 2016 m. pabaigos perduota Vilniaus AVMI mokėtojų patikrinimų funkcija) pradėjo pareiškėjos sūnaus pakartotinį patikrinimą. Jo metu VMI 2017 m. birželio 27 d. raštu Nr. (21.165)RKD-2530 pranešė pareiškėjos sūnui, kad atlieka UAB „Ežerų krašto investicijos“ operatyvų patikrinimą ir jo metu gavo naujos informacijos (rašto kopija pridedama prie skundo). Taigi iš minėto rašto matyti, kad toks Bendrovės patikrinimas visgi įmanomas ir vyksta nepaisant jos veiklos sustabdymo. Tai įrodo, kad pareiškėjos patikrinimo metu VMI galėjo pasinaudoti savo teise surinkti, jos manymu, reikalingus papildomus įrodymus apie pareiškėjos ir UAB „Ežerų krašto investicijos“ sandorius. Todėl VMI ir teismo argumentas apie Bendrovės veiklos sustabdymą ir dėl to negalėjimą jos patikrinti paneigtas faktiniais duomenimis.

17.3. VMI nurodė, kad nagrinėdama skundą ji neturėjo galimybės įvertinti, ar sustabdžiusios veiklą UAB „Ežerų krašto investicijos“ buhalterinėje apskaitoje kasos išlaidų orderis buvo apskaitytas. Tačiau dėl to negalima teigti, kad jame fiksuotas išmokėjimas neįvyko. Jei viena šalis ginčo metu pateikia dokumentą, kita šalis privalo jį pripažinti arba įrodyti, kad dokumento turinys neatspindi įvykusios ūkinės operacijos. Tai, kad patikrinimo metu (t. y. po 8 metų nuo išmokėjimo) jau buvo ribota mokesčių administratoriaus galimybė atlikti papildomus, jo manymu, reikalingus tikrinimo veiksmus Bendrovėje, nesudarė pagrindo vertinti kaip nepatikimą pareiškėjos pateiktą dokumentą (kasos išlaidų orderį), nes nėra jį paneigiančių įrodymų. Pareiškėja negali būti atsakinga už tai, kad mokesčių administratorius numatė galbūt būsiant sunkumų patikrinti UAB „Ežerų krašto investicijos“ veiklą. Pareiškėja nėra su Bendrove susijęs asmuo nuo 2008 m. lapkričio 25 d., jos sūnus nebėra Bendrovės vadovu nuo 2009 m. balandžio 10 d., o Bendrovės veikla sustabdyta nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. Todėl Bendrovės veiklos sustabdymas niekaip nepriklausė nei nuo pareiškėjos, nei nuo jos sūnaus valios. Pareiškėjai negali būti perkeliama mokestinė atsakomybė už kitų asmenų veiksmus ar neveikimą.

17.4. Prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir teismo sprendimo teiginys, kad Juridinių asmenų registre nėra duomenų apie 2008 m. lapkričio 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat apie tai, kad pareiškėja buvo UAB „Ežerų krašto investicijos“ akcininkė, kiek akcijų turėjo ir kada jas pardavė. Pareiškėjos sūnaus V. K. mokestinio patikrinimo akte (6 psl.), kuris buvo pateiktas teismui su skundu, įrašyta, kad Juridinių asmenų registro duomenimis 2006 m. sausio 18 d. 1 600 vnt. Bendrovės akcijų priklausė pareiškėjai, o nuo 2008 m. lapkričio 25 d. A. G. priklausė 7 910 vnt. Bendrovės akcijų (tai sudarė 100 proc. įstatinio kapitalo). Taigi aiškiai matyti, kad nuo 2008 m. lapkričio 25 d. (kai pareiškėja pardavė akcijas), visas Bendrovės akcijų paketas jau priklausė tik vienam asmeniui. Pareiškėjos sūnaus patikrinimo metu mokesčiai jam buvo apskaičiuoti, nes mokesčių administratorius vien tik pagal Juridinių asmenų registro duomenis nustatė, kad tam tikrai datai pareiškėjos sūnus neturėjo Bendrovės akcijų, o akcijos priklausė A. G. Nagrinėjant pareiškėjos skundą nei Vilniaus AVMI, nei VMI jau nebeprisiminė turinčios duomenis, kad vietoj pareiškėjos nuo 2008 m. lapkričio 25 d. Bendrovės akcininku tapo A. G. Taigi pareiškėjos sūnaus atžvilgiu tiek Vilniaus AVMI, tiek VMI vertino, kad turimi įrašai Juridinių asmenų registre pakankami padaryti išvadą, jog akcininku buvo kitas asmuo nei tikrinamasis, ir dėl to pakankami, kad būtų galima asmenį apmokestinti kaip gavusį kitos rūšies (ne akcijų pardavimo) pajamas. Pareiškėjos ginčo metu tie patys duomenys apie akcininkus nėra nei minimi, nei vertinami sprendžiant, ar realus jos turimų 1 600 vnt. akcijų pardavimo sandoris. Todėl šiuo aspektu buvo pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas.

17.5. Teismas sprendime nenurodė, kokius įrodymus pareiškėja turėjo dar pateikti, kad įrodytų gavusi pinigus pagal 2008 m. lapkričio 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir kodėl jos pateiktos sutarties neužtenka. Pareiškėja pateikė ne tik šalių surašytą pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje yra visi reikiami parašai, sutartyje taip pat yra įrašas, kad pinigai sumokami sutarties pasirašymo dieną. Taip asmeniui, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas, nesuteikiama galimybė žinoti, ko iš jo reikalaujama, kokiu pagrindu ir kodėl atmetamas kaip įrodymas jo pateikta sutartis su įrašu apie pinigų gavimą. Kadangi šalys buvo privatūs asmenys, ne įmonės, jos atsiskaitydamos grynaisiais pinigais nesurašinėjo kasos pajamų orderių.

17.6. Teismas nevertino kaip pagrįstų pareiškėjos pateiktų paskolų sutarčių tuo pagrindu, kad jos visos analogiškos lakoniškos formos, sudarytos be garantijų, iki pareikalavimo momento, didžiulėmis sumomis, o paskolų davėjai yra susiję asmenys. Tačiau teismas nepasisakė, kaip jis vertina tą aplinkybę, kad Vilniaus AVMI ir VMI analogiško turinio sutartis, pagal kurias pareiškėja ne skolinosi, o pati paskolino, pripažino įvykdytomis. Patikrinimo akte aprašytos ir tos paskolų sutartys, pagal kurias pareiškėja ne pasiskolino, o pati paskolino sumas susijusiai UAB „Artis Real Estate“. Visos jos sudarytos pagal visiškai identišką lakonišką formą kaip ir pareiškėjai pačiai skolinantis, analogiškai be jokių garantijų ir grąžinimą apsibrėžiant pareikalavimo momentu, sudarytos su susijusiu asmeniu-įmone, paskolos suteiktos grynaisiais pinigais didelėmis (nuo 10 000 Lt iki 210 000 Lt) sumomis. Tačiau mokesčių administratorius visas iki vienos šias paskolas patikrinimo metu pripažino realiai suteiktomis ir sutarčių sąlygų nevertino kaip kažkuo ydingų. Taigi tiek Vilniaus AVMI, tiek VMI turėjo visiškai priešingą poziciją dėl sandorių, kurių pagrindu galima apmokestinti pareiškėją (kai ji gavo lėšas), ir dėl sandorių, dėl kurių apmokestinimas jai negali atsirasti (kai ji pati suteikė lėšas), t. y. pasirinko, kaip naudingiau mokesčių administratoriui. Jei Vilniaus AVMI, laikydamasi objektyvumo principo ir analogiškus savo sąlygomis sandorius vertindama vienodai, būtų nepripažinusi ir tų paskolų sutarčių, pagal kurias pareiškėja pati skolino UAB „Artis Real Estate“, tai Vilniaus AVMI būtų belikę konstatuoti, kad pareiškėja lėšų į minėtą bendrovę neįnešė, todėl nepatyrė išlaidų ir nėra prasmės tirti, ar paskolinti šiai bendrovei ji turėjo pinigų. Taigi Vilniaus AVMI pasirinko netirti paskolinimo UAB „Artis Real Estate“ realumo, nes tai leido apmokestinti pareiškėją, o ne, pavyzdžiui, įmonę, jei būtų laikoma, kad ji nežinia iš kokių šaltinių gavo pinigų. Šiuo aspektu vėlgi buvo pažeistas lygybės principas.

17.7. Teiginys, kad pareiškėja patikrinimo metu nenurodė gautų paskolų, neatitinka tikrovės ir paneigtas faktiniais bylos duomenimis, nes patikrinimo metu tų duomenų iš jos net nebuvo prašoma. Pareiškėja patikrinimo metu pateikė mokesčių administratoriui 2015 m. balandžio 30 d. paaiškinimą, kurį parengė atsakydama į jai 2015 m. vasario 23 d. mokesčių administratoriaus nurodyme Nr.(11.48)-FR0706-1074 pateiktus klausimus. Minėtame nurodyme buvo įvardinta, kad pareiškėja privalo paaiškinti apie 2009–2011 m. laikotarpi gautas paskolas. Tuo tarpu iš su skundu pateiktų 5 paskolų sutarčių 4 yra gautos iki 2009 m., taigi nepateko į mokesčių administratoriaus nurodytą laikotarpį. Nors patikrinimo metu pareiškėja paskolų sutarčių ir kasos išlaidų orderio nepateikė, tačiau ji pateikė juos ne vėliau kaip tai reglamentuota MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje.

17.8. Teismo nurodyta aplinkybė, kad liudytojai negalėjo pasakyti, kokiu tikslu pareiškėja iš jų skolinosi ir kur panaudojo pinigus, įrodo tik tai, kad pareiškėja jiems apie savo verslo reikalus neturėjo būtinybės aiškinti, tuo labiau kai paskolų sutartys nebuvo tikslinės ir jose nebuvo apribojimų pinigus išleisti tam tikru tikslu. Tai, kad pinigai buvo skirti ir faktiškai panaudoti įnašams į UAB „Artis Real Estate“, įrodo Vilniaus AVMI nustatyti faktai apie lėšų įnešimus į ją.

18. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą.

19. Vilniaus AVMI atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad palaiko VMI atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilos dėl VMI ir Vilniaus AVMI sprendimų, kuriais pareiškėjai papildomai apskaičiuoti mokėtini mokesčiai su jais susijusios sumos, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus AVMI ir VMI sprendimus ta apimtimi tiek, kiek šiais sprendimais apskaičiuota pareiškėjai papildomai į biudžetą sumokėti GPM, GPM baudą ir delspinigius, PSD įmokas, PSD delspinigius ir PSD baudą, neįvertinus aplinkybės, kad pareiškėjos vartojimo išlaidas galėjo padengti jos sūnus, ir įpareigojo VMI pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. liepos 21 d. skundo dalį dėl pareiškėjos vartojimo išlaidų apskaičiavimo, o likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

22. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria dalis jos skundo buvo atmesta, padavė apeliacinį skundą.

23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas.

24. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla tik dėl to, ar pareiškėjos nurodytas ūkines-komercines operacijas atvaizduojantys dokumentai (jų kopijos) patvirtina, kad juose nurodytos ūkinės-komercinės operacijos įvyko, t. y. ar pareiškėja iš minėtų ūkinių-komercinių operacijų realiai gavo grynųjų piniginių lėšų 2009–2011 m. laikotarpiu patirtoms išlaidoms pagrįsti.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007, 2017 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1345-442/2017).

26. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjos pateikti 2007 m. sausio 5 d. UAB „Ežerų krašto investicija“ kasos išlaidų orderis, 2008 m. lapkričio 25 d. su A. G. sudarytos UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis ir 2002 m. liepos 30 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2008 m. gruodžio 7 d., 2009 m. spalio 10 d. paskolų sutartys (jų kopijos) neįrodo, kad pareiškėja pagal minėtais dokumentais atvaizduotus civilinius sandorius (ūkines-komercines operacijas) realiai gavo grynuosius pinigus. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi šios nutarties 25–26 punktuose nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė jį pagrindžiančius argumentus (žr. šios nutarties II dalį). Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėja naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Todėl teisėjų kolegija žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, tik juos papildo:

27.1. Net pripažįstant, kad 2007 m. sausio 5 d. UAB „Ežerų krašto investicija“ kasos išlaidų orderis atitinka Taisyklių nustatytus reikalavimus, tai savaime nepatvirtina, kad UAB „Ežerų krašto investicija“ grąžino pareiškėjai 50 000 Lt jos įnašą grynaisiais pinigais. Šio įnašo grąžinimas nėra patvirtintas jokiais kitais įrodymais. Pareiškėja (jos atstovas) taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų (tai akivaizdžiai pagrindžiančių aplinkybių), kurie suteiktų pagrindą tikėti, kad minėtas įnašas pareiškėjai galėjo būti realiai grąžintas. Kaip nurodė pati pareiškėja, 2007 m. sausio 5 d. UAB „Ežerų krašto investicija“ kasos išlaidų orderį pasirašė jos sūnus, t. y. susijęs su ja asmuo. Aptartas kasos išlaidų orderis buvo pateiktas tik po mokestinio patikrinimo kartu su skundu VMI dėl Vilniaus AVMI sprendimo panaikinimo, nors mokestinis patikrinimas buvo pradėtas atlikti dar gerokai iki pareiškėjos operacijos, o aplinkybė, kad reikšmingi mokestiniam patikrinimui dokumentai pateikiami mokesčių administratoriui tik po jo atlikimo, nors galėjo būti pateikti dar mokestinio patikrinimo metu, paprastai užkerta kelią tikėti mokesčių mokėtojo sąžiningumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1632/2010). Atsižvelgiant į minėtus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėja neįrodė, jog realiai gavo pinigines lėšas pagal aptartą kasos išlaidų orderį.

27.2. Priešingai nei nurodė pareiškėja, Juridinių asmenų registre yra tik įrašas, kad A. G. buvo UAB „Ežerų krašto investicija“ akcininku nuo 2008 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. spalio 6 d. Įrašų apie tai, kad pareiškėja būtų buvusi minėtos Bendrovės akcininke, Juridinių asmenų registre nėra. Net pripažįstant, kad pareiškėja tam tikru metu buvo UAB „Ežerų krašto investicija“ akcininke, o vėliau akcininku oficialiai tapo A. G., tai savaime nepatvirtina, kad 2008 m. lapkričio 25 d. su A. G. sudaryta UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjai realiai buvo perduotos piniginės lėšos. Išskyrus minėtą sutartį, aplinkybę, kad pareiškėjai šia sutartimi realiai buvo perduotos pinginės lėšos, patvirtinančių duomenų nėra pateikta. Pareiškėja (jos atstovas) taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų (tai akivaizdžiai pagrindžiančių aplinkybių), kurie suteiktų pagrindą tikėti, kad grynieji pinigai pagal aptariamą sutartį pareiškėjai galėjo būti realiai perduoti. Atsižvelgiant į minėtus argumentus ir į tai, kad 2008 m. lapkričio 25 d. su A. G. sudaryta UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo pateikta tik po mokestinio patikrinimo kartu su skundu VMI dėl Vilniaus AVMI sprendimo panaikinimo, konstatuotina, kad pareiškėja neįrodė, jog realiai gavo pinigines lėšas pagal aptartą Bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Šiuo aspektu, priešingai nei teigia pareiškėja, nėra jokio pagrindo konstatuoti ir mokesčių mokėtojų lygybės principo pažeidimą, kadangi pareiškėjos ir jos sūnaus V. K. mokestiniai patikrinimai buvo atlikti ir mokesčiai apskaičiuoti skirtingomis aplinkybėmis bei šiuose abiejuose patikrinimuose padarytos išvados (nustatyti duomenys) viena kitos nepaneigia (žr. šiuo aspektu aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-161-556/2019).

27.3. 2002 m. liepos 30 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2008 m. gruodžio 7 d., 2009 m. spalio 10 d. paskolų sutartys taip pat savaime nepatvirtina, kad pareiškėja realiai gavo pinginės lėšas paskolų forma. Išskyrus minėtas sutartis, aplinkybę, kad pareiškėjai šiomis sutartimis realiai buvo perduotos pinginės lėšos, patvirtinančių duomenų nėra pateikta. Įvertinus liudytojų (dalies tariamų paskolų davėjų), apklaustų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, parodymus, pripažintina, kad jų nurodytos aplinkybės taip pat nėra pakankamos įrodyti, jog paskolos (ar bent dalis jų) buvo realiai pareiškėjai suteiktos. Pareiškėja (jos atstovas) irgi nenurodė jokių pagrįstų argumentų (tai akivaizdžiai pagrindžiančių aplinkybių), kurie suteiktų pagrindą tikėti, kad grynieji pinigai pagal aptariamas paskolų sutartis pareiškėjai galėjo būti realiai perduoti. Atsižvelgiant į minėtus argumentus ir į tai, kad paskolų sutartys buvo pateiktos tik po mokestinio patikrinimo kartu su skundu VMI dėl Vilniaus AVMI sprendimo panaikinimo, konstatuotina, kad pareiškėja neįrodė, jog realiai gavo pinginės lėšas paskolų forma pagal aptartas paskolų sutartis. Šiuo aspektu taip pat nėra pagrindo konstatuoti mokesčių mokėtojų lygybės principo pažeidimą, kadangi net pripažįstant, kad aptartos paskolų sutartys savo turiniu yra panašios paskolos sutartims tarp pareiškėjos ir su ja susijusios UAB „Artis Real Estate“, tačiau aptartų paskolų sutarčių fiktyvumas (t. y., kad pareiškėjai pagal jas realiai nebuvo perduotos piniginės lėšos) buvo konstatuotas ne tik dėl jų turinio, bet ir dėl kitų šiame punkte nurodytų aplinkybių (pvz., kad šias paskolos sutartis pareiškėja pateikė tik pasibaigus mokestiniam patikrinimui).

28. Taigi, konstatavus, kad pareiškėja tikrinamu 2009–2011 m. laikotarpiu turėjo pajamų, kurių šaltinio negalėjo tinkamai pagrįsti, nuo jų mokesčių nesumokėjo, tokios pajamos pagrįstai apmokestintos GPM ir PSD bei apskaičiuotos su jais susijusios delspinigių ir baudų sumos.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius