2024-11-13 Nr. AB-16644-3-61-3-07643-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1379-1047/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07643-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos kalėjimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2023 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. P-914 (toliau – ir Įsakymas), taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Įsakymu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, konstatavus, kad jis nepagrįstai prieš nuteistąjį panaudojo perteklinę fizinę prievartą.

2.2. Pareiškėjas nesutiko su Tarnybos Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriaus 2023 m. birželio 5 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. TT-68 (toliau – ir Išvada) nurodytu vertinimu, jog pareiškėjas, nesant fizinės prievartos panaudojimo pagrindo ir išnykus priešinimosi faktoriui, prieš nuteistąjį panaudojo fizinę prievartą, kadangi tuo metu buvusioje situacijoje specialiąsias priemones panaudojo adekvačiai ir teisėtai. Taip pat nesutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo paaiškinime išdėstyti teiginiai vertintini kaip gynybinė pozicija, nes tokia išvada neatitinka tikrovės. Pareiškėjas paaiškinime pateikė tikrovę atitinkančius faktus ir tiksliai negalėjo atsiminti minėtos situacijos, įvardijant, kaip atliko kiekvieną veiksmą. Paaiškinime jis tik nurodė, kad dėl stresinės situacijos tiksliai visko atsiminti negalėjo, tačiau Išvadoje tai nebuvo įvertinta.

2.3. Specialiųjų priemonių panaudojimas nesukėlė nuteistajam jokių pasekmių (sužalojimų). Pareiškėjas reagavo į staigų ir neadekvatų nuteistojo poelgį, kai jis pasikėsino į pareiškėjo radijo ryšio priemonę. Siekdamas tokį elgesį nutraukti bei užkardyti bet kokius galimus kitus neteisėtus veiksmus bei nuteistąjį sutramdyti, buvo panaudota prievarta.

2.4. Išvadoje nebuvo atsižvelgta į nuteistojo asmenybę. Nuteistasis sveikatos priežiūros padalinyje buvo agresyvus, jis įtrauktas į linkusiųjų žalotis, pabėgti įskaitas, būdamas kameroje kelis kartus save žalojosi, jam buvo taikoma sustiprinta priežiūra, dėl to buvo didelė tikimybė, kad nuteistasis gali tęsti neprognozuojamus savęs žalojimo veiksmus, užpilti kitus asmenis. Po specialiųjų priemonių panaudojimo jokios galimybės pasipriešinti nuteistajam nebuvo palikta, tačiau įvykio metu, per kelias sekundes, numatyti nuteistojo priešinimosi faktoriaus išnykimą nebuvo įmanoma.

2.5. Šiuo atveju buvo pažeistas šališkumo principas, nes Tarnybos Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriaus vyresnioji specialistė surašė ir 2023 m. balandžio 13 d. tarnybinio patikrinimo išvadą, kurios pagrindu taip pat priimta skundžiama Išvada. Minėta pareigūnė buvo suinteresuota atlikti ir įrodyti pirminio savo atlikto tyrimo teisėtumą. Pareiškėjo teigimu, ji turėjo nusišalinti / turėjo būti paskirtas kitas nešališkas pareigūnas.

2.6. Nagrinėjamu atveju nebuvo vertinti mažareikšmiškumo požymiai, kadangi padarytas tarnybinis nusižengimas yra formalaus pobūdžio ir galėjo būti vertinamas subjektyviai (peržiūrint vaizdo įrašus pažeidimą galima buvo traktuoti itin subjektyviai), be to, neįmanoma nuspręsti, kad panaudojant specialiąsias priemones pareiškėjo veiksmai nebuvo adekvatūs (išnykus priešinimosi faktoriui), jie taip pat nesukėlė jokių neigiamų pasekmių. Iš Išvados matyti, kad nustatytas nedidelis kaltės laipsnis.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta dėl to, kad 2023 m. kovo 20 d. pareiškėjas, vykdydamas tarnybą ir panaudodamas fizinę prievartą prieš nuteistąjį, netinkamai įvertino esamas įvykio aplinkybes, t. y. nesant pagrindo (nuteistajam nesipriešinant) alkūne sudavė smūgį nuteistajam į nugaros sritį, taigi, panaudojo perteklinius fizinės prievartos veiksmus. Pareiškėjas žinojo savo pareigas, tačiau jas vykdė netinkamai ir turėjo bei galėjo numatyti, kad dėl to gali atsirasti neigiamų pasekmių.

4.2. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad tarnybinį tyrimą atlikusi vyresnioji specialistė buvo suinteresuota ir nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu tarnybinį tyrimą taip pat atliko Tarnybos Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriaus vyresnysis specialistas. Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių minėtos specialistės šališkumą, todėl aptariami teiginiai yra deklaratyvūs, grindžiami tik pareiškėjo įsitikinimais bei subjektyvia nuomone, o vien tai, kad pareigūnė atliko ir tarnybinį tyrimą ir surašė Išvadą, savaime nepatvirtina jos šališkumo.

4.3. Pareiškėjas, siekdamas išvengti tarnybinės atsakomybės, savo 2023 m gegužės 10 d. paaiškinime Tarnybai pateikė prieštaraujančias bei neigiančias aplinkybes. Todėl atsakovas pareiškėjo paaiškinime išdėstytus teiginius vertino kaip gynybinę poziciją, siekiant pateisinti savo veiksmus. Pareigūnai, tarnybos metu naudodami specialiąsias priemones ar fizinę prievartą, turi įvertinti situaciją, įskaitant ir priemonės panaudojimo individualumą bei tokio panaudojimo proporcingumą. Pareigūnai turi pareigą užtikrinti, kad prievartos panaudojimas bus teisėtas ir pagrįstas, įskaitant ir jo atitiktį proporcingumo principui.

4.4. Nuobaudos tikslai bus pasiekti pareiškėjui paskyrus pastabą. Paskirta tarnybinė nuobauda yra adekvati poveikio priemonė, atitinkanti faktines aplinkybes bei teisinės atsakomybės sąlygas, o tuo pačiu pagrįsta ir teisinga.

4.5. Išvadoje aiškiai išdėstyta, kokius pažeidimus padarė pareiškėjas ir kokius teisės aktus pažeidė, įvardijami konkretūs pareiškėjo veiksmai, kurie pripažinti kaip tarnybinis nusižengimas, Išvadoje detaliai ir išsamiai išdėstytos tyrimo metu nustatytos aplinkybės, nurodyti jas pagrindžiantys įrodymai, pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas, taip pat nurodytas tarnybinis nusižengimas, jo padarymo laikas, aplinkybės, pareiškėjo kaltės forma, padariniai.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Įsakymą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aplinkybes:

6.1. Tarnybos Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriuje 2023 m. kovo 23 d. buvo gauti trijų pareigūnų (vienas iš jų – pareiškėjas) 2023 m. kovo 20 d. tarnybiniai pranešimai Nr. SV-23-12969 ir Nr. SV-23-12968 „Dėl specialiųjų̨ priemonių̨ panaudojimo“.

6.2. Atlikus tarnybinį patikrinimą, nustatyta, kad:

6.2.1. 2023 m, kovo 20 d. apie 8.50 val. trys pareigūnai (vienas iš jų – pareiškėjas), priėję prie laikino sulaikymo kameros, pastebėjo, kad nuteistasis, kuris turėjo vykti konvojumi, yra save susižalojęs. Nuteistasis dėl susižalojimų buvo palydėtas į medicinos personalo kabinetą.

6.2.2. Po medicininės pagalbos suteikimo nuteistasis 09.06 val. buvo parvestas atgal į laikino sulaikymo kamerą laukti konvojavimo. Prie kameros pareigūnai nusprendė nuteistojo atžvilgiu panaudoti specialiąją priemonę – antrankius, siekiant apsaugoti jį nuo savęs žalojimo. Pareiškėjas nuteistajam 09.07 val. uždėjo antrankius – rankas surakinant už nugaros ir uždarė laikino sulaikymo kameroje. Apie 09.40 val. atidarius laikino sulaikymo kameros duris buvo pastebėta, kad nuteistasis save žaloja. Dėl pakartotinio savęs žalojimo nuteistasis 9.46 val. buvo palydėtas į medicinos personalo kabinetą.

6.2.3. Atvykus Viešojo saugumo tarnybos pareigūnams, nuteistasis buvo palydėtas į priimamojo patalpą dėl jo konvojavimo į kitą kalėjimą. Nuteistasis, siekdamas konvojavimo išvengti, pareigūnams pareiškė, kad konvojumi vykti negali bei nori pasinaudoti tualetu. Viešojo saugumo tarnybos pareigūnas pastarajam paaiškino, kad yra padarytas įrašas apie tinkamą asmens sveikatos būklę konvojavimo metu, todėl jis bus konvojuojamas. Pareiškėjas nuteistajam 09.52 val. nuėmė antrankius ir atlikęs kratą kartu su kitu pareigūnu palydėjo į tualeto patalpą. Vedant koridoriumi nuteistąjį iš minėtos patalpos, nuteistasis pradėjo pasyviai priešintis – ėjo nenoriai ir, pasisukęs į dešinę pusę link pareiškėjo, pasilenkęs, ištraukė ant pareiškėjo diržo užkabintą radijo ryšio stotelę bei metė ją ant grindų. Pareigūnai reagavo į tokį nuteistojo atliktą veiksmą: su pareiškėjų nuteistąjį lydėjęs pareigūnas dešinės rankos sugniaužtu delnu kelis kartus sudavė smūgį nuteistajam į dešinį šoną ir nugaros sritį, o pareiškėjas – dešinės rankos delnu ir alkūne sudavė į nuteistojo dešinįjį petį ir nugaros sritį. Po šių veiksmų nuteistasis buvo paguldytas ant grindų veidu žemyn. Pareiškėjas paguldytą nuteistąjį prispaudė iš nugaros pusės ir kairės kojos pagalba fiksavo jo kojas žemiau dubens. Ant grindų gulinčiam nuteistajam kelis kartus buvo duotas nurodymas duoti rankas, tačiau pastarajam nevykdant pareigūnų nurodymų, pareigūnai, paėmę nuteistojo rankas, užvedė jas už nugaros ir uždėjo antrankius. Su uždėtais antrankiais nuteistasis buvo nuvesdintas į konvojaus automobilį.

6.2.4. Atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo metu pateiktą vaizdo medžiagą, nenustatyta, kad nuteistasis koridoriumi pareigūnų vesdinamas iš tualeto patalpos būtų agresyviais ir aktyviais veiksmais priešinęsis bei kėlęs realų pavojų pareigūnams.

6.2.5. Nuteistojo atliktas veiksmas – ištraukimas ant diržo užkabintos radijo ryšio stotelės ir jos numetimas ant grindų – buvo momentinis, todėl pareigūnų fizinės prievartos pasirinkimo ir panaudojimo būdas reaguojant į tokią situaciją, t. y. pakartotinai suduoti smūgiai nuteistajam, vertintini kaip perteklinės fizinės prievartos panaudojimas nesant pagrindui – išnykus priešinimosi faktoriui.

6.3. Tarnybinio patikrinimo metu konstatuota, kad pareigūnų fizinės prievartos naudojimas nebuvo adekvatus esamai situacijai. Pareigūnai patys renkasi prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas, tačiau fizinės prievartos panaudojimas visada turi būti adekvatus konkrečiai situacijai. Taip pat pareigūnai turi pareigą užtikrinti, kad prievartos panaudojimas būtų teisėtas ir pagrįstas, įskaitant ir atitiktį proporcingumo principui – pareigūnai fizinę prievartą prieš asmenis turi teisę naudoti tik išskirtiniais, teisės aktuose nustatytais, atvejais.

6.4. 2023 m balandžio 13 d. surašyta tarnybinio patikrinimo Išvada, kurioje konstatuota, kad fizinės prievartos pasirinkimo ir panaudojimo būdas vertintinas kaip perteklines fizines prievartos panaudojimas nesant panaudojimo pagrindui – išnykus priešinimosi faktoriui, todėl siūloma pripažinti, kad pareigūnai (vienas iš jų – pareiškėjas), prieš nuteistąjį panaudojo perteklinius fizinės prievartos veiksmus, išnykus tokiam pagrindui.

6.5. Tarnybos direktorius 2023 m. birželio 9 d. priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą.

7. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos įstatymu, Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 (toliau – ir Instrukcija), Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statutu, Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1V-142 (toliau – ir Tvarkos aprašas), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas pažymėjo, kad, spręsdamas dėl ginčijamo Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, turi ištirti, ar buvo pagrindas pareiškėjo elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą ir perteklinių veiksmų (fizinės jėgos) panaudojimą. Sprendžiant dėl Įsakymo teisėtumo, vertinamas ne tik paties Įsakymo, tačiau ir Išvados, kurios pagrindu priimtas Įsakymas, turinys.

8. Teismas pažymėjo, kad Išvadoje yra aptarti pareiškėjo veiksmai, kuriuos atsakovas laikė neteisėtais. Įvardijamas perteklinis fizinės prievartos veiksmų panaudojimas prieš nuteistąjį, nesant tam pagrindo (nuteistajam nesipriešinant). Tačiau teismas, vertindamas Išvados turinį, nurodė, kad fizinės jėgos panaudojimo aplinkybės detaliau nebuvo tirtos, nebuvo apklausti kiti pareigūnai, matę įvykį. Teismo vertinimu, vien tik iš į bylą pateikto vaizdo įrašo nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai įvertinti fizinės prievartos veiksmus. Taip pat itin svarbus kilusios situacijos elementas – tai paties nuteistojo elgesys, kuris nebuvo vertinamas nei iki, nei po fizinės jėgos panaudojimo. Išvadoje konstatuota, kad nuteistasis pasyviai priešinasi, eina nenoriai, tačiau detaliau nuteistojo elgesys nebuvo įvertintas, t. y. kad nuteistasis galbūt buvo (duomenys neskelbtini), linkęs save žaloti, atsikalbinėjo pareigūnams, juos provokavo, siekė sugadinti pareigūnų įrangą (radijo ryšio stotelę), nebuvo tinkamai įvertintos ir kitos individualios nuteistojo savybės (pvz., kad nuteistasis įrašytas į linkusiųjų pabėgti įskaitą, jam taikoma sustiprinta priežiūra, nes, kaip nustatyta remiantis bylos medžiaga, konfliktinėse situacijose su pareigūnais elgiasi agresyviai, linkęs greitai išprovokuoti konfliktą ir pan.). Nebuvo vertinamas ir faktas, kad net po tarnybiniu nusižengimu atsakovo laikomos fizinės prievartos panaudojimo prireikė dar kelių pareigūnų pagalbos, kad būtų įmanoma nuteistajam uždėti antrankius. Išvadoje nėra įvertinta, ar atsakovas laikosi pozicijos, kad prievartos priemonės aptariamoje situacijoje (paguldant nuteistąjį ir dedant jam antrankius) panaudotos nepagrįstai. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą prievarta galima naudoti adekvačiai esamoms aplinkybėms, proporcingai pavojui, be kita ko, atsižvelgiant į pažeidėjo individualias savybes.

9. Pareiškėjo pateikti paaiškinimai Išvadoje buvo tiesiog atmesti, tačiau atsakovo detaliau nevertinti ir netirti, tik nurodant, kad tokie paaiškinimai yra gynybinė pozicija. Tačiau tokie pažeidimo elementai kaip kaltė ir pažeidimo pasekmės Išvadoje nenustatytos.

10. Teismas nurodė, kad Išvadoje apsiribota konstatavimu, jog pareiškėjo fizinės prievartos naudojimas nebuvo adekvatus, tačiau to, teismo teigimu, nepakanka, nes šiuo atveju įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas (šiuo atveju – Tarnyba) privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę. Taigi, teismas sutiko su pareiškėju, kad kaltė, kaip privalomas tarnybinio nusižengimo sudėties elementas, šiuo atveju nebuvo nustatyta.

11. Teismas konstatavo, kad Išvadoje nebuvo įvertinta, kokias neigiamas pasekmes sukėlė (jei sukėlė) pareiškėjo padarytas pažeidimas, ypač įvertinant tai, kad pats pareiškėjas (kartu su kitais pareigūnais) tą pačią dieną surašė tarnybinį pranešimą apie specialiųjų priemonių panaudojimą, be to, jų panaudojimas buvo fiksuotas vaizdo registratoriumi. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti jų panaudojimo fakto. Nesant apibūdintų tokio pažeidimo neigiamų pasekmių (be formalaus nustatytos įforminimo tvarkos pažeidimo), teismo nuomone, negalima vienareikšmiškai daryti išvados, kad padarytas pažeidimas nėra mažareikšmis. Be to, kaip teismo posėdžio metu nurodė atsakovo atstovė, nukentėjusysis nekėlė pretenzijų.

12. Dėl tarnybinio patikrinimo šališkumo teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta objektyvių pareigūnų, atlikusių patikrinimą, galimo šališkumo (tendencingumo) įrodymų, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį konstatuoti.

13. Teismas darė išvadą, kad, nors Įsakymas priimtas teisės aktų įgalioto subjekto, iš esmės laikantis nustatytos procedūros, jame aiškiai nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis pagrindimas, tačiau šiuo atveju Įsakymas nėra pagrįstas išsamiu ir objektyviu visų faktinių aplinkybių ištyrimu. Atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir teismų praktiką bei įvertinęs tai, kad Įsakyme (jo sudedamojoje dalyje – Išvadoje) nėra nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (būtent – nenustatyta pareiškėjo kaltė ir kilusios pasekmės), teismas konstatavo, kad Tarnyba nepagrindė ir neįrodė, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą.

14. Likusius ginčo šalių argumentus teismas laikė neesminiais, todėl plačiau dėl jų nepasisakė. Taip pat teismas atmetė pareiškėjo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kadangi į bylą nebuvo pateiktas tikslus minėtų išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas.

III. 15. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Tarnybos vertinimu, subjektyvių tarnybinio nusižengimo požymių detalaus aprašymo nebuvimas tarnybinio patikrinimo išvadoje neturėtų būti laikomas esminiu trūkumu, sudarančiu pagrindą nuobaudos nepagrįstumui konstatuoti.

16.2. Nagrinėjamu atveju Išvadoje objektyvioji tarnybinio nusižengimo pusė buvo atskleista, t. y. nurodyti neteisėti pareiškėjo veiksmai. Dėl jų nuteistajam buvo sukeltas fizinis skausmas, kurio jis nebūtų patyręs, jei neteisėti veiksmai nebūtų buvę atlikti. Fizinio skausmas sukėlimas laikytinas kilusia pasekme, nepriklausomai nuo to, ar nuteistasis turėjo dėl to pretenzijų, o vien tai, kad nuteistasis elgėsi neadekvačiai, nesudaro pagrindo jo drausminti naudojant fizine prievartą. Taigi, pareiškėjas, suduodamas smūgius nuteistajam, kuris nors ir elgėsi neadekvačiai, bet nesipriešino ir pavojaus nekėlė, elgėsi tyčia, t. y. numatė arba turėjo numatyti, kad dėl jo veiksmų (fizinės prievartos panaudojimo) gali atsirasti padariniai (fizinio skausmo sukėlimas), ir jų siekė arba, nors jų ir nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

16.3. Teismų praktikoje konstatuota, kad statutiniams valstybės tarnautojams keliami itin aukšti tarnybinės drausmės standartai. Pareigūnai, naudodami specialiąsias priemones ar fizinę prievartą, turi įvertinti situaciją, įskaitant ir priemonės panaudojimo individualumą. Prievartos priemonių naudojimas turi atitikti proporcingumo principą, t. y. prieš jas panaudojant turi būti įvertinama ir atsižvelgiama į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, individualias pažeidėjo savybes, taip pat pasekmes, kurias gali sukelti konkrečios prievartos priemonės panaudojimas. Nors pagal nurodytas teisės normų nuostatas pareigūnai turi tam tikrą diskreciją, ji nėra neribota.

16.4. Pareiškėjas tvirtino, kad jo padarytas nusižengimas yra mažareikšmis, formalaus pobūdžio, tačiau pareiškėjui paskirta pati švelniausia tarnybinė nuobauda, kuri yra adekvati padarytam pažeidimui.

16.5. Pareiškėjas tiek savo paaiškinime, pateiktame vykstant tyrimui, tiek savo skunde bei posėdžio metu pripažino tarnybinio tyrimo metu nustatytus pažeidimus, tačiau nesutiko su pačia nuobauda, vertindamas savo veiksmus kaip mažareikšmį pažeidimą nesukėlusį jokių pasekmių. Tarnyba su tokia pozicija nesutinka pirmiausiai dėl to, kad pareiškėjas pats pripažino savo kaltę, be to, nagrinėjimo metu nepaneigta aplinkybė, kad nenaudojant perteklinės prievartos nuteistojo atžvilgiu, būtų buvę pasiekti kitokie rezultatai, o tai nagrinėjamu atveju tik patvirtina pareiškėjo kaltę.

16.6. Tarnybos nuomone, visa su skundu susijusi medžiaga buvo pateikta pirmosios instancijos teismui, tačiau nebuvo objektyviai įvertinta. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, o jas tik patvirtino, tiesiog nesutikdamas su Tarnybos vertinimu. Tarnyba, vykdydama jai nustatytus tikslus ir funkcijas, privalo reaguoti į įstaigoje nustatytus teisės aktų pažeidimus ir atitinkamai veikti, o faktas, kad pareiškėjo netenkina nustatytų ir pareiškėjo pripažintų pažeidimų, Tarnybos neigiamas vertinimas, nesudaro pagrindo naikinti Įsakymo.

16.7. Šiuo konkrečiu atveju, Tarnyba nustatytus pažeidimus įvertinus pareiškėjo naudai, panaikinus Įsakymą būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principai, bei formuojamas neigiamas požiūris į bausmių vykdymo sistemą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nevertino, kad pareiškėjas pripažįsta savo kaltę ir jos neginčija.

17. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Pareiškėjas nebuvo sutikęs su pareikštu kaltinimu, nes specialiosios priemonės ir fizinė prievarta buvo panaudota teisėtai. Teismo posėdžio metu pareiškėjas aiškiai, nedviprasmiškai išsakė savo poziciją. Dėl to atsakovas tyčia, nesąžiningai bando klaidinti teismą.

17.2. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad nuteistasis dėl specialiųjų priemonių panaudojimo galbūt patyrė fizinį skausmą, ką galima traktuoti kaip neigiamas pasekmes. Tačiau fizinė prievarta buvo panaudota vadovaujantis įstatymu ir jokių sveikatos sutrikdymų ar kitų sužalojimų po spec. priemonių panaudojimo nustatyta nebuvo, pats nuteistasis taip pat nesikreipė dėl pareigūnų veiksmų. Bet koks specialiųjų priemonių ir fizinės prievartos panaudojimas skirtas priversti asmenį vykdyti pareigūno teisėtus nurodymus per prievartą, kuri gali sukelti skausmą, kuris šitoje situacijoje negali būt laikomas kaip neigiamos pasekmės. Tarnybiniame patikrinime ir Išvadoje tokios neigiamos pasekmės nebuvo nustatytos.

17.3. Tarnybinis patikrinimas nebuvo visapusiškas, jo metu neįvertintos visos aktualios aplinkybės, pareiškėjo paaiškinimai, nuteistojo asmeninės savybės, neapklausti liudytojai. Taip pat nenustatyta pareiškėjo kaltė, neigiamos pasekmės, motyvai.

17.4. Pats atsakovas sutinka, kad specialiosios priemonės buvo panaudotos teisingai, tik dėl antrojo smūgio konstatuotas perteklinės fizinės jėgos naudojimas, nors nuo spec. priemonių atėmimo (racijos) iki nuteistojo pilno imobilizavimo praėjo apie 5 sekundes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, konstatavęs, kad skundžiamame Įsakyme (jo sudedamojoje dalyje – Išvadoje) nėra nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, o Tarnyba nepagrindė ir neįrodė, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą.

20. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes Išvadoje buvo atskleista tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė, o subjektyvių požymių detalaus aprašymo nebuvimas neturėtų būti laikomas esminiu trūkumu. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos medžiagą ir aktualias aplinkybes, be kita ko, jog pareiškėjas pripažįsta savo kaltę ir jos neginčija, pirmosios instancijos teismas pažeidė objektyvumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

23. Statutas nustato, kad už tarnybinius nusižengimus skiriamos tarnybinės nuobaudos. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (Statuto 39 str. 1 d.). Tarnybinis nusižengimas – Statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės (Statuto 2 str. 6 d.).

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios ginčų kategorijos bylas, ne kartą yra konstatavęs, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas yra viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių, kadangi jis nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai – plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti Įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad juos padarė konkretus valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-359/2007, 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1227/2010, 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012, 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-565/2013 ir kt.). Būtina tokį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas aplinkybes (šiais aspektais žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015 ir kt.).

25. Įsakymu, vadovaujantis Statuto 39 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 4, 6, 10 dalimis, Tvarkos aprašo 27, 32, 44 punktais ir atsižvelgiant į Išvadą, pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Skundžiamame Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas pripažįstamas padariusiu tarnybinį nusižengimą – neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo fizinę prievartą prieš nuteistąjį, nesant jokio tarnybinio būtinumo ir pagrindo (objektyvios priežasties) alkūne sudavė nuteistajam smūgį į nugaros sritį, ir tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, Bausmių vykdymo sistemos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, Instrukcijos 174 punktą, Etikos kodekso 6.1 ir 8.1 papunkčius, Pareigybės aprašymo 5.16 papunktį.

26. Pagal Statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą bendrąjį pareigūno pareigų nuolatinio vykdymo principą pareigūnas privalo atlikti bendrąsias pareigas ir specialiuosiuose įstatymuose nustatytas pareigas.

27. Bausmių vykdymo sistemos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievarta gali būti naudojama tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms atlikti. Bausmių vykdymo sistemos pareigūnai naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdami į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes.

28. Instrukcijos 174 punkte nustatyta, kad psichinė ir (ar) fizinė prievarta naudojama, kai pataisos pareigūnams reikia apsisaugoti ar apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai, kai suimtieji (nuteistieji) nevykdo Kalėjimų departamento, įstaigos administracijos reikalavimų ar nurodymų (siekiant priversti asmenį paklusti), taip pat sulaikant suimtuosius (nuteistuosius), jeigu jie priešinasi. Psichinė ir (ar) fizinė prievarta taip pat naudojama: 1) atremiant kėsinimąsi į šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones, ryšio priemones ir siekiant šiuos objektus susigrąžinti, atremiant Kalėjimų departamento ir įstaigų statinių, transporto priemonių, turto, teritorijų užpuolimus; 2) patenkant į teritorijas, patalpas ar transporto priemones per kratą ar poėmį, taip pat kai jose, turimais duomenimis, gali slėptis asmenys, galimai padarę nusikalstamą veiką; užkertant kelią nusikalstamai (-oms) veikai (-oms); 3) ypatingų situacijų – suimtųjų (nuteistųjų) riaušių, grupinio pasipriešinimo įstaigos administracijai ar neteisėtų grupinių veiksmų, šiurkščiai pažeidžiančių įstaigos vidaus tvarką, įkaitų grobimo atvejų – metu.

29. Etikos kodekso 6.1 papunktis nustato, kad veikla bausmių vykdymo sistemoje grindžiama Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute nustatytais pagrindiniais vidaus tarnybos principais (įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo, karjeros, vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms, bendrųjų pareigūno pareigų nuolatinio vykdymo, tarnybinio pavaldumo), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytais pagrindiniais valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principais (atsakomybės, atvirumo, efektyvumo, kūrybingumo, lankstumo, lojalumo valstybei, nesavanaudiškumo, sąžiningumo ir nešališkumo, padorumo, pagarbos žmogui ir valstybei, politinio neutralumo, profesionalumo, teisingumo, viešumo ir skaidrumo) bei šiais toliau pateikiamais darbuotojui keliamais papildomais reikalavimais: sąžiningai atlikti tarnybines (darbo) pareigas ir funkcijas. Etikos kodekso 8.1 papunktis nustato, kad darbuotojas, laikydamasis Etikos kodekso nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip teisingo ir etiško elgesio modelis, turi vadovautis šiomis moralinėmis nuostatomis: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nežemintų ir nediskredituotų darbuotojo vardo, bausmių vykdymo sistemos darbuotojo statuso ir bausmių vykdymo sistemos įstaigos (-ų) autoriteto.

30. Pareigybės aprašymo 5.16 papunktis nustato, kad Pravieniškių (duomenys neskelbtini) kalėjimo (duomenys neskelbtini) specialistas, siekdamas įgyvendinti Pravieniškių (duomenys neskelbtini) kalėjimo keliamus uždavinius, vykdo šią funkciją – esant būtinumui, panaudoja specialiąsias priemones ar šaunamąjį ginklą, laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos tvarkos.

31. Kadangi atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 57 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą bylos faktų ir teisės taikymo aspektais, įrodymų vertinimo taisyklių teisingo taikymo aspektu, atsižvelgdama į aptartas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai, pažeidė teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, be kita ko, peržiūrėjusi byloje pateiktus vaizdo įrašus, rašytinius įrodymus (2023 m. balandžio 13 d. Tarnybos Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriaus tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. LV-18704, 2022 m. rugsėjo 5 d. Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymą „Dėl nuteistojo <...> įrašymo į linkusiųjų pabėgti įskaitą“ Nr. 2-1595, Alytaus pataisos namų resocializacijos skyriaus 2022 m. rugsėjo 1 d. pažymą-rekomendaciją „Dėl nuteistojo sustiprintos individualios priežiūros“, Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. kovo 17 d. pažymą-rekomendaciją „Dėl nuteistojo <...> sustiprintos priežiūros ypatumų“, Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių (duomenys neskelbtini) kalėjimo bendrosios praktikos slaugytojos 2023 m. kovo 20 d. pažymą apie nuteistojo žalojimąsi, įvykyje buvusių pareigūnų tarnybinius pranešimus) neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas nenustatė visų ginčo situacijai aktualių esminių aplinkybių ir jų tinkamai neįvertino:

32.1. 2023 m. balandžio 13 d. Tarnybos Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriaus tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. LV-18704 buvo konstatuota, kad nuteistasis žalojasi, buvo nuvestas į medicinos kabinetą žaizdų sutvarstymui, nurodė nenorintis vykti konvojumi („konvoninėje nusiimsiu ir taip pat pasidarysiu, susipjaustysiu konvojinėje“, „nevažiuosiu, nes esu (duomenys neskelbtini) ir tegul (duomenys neskelbtini) man išrašo“), nevykdė pareigūnų nurodymų, ginčo epizode (vedamas iš tualeto pas konvojaus pareigūnus) pasyviai priešinasi, eina nenoriai, čiupo pareigūno radijo ryšio stotelę, metė ją žemėn, pareigūnams reikėjo pastangų jį kontroliuoti ir t.t. Išvadoje konstatuojant pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą nuteistojo elgesys nebuvo niekaip įvertintas. Taip pat nebuvo vertinamas ir faktas, kad net po tarnybiniu nusižengimu laikomo fizinės prievartos panaudojimo (alkūne sudavė smūgį nuteistajam į nugaros sritį) prireikė dar kelių pareigūnų pagalbos, kad būtų įmanoma nuteistajam uždėti antrankius. Išvadoje nenurodyta ir niekaip nevertinama, kad nuteistojo elgesiui keičiantis, keitėsi ir aplink jį buvusių pareigūnų elgesys (pasyviai priešinantis, atliekami vieni pareigūnų veiksmai, aktyviai priešinantis, stengiantis užtikrinti, kad nuteistasis nežalotų savęs, nekeltų grėsmės – pareigūnų veiksmų atliekama daugiau. Video medžiagoje matyti, kaip pareigūnai reaguoja į nuteistojo elgesio pokyčius: dalis pareigūnų atsitraukia, pareigūnai kartoja nurodymus, pareigūnai laukia, kol bus galima galutinai įvertinti, koks yra / bus nuteistojo elgesys tą akimirką). Taip pat byloje nėra jokių įrodymų ir atsakovas neginčija, kad nuteistajam dėl pareiškėjo atliktų veiksmų jokie sužalojimai nenustatyti. Pažymėtina, kad atliekant tarnybinį patikrinimą visi įrodymai, įskaitant ir paneigiančius tiriamo pareigūno tarnybinio nusižengimo faktą, jo kaltę, turi būti surinkti ir įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad buvo nustatytos ir įvertintos ne visos ginčo situacijai esminės aplinkybės.

32.2. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas 2023 m. birželio 5 d. Išvadoje visiškai nenagrinėjo tarnybinio nusižengimo sudėties subjektyviosios pusės – kaltės. Iš surašytos tarnybinio patikrinimo išvados nėra aišku, ar tarnybinį pažeidimą pareiškėjas padarė tyčia ar dėl neatsargumo, ar aplaidumo. Apelianto argumentai dėl subjektyviosios pusės nedetalumo atmestini, nes kaltės įvardijimo, aprašymo ir įvertinimo nėra iš viso nei Įsakyme, nei Išvadoje. Taip pat Išvadoje neįvertinta pareigūno veikla iki tarnybinio nusižengimo padarymo. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką ir nuosekliai jos laikosi, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai. Nagrinėjamu atveju nėra jokios būtinybės nuo minėtos praktikos nukrypti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-662/2024 ir kt.).

33. Pažymėtina, kad galutinis bylos aplinkybių vertinimas apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai susiformavo įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus atsietai. Atsakovas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Vien tai, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

34. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius, kad pareiškėjas savo kaltę pripažino, kaip prieštaraujančius byloje esantiems įrodymams ir procesiniams dokumentams: i) 2023 m. gegužės 10 d. paaiškinime pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad mano, jog fizinę prievartą panaudojo pagrįstai, vadovaudamasis įstatymais dėl tarnybinio būtinumo ir tiek, kiek reikia tarnybinėms pareigoms atlikti; ii) 2023 m. liepos 19 d. skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad su tarnybine nuobauda nesutinka, mano, kad tinkamai vykdė Pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir teisėtai panaudojo specialiąsias priemones prieš nuteistąjį; iii) 2023 m. gruodžio 21 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad nesutinka, jog neteisėtai panaudojo fizinę jėgą (2023 m. gruodžio 21 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 12 min. 00 s.).

35. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl veikos mažareikšmiškumo šalinami iš tikrinamo teismo sprendimo, nes Įsakymas naikinamas dėl to, kad, neatlikusi išsamaus ir objektyvaus visų faktinių aplinkybių ištyrimo, Tarnyba nepagrindė ir neįrodė, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

36. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvardijo teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis paliekama nepakeista, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos kalėjimų tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Beata Martišienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Skirgailė Žalimienė