2025-01-15 Nr. AB-2511-3-61-3-02815-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-401-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02815-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos 20.2.3.2; 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 377,01 Eur neišmokėto atlyginimo už papildomą darbą; 2) priteisti iš atsakovo 1 500 Eur už pareiškėjai padarytas skriaudas, patirtus neigiamus išgyvenimus, stresą ir sveikatos pablogėjimą; 3) priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už visas priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėją skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėja šiuo metu yra atleista iš tarnybos Departamente, tačiau teigia, kad buvo atleista neteisėtai. Papildomai atlikto darbo neapmokėjimas, tiesioginės vadovės nereagavimas ir / ar ignoravimas į atitinkamus pareiškėjos nusiskundimus, kai dėl padidėjusio darbo krūvio pareiškėja pagrįstai nespėdavo atlikti priskirto ir pagal funkcijas priklausančio darbo, turi būti vertinamas kaip psichologinis smurtas, todėl pareiškėjai atlygintina žala.

2.2. Pareiškėjai buvo skirtas pagal funkcijas nepriklausantis darbas, t. y. į Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) įkelti iš Departamento Aptarnavimo skyriaus elektroniniu paštu gaunamus neteisėtų migrantų dokumentus. Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 143 straipsnį. Paskirtas Prieglobsčio skyriaus specialistų darbas niekaip nebuvo susijęs su pareiškėjos darbu pagal pareigybės aprašymą atliekama viešųjų ryšių specialisto veikla ir funkcijomis, dėl papildomo darbo su ja net nebuvo tartasi, nebuvo jokio oficialaus dokumento, nurodančio šį darbą atlikti. Pareiškėja su MIGRIS nebuvo dirbusi, todėl darbo funkcijas buvo sudėtinga atlikti ir toks darbas iš pareiškėjos pareikalavo papildomų laiko sąnaudų. Dėl papildomo darbo pareiškėjai silpo regėjimas, prastėjo bendra savijauta, be to, natūraliai, šalį ištikus migrantų krizei, daugėjo tiesioginės, pareigybėje įtvirtintos pareiškėjos, kaip Departamento atstovės žiniasklaidai, veiklos.

2.3. Pareiškėja tiesioginei savo vadovei R. M. ne kartą žodžiu ir raštu minėjo, kad vykdydama savo tiesiogines funkcijas, vėluoja atlikti papildomą darbą ir tikėjosi, jog į tai bus atsižvelgta bei pareiškėjai priskirtą papildomą darbą bus galima perduoti kitam darbuotojui. Pareiškėja ne kartą skundėsi, kad atlygis už antro mėnesio ir dvigubai didesnį darbo krūvį, nei pirmąjį mėnesį, taip ir nebuvo jai sumokėtas.

2.4. Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Darbo ginčų komisiją, tačiau pareiškėjos darbo ginčas šioje komisijoje nebuvo tinkamai išnagrinėtas.

2.5. Dėl atsakovo veiksmų neatitikimo DK 30 straipsniui pažymėtina, kad 2022 m. kovo 8 d. į pareiškėjos darbo vietą buvo suneštos ir ant stalo sustatytos Departamento vadovybės gertų gėrimų taurės. Taip atsakovas pažeidė DK 30 straipsnio nuostatas ir pareiškėjai sukūrė tokią darbo aplinką, kurioje pareiškėja patyrė priešiškus, neetiškus, žeminančius, užgaulius, įžeidžiančius veiksmus ir psichologinį smurtą.

2.6. Pareiškėja buvo informuota, jog po izoliacijos į darbą grįžusi Departamento direktorė nenori pareiškėjos rasti įprastoje darbo vietoje (kabinete Nr. 2-31), dėl ko pareiškėja buvo perkelta į kitą, higienos normų darbo vietai neatitinkančią darbo vietą (kabinetą Nr. 2-26). Pareiškėjai neskyrus laidinio telefono, perkėlus pareiškėją į higienos reikalavimų neatitinkančią, nesaugią sveikatai darbo vietą, nebuvo sudarytos tinkamos darbo sąlygos.

2.7. Esant tokiai situacijai, kai pareiškėjai nebuvo suteikta jokia pagalba patyrus direktorės E. G. ir kanclerės R. M. prieš pareiškėją panaudotą psichologinį smurtą darbe, manytina, kad darbdavys pasikėsino į pareiškėjos garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį pareiškėjos neliečiamumą, kuriais pareiškėją sumenkino.

2.8. Atsakovas pripažino faktą, kad pareiškėjos Departamento direktorė prašė išplauti po skyrių vedėjų pasitarimo likusius indus, tačiau pareiškėjos manymu, toks prašymas laikomas pareiškėją žeminančiu elgesiu (arba psichologiniu smurtu). Departamento direktorė, nurodžiusi pareiškėjai išplauti skyrių vedėjų paliktus indus, nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą ir tokie veiksmai neatitinka Valstybės tarnybos įstatymo principų. Departamente randami alkoholiniai gėrimai (alus ir vynas), o tai kartu kenkia institucijos autoritetui, griauna pasitikėjimą ir kompromituoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybą. Pareiškėja yra užfiksavusi vaizdo įrašus, kuriuose aiškiai matomi pintame krepšelyje laikomi alkoholiniai gėrimai.

2.9. Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad rizikos vertinimas ir rizikos vertinimo vadyba Departamente atitinka 1989 m. birželio 12 d. Tarybos Direktyvos dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (toliau – ir Direktyva 89/391/EEB) 7 straipsnio 3 dalies reikalavimus. T. y. negalima teigti, kad Direktyvos 89/391/EEB nuostatos perkeltos į nacionalinę teisę laiku, tinkamai ir iš tiesų atitinka šios direktyvos sąvokas, formuluotes bei siekiamus įgyvendinti tikslus. Valstybės valdžios institucijos (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija) nesiima pakankamai veiksmų, kad būtų įgyvendinti Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktai. Taip pat kyla abejonių, dėl kokių teisinių priežasčių valdžios įstaigos nepagrįstai nuo 2019 metų neratifikuoja Tarptautinės darbo organizacijos Konvencijos Nr. 190 dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje (toliau – ir TDO Konvencija), dėl ko nepagrįstai apribotos pareiškėjos teisės naudotis minėtos konvencijos nuostatuose įtvirtintomis teisėmis ir garantijomis.

2.10. Pareiškėjai dėl nurodytų aplinkybių priteistina žala, kadangi darbe ji buvo sumenkinta, atleidimo iš darbo procedūrų metu ji atsidūrė beviltiškoje padėtyje, pradėjo dažnai lankytis pas medikus dėl sveikatos sutrikimų, pareiškėjai buvo diagnozuoti jos sveikatai kenkiantys veiksniai bei skirtas gydymas.

3. Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjai dirbti su neteisėtų migrantų bylomis nurodė jos tiesioginė vadovė, tačiau oficialaus dokumento, t. y. darbdavio įsakymo, kuriuo pareiškėjai įsakoma vykdyti kitos veiklos srities (Prieglobsčio skyriaus) specialisto pareigas, pareiškėja negavo ir mano, kad tokio įsakymo nebuvo. Pareiškėja papildomą darbą dirbo nuo 2021 m. spalio 18 d. iki 2021 m. gruodžio 8 d., tačiau atlygis už papildomą darbą pareiškėjai buvo skirtas tik už 2021 m. spalio mėn. pareiškėjai dirbant papildomą darbą su neteisėtų migrantų bylomis. Pareiškėja tuo laiku vykdė ir tiesiogines atstovo žiniasklaidai ir viešųjų ryšių specialisto vidaus ir išorės komunikacijai pareigas, taigi, darbo krūvis tuo metu buvo neracionalus ir neteisingas. Pareiškėja priemokos už papildomas užduotis 2021 m. lapkričio mėnesį, nors toliau, kaip ir spalio mėnesį, greta savo pagrindinio darbo atliko ir Prieglobsčio skyriaus tarnautojo darbą su neteisėtų migrantų bylomis, negavo. Pareiškėjos skaičiavimu, už analogišką, nors didesnės apimties, papildomą darbą lapkričio mėnesį ir dalį gruodžio (lyginant su spalio mėnesį išmokėtu priedu), ji turėjo gauti ne mažesnį nei 377,01 Eur atlygį. Apie tai, kad už darbą nebuvo iki galo atsiskaityta, pareiškėja pranešė atsakingiems Departamento darbuotojams, tačiau jokio paaiškinimo nesulaukė.

3.2. Pareiškėja patyrė žeminančius atsakovo veiksmus – pareiškėją izoliavo nuo tiesioginės darbo veiklos ir perkėlė dirbti į higienos reikalavimų neatitinkančią darbo vietą. Tuomet, kai darbo krūvio, susidariusio dėl su Baltarusijos-Lietuvos sieną neteisėtai kirtusių migrantų, neliko, visi darbo kabinetai atlaisvinti, tačiau vis tiek pareiškėja iš buvusios darbo vietos buvo perkelta į darbui netinkamą darbo vietą, net nesuteikiant visų darbui reikalingų priemonių.

3.3. Kai pareiškėją informavo, kad bus naikinama jos pareigybė ir jai bus siūloma kaitumo būdu pereiti dirbti į Vilniaus skyrių, pareiškėją labai nustebino, nes be jokio nusižengimo, neturėdama jokios nuobaudos per visus darbo Departamente metus, be jokio Departamento direktorės įsakymo, per keletą valandų pareiškėja buvo nušalinta nuo pagrindinių savo funkcijų. Pareiškėja 2022 m. kovo 25 d. per dokumentų valdymo sistemą gavo pranešimą apie jos pareigybės naikinimą nuo 2022 m. gegužės 31 d., tačiau, pareiškėjos įsitikinimu, jos pareigybė buvo fiktyviai naikinama, kadangi šią pareigybę panaikinus, jos funkcijos buvo priskirtos naujai priimtam asmeniui – R. S., o vėliau įtrauktos į naujai įsteigtos vyriausiojo patarėjo pareigybės aprašymą. Tuo tarpu pareiškėjai buvo pasiūlytos tik vienos – Pilietybės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos su kitomis funkcijomis ir kitokiais specialiaisiais reikalavimais.

3.4. Departamentas pažeidė visus teisės aktus, susijusius su darbo aplinka ir apsauga nuo smurto. Pareiškėjos atveju smurtas pasireiškė visomis formomis: 1) fiziniu ir psichologiniu išnaudojimu (priskiriant perteklinius, pareigybės funkcijų neatitinkančius darbus, už juos nesumokant, izoliuojant / nušalinant nuo tiesioginio darbo, žeminančiai patikinant, kad direktorė nenori šioje darbo vietoje matyti pareiškėjos, perkeliant ją į darbo ir higienos normų neatitinkančią darbo vietą); 2) neetišku elgesiu (sunešant ir pareiškėjos darbo kabinete paliekant nešvarias vadovų taures ir liepiant jas išplauti, apie pareiškėją skleidžiant melagingą profesinę ir asmeninę informaciją); 3) nepagarbiu elgesiu (kabinete sustatytos nešvarios taurės, reikalavimas jas išplauti, viešas pažeminimas prieš kitus darbuotojus, melagingos profesinės ir asmeninės informacijos apie pareiškėją skleidimas, demonstratyvus ir be priežasties atliktas nušalinimas nuo pareigų, pablogintos darbo sąlygos).

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. 2022 m. liepos 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės tarnybos departamentas) direktoriaus 2020 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 27V-31 patvirtinti Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų ruošiniai, remiantis kuriais buvo pakeisti visų Departamento valstybės tarnautojų pareigybės aprašymai. Pareiškėjos pareigybės aprašymas taip pat buvo rengiamas pagal Valstybės tarnybos departamento direktoriaus patvirtintą ruošinį ir buvo pakeistas, nurodant jos funkcijas apibendrintai ir kiek įmanoma glaustai, tačiau jos vykdomos funkcijos išliko nepakitusios, t. y. tos pačios, dėl kurių buvo susitarta dar 2019 metais, prieš pareiškėjai ateinant dirbti į Departamentą (apie tai buvo žinoma ir pareiškėjai). Pareiškėjos funkcijos nepasikeitė ir 2022 m. rugpjūčio 17 d., po neeilinio vertinimo perkėlus ją į Departamento Administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (pareiškėjai nustatytas didesnis pareiginės algos koeficientas ir, atitinkamai, padidintos vykdomos funkcijos).

4.2. 2021 metais prasidėjus masiniam užsieniečių antplūdžiui, ženkliai padidėjo viso Departamento darbo krūvis, todėl Departamente buvo perskirstomi vidiniai resursai, siekiant greičiau suvaldyti krizes ir į pagalbą Prieglobsčio ir Kontrolės skyriams buvo pasitelkti kitų skyrių darbuotojai. Atitinkamai, ir pareiškėjai buvo paskirtos naujos užduotys, kurių ji anksčiau nebuvo atlikinėjusi. Pareiškėjai laikinas papildomų užduočių atlikimas buvo paskirtas, vadovaujantis jos pareigybės aprašymo 12 punktu, o pareiškėjai atsisakius atlikti papildomas užduotis, jos nebebuvo skiriamos.

4.3. Departamente darbo laikas nustatytas pagal Darbo laiko režimo tvarkos aprašo nuostatas, pareiškėjos minimas DK 143 straipsnis nėra aktualus ir netaikytinas, kadangi ji Departamente dirbo nustatytu darbo laiku ir jokios DK 143 straipsnyje minimos darbo normos pareiškėjai nebuvo ir neturėjo būti nustatomos. Paskyrus pareiškėjai užduotį kelti į MIGRIS užsieniečių elektroniniu paštu Departamentui atsiųstus dokumentus, jai nebuvo nurodoma, kiek dokumentų pareiškėja turi įkelti per dieną, savaitę ar mėnesį (tokių įrodymų nepateikia ir pareiškėja).

4.4. Dėl pareiškėjos teiginių, kad jai nebuvo apmokėta už papildomą darbą 2021 m. lapkričio mėnesį, pažymėjo, kad priemokos Departamento darbuotojams yra skiriamos esant galimybei, iš sutaupytų darbo užmokesčiui skirtų lėšų. Pareiškėjai, be kita ko, buvo skirta 30 proc. priemoka 2021 m. rugsėjo ir spalio mėn. Vien tai, kad pareiškėjai buvo skirta priemoka 2021 m. spalio mėn., savaime nepatvirtina, kad tokia pat priemoka jai turėjo būti sumokėta ir 2021 m. lapkričio mėn. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja teikė pagalbą Departamento Prieglobsčio skyriui, buvo sumažintos jos atliekamų tiesioginių funkcijų apimtys, užduotys pareiškėjai buvo paskirtos pagal jos pareigybės aprašymo 12 punktą. Tai, kiek dokumentų pareiškėja įkels į MIGRIS priklausė nuo pareiškėjos darbo organizavimo ir efektyvumo, o visus darbus pareiškėja atlikdavo tik savo darbo metu, t. y. nedirbo viršvalandinio darbo (t. y. nebuvo viršijamas įprastas darbo krūvis). Ji tiesiog atliko pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas (pareigybės aprašymo 12 p.). Taigi, pareiškėja nepagrindė, kad Departamentas turėjo pareigą mokėti jai priemoką 2021 m. lapkričio mėn.

4.5. Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, paaiškino, kad pareiškėją perkėlus į Departamentą tarnybinio kaitumo būdu, jos pareigybė buvo reikalinga organizuoti ir koordinuoti Departamento visuomenės informavimo strategiją bei veiksmus ir juos įgyvendinti, organizuoti įstaigos vidinę komunikaciją ir užtikrinti sklandžią Departamento direktoriaus darbotvarkę. Be kitų funkcijų pareigybės aprašyme buvo nustatyta, kad pareiškėja taip pat organizuoja susitikimus, mokymus, seminarus, konferencijas ir kitus panašaus pobūdžio su viešaisiais ryšiais susijusius renginius (5.7 p.), gyvai ir pagrindinėmis ryšio priemonėmis organizuoja Departamento direktoriaus darbotvarkę ir komunikavimą su interesantais (5.9 p.). Taigi, pareiškėjos funkcijos apėmė ne tik vidinės ir išorinės Departamento komunikacijos užtikrinimą, bet ir įvairių susitikimų, direktorės darbotvarkės ir komunikavimo su interesantais organizavimą, kas atitinka ir Departamento direktoriaus referento funkcijas. Prieš pareiškėjai pradedant darbą Departamente tiesioginio pokalbio su Departamento direktore metu direktorė informavo pareiškėją, kad į jos funkcijas įeis ir direktorės svečių pasitikimas ir išlydėjimas, kavos virimas, gėlių laistymas ir pan., į ką pareiškėja atsakė, kad tai nėra problema. Taigi, dar iki pradedant dirbti Departamente (2019 metais), pareiškėja žinojo, kad ji turės atlikti ne tik vidinės ir išorinės komunikacijos funkcijas, bet tuo pačiu ir direktorės referentės funkcijas, dėl ko neprieštaravo ir sutiko eiti siūlomas pareigas.

4.6. Pareiškėjos skunde aprašytas vienetinis įvykis, kai Departamento direktorė paprašė jos išplauti po skyrių vedėjų pasitarimo likusias stiklines, negali būti laikomas nei perteklinių nurodymų skyrimu, nei tuo labiau pareiškėją žeminančiu elgesiu arba nuolatiniu jos psichologiniu smurtu.

4.7. Dėl pareiškėjos nusiskundimų, susijusių su jos perkėlimu į higienos reikalavimų neatitinkančią darbo vietą, pabrėžtina, jog 2021 metų vasarą prasidėjus masiniam užsieniečių antplūdžiui į Lietuvą ir išaugus poreikiui Departamente įrengti papildomas darbo vietas naujai priimtiems darbuotojams ir apklausoms atlikti, visi Departamento vadovaujamas pareigas užimantys tarnautojai atlaisvino savo kabinetus ir persikraustė pas kolegas. Steigiant papildomus etatus ir įdarbinant naujus darbuotojus, taip pat yra vertinami esami kabinetai ir galimybės įrengti papildomas darbo vietas. Esant tokiai situacijai, darbo vietos pakeitimas negali būti laikomas psichologiniu smurtu, nes tai yra resursų perskirstymas, atsižvelgiant į nuolat kintančius poreikius.

4.8. Pareiškėją informavus, kad bus naikinama jos pareigybė, 2022 m. kovo 22 d. pareiškėjos darbo vieta buvo perkelta į kitą kabinetą ir naujoje darbo vietoje pareiškėja dirbo tik 4 dienas, o jau 2022 m. kovo 25 d. (to neginčija ir pati pareiškėja) Departamento kanclerė informavo pareiškėją apie galimybę persikraustyti į kitą darbo vietą, suderinus šį klausimą su skyriaus vedėja. Tai tik patvirtina, kad net ir įrengus pareiškėjai naują darbo vietą, buvo ieškoma būdų, kaip pagerinti jos darbo sąlygas ir pasiūlyti kitus įmanomus sprendimo variantus.

4.9. Kelis ar net keliolika kartų padidėjus Departamento, o ypatingai – Departamento direktorės darbo krūviui, buvo ypač juntamas poreikis pagalbos tiek direktorei organizuojant jos darbotvarkę, įvairius susitikimus (tarpinstitucinius ir tarpvalstybinius), tiek atliekant įvairius smulkius pavedimus, kuriuos įvykdyti galėtų direktorės referentas. Tačiau dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių pareiškėja netapo direktorės padėjėja, o direktorei su smulkiais darbais (svečių pasitikimas, palydėjimas, kavos darymas, stalo valymas ir kt.) padėjo tvarkytis direktoriaus pavaduotoja, kanclerė ir skyrių vedėjai.

4.10. Pareiškėjos skunde nurodytos prielaidos, kad jos pareigybė buvo panaikinta dėl to, jog ji atsisakė įvykdyti vienkartinį direktorės prašymą išplauti po pasitarimo likusias stiklines, neturi jokio objektyvaus pagrindimo ir yra subjektyvios. Poreikis keisti už vidaus ir ypač išorės komunikaciją atsakingo asmens pareigybės aprašymą kilo dar prasidėjus 2021 metų krizei ir šis poreikis tik didėjo. 2022 metų vasario pabaigoje Departamente buvo nuspręsta steigti naują, už Departamento komunikaciją atsakingo darbuotojo pareigybę, o ją užimantis asmuo turi turėti gebėjimus anglų kalba komunikuoti su visuomenės informavimo priemonėmis. Atitinkamai, 2022 m. kovo pradžioje pareiškėja buvo informuota apie jos pareigybės panaikinimą. Nusprendus, kad pareiškėjos pareigybė bus naikinama, jos administruojama elektroninė pašto dėžutė ir telefonas buvo perduoti kitiems asmenims, valdantiems Departamento gaunamos ir siunčiamos informacijos srautą. Pareiškėja, priešingai, nei nurodoma skunde, nebuvo nušalinta nuo darbo, jai buvo skiriami kitokio pobūdžio darbai, o už 2022 metų kovo mėn. jai buvo skirta 30 proc. priemoka. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja buvo nuolat giriama už gerai atliekamą darbą, kartu sulaukdavo ir pastabų dėl darbo, kuris buvo atliekamas netinkamai, tačiau visos pareiškėjai teikiamos pastabos buvo konstruktyvios, buvo paaiškinama, ką ji daro blogai, siekiant ne pažeminti pareiškėją, o suteikti jai galimybę pataisyti daromas klaidas ir jų nebekartoti. Pareiškėja kiekvieną kritiką dėl blogai atliekamo darbo vertina kaip psichologinį spaudimą, visiškai ignoruodama faktą, kad nepaisant visų pastabų dėl jos darbo, ji visada buvo vertinama teigiamai.

4.11. Atsižvelgus į pareiškėjos nuomonę, kad jos pareigas einantis tarnautojas turėtų būti ne vyresnysis, bet vyriausiasis specialistas, neeilinio vertinimo metu jos veikla buvo įvertinta labai gerai ir pareiškėja buvo perkelta į aukštesnes – vyriausiojo specialisto pareigas, kartu pakeliant ir pareiginės algos koeficientą, po to pareiškėjos veikla vėl buvo įvertinta labai gerai ir jos pareiginės algos koeficientas buvo pakeltas dar kartą. Pareiškėjai buvo pasiūlytos pareigos, kurių specialiuosius reikalavimus ji atitinka, o darbo pobūdis pareiškėjai būtų artimas ir įdomus. Siūlomų pareigų specifika pareiškėjai buvo pristatyta susitikimo su Departamento direktorės pavaduotoja, kanclere ir Pilietybės skyriaus vedėja metu, kai pati pareiškėja sutiko, kad siūlomas darbo pobūdis – darbas su istoriniais ir archyviniais dokumentais – jai būtų įdomus. Taigi Departamentas siūlė pareiškėjai eiti kitas pareigas Departamente, o pareiškėja buvo atleista iš darbo tik po to, kai atsisakė pereiti į minėtas pareigas.

4.12. Pareiga pagrįsti savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenka tokio atlyginimo prašančiam asmeniui, t. y. pareiškėjai, tačiau pareiškėja savo skunde nurodytų aplinkybių nepagrindė. Taip pat pareiškėjos reikalavimas priteisti jai 5 proc. dydžio metines palūkanas yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas, todėl jis negali būti tenkinamas.

5. Departamentas papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad:

5.1. Nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog ji buvo nušalinta nuo darbo – kitam darbuotojui buvo perduotos tik tos pareiškėjos funkcijos, kurių pareiškėja negalėjo vykdyti dėl gebėjimų trūkumo. Pareiškėjai buvo skiriami kitokio pobūdžio darbai, o už 2022 m. kovo mėn. jai buvo skirta 30 proc. priemoka. Nuo pranešimo apie jos pareigybės panaikinimą iki faktinio pareiškėjos atleidimo iš darbo pareiškėja dirbo visą darbo laiką (išskyrus nedarbingumo ir atostogų laikotarpius).

5.2. Nauja pareigybė – Administravimo skyriaus viešųjų ryšių su visuomene koordinatorius-referentas (darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį) – buvo patvirtinta 2022 m. kovo 21 d. (skelbimas apie paskelbtą atranką į šią pareigybę Valstybės tarnybos departamento puslapyje buvo paskelbtas 2022 m. kovo 29 d., o Departamento interneto svetainėje – 2022 m. balandžio 1 d., t. y. po to, kai pareiškėja žodžiu ir raštu buvo informuota apie jos pareigybės panaikinimą). Tačiau paskelbta atranka neįvyko, nes nebuvo pretendentų užimti minėtas pareigas. Esant tokiai situacijai, Departamento darbuotoja R. S. sutiko neatlygintinai padėti Departamentui Ukrainos karo pabėgėlių krizės metu (jos darbo patirtis – daugiau nei 8 metų darbo patirtis komunikacijos srityje, 2 iš jų – vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Ryšių su visuomene skyriaus vadovės pareigas), kol Departamentas įdarbins nuolatinį darbuotoją.

5.3. 2021 metų vasarą prasidėjus masiniam užsieniečių antplūdžiui, Departamente buvo skubiai perskirstomi vidiniai resursai. Pareiškėja taip pat 2021 metų spalį teikė pagalbą Prieglobsčio skyriui ir kėlė į MIGRIS užsieniečių elektroniniu paštu atsiųstus dokumentus. Pareiškėja 2021 m. rugsėjo mėn. gavo priemoką, kadangi buvo įtraukta į Strateginės komunikacijos tarpinstitucinę darbo grupę (inicijuota Vyriausybės), skirtą vidinei institucinei komunikacijai apie migrantų krizę. Dalyvavimas naujo formato darbo grupėje pareikalavo didesnio pasiruošimo organizuojamiems pasitarimams ir pan. Vėliau dėl pasyvaus dalyvavimo, informacijos neperdavimo ir atsisakymo dalyvauti posėdyje, pareiškėja nebebuvo skiriama pagrindiniu Departamento atstovu šioje darbo grupėje, aktyvų vaidmenį perėmė kiti darbuotojai.

5.4. 2022 metų pradžioje atlikus pareiškėjos neeilinį vertinimą, pareiškėjos veikla buvo įvertinta labai gerai ir jai buvo ženkliai padidintas darbo užmokestis. Šios aplinkybės ne tik paneigia pareiškėjos teiginius dėl tariamo psichologinio smurto, bet kaip tik patvirtina priešingas išvadas, kad pareiškėjos veikla Departamente buvo vertinama. Nors pareiškėjai buvo paskirtos naujos užduotys (įkelti duomenis į MIGRIS), kurių ji anksčiau nebuvo atlikinėjusi, tačiau toks papildomų užduočių skyrimas negali būti traktuojamas kaip psichologinis smurtas, kadangi susidariusi ekstremali situacija palietė visus Departamento darbuotojus ir buvo ieškoma visų įmanomų būdų greičiau ir efektyviau suvaldyti kilusią krizę. Taigi, laikinas papildomų užduočių skyrimas staigiai iškilus ekstremaliai situacijai, negali būti laikoma psichologiniu smurtu.

5.5. Tyrimą dėl pareiškėjos skundo, kuriame pareiškėja iškėlė abejones dėl Departamento direktorės galbūt neetiško elgesio, atlikusi Vidaus reikalų ministerijos sudaryta komisija nusprendė, kad Departamento direktorė nepažeidė Antikorupcinio (etiško) elgesio taisyklių (įskaitant ir vienintelį „stiklinių epizodą“). Departamento direktorės elgesį įgalioto vertinti kompetentingo organo sprendimo pagrįstumas pareiškėjos neturėtų būti dar kartą kvestionuojamas, o jos teiginiai apie tariamą psichologinį spaudimą plauti trečiųjų asmenų indus yra akivaizdžiai nepagrįstas ir nepatvirtina, kad pareiškėja Departamente patyrė skriaudas ir neigiamus išgyvenimus.

5.6. Pažymėta, kad Departamentas nesiekė atleisti pareiškėjos iš darbo. Atsižvelgus į Departamento poreikius, buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjos pareigybę ir pasiūlyti pareiškėjai pereiti į lygiavertes pareigas Departamento Pilietybės skyriuje.

5.7. Dėl pareiškėjos pateiktų medicininių dokumentų, susijusių su pareiškėjos nusiskundimais, sveikatos patikrinimais ir rezultatais, nurodė, kad jie nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjos ligos priežastis buvo būtent Departamento neva neteisėti veiksmai, t. y. pareiškėja neįrodė ir kitos būtinos neturtinės žalos priteisimo sąlygos – priežastinio ryšio tarp jai tariamai padarytos neturtinės žalos ir neteisėtų veiksmų.

5.8. Pareiškėja savo skunde taip pat nenurodė, kokiu teisės aktu vadovaujantis pareiškėjai turėtų būti atlyginama jos galbūt patirta neturtinė žala, ir nepateikė jokių savo paskaičiavimus (1 500 Eur) pagrindžiančių duomenų. Vien tai, kad, remiantis pareiškėjos žodžiais, ji patyrė neigiamus išgyvenimus ir stresą, negali būti konstatuojama, kad dėl Departamento veiksmų, atliekamų teisės aktų nustatyta tvarka, pareiškėja patyrė neturtinę žalą.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjos L. T. skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo 337,01 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už 2021 m. lapkričio mėnesį, o kitą skundo dalį atmetė.

7. Teismas nustatė šias su pareiškėjos tarnybos eiga susijusias faktines aplinkybes:

7.1. Pareiškėja nuo 2019 m. kovo 1 d. tarnybinio kaitumo būdu iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų buvo perkelta į Departamento Resursų valdymo skyriaus vyresniojo specialisto pareigas.

7.2. 2019 m. liepos 1 d. įvykus Departamento administracijos struktūros pakeitimui, Departamento Resursų valdymo skyriaus pavadinimas buvo pakeistas į Departamento Administravimo skyriaus pavadinimą ir pareiškėja pradėjo eiti Departamento Administravimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Pagal pareigybės aprašymą Departamento Administravimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigybė buvo reikalinga organizuoti ir koordinuoti Departamento visuomenės informavimo strategiją bei veiksmus ir juos įgyvendinti, organizuoti įstaigos vidinę komunikaciją ir užtikrinti sklandžią Departamento direktoriaus darbotvarkę.

7.3. Nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėja buvo perkelta į Departamento Administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas.

7.4. Pareiškėja, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi, 51 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir atsižvelgiant į Departamento direktoriaus 2022 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. 3K-123 „Dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2019 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 3K-34 „Dėl pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, 2022 m. gegužės 13 d. buvo atleista iš Departamento Administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų panaikinus šią pareigybę.

8. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies už papildomą darbą nuo 2021 m. spalio 18 d. iki 2021 m. gruodžio 8 d., atsakovo paaiškinimus, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjai buvo pavesti papildomi darbai, susiję su duomenų kėlimu į MIGRIS, teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis. Teismo vertinimu, nebuvo ginčo, kad pareiškėjos nurodytais mėnesiais buvo pavestos papildomos užduotys, susijusios su duomenų į MIGRIS kėlimu (pareiškėja byloje detalizavo sudarytų bylų kiekį). Teismas pažymėjo, kad atsakovas neneigė, jog tokias užduotis pareiškėja vykdė ir 2021 m. spalį, ir 2021 m. lapkritį. Teismas nustatė, kad už 2021 m. spalio mėn. Departamento direktoriaus 2021 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 4K-575 pareiškėjai buvo skirta 30 proc. priemoka už papildomą darbo krūvį, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė savo teiginių, jog pareiškėjos darbų apimtis 2021 m. lapkričio mėnesį buvo sumažinta. Teismo vertinimu, Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo prasme nebuvo reikšminga aplinkybė, kad pareiškėja nedirbo viršvalandžių. Konstatavęs, kad pareiškėjos padėties jai pavestų darbų aspektu nebuvo jokių objektyviai matomų skirtumų 2021 m. spalį ir lapkritį, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai turėjo būti išmokėta priemoka už 2021 m. lapkritį tokio paties dydžio kaip ir už 2021 m. spalį, t. y. 30 procentų priemoka. Teismas sprendė, kad 377,01 Eur (neatskaičius mokesčių) priteistina iš atsakovo.

9. Vertindamas pareiškėjos nusiskundimus, kuriais ji grindė reikalavimą atlyginti žalą, teismas detalizavo, kad pareiškėja patyrė psichologinį smurtą dėl to, jog: 1) darbdavys pavedė atlikti papildomus darbus ne pagal galimybes; 2) pareiškėja buvo verčiama išplauti kitų darbuotojų paliktus indus; 3) pareiškėja buvo nušalinta nuo tiesioginio darbo; 4) pareiškėja buvo perkelta į higienos normų neatitinkančią darbo vietą. Teismo vertinimu, pareiškėja vertina, kad darbe (tarnyboje) patyrė mobingą. Teismas nurodė, kad ginčui spręsti taikytinos Darbo kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos.

10. Aptaręs sąlygas, kurių visumą būtina nustatyti, sprendžiant ar buvo padaryta neturtinė žala (CK 6.250 str.), teismas analizavo DK 30 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą. Buvo atkreiptas dėmesys, kad tiksli mobingo sąvoka ar samprata nėra aiškiai įtvirtinta jokiuose nacionaliniuose ar ES teisės aktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad mobingas – tikslinis, sisteminis, ilgesnį laiką pasikartojantis elgesys kolektyvuose, kurio dažniausias tikslas – pažeminti, apjuokti kurį nors narį, sumažinti jo vertę, atitolinti arba net atskirti narį nuo kolektyvo; patyčių atmaina.

11. Spręsdamas, ar papildomi darbai gali būti vertinami kaip žalos kilimo pagrindas, teismas nurodė, kad pareiškėjos pateiktas susirašinėjimas su R. M. patvirtinta, kad po to, kai pareiškėja 2021 m. gruodžio 6 d. vadovei (Administravimo skyriaus vedėjai) nurodė, kad nebenori dirbti papildomų darbų, šie darbai nebebuvo jai skiriami. Teismo vertinimu, nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėja anksčiau kreipėsi dėl papildomų darbų neskyrimo, kad nespėja jų atlikti ar dirbo viršvalandžius. Buvo neginčijamai nustatyta (visuotinai žinoma), kad 2021 metų pabaigoje Departamentas susidūrė su didžiuliu migrantų antplūdžiu, todėl aplinkybė, jog pareiškėjai, kurios pareigybė buvo susijusi su bendrosiomis (administravimo) funkcijomis, buvo pavestos funkcijos susijusios su migrantų duomenų registravimu MIGRIS, tokiomis aplinkybėmis buvo visiškai suprantama ir atitiko konstruktyvų atsakovo interesą užtikrinti prieglobsčio prašymų nagrinėjimą. Teismas nesustatė pagrindo vertinti šias aplinkybes, kaip Departamento nusiteikimą prieš pareiškėją siekimą ją pažeminti ar psichologiškai paveikti. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad skiriant papildomus darbus ir tokiu būdu nustatant darbo normą, nebuvo atliktas profesinės rizikos vertinimas, kadangi skiriant papildomus darbus nebuvo nurodyta, kiek duomenų įvesti ar bylų sutvarkyti turi pareiškėja, t. y. nebuvo pagrindo vadovautis DK 143 straipsniu, o pareiškėjos teiginiai šiuo aspektu buvo deklaratyvūs, nebuvo nukrypta nuo įprastinių darbo sąlygų, pareiškėja nenurodė konkretaus teisinio pagrindo, kurį nustačius privalomas profesinės rizikos vertinimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad priteisus darbo užmokestį už aptariamų papildomų darbų atlikimą 2021 m. lapkričio mėn., laikytina, jog šiuo aspektu pareiškėjos teisės apgintos.

12. Pasisakydamas dėl epizodo su indais (teismas vertino, kad tai, pareiškėjos teigimu, netinkamas ir pareiškėją žeminantis darbdavio elgesys, nepatenkantis į pareiškėjos atliekamas funkcijas), teismas nustatė, jog Departamento direktorė 2022 m. kovo 9 d. ryte kreipėsi į pareiškėją, kad ji išplautų taures, pareiškėjos žodžiais, prašymas buvo pateiktas kaip nurodymas (žodžiu). Teismas analizavo pareiškėjos pareigybės aprašyme (Departamento direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 4K-589 patvirtintą Administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą) nustatytas funkcijas (7 ir 12 p.). Teismas sutiko su pareiškėja, kad indų plovimas nėra jos pareigybės aprašyme įvardinta funkcija. Tačiau iš byloje esančio 2022 m. vasario 21 d. elektroninio laiško teismas nustatė, kad jame matyti pareiškėjos vadovės pozicija, jog į pareiškėjos pareigas įeina ir referentės pareigos, susijusios su svečių pasitikimu, kavos paruošimu ir pan.; atsakydama į šį laišką pareiškėja neišreiškė prieštaravimo, pati pareiškėja 2023 m. lapkričio 8 d. paaiškinimuose nurodė, kad anksčiau pagal susitarimą išplaudavusi po susitikimo likusius puodelius.

13. Teismo vertinimu, susiklosčiusioje situacijoje (esant įtemptai darbotvarkei ir susitikimams), visiškai suprantamas atsakovo direktorės lūkestis, kad pareiškėja pasirūpins po susitikimo likusiais nešvariais indais. Nors tokia funkcija nebuvo aiškiai aptarta pareigybės aprašyme, teismo vertinimu, tai nesudarė pagrindo atsakovo direktorės prašymą ar nurodymą sutvarkyti (išplauti) indus vertinti kaip smurto prieš pareiškėją apraišką, kadangi nebuvo paneigta, jog juo buvo siekiama su veikla susijusių, konstruktyvių tikslų; pats prašymas ar nurodymas buvo paremtas susiklosčiusia tarpusavio santykių praktika. Įrodymų visuma nesudarė pagrindo išvadai, kad prašymas / nurodymas išplauti indus buvo išreikštas žeminančia forma (teismui pareiškėja buvo nurodžiusi, jog pokalbyje dalyvavo tik pareiškėja ir atsakovo vadovė), kad tai būtų patyčioms, psichologiniam smurtui būdingas elgesys. Teismo vertinimu, aptariamais veiksmais nebuvo smurtaujama prieš pareiškėją, o aplinkybė, kad susitikimo dalyvių paprašyta indus sudėti pareiškėjos kabinete, kuris yra šalia direktorės kabineto (pro jį patenkama į direktorės kabinetą), kuriame vyko susitikimas, savaime nereiškė grupės žmonių nuteikimo prieš pareiškėją.

14. Vertindamas pareiškėjos nusiskundimus, kad ji pažeminimą patyrė, kai pareiškėjos funkcijas perėmė kitas specialistas, jos pareigybė buvo panaikinta, teismas analizavo pareiškėjos paaiškinimus (t. y. iki pareiškėjos pareigybės panaikinimo ir pranešimo apie tai, kad dalį pareiškėjos funkcijų perėmė dirbanti ir naujai pasamdyta specialistė, funkcijų reikalingumas išliko) ir atsakovo argumentus (t. y. po migrantų krizės išaugo išorinės komunikacijos anglų kalba poreikis, pakito pobūdis, pareiškėja neatliepė pakitusių poreikių, buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjos pareigybę; kt.), teismas nustatė, jog nuo 2022 m. kovo 9 d. dalį viešųjų ryšių funkcijų laikinai pavesta vykdyti Aptarnavimo skyriaus vedėjai I. L.-B., kartu perduodant ir komunikavimo priemones (telefonus, elektroninio pašto prieigą). Taip pat byloje esanti medžiaga patvirtino, kad R. S. 2022 m. kovo 22 d. savanoriškos veiklos sutarties Nr. 6K-523 pagrindu prisidėjo prie atsakovo veiklos. Teismo vertinimu, ši aplinkybė savaime niekaip nepagrindė teiginio, kad tokia veikla buvo nukreipta prieš pareiškėją. Buvo nustatyta, kad pareiškėjai buvo skiriamas kitas darbas ir už 2022 m. kovo mėnesį sumokėta 30 proc. dydžio priemoka.

15. Teismo įsitikinimu, nebuvo paneigta, kad atsakovas tam tikras funkcijas, susijusias su išorine komunikacija ir referento veikla, perdavė kitiems asmenims, siekdamas veiklos organizavimo tikslų. Nors pareiškėja teismui teiktuose 2023 m. lapkričio 8 d. paaiškinimuose iš esmės nurodė, kad referentės funkcijų ji neprivalėjo atlikti, tačiau teismas pastebėjo, kad darbdavio poreikis turėti ir referentės (-o) funkcijas buvo matyti iš jau aptarto R. M. 2022 m. vasario 21 d. elektroninio laiško pareiškėjai. Teismas pažymėjo, kad toks poreikis buvo išreikštas patvirtinus naują Administravimo skyriaus ryšių su visuomene koordinatoriaus-referento pareigybės aprašymą (patvirtintas 2022 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 3K-124); šiame pareigybės aprašyme numatytas reikalavimas mokėti anglų kalbą B2 lygiu (5.3 p.), taip pat funkcija priimti direktoriaus svečius, aptarnauti juos, teikti informaciją (6.13 p.).

16. Byloje nustatęs, kad atsakovas 2022 m. kovo mėnesį dėl prasidėjusio karo Ukrainoje susidūrė su nauja krize – atvykėlių iš Ukrainos priėmimu, taip pat ir su tuo susijusia komunikacija, teismas pripažino, jog atsakovo siekis operatyviai reaguoti į situaciją ir pasitelkti kuo didesnius išteklius buvo pagrįstas. Aptartos aplinkybės atitiko atsakovo paaiškinimus, kad, steigiant naują pareigybę, buvo siekiama veiklos organizavimo tikslų. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra nagrinėjamas pareiškėjos pareigybės panaikinimo teisėtumo klausimas, nes byloje nėra nagrinėjamas reikalavimas dėl pareiškėjos atleidimo pripažinimo neteisėtu. Teismo įsitikinimu, šiuo atveju svarbu tai, ar aptarta įvykių eiga sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovo elgesys buvo nukreiptas išskirtinai prieš pareiškėją.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad apie priėmimą į naujai įsteigtą pareigybę buvo paskalbta viešai, t. y. nauja pareigybė buvo prieinama ir pareiškėjai, be to, pareiškėjai 2022 m. kovo 22 d. buvo pasiūlyta (ką pripažįsta ir pareiškėja) būti perkeltai į kitą padalinį (Pilietybės skyrių), buvo oficialiai paprašyta išreikšti tokią poziciją ir pareiškėja 2022 m. balandžio 29 d. raštu atsisakė tokio pasiūlymo. Teismo įsitikinimu, nustatytų aplinkybių visuma neleido daryti išvados, kad panaikinant pareiškėjos pareigybę buvo siekiama su ja susidoroti ar kitaip ją neigiamai paveikti.

18. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su jos darbo vietos pakeitimu, teismas analizavo pareiškėjos paaiškinimus, susijusius su prastomis, higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir atsakovo atsikirtimus – atsakovas pripažino, kad pareiškėjai tenkantis plotas minimaliai neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų (5,65 m2 ploto vietoj 6 m2 ploto), tačiau pareiškėja naujoje darbo vietoje praleido 4 dienas (nuo 2022 m. kovo 22 d.), o jau 2022 m. kovo 25 d. Departamento kanclerė informavo pareiškėją apie galimybę persikraustyti į kitą darbo vietą, suderinus šį klausimą.

19. Teismo įsitikinimu, vertinant, ar perkėlimas į kitą kabinetą buvo smurto darbe apraiška, reikėjo nustatyti, ar toks elgesys buvo nukreiptas prieš pareiškėją, be to, pats perkėlimas į kitą kabinetą savaime nelaikytinas smurto apraiška. Buvo atkreiptas dėmesys, kad keitėsi pareiškėjos darbų pobūdis ir nesant poreikio betarpiškai bendrauti su direktore, pareiškėjos darbo vietos pakeitimas buvo visiškai nuoseklus veiklos organizavimo aspektu. Teismas sutiko, kad darbo sąlygos naujame kabinete nedidele apimtimi neatitiko minimalaus ploto vienam darbuotojui normos, tačiau įvertinus, jog tokios sąlygos buvo taikomos ir kitiems tame kabinete dirbusiems darbuotojams, nebuvo pagrindo išvadai, kad pareiškėja buvo išskiriama. Atsižvelgęs į aplinkybių, lėmusių Departamento darbo organizavimo pokyčius, naujų darbuotojų ir kitų išteklių poreikį, kontekstą, bei tai, kad Departamento nauji darbuotojai dirbo salėje ir kabinetuose, padalinių vadovai persikėlė į bendrus kabinetus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos darbo sąlygų pablogėjimas savaime nereiškė, jog darbe smurtauta prieš pareiškėją. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjos poreikiai nebuvo ignoruojami, be to, teismo įsitikinimu, pareiškėja nepagrindė, kokių reikalavimų neatitiko jos darbo vieta. Įvertinęs laiką, kurį pareiškėja faktiškai praleido naujame kabinete (4 dienas iki pareiškėjos ligos, iš kurios ji grįžo į darbą, pareiškėjos teigimu, 2022 m. balandžio 15 d. (2022 m. balandžio 18 d. buvo Šv. Velykos), vėl susirgo 2022 m. balandžio 28 d., teismas nurodė, kad iš viso naujoje darbo vietoje pareiškėja dirbo 13 darbo dienų. Teismas konstatavo, kad su darbo vietos įrengimu susijusios aplinkybės nebuvo reikšmingos ir neįrodė nei smurto prieš pareiškėją, nei turėjo ryšį su pareiškėjos nurodomais sveikatos sutrikimais.

20. Nors pareiškėja teigė, kad netinkamas (agresyvus) darbdavio elgesys prasidėjo 2021 metų rudenį, kol kulminaciją pasiekė 2022 metų kovą panaikinus jos pareigybę, tačiau teismas, įvertinęs aplinkybes (atskirai ir jų visumą) ir jų kontekstą, bei tai, jog pareiškėja, kaip valstybės tarnautoja, buvo vertinama labai gerai, jai buvo mokamos priemokos, giriama už atliktus darbus, konstatavo, kad bylos duomenų analizė neleidžia daryti išvados, jog atsakovas sistemingai ir nuosekliai atliko netinkamus veiksmus, kuriais siekė pažeminti, išskirti ar kitaip neigiamai veikti pareiškėją, o būtent tokie požymiai leistų situaciją vertinti kaip psichologinį smurtą (mobingą) darbe. Teismas konstatavo, kad nebuvo pažeisti DK 30 straipsnio reikalavimai, kurie sudarytų pagrindą atlyginti pareiškėjai neturinę žalą.

21. Teismas kaip nereikšmingus ir / ar nepagrįstus atmetė pareiškėjos argumentus dėl Departamento direktorės pozicijos apie galimybę atleisti darbuotoją, dėl pranešimų apie psichologinį smurtą tvarką.

22. Vertindamas pareiškėjos pateiktus įrodymus, patvirtinančius jai kilusią žalą, teismas nustatė, kad pareiškėja pas gydytojus lankėsi nuo 2022 m. balandžio 29 d. iki 2022 m. gegužės 3 d. Teismo įsitikinimu, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie savo sveikatos būklę iki nurodytų apsilankymų ir po jų. Nors, teismo įsitikinimu, susidariusi bendra situacija galėjo kelti papildomą stresą, nes tuo metu pareiškėja buvo informuota apie pareigybės panaikinimą, sprendė dėl pasiūlytų kitų pareigų, tačiau nekonstatavęs atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti priežastinį ryšį su pareiškėjos nurodytais sveiktos sutrikimais, kaip pasireiškusia žala.

23. Teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir netenkino reikalavimo pareiškėjai priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, kurios numatytos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgęs į teismų praktiką, teismas nurodė, kad pareiškėjos pagrindinis reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio (kompensaciją už nepanaudotas atostogas) dalį kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių, jo išvestinis reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas.

III. 24. Pareiškėja L. T. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 18 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas jos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo už patirtą psichologinį smurtą, neigiamus išgyvenimus stresą ir sveikatos pablogėjimą ir priimti naują sprendimą – šį pareiškėjos skundo reikalavimą tenkinti.

25. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

25.1. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pasikeistus pareiškėjos atstovui, buvo surašyti rašytiniai paaiškinimai dėl visų ginčo faktinių aplinkybių ir argumentų, kuriuos teismas priėmė nagrinėti (žr. 2023 m. lapkričio 13 d. pateiktus dokumentus Nr. DOK-31207 ir Nr. DOK-31212).

25.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimų, buvo pažeista apeliantės teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, tiesiogiai jų netyrė, nepasisakė, kodėl apeliantės nurodytus teiginius vertino kaip neįrodytus.

25.3. Neteisingai buvo nustatytos bylos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos darbo funkcijomis, kadangi pagal pareigybės aprašymą pareiškėjos veiklos sritis – viešieji ryšiai, jos pareigybės specializacija – visuomenės informavimo ir vidinės komunikacijos organizavimas ir įgyvendinimas. Būtent tuo laikotarpiu, kai atsakovas nurodė apeliantei dirbti su migrantų bylomis, galiojo šios pareigybės ir niekada nebuvo jokių kitų pareigybių, pagal kurias ji privalėjo dirbti su migrantų bylomis. Taigi, nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas pagal pareigybės aprašymo nuostatas galėjo pavesti apeliantei atsižvelgiant į tai, jog pareigybės aprašyme buvo numatyta funkcija vykdyti kitus pavedimus. Pagal tuo metu galiojusį pareigybės aprašymą Departamentas turėjo teisę pavesti ne bet kokias kitas užduotis, o tik pavedimus, susijusius su struktūrinio padalinio veikla ir nenuolatinio pobūdžio. Darbas su neteisėtų migrantų bylomis priklausė Prieglobsčio skyriaus, kurio darbuotoja pareiškėja nebuvo, veiklai. Pareiškėja dirbo Administravimo skyriuje ir turėjo konkrečias pareigas su pareigybės aprašyme nustatytomis funkcijomis.

25.4. Teismas nevertino aktualaus apeliantės pareigybės aprašymo, pagal kurį jos veiklos funkcijos, be kita ko, yra vykdyti kitus nenuolatinio pobūdžio su struktūrinio padalinio veikla susijusius pavedimus. Teismas konstatavo, kad apeliantė privalėjo dirbti kito padalinio specialistų darbus ir nepagrįstai vertina, jog šie darbai apeliantei buvo skiriami nesilaikant pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų, o ne pagal galimybes. Nebuvo įvertinos pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji dirbo ir savo tiesioginį darbą (kurio nesumažėjo, o priešingai – padaugėjo), todėl papildomas darbas itin vargino, darbo krūvis buvo nepakeliamas, papildomas darbas kaupėsi, silpo regėjimas, prastėjo bendra savijauta. Migrantų krizės metu visuomenės informavimo poreikis itin išaugo (byloje pateikta pakankamai įrodymų šiam faktui pagrįsti), pareiškėja intensyviai dirbo, vykdydama institucijos vidaus ir išorės komunikavimo funkcijas, papildomai dirbo su Vyriausybės sudaryta komunikacijos darbuotojų grupe. Todėl nepagrįstos teismo išvados, kad pareiškėja nesikreipė į atsakovą dėl papildomų darbų neskyrimo ar nepakeliamo darbo krūvio ir pan. Pareiškėja byloje pateikusi įrodymą, kad su direktore derino pranešimą spaudai ir savaitgalį, t. y. po darbo. Teismas nurodė, kad atsakovas dėl visuotinai žinomos aplinkybės 2021 metų migrantų krizės susidūrė su žymiu resursų trūkumu, tačiau Departamente buvo priimti darbuotojai laikinam darbui su neteisėtų migrantų bylomis. Taigi, teismo išvados šiuo aspektu nepagrįstos.

25.5. Su apeliante nepagarbiai elgtis pradėta, kai ji pasiteiravo, kodėl negavo užmokesčio už 2021 m. lapkričio mėn. už papildomą darbą su migrantų bylomis, tačiau iš esmės iš atsakingų asmenų paaiškinimų nesulaukė. Apeliantė susidūrė su vadovybės priešiškumu, jei neleista dirbti nuotoliu 5 dienas per mėnesį, pavesta atlikti ūkio darbuotojui priskirtinus darbus. Šį įsitikinimą sustiprino atsakovo direktorės per posėdį viešai išreikšta pozicija, kad skyrių vedėjai nepatinkančius darbuotojus gali atleisti (garso įrašas yra byloje), tačiau ir šių duomenų teismas nevertino.

25.6. Byloje padarytą žalą apeliantė kildino ne tik iš nemalonių, nematomų veiksmų, tačiau ir iš objektyviai nustatomų neteisėtų atsakovo veiksmų: 1) 2022 m. kovo 9 d. Departamento vadovė liepė išplauti jos ir kitų dirbančių vadovų nešvarias taures; 2) 2022 m. kovo 9 d. (9.55 val.) iš karto buvo apribotos apeliantės teisės atlikti pareigybėje nurodytas išorinės komunikacijos funkcijas, t. y ji buvo izoliuota nuo išorinės komunikacijos ryšio priemonių ir nušalinta nuo savo pareigų; 3) 2022 m. kovo 22 d. naujajai kanclerei (R. M.) paaiškinus, kad po privalomo izoliavimosi į darbą grįžusi direktorė nenorinti apeliantės rasti įprastoje darbo vietoje, ji persodinta į kitą, jau tris darbo vietas turėjusį kabinetą Nr. 2-26 su apeliantės darbui nepritaikyta, higienos normų neatitinkančia darbo vieta.

25.7. Pareiškėja epizodą dėl taurių mini kaip vieną iš prieš ją naudotų psichologinio smurto veiksmų (nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas jį laikė esminiu), kuriuo buvo pažemintas pareiškėjos orumas, pasikėsinta į jos garbę, tokiu elgesiu ji buvo pažeminta prieš kolegas, nes Departamente dirbo ne indų plovėja ar direktorės patarnautoja, o Departamento atstove žiniasklaidai, Administravimo skyriaus vyriausiąja specialiste su aiškiomis funkcijomis, tarp kurių indų plovimo nebuvo. Tačiau teismas į šį kontekstą, kaip psichologinio smurto apraišką, neatsižvelgė, neįsigilino, kad apeliantė būdavo sutarusi pavaišinti Departamento svečius kava ir po tokių susitikimų išplauti puodelius, tačiau nebuvo jokios praktikos, pagal kurią ji plautų Departamento vadovų indus. Nors teismas vertino, kad prašymas išplauti taures nebuvo žeminantis, tačiau visa situacija patvirtina, jog buvo vaišinamasi, pasivaišinus taurės suneštos į atstovo žiniasklaidai kabinetą (t. y. į žemesnes pareigas užimančios pareiškėjos, nei gėrimais besivaišinusių darbuotojų, kabinetą) ir sustatytos ant kabinete esančio stalo. Departamento direktorės veiksmus apskundus vidaus reikalų ministrei, taip pat buvo konstatuota, kad indų plovimo priskyrimas pareiškėjos atliekamoms funkcijoms yra nepagrįstas.

25.8. Manytina, kad apeliantei atsisakius plauti vadovų jos kabinete paliktas nešvarias taures, iš karto (2022 m. kovo 9 d.) buvo apribotos apeliantės teisės atlikti pareigybėje nurodytas išorinės komunikacijos funkcijas – ji izoliuota nuo išorinės komunikacijos ryšių priemonių ir darbo. Atsakovas be jokio paaiškinimo faktiškai nušalino pareiškėją nuo pareigų, nesilaikydamas Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio nuostatų. Dėl pareiškėjos funkcijų perėmimo ir pareigybės panaikinimo teismas pritarė deklaratyviai atsakovo pozicijai, tačiau nesigilino į paties atsakovo duomenis, kad pareiškėja, kaip valstybės tarnautoja buvo vertinama labai gerai (t. y. turėjo visus reikalingus įgūdžius vykdyti jai priskirtą veiklą) konkrečiai nenurodant, kokių funkcijų pareiškėja negalėjo atlikti.

25.9. Teismas pateisino atsakovo veiksmus nurodydamas, kad pareiškėjai buvo skiriamas kitas darbas (pareiškėja nebuvo davusi sutikimo dirbti kitą, pagal funkcijas nepriklausantį darbą). Dėl anglų kalbos naujai pareigybei reikalavimo tik teisme paaiškėjo, kad atsakovui vietoje atstovės žiniasklaidai reikia referentės, mokančios anglų kalbą B2 lygiu.

25.10. Po aptartų veiksmų apeliantė buvo 2022 m. kovo 22 d. persodinta į higienos reikalavimų neatitinkančią darbo vietą, nesuteikiant visų darbui su videoterminalais reikalingų darbo priemonių. Teismas pripažino naujos darbo vietos neatitikimą teisės aktų reikalavimams, tačiau netyrė į bylą pateiktų įrodymų apie naujai paskirtą darbo vietą, bei tai, kad ji buvo perkelta į naują darbo vietą esant laisvoms kitoms darbo vietoms ir pan. Taigi, įrodyti visi psichologinio smurto požymiai ir dėl šių veiksmų, kadangi apeliantės darbo sąlygos buvo pablogintos tikslingai, galbūt norit priversti savo noru palikti tarnybą.

25.11. Departamento veiksmai dėl apeliantės pareigybės naikinimo – neteisėti ir nepagrįsti. Tai, kad jos pareigybė buvo panaikinta fiktyviai, patvirtina byloje esantys įrodymai – apeliantei dar oficialiai du mėnesius dirbant atstovu spaudai pasamdytas kitas asmuo, o tuo metu atstovo žiniasklaidai funkcijas, nuo kurių apeliantė buvo be priežasties nušalinta, vykdė kitas darbuotojas. Teismas šių argumentų iš esmės nevertino, tik formaliai nurodė, kad nenagrinėjamas pareigybės panaikinimo ir pareiškėjos atleidimo teisėtumo klausimas.

25.12. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis (51 str. 1 d. 9 p.) ir administracinių teismų praktika, sprendžiant dėl valstybės tarnautojo atleidimo panaikinus pareigybę teisėtumo reikia tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą. Teismo, kaip ir atsakovo, teiginiai šiuo aspektu prieštaringi – nurodoma, kad apeliantė neatliepė Departamento vadovės poreikių, tačiau kartu matyti, jog nuo migrantų krizės ženkliai išaugo pagal tiesiogines funkcijas priklausančios veiklos apimtis, apeliantei buvo skiriami papildomi darbai su MIGRIS, atsakovas nereiškė priekaištų dėl jos kompetencijos ir anglų kalbos žinių (apeliantė moka anglų kalbą B1 lygiu), apeliantė buvo vertinama teigiamai ir skatinama. Tai, kad atsakovui reikėjo referentės, mokančios anglų kalbą B2 lygiu, paaiškėjo tik teisminio ginčo metu ir laikytina atsakovo gynybine pozicija. Viešai paskelbtas konkursas į naują pareigybę tik patvirtina, kad apeliantės pareigybės panaikinimas buvo fiktyvus.

25.13. Apeliantė patyrė tęstinį, apie pusmetį trukusį psichologinį smurtą (mobingą), jo pasekmės užfiksuotos medicininiuose dokumentuose. Panašioje faktinėmis aplinkybėmis byloje (žr. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-78-861/2024) tokie darbdavio veiksmai laikyti psichologiniu smurtu ir darbuotojui priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Apeliantė pagrindė ir nurodė konkrečius darbdavio veiksmus (papildomų darbų skyrimas už tai neatsiskaitant, nešvarių taurių palikimas ir nurodymas jas išplauti, tiesioginio darbo nutraukimas ir nušalinimas nuo pareigų, perkėlimas į higienos normų neatitinkančią darbo vietą, atleidimas iš darbo panaikinus pareigybę, tačiau iki atleidimo priimant kitą asmenį), kurie buvo ne atsitiktiniai, o sistemiški ir tikslingi, ir laikytini psichologiniu smurtu, t. y. darbo sąlygos neatitiko DK 30 straipsnio 1 dalyje įvirtintų reikalavimų. Atsakovas sąmoningai siekė sudaryti nepakeliamas sąlygas darbe, kad apeliantė savo noru išeitų iš darbo.

25.14. Nagrinėjamu atveju nustatytos visos sąlygos atsakovo, kaip darbdavio, atsakomybei kilti, kadangi jo veiksmai sukėlė apeliantei emocinę įtampą, nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, stresą, itin skaudžias dvasines emocijas, pažeminimą kolegų akyse, galimas apkalbas, patyčias ir baimę, nestabilumo dėl finansinės padėties jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi, nes iki šiol ji yra be darbo, nors valstybei iki atleidimo iš darbo buvo išdirbusi daugiau kaip 37 metus. Byloje yra pakankamai įrodymų (pateikti medicininiai dokumentai), kuriuose aiškiai nurodyta ligos priežastis, pirmą kartą diagnozuota liga, išprovokuota darbe patirto streso. Teismas šių įrodymų nevertino, nors jie patvirtina priežastinį ryšį tarp darbo sąlygų ir kilusių pasekmių.

26. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2024 m. lapkričio 15 d. gauti pareiškėjos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose pastebima, kad atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė žymiai praleidęs nustatytą terminą. Pareiškėja baiminasi, kad gali būti pažeistos jos procesinės teisės. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nėra teismo nutarties ar kito procesinio dokumento, kad atsakovo atsiliepimas į pareiškėjos apeliacinį skundą buvo priimtas. Pareiškėja prašo apeliacinės instancijos teismo atsižvelgti į atsakovo ir pirmosios instancijos teismo neteisėtus veiksmus, kadangi priėmus pavėluotai pateiktą Departamento atsiliepimą nesuteikta galimybė atsikirsti į nepagrįstą atsiliepimą ir suteikti laiko parengti atsikirtimus.

27. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Departamentas atsiliepime pakartoja faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui ir akcentuoja, kad:

28.1. Pareiškėjos teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jos pareigybės aprašymo ir nepagrįstai sprendime konstatavo, jog papildomų užduočių skyrimas pareiškėjai nebuvo nusiteikimas prieš ją, paremti išimtinai pareiškėjos subjektyviu nesutikimu su teismo motyvais. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti, ar papildomų užduočių atlikimas gali būti prilygintas smurtui, priešingai nei teigia pareiškėja, vertino ir pareiškėjos pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, ir aplinkybes, kurios lėmė būtinybę skirti papildomas užduotis. Pareigybės aprašymo 12 punkte nustatyta, kad tarnautojas vykdo kitus nenuolatinio pobūdžio su struktūrinio padalinio veikla susijusius pavedimus. Kadangi pagrindinė Migracijos departamento Administravimo skyriaus užduotis yra užtikrinti sklandžią Migracijos departamento veiklą, pareiškėjai, kaip ir kitiems skyriaus darbuotojams, galėjo būti paskirti nenuolatinio pobūdžio pavedimai, kurie nėra susiję su jos tiesioginėmis funkcijomis, bet yra susiję su skyriaus veikla.

28.2. Papildomos užduotys pareiškėjai buvo skiriamos tik laikinai, siekiant suvaldyti krizę ir užtikrinti sklandų Departamento darbą, šių užduočių atlikimas nereikalavo papildomų specifinių žinių. Nors pareiškėja nurodo, kad jai buvo skirtos kitam padaliniui būdingos užduotys, tačiau šios užduotys buvo išimtinai techninio pobūdžio (kelti elektroniniu paštu gautus dokumentus į MIGRIS), skiriant pareiškėjai papildomas užduotis, buvo sumažintos kitų jos atliekamų darbų apimtys, t. y. pareiškėjai nebuvo skiriamas neadekvatus darbo krūvis. Tai, kad pareiškėja pateikė vienintelį įrodymą dėl darbo šeštadienį (tuomet skubiai reikėjo skelbti pranešimą žiniasklaidoje), nepagrindžia, kad pareiškėja dirbo viršvalandžius (savaitgaliais ar per šventines dienas) ir dėl to patyrė psichologinį smurtą.

28.3. Pareiškėja klaidina teismą teigdama, jog tariamas psichologinis smurtas prasidėjo nuo 2021 m. gruodžio mėn., kai pareiškėja pradėjo teirautis dėl neapmokėjimo už papildomus darbus, kadangi kitą mėnesį po kasmetinio vertinimo pareiškėja buvo įvertina labai gerai, jai padidintas pareiginės algos koeficientas. Kaip tariamą psichologinį smurtą ir Departamento direktorės neetišką elgesį patvirtinančius įrodymus pareiškėja prie skundo pridėjo institucijos vadovų pasitarimo graso įrašo ištrauką, tačiau tai niekaip nepagrindžia, kad pareiškėjai buvo taikomas psichologinis spaudimas.

28.4. Pareiškėjai nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas epizodą su stiklinių plovimu nurodė kaip pagrindinį psichologinio spaudimo įrodymą, tačiau pareiškėja skunduose Darbo ginčų komisijai, Vidaus reikalų ministerijos komisijai, teismui bei teismo posėdžių metu nurodytam epizodui skyrė esminį dėmesį, kas leidžia spręsti, kad pati pareiškėja mano, jog nurodytas epizodas buvo viena esminių tariamo psichologinio smurto apraiškų. Pareiškėjos funkcijos apėmė ne tik vidinės ir išorinės Departamento komunikacijos užtikrinimą, bet ir įvairių susitikimų, direktorės darbotvarkės ir komunikavimo su interesantais organizavimą, kas atitinka ir direktoriaus referento funkcijas; dar iki pradedant dirbti Departamente (2019 metais), pareiškėja žinojo, kad ji turės atlikti ir direktorės referentės funkcijas, dėl ko neprieštaravo ir sutiko eiti siūlomas pareigas. Departamente yra susiklosčiusi praktika, kad įstaigos vadovybė ir kiti darbuotojai, dalyvavę pasitarimuose ar susitikimuose pas direktorę, patys išsiplauna kavos puodelius ir pan., t. y. pareiškėjos buvo itin retai prašoma išplauti po pasitarimų likusius indus, o tokie prašymai buvo teikiami dėl intensyvaus darbo tempo. Pareiškėjos skunde aprašytas vienetinis įvykis negali būti laikomas nei perteklinių nurodymų skyrimu, nei pareiškėją žeminančiu elgesiu. Dėl aptartų įvykių, neteisėto atleidimo, Departamento direktorės neetiško elgesio pareiškėja skundėsi Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų tarnybinės etikos komisijai, tačiau ši komisija, įvertinusi Departamento direktorės paaiškinimus, nepripažino, kad buvo pažeisti etiško elgesio reikalavimai (apie šias aplinkybes pareiškėja nutyli). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo šią situaciją vertinti kaip smurto prieš pareiškėją apraišką.

28.5. Nepagrįsti yra pareiškėjos teiginiai neva ji buvo neteisėtai nušalinta nuo darbo, o jos pareigybė buvo fiktyviai panaikinta. Dėl pasikeitusių aplinkybių, lėmusių Departamento darbo krūvio išskirtinį padidėjimą, ženkliai padidėjo išorinės Departamento komunikacijos svarba, atsirado ne tik poreikis komunikuoti su Lietuvos Respublikos visuomene, bet ir atsakinėti į užsienio visuomenės informavimo priemonių paklausimus (pareiškėja atsisakydavo radijo ar televizijos laidose Departamento vardu atsakinėti į klausimus, nors tai buvo tiesioginė jos funkcija). Departamente buvo priimtas sprendimas, kad už komunikaciją atsakingas darbuotojas turi mokėti anglų kalbą bent B2 lygiu. Įvertinus tai, kad oficialiai nurodomais kontaktais žiniasklaidai buvo gaunama vis daugiau paklausimų anglų kalba, šias funkcijas laikinai vykdyti buvo pavesta tarnautojai, kuri galėjo operatyviai reaguoti į anglų kalba pateikiamus užklausimus (todėl jai buvo perduotas oficialus komunikacijos telefonas ir elektroninio pašto dėžutės administravimas). Nesutiktina su pareiškėjos teiginiais, kad taip ji buvo nušalinta nuo darbo. Kitam darbuotojui buvo perduotos tik tos funkcijos, kurių pareiškėja negalėjo vykdyti dėl gebėjimų trūkumo. Pareiškėjos pareigybės panaikinimas ir jos atleidimas nėra šios bylos dalykas, be to, ši įvykių seka savaime nereiškia, kad su pareiškėja buvo susidorota. Pareiškėjos pareigybės panaikinimas, taip pat pranešimas apie tai pareiškėjai ir kiti Departamento veiksmai atitiko Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimus.

28.6. Nepagrįsti ir pareiškėjos teiginiai, kad neva psichologinį smurtą patvirtina aplinkybė, jog pareiškėjos darbo vieta buvo perkelta į kitą kabinetą. Pasikeitus pareiškėjos darbų pobūdžiui (perdavus dalį funkcijų kitiems darbuotojams ar savanoriams, taip pat pavedus kitas funkcijas) ir nesant poreikio betarpiškai bendrauti su Departamento direktore, pareiškėjos darbo vietos pakeitimas buvo logiškas veiksmas.

28.7. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas turėjo motyvą ir tikslą pažeminti, įbauginti ar kitaip neigiamai paveikti pareiškėją, todėl tokių veiksmų negalima kvalifikuoti kaip smurto darbe. Pareiškėjai išsakyta kritika dėl jos netinkamai atliekamų tiesioginių funkcijų negali būti vertinama kaip psichologinis spaudimas.

28.8. Pareiškėjos pateikti sveikatos patikrinimų aprašymai ir juose nurodyti iš pareiškėjos žodžių surašyti nusiskundimai nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjos ligos priežastis buvo būtent Departamento neva neteisėti veiksmai, t. y. pareiškėja neįrodė ir kitos būtinosios neturtinės žalos priteisimo sąlygos – priežastinio ryšio tarp jai galbūt padarytos neturtinės žalos ir neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjos L. T. reikalavimų priteisti iš atsakovo Migracijos departamento 377,01 Eur neišmokėto atlyginimo už papildomą darbą ir 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už visas priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

30. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad ji, dirbdama viešųjų ryšių specialiste ir atstove žiniasklaidai pagal atsakovo sudarytą pareigybės aprašymą ir jame nurodytas vykdytinas funkcijas, patyrė atsakovo vadovybės, kuri jai priskyrė papildomas funkcijas 2021 m. spalio ir lapkričio mėnesiais ir neskyrė priemokos už 2021 m. lapkričio mėnesį bei nurodė išplauti jos kabinete sudėtus stiklinius indus, taip pat skyrė sumažintos kvadratūros nehigienišką kabinetą ir atleido iš tarnybos pareigybės panaikinimo pagrindu, sukeltą neturtinę žalą, pasireiškiančią regėjimo susilpnėjimu ir bendros savijautos suprastėjimu, streso išgyvenimu.

31. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad dėl 2021 m. Lietuvoje prasidėjusio masinio užsieniečių antplūdžio ir itin padidėjo viso Migracijos departamento darbo krūvio iškilo: 1) poreikis perskirstyti vidinius resursus ir Prieglobsčio (bei Kontrolės) skyriui pasitelkti kitų skyrių darbuotojus, tuo tikslu, be kita ko, pareiškėjai priskiriant naujas užduotis, kurių ji anksčiau neatlikinėjusi; 2) poreikis įrengti Departamente papildomas darbo vietas naujai priimtiems darbuotojams ir jų vykdomoms apklausoms atlikti, t. y. atitinkamų Departamente pareigas ėjusių tarnautojų turėtų kabinetų atlaisvinimą ir persikraustymą kaip resursų perskirstymą, dėl kurio įvykęs, be kita ko, pareiškėjos darbo vietos (kabineto) pakeitimas negali būti laikomas psichologiniu smurtu, juo labiau todėl, kad (a) pareiškėjos darbo vieta 2022 m. kovo 22 d. buvo perkelta į kitą kabinetą informavus pareiškėją apie būsimą jos pareigybės naikinimą ir (b) pareiškėja naujoje darbo vietoje dirbo tik 4 dienas, nes 2022 m. kovo 25 d. atsakovo kanclerė informavo pareiškėją apie galimybę persikraustyti į kitą darbo vietą.

32. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjos skundą, priteisdamas jai iš atsakovo 337,01 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už 2021 m. lapkričio mėnesį tuo pagrindu, kad atsakovas neįrodė pareiškėjos darbų apimties sumažinimo 2021 m. lapkričio mėnesį, todėl pareiškėjai už papildomą darbo krūvį 2021 m. lapkritį turėjo būti išmokėta tokio paties dydžio 30 procentų priemoka kaip ir už 2021 m. spalį, kai Departamento direktoriaus 2021 m. spalio 26 d. įsakymu pareiškėjai buvo skyręs tokio dydžio priemoką už papildomą darbo krūvį. Teismas atmetė kitą pareiškėjos skundo dalį. Teismas atskleidė taikytiną teisinį reglamentavimą. Teismas pažymėjo, kad 2021 metais prasidėjęs migrantų antplūdis nulėmė konstruktyvų atsakovo interesą užtikrinti prieglobsčio prašymų veiksmingą nagrinėjimą ir, be kita ko, pavesti pareiškėjai, kurios pareigybė buvo susijusi su bendruoju administravimu, su migrantų duomenų registravimu MIGRIS susijusias funkcijas, tačiau pareiškėjai 2021 m. gruodžio 6 d. pranešus jos vadovei (ja buvusiai skyriaus vedėjai) savo nenorą dirbti papildomus darbus, šie darbai nebebuvo jai skiriami, todėl šios aplinkybės nepatvirtina atsakovo siekio pažeminti pareiškėją ar ją psichologiškai paveikti. Be to, teismas pažymėjo, kad indų plovimas nebuvo pareiškėjos pareigybės aprašyme įvardinta funkcija, tačiau pareiškėja buvo gavusi jos vadovės informaciją apie į pareiškėjos pareigas įeinančias referentės pareigas, susijusias su svečių pasitikimu ir kavos paruošimu bei pan., ir pati paaiškinimuose pripažinusi po tam tikro susitikimo likusių puodelių išplovimą pagal susitarimą, tuo suponuodama, kad ginčo prašymas ar nurodymas buvo ar galėjo būti paremtas susiklosčiusia tarpusavio santykių praktika, bet ne vadovybės siekiu ar bandymu tokiu prašymu ar nurodymu vykdyti patyčias ar psichologinį smurtą. Be to, teismas pažymėjo atsakovo pripažintą pareiškėjai tekusio ginčo ploto kitame kabinete minimalų neatitikimą teisės aktuose nustatytiems reikalavimams (5,65 m2 ploto vietoj 6 m2 ploto) ir pareiškėjos tame kabinete praleistas 4 dienas (nuo 2022 m. kovo 22 d.) bei atsakovo kanclerės 2022 m. kovo 25 d. informaciją pareiškėjai apie jos galimybę persikraustyti į kitą darbo vietą. Teismas konstatavo, kad šiais veiksmais nebuvo siekiama pažeminti pareiškėją.

33. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjos pareigybės panaikino fiktyvumo ir jai priskirtų funkcijų aprašymo tokiame ginčo aplinkybių kontekste, kai atsakovas pradėjo nepagarbiai su ja elgtis, kai ji pasiteiravo dėl negauto užmokesčio už papildomą darbą 2021 m. lapkričio mėn. Be to, teismas neįvertino, kad pareiškėja Departamente dirbo ne indų plovėja ar direktorės patarnautoja, bet atstove žiniasklaidai, t. y. Administravimo skyriaus vyriausiąja specialiste, kurios funkcijose indų plovimas nebuvo numatytas. Jos sutikimas (sutarimas) pavaišinti Departamento svečius kava ir po tokių susitikimų išplauti puodelius neapėmė sutikimo (sutarimo) dėl Departamento vadovų indų plovimo, kurio neatlikusi ji patyrė galimybių atlikti jos pareigybėje nurodytas išorinės komunikacijos funkcijas ribojimą.

34. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pareiškėjos pareigybė nebuvo fiktyviai panaikinta, nes pasikeitus aplinkybėms ir itin padidėjus Departamento darbo krūviui bei žiniasklaidos paklausimams anglų kalba, ženkliai padidėjo poreikis atsakinėti į užsienio žiniasklaidos priemonių paklausimus. Todėl Departamentas nusprendė, kad už komunikaciją atsakingas darbuotojas turi mokėti anglų kalbą bent B2 lygiu ir šias funkcijas laikinai vykdyti turi būti pavesta tarnautojai, kuri galėjo operatyviai reaguoti į tokius paklausimus anglų kalba. Jai buvo perduotas oficialus komunikacijos telefonas ir elektroninio pašto dėžutės administravimas. Taigi kitam darbuotojui buvo perduotos tik tos funkcijos, kurių pareiškėja negalėjo vykdyti dėl gebėjimų trūkumo. Pareiškėjos pareigybės panaikinimas ir jos atleidimas nėra šios bylos dalykas.

35. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

36. Teisėjų kolegija vertina, kad ginčo esmę pagal pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui sudarė tai, jog atsakovo pareiškėjai esą padaryta neturtinė žala, platesne prasme bendrai pasireiškianti savijautos ir sveikatos pablogėjimu (regėjimo susilpnėjimu) ir streso išgyvenimu, nustatytina pagal tai, kad atsakovas: pirma, padidino pareiškėjos darbo krūvį, priskirdamas jai Prieglobsčio skyriaus specialistų atliekamas elektroniniu paštu gaunamų prieglobsčio prašytojų dokumentų įkėlimo į MIGRIS užduotis, kurių pareiškėja niekada nebuvo vykdžiusi ir negalėjo naujai pradėti vykdyti be papildomų laiko sąnaudų; antra, neskyrė priemokos už 2021 m. lapkričio mėnesį; trečia, ignoravo pareiškėjos nusiskundimus dėl pagrįstai nespėjamo atlikti tiek naujai priskirto, tiek pagal funkcijas pareigybės aprašyme priklausiusio, o prasidėjus migrantų krizei – dar pagausėjusio darbo. Siauresne prasme, neturtinė žala pažeminimo ir psichologinio smurtavimo išgyvenimo aspektu esą nustatytina pagal tai, kad atsakovas: pirma, sukūrė žeminančią darbo aplinką jos darbo vietoje (kabinete), t. y. suneštus ir ant stalo padėtus po atsakovo skyrių vedėjų pasitarimo likusius indus (taures), nurodydamas juos išplauti; antra, nušalino pareiškėją nuo tiesioginio darbo, ribodamas atitinkamas viešųjų ryšių specialistės komunikavimo galimybes; trečia, sudarė žeminančias ir higieniškai netinkamas darbo sąlygas, perkeldamas pareiškėją iš įprastos darbo vietos atitinkamame kabinete Nr. 2-31 į sveikatai nesaugią bei laidinio telefono neturinčią darbo vietą kitame kabinete Nr. 2-26.

37. Pirmiausia pažymėtina, kad asmeniui neteisėtai padarytos neturtinės (moralinės) žalos atlyginimas ir teisminis priteisimas (išieškojimas) garantuojamas Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje: asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą (30 str. 1 d.); asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 str. 2 d.).

38. Pastarojoje Konstitucijos nuostatose vartojama nagrinėjam atvejui aktuali sąvoka „moralinė žala“, taip pat „žala“ ir „žalos atlyginimas“, išaiškinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo plėtojamoje oficialiojoje doktrinoje: 1) žala suprantama, be kita ko, kaip pakenkimas asmens teisėms ar įstatymų saugomiems jo interesams (ne tik kaip turto sužalojimas ar sunaikinimas, asmens sužalojimas, jo gyvybės atėmimas), dėl ko nukentėjęs asmuo negauna atitinkamų vertybių arba praranda jas (žr. ir plg., 1997 m. sausio 20 d. nutarimą); 2) vienas iš pagrindinių pažeistų teisių ir laisvių gynimo būdų – neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas; Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą; įstatymas turi nustatyti valstybės pareigą atlyginti jos institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą materialinę ir moralinę žalą (žr. 2000 m. birželio 30 d. nutarimą); 3) „Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje expressis verbis minimos dvi žalos rūšys: materialinė ir moralinė žala, t. y. (atitinkamai) turtiniai praradimai ir dvasinio (neturtinio) pobūdžio skriaudos (jas gali sukelti ir fizinis skausmas), kurias tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Įstatymų leidėjas privalo paisyti šios konstitucinės distinkcijos. Kartu pažymėtina, kad <...> Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose <...> tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitokius nei Konstitucijos tekste žodžius ar formuluotes <...>. Tad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardijamos ir kitais terminais <...>“ (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

39. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisinės sąvokos „moralinė žala“ ir „neturtinė žala“ pagal teisės doktriną (žr., pvz.,: S. C.. Šiuolaikinė neturtinės žalos atlyginimo, kaip civilinių teisių gynimo būdo, koncepcija. Daktaro disertacija. Mykolo Romerio universitetas, 2008; R. V.. Teoriniai ir praktiniai neturtinės žalos instituto taikymo aspektai Lietuvos civilinėje teisėje. Daktaro disertacija. Vilniaus universitetas, 2009) iš principo yra vienodos savo turiniu (prasme ir paskirtimi), todėl įstatymų leidėjas neabejotinai gali vartoti žodžius „neturtinė žala“ tam pačiam moralinės žalos (dvasinės skriaudos) reiškiniui apibūdinti.

40. Be to, Konstitucinio Teismo plėtojamoje minėtų Konstitucijos 30 straipsnio nuostatų sampratos doktrinoje išaiškinta, kad: 1) moralinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti; piniginės kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai jokie pinigai negali atstoti (žr. 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą); 2) „asmuo pagal Konstituciją turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas, o teismai, pagal savo kompetenciją sprendžiantys tokias bylas, turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją (joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas), bendruosius teisės principus <...>“ (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

41. Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau teisė į neturtinės žalos atlyginimą tokiu atveju kildinama iš Darbo kodekso 151 straipsnio, pagal kurį kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.

42. DK 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbdavys privalo sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas ar darbuotojų grupė nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į darbuotojo ar darbuotojų grupės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį neliečiamumą ar kuriais siekiama darbuotoją ar darbuotojų grupę įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį.

43. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018 ir kt.).

44. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiga įrodyti tam tikrą patirtą žalą, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kaip yra nurodyta pareiškėjos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tenka pareiškėjui. Jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

45. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

46. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjos ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, taikydama proceso įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai patvirtina, jog teismas tyrė visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo priteisti neturtinę žalą. Vien tai, kad pareiškėja įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Konkrečiai teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo priteisti neturinę žalą pareiškėjai:

47.1. Dėl papildomo darbo skyrimo nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, nes pareiškėja sutiko dirbti papildomą, darbą, o jai atsisakius jį dirbti, papildomi darbai nebuvo skiriami. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo situacija susijusi su ekstraordinarinėmis ypatingo valdymo režimo (ekstremaliosios situacijos, nepaprastosios padėties) aplinkybėmis ir dėl jų objektyviai pakitusiu Departamento darbo krūviu, be kita ko, administruojamų užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį gausumu. Byloje nėra duomenų ar pareiškėjos pateiktų įrodymų, kad išimtinai pareiškėjos, bet ne kitų Departamento tarnautojų, darbo krūvio padidėjimą 2021 m. spalio ir lapkričio mėnesiais arba vėliau įvykusį darbo vietos (kabineto) pakeitimą nulėmė vien tik atsakovo vadovybės subjektyviai ir neteisėtai vykdytas vidinis administravimas, kuris esą buvo neadekvatus net kelis kartus padidėjusiam užsieniečių prieglobsčio prašymų skaičiui ar apklausoms reikalingų Departamento patalpų (kabinetų) kiekiui.

47.2. Dėl neapmokėjimo už papildomą darbą ir perkėlimo į kitą kabinetą nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, tačiau nenustatyta neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pažymėtina, kad neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų ar pareiškėjos pateiktų įrodymų, kad atsakovas ypatingomis masinio užsieniečių antplūdžio ir padidėjusio visų tarnautojų darbo krūvio sąlygomis nesumokėdamas pareiškėjai priemokos už 2021 m. lapkričio mėnesį, perkeldamas pareiškėją į kitą kabinetą, kuris neatitiko teisės aktų reikalavimų (4 dienas pareiškėja praleido kabinete, kur jai teko 5,65 m2 ploto vietoj 6 m2 ploto, laikinos pareiškėjos darbo vietos įrengimas (stalo konfigūracija, dydis, pan.) buvo analogiškas kitoms darbo vietoms tame kabinete; nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai buvo sudarytos išskirtinai blogesnės darbo sąlygos), esą specialiai ir piktybiškai sukūrė pareiškėjai tokią darbo aplinką, kurioje pareiškėja esą neabejotinai patyrė priešiškus, neetiškus, žeminančius, agresyvius, užgaulius, įžeidžiančius veiksmus, kuriais kėsintasi į jos garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį neliečiamumą ar kuriais siekta ją įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį.

47.3. Dėl prašymo išplauti taures (stiklines) nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, nes pareiškėja abipusiu tarpusavio susitarimu su atsakovu buvo sutikusi ruošti kavą. Nėra pagrindo atsakovo direktorės prašymą sutvarkyti (išplauti) indus vertinti kaip smurto prieš pareiškėją apraišką.

47.4. Dėl darbo nedavimo ir dėl pareigybės panaikinimo nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, nes byloje nėra paneigtos atsakovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovas tam tikras funkcijas, susijusias su išorine komunikacija ir referento veikla, perdavė kitiems asmenims, siekdamas veiklos organizavimo tikslų; pati pareiškėja savo 2023 m. lapkričio 8 d. paaiškinimuose nurodo, kad nebuvo jokio susitarimo dirbti referente, t. y. laikosi pozicijos, kad referentės funkcijų ji neprivalėjo atlikti; darbdavio intencija ir poreikis turėti ir referentės (-o) funkcijas matyti iš Aptarnavimo skyriaus R. M. 2022 m. vasario 21 d. elektroninio laiško pareiškėjai; toks poreikis buvo išreikštas patvirtinus naują Administravimo skyriaus ryšių su visuomene koordinatoriaus-referento pareigybės aprašymą; šiame pareigybės aprašyme numatytas reikalavimas mokėti anglų kalbą B2 lygiu, taip pat funkcija priimti direktoriaus svečius, aptarnauti juos, teikti informaciją; nėra ginčo, kad Departamentas 2022 m. kovo mėnesį dėl prasidėjusio karo Ukrainoje susidūrė su nauja krize – atvykėlių iš Ukrainos priėmimu, registracija ir kitais formalumais, taip pat ir su tuo susijusia komunikacija; aptartos aplinkybės atitinka atsakovo paaiškinimus, kad, steigiant naują pareigybę, buvo siekiama veiklos organizavimo tikslų; išnagrinėtos aplinkybės rodo, jog pareiškėjos pareigybės panaikinimas ir naujos panašios pareigybės įsteigimas buvo susiję su veiklos organizavimo tikslais, ieškant būdų patenkinti veiklos poreikius, o ne siekiant neigiamai paveikti pareiškėją; pareiškėjai 2022 m. kovo 22 d. buvo pasiūlyta būti perkeltai į kitą padalinį (Pilietybės skyrių), buvo oficialiai paprašyta išreikšti tokią poziciją ir pareiškėja 2022 m. balandžio 29 d. raštu atsisakė tokio pasiūlymo; taigi aptarta įvykių eiga neleidžia daryti išvados, kad panaikinant pareiškėjos pareigybę buvo siekiama su ja susidoroti. Pažymėtina, kad pareiškėja darbo nedavimo ir atleidimo iš darbo neskundė teisme.

48. Apibendrinant darytina išvada, kad vien aplinkybės, jog atsakovas masinio užsieniečių antplūdžio ir itin padidėjusio visų Departamento tarnautojų darbo krūvio kontekste pagal Valstybės tarnybos įstatymą skyrė pareiškėjai papildomas užduotis (funkcijas) 2021 m. spalio lapkričio mėnesiais ir neteisėtai neskyrė priemokos už 2021 m. lapkričio mėnesį, vieną kartą prašydamas pareiškėjos išplauti stiklines, keturioms dienoms perkeldamas pareiškėją į mažesnės kvadratūros kabinetą, perduodamas vykdyti viešųjų ryšių specialistės funkcijas kitiems asmenims, atleisdamas pareiškėją panaikinęs jai priskirtą pareigybę dėl vidinio resursų optimizavimo ir itin padidėjusių užsienio žiniasklaidos priemonių pasiteiravimų atsakovui anglų kaba, nereiškia, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo atlikti kokie nors tokie sistemą sudarantys neteisėti veiksmai, kurių visetas galėtų būti vertinamas kaip psichologinis smurtas (mobingas).

49. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir išsamiai atskleidė pareiškėjos įvardintų epizodų visetą, juos tinkamai įvertino, šioje nutartyje teisėjų kolegija tik patikslina, kokia atsakomybės sąlyga konkrečiame epizode nebuvo nustatyta. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime padarytai išvadai, kad pareiškėjos išvardintos aplinkybės niekaip neleidžia daryti išvados, kad atsakovas sistemingai ir nuosekliai atliko netinkamus veiksmus, kuriais siekė pažeminti, išskirti ar kitaip neigiamai veikti pareiškėją, o būtent tokie požymiai leistų situaciją vertinti kaip psichologinį smurtą darbe; dėl to darytina išvada, kad nebuvo pažeisti DK 30 straipsnio reikalavimai, kurie sudarytų pagrindą atlyginti pareiškėjai neturtinę žalą.

50. Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Departamento veiksmų, kuriuos pareiškėja skundė kaip jai žalą padariusį jos žeminimą ir psichologinį smurtavimą prieš ją, pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra pasisakoma.

51. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis