2K-251/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-251/2012

Teisminio proceso Nr. 1-84-1-00013-2008-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.2.9;

2.1.7.4.1;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu V. M. pagal pareikštą kaltinimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 2 dalį išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalis dėl V. M. išteisinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 2 dalį, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas, ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. M. nuteistas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu trylikai metų, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylikai metų.

Iš A. L. ir V. M. solidariai priteista O. Š. 2884,91 Lt turtinei žalai ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Šiais nuosprendžiais taip pat nuteistas A. L., tačiau dėl jo nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu V. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 18 d., apie 19.30 val., A. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. M., turėdami tikslą iš A. G. pagrobti pinigus, atėjo prie A. G. priklausančio gyvenamojo namo Skuodo r., (duomenys neskelbtini), V. M. pabeldus į laukines duris, A. G. jas atidarė ir A. L., pastumdamas ją, su V. M. užėjo į namo vidų. Gyvenamojo namo kambaryje tarp V. M. ir A. G. kilus konfliktui, V. M. kaire ranka sugriebė A. G. už kaklo ir ją smaugė, o jai pradėjus šaukti pagalbos, dešine ranka užspaudė burną.

A. L. tuo metu reikalavo iš A. G. duoti 100 Lt. Po to A. L. nuėjo į virtuvę, kur prie krosnies suradęs A. G. priklausantį kirvį, jį pasiėmė ir grįžęs į kambarį iš nugaros pusės kirvio pentimi tyčia vieną kartą sudavė su V. M. besistumdančiai A. G. per nugarą, dėl to ji kartu su V. M. nugriuvo ant grindų. Tada A. L., pamatęs kambaryje ant stalo padėtą A. G. rankinę, iš jos ištraukė piniginę, iš kurios pagrobė jai priklausančius 100 Lt. Piniginę paslėpęs lovoje po pagalve, A. L., rankoje laikydamas kirvį, priėjo prie ant grindų gulinčios A.

G., kuri tuo metu grūmėsi su V. M., ir vieną kartą kirvio pentimi tyčia sudavė A. G. per viršugalvį, dėl to ji neteko sąmonės. Tada V. M. atsistojo ir pro duris išėjo į lauką. A. L., išeidamas iš A. G. namo, ne mažiau kaip penkis kartus tyčia kirvio pentimi sudavė ant grindų gulinčiai A. G. per viršugalvį. A. L. suduodamas kirviu A. G., o V. M. smaugdamas bei stumdydamas ją padarė jai šiuos sužalojimus: penkias muštines žaizdas galvos skliauto kairėje pusėje, susiliejančias galvos skliauto minkštųjų audinių kraujosruvas, daugybinius skeveldrinius įspaustinius kaukolės skliauto kairės pusės ir užpakalinės dalies bei pamato kaulų lūžius, daugybinius galvos smegenų abiejų didžiųjų pusrutulių žievės sumušimo ir apardymo židinius, daugybines difuzines ir židinines kraujosruvas galvos smegenų minkštuosiuose dangaluose, veido odos nubrozdinimus ant kaktos, nosies, dešinio skruosto, žando ir smakro, susiliejančias veido poodines-minkštųjų audinių kraujosruvas, smulkias kraujosruvas apatinės lūpos gleivinėje, liežuvio kraujosruvas, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje ir ant abiejų krūtų, nugaros kairėje pusėje ant mentės ir kairiojo peties sąnario užpakaliniame paviršiuje, nedidelę ovalią poodinę kraujosruvą dešinio žasto vidiniame paviršiuje ir abiejų plaštakų nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas dešinio alkūnės sąnario užpakaliniame ir abiejų plaštakų nugariniame paviršiuje, dešinės plaštakos V piršto poodinę kraujosruva ir nedidelę paviršinę žaizdą, smulkias poodines kraujosruvas dešinės blauzdos apatinio trečdalio vidiniame paviršiuje ir vidinėje kulkšnies pusėje.

Nuo A. L. suduotų ne mažiau kaip penkių smūgių kirvio pentimi į A. G. galvos kairę pusę jai buvo padarytas galvos sumušimas ir daugybiniai atviri skeveldriniai įspaustiniai kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiai bei galvos smegenų sumušimas ir apardymas, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą, nuo kurio ji mirė. Taigi A. L., veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. M., įsibrovę į patalpą bei pavartoję fizinį smurtą ir specialiai žmogui žaloti pritaikytą daiktą, pagrobė svetimą turtą ir dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė A.

G.

Nuteistasis V. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų: byloje surinktus duomenis vertino nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytų kriterijų (fragmentiškai, epizodiškai ir nenuosekliai juos analizavo, ištyręs vienus duomenis, jų nesulygino su kitais), nepateikė argumentų, kodėl vienais įrodymais rėmėsi, o kitais ne. Apeliacinis teismas nemotyvavo, kodėl, grįsdamas kasatoriaus (taip pat ir A. L.) kaltę padarius nusikaltimus, rėmėsi jų prisipažinimais (nors taip pat ir kita byloje surinkta medžiaga). Skundžiamame nuosprendyje nenurodyti motyvai, kuriais būtų paneigti pirmosios instancijos teismo teiginiai apie tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai prieš V. M. ir A. L. galbūt atliko neteisėtus veiksmus. Šis teismas neatsakė į prokuroro apeliacinio skundo argumentą, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnų veiksmai renkant bylai reikšmingus duomenis buvo teisiškai leistini (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Kasaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog A. L. parodymai prieštaringi, jie cituojami, o po trumpų motyvų apie tai, kodėl netikima pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikiami 2008 m. spalio 17 d., 2008 m. spalio 21 d. ir 2008 m. spalio 27 d. A. L. parodymai, kuriais bandoma grįsti nuteistųjų kaltę. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį pažeidimą vertindamas byloje surinktus įrodymus, nes nevykdė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo. Be to, Apeliacinis teismas nurodė, jog liudytojų J. P. ir K. V. parodymai šios bylos aplinkybių kontekste neturi liečiamumo su šia byla. Teismas nurodydamas, kad nesivadovaus vienais ar kitais duomenimis, privalo paaiškinti, kodėl tie duomenys yra neleistini, neatitinka sąsąjumo reikalavimo ar kitaip negalimi konkrečioje baudžiamojoje byloje. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepaaiškino, kodėl liudytojų J. P. ir K. V. parodymai šios bylos kontekste yra nereikšmingi, taip buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 1 ir 3 dalių, 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimai.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, įvardydamas A. G. mirties priežastį, nurodė skirtingas aplinkybes. Nuosprendyje rašoma, kad: „A. L. parodymus patvirtina ir kiti objektyvūs duomenys – <...> A. G. lavono teismo medicininio tyrimo duomenys (daugybiniai paviršiniai sužalojimai veide, krūtinėje, rankose ir kojose bei lūpų gleivinėje patvirtina parodymus, kad V. M. grūmėsi su nukentėjusiąja ir užčiaupė jai burną, sužalojimas nugaros kairėje pusėje patvirtina parodymus apie smūgį į nugarą, o daugybiniai kaukolės skliauto lūžiai patvirtina smūgius kirvio pentimi) <...>“ (11-as nuosprendžio lapas); „Lemtingi mirtį sukėlę galvos sumušimai padaryti suduodant septynis smūgius kietu buku įrankiu, turėjusiu plokščią ribotą keturkampio (stačiakampio) pavidalo paviršių, šio paviršiaus briauna bei kampu – tikriausiai kirvio pentimi. <...> Lemtingi – mirtį sukėlę galvos sužalojimai padaryti nukentėjusiajai gulint, po šių sužalojimų padarymo A. G. atlikti aktyvių veiksmų (judėti) negalėjo (išvados 5 punktas) <...>“ (12-as nuosprendžio lapas); „A. L. smūgiai kirviu nukentėjusiajai į galvą, suduoti jau išėjus V. M., nelaikytini vykdytojo ekscesu, kadangi jau iki to panaudojus kirvį V. M. bendrininko veiksmams pritarė, jau pirmuoju smūgiu kirviu į galvą buvo padarytas kaukolės lūžis bei kiti sužalojimai, kurie yra mirtini“ (20-as nuosprendžio lapas). Kasatoriaus manymu, nors Apeliacinis teismas nurodė, kokie lemtingi A. G. mirtį lėmę veiksniai – sumušimai, padaryti kirviu po to, kai A. G. jau gulėjo, tačiau nustatomojoje dalyje šis teismas paneigė savo motyvus teigdamas, kad vis tik mirtinas galvos kaukolės sumušimas buvo ir pirmasis, kurį sudavė kirviu A. L.. Kasatoriaus manymu, neaišku, kuo grindžiami šie duomenys ir iš jų išplaukiančios išvados, nes būtent specialistų išvadomis nustatyta, kokie veiksniai turėjo lemiamos reikšmės mirčiai.

Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad Apeliacinis teismas rėmėsi liudytojų E. R., P. Š., T. M. parodymais, patvirtinusiais A. L. parodymus. Tačiau teismas nenurodė motyvų, kodėl šių liudytojų parodymai laikytini įrodymais, logiškai susijusiais su išvada, kad būtent V. M. veikoje yra nusikaltimų požymių. Šie duomenys yra netiesioginiai įrodymai. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinė nutartis Nr. 2K-334/2009); apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, tačiau įrodinėtina byloje aplinkybė pripažinta įrodyta gali būti tik tais atvejais, kai ji nustatyta ištyrus įrodymų visumą, o ne vieną netiesioginį įrodymą (kasacinė byla Nr. 2K-279/2008); baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-636/2011). Apeliacinis teismas, vadovaudamasis šių liudytojų parodymais, privalėjo išanalizuoti ir pateikti motyvus, nurodančius, kokie tarpiniai faktai šiais parodymais nustatyti, kokios išvados iš jų seka ir ar visa tai susiję logiška ir nuoseklia grandine. Tačiau Apeliacinis teismas apsiribojo tik šių liudytojų parodymų įvardijimu ir teiginiu, kad jų parodymai patvirtina A. L. parodymus, ir visiškai nekalba apie tai, kaip jie leido padaryti išvadą dėl V. M. kaltės. A. L. kaltę patvirtinančiais duomenimis teismas grindė ir V. M. kaltę. Tuo tarpu faktinės A. L. ir V. M. elgesio aplinkybės, kaip nustatė teismas, nėra tapačios. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas.

Kasatorius taip pat nurodo, kad V. L. ir A. P. parodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Šio teismo motyvas atmesti liudytojos V. L. parodymus, nes ši yra artimai susijusi su V. M., yra spekuliatyvaus pobūdžio, nes teismas nenurodė, kokie duomenys leidžia daryti tokią išvadą apie jų santykių pobūdį. Teismo argumentas, kad V. L. parodymų turinys labiau sietinas ne su A. L. ir jo teisine padėtimi, o su V. M., taip pat nemotyvuotas. Be to, nuosprendyje nurodoma, kad A. L. parodymus patvirtina ir kiti objektyvūs duomenys – įvykio vietos apžiūrų protokolai, įskaitant ir lavono radimo vietos. Nors Apeliacinis teismas nurodė, kad nuteistojo parodymus patvirtina ir lavono radimo duomenys, užfiksuoti įvykio vietos apžiūros protokole, tačiau būtent apie šį protokolą, kaip tikėtina reikšmingų bylai duomenų šaltinį, nuosprendyje visiškai nekalbama. Taip teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nustatantį pareigą teismui įvardyti ne tik įrodymus, kuriais remiasi, bet ir to motyvus.

Nuteistojo V. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius V. M. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus ir dėl jo priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminių BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių, 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų.

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu buvo nuteisęs A. L. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2008 m. sausio 18 d., apie 19.30 val., jis, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, turėdami tikslą iš A. G. pagrobti pinigus, įsibrovė į jos gyvenamąjį namą; kilus konfliktui nenustatytas asmuo A. G. smaugė, jai pradėjus šauktis pagalbos, dešine ranka užspaudė jai burną, A. L. reikalavo duoti 100 Lt, po to nenustatytas asmuo iš nugaros pusės kirvio pentimi tyčia vieną kartą sudavė A. G. per nugarą, ji nugriuvo ant grindų, o A. L. ištraukė iš kambaryje ant stalo padėtos A. G. rankinės piniginę ir pagrobė 100 Lt. Apygardos teismas A. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei V. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 2 dalį išteisino, nenustatęs jų dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas.

Ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama antrą kartą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartį, konstatavus, kad byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, nenurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl atmestas apeliacinis skundas.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros apeliacinį skundą, 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalį dėl V. M. išteisinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 2 dalį ir A. L. išteisinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir priėmė naują nuosprendį: V. M. nuteisė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį, o A. L. – pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas – priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymais tik nustatęs, kad: 1) tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų (reikalavimai rinkti duomenis įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, surinktus duomenis patikrinti) arba 2) duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių (duomenys neatitinka liečiamumo reikalavimo) (kasacinė nutartis Nr. 2K-48/2010).

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės (nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės), įrodymai, kuriais pagrindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

Iš skundžiamo Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio matyti, kad jame aprašytos šio teismo nustatytos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keitimo pagrindai, pateikti motyvai, kuriais remiantis kitaip nei pirmosios instancijos teismo įvertinti bylos įrodymai. Apeliacinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, įrodymus įvertino atsietai vieną nuo kito, neišdėstė visų įrodymų analizės, neteisingai įvertino bylos duomenis ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

Apeliacinis teismas pats atliko įrodymų tyrimą, apklausė A. L., V. M., kaip liudytojus E. G. ir V. L., specialistą V. Saldžiūną, ekspertę J. Kurgonienę, ištyrė rašysenos ekspertizės aktą, perskaitė A. L. ir V. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir savo sprendime pasisakė dėl šių įrodymų vertinimo. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, Apeliacinis teismas, nustatydamas V. M. dalyvavimą padarant nusikalstamas veikas, nesirėmė A. L. prisipažinimu, o rėmėsi jo 2008 m. spalio 21 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui, dalyvaujant gynėjui, duotais parodymais, kuriuos patvirtino jo parodymai, duoti 2008 m. spalio 17 d. tyrėjui, 2008 m. spalio 27 d. parodymų patikrinimo vietoje, 2008 m. lapkričio 24 d. akistatos su V.

M. metu, įvykio vietos apžiūrų protokolai, A. G. lavono teismo medicininio tyrimo duomenys, nukentėjusiųjų O. Š., E. R., liudytojų P. Š., T. M. parodymai, iš dalies S. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, V. M. surašytas prisipažinimas. Pagal teismų praktiką įrodymais yra ikiteisminio tyrimo teisėjui nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos duoti asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai. Taigi 2008 m. spalio 21 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos A. L. apklausos protokolas yra tinkamas įrodymų šaltinis, kuriame užfiksuotais parodymais, įvertintais kaip visetas su kitais bylos įrodymais, buvo nustatytos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės. Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos metu A.

L. nurodė ne tik savo, bet ir V. M. atliktus nusikalstamus veiksmus: V. M. jam pasiūlė nueiti pas A. G. išsiaiškinti dėl jo vaikų, nes tarp jo vaikų ir A. G. buvo kilęs konfliktas; A. L. pastūmė A. G. ir įėjo į namo vidų; V. M. pastūmė A. G. ir jie pradėjo bartis, barnis peraugo į konfliktą; V. M. viena ranka sugriebė A. G. už gerklės, ši pradėjo šaukti, kad nesmaugtų, todėl jis kita ranka uždengė jai burną; A. L. reikalavo atiduoti 100 Lt; V. M., smaugdamas A. G., su ja stumdėsi; A. L. iš virtuvės atsinešė kirvį ir juo sudavė nukentėjusiajai per nugarą;

A. L. iš nukentėjusiosios rankinės ištraukė piniginę ir išėmė 100 Lt; A. G. ant grindų grūmėsi su V. M., kuris jai pešė plaukus nuo galvos; A. L. sudavė kirvio pentimi A. G. per viršugalvį; V. M., išsilaisvinęs iš A. G., atsistojo ir išėjo į lauką; A. L. dar du tris kartus kirviu sudavė nukentėjusiajai per viršugalvį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos metu A. L. nurodytas aplinkybes patvirtino ir V. M. savo 2008 m. spalio 23 d. atvirame prisipažinime, jam nurodant, kad įvykio būta sausio mėn., viskas vyko prieškambaryje, A. L. reikalavo iš A. G. pinigų, o jis (V. M.) galėjo ją smaugti. Be to, A. L. nurodytas aplinkybes patvirtino ir S. M., savo prisipažinime, 2008 m. spalio 17 d. įtariamojo apklausos metu, dalyvaujant gynėjui, parodžius, kad kartu su tėvu V. M. ir A. L. ėjo pas A. G. išsiaiškinti dėl barnių, įėjus į vidų V. M. čiupo nukentėjusiąją už kaklo, A. L. reikalavo visų pinigų ir kirviu smūgiavo A. G.. S. M., 2008 m. spalio 17 d. teisėjui sprendžiant jo suėmimo klausimą, patvirtino, kad matė A. G. nužudymą, jis buvo kartu su tėvu ir A. L. 2008 m. spalio 21 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu S. M. papildomai nurodė, kad A. L. liepė V. M. laikyti nukentėjusiąją, o pats kažkuo sudavė jai; 2008 m. spalio 23 d. parodymų patikrinimo vietoje metu S. M. parodė, kad buvo įvykio vietoje kartu su A. L. ir V. M.. Apeliacinės instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, jog palyginus A. L. ir S. M. duotus parodymus matyti, kad jie tarpusavyje sutampa (kad V. M. smaugė nukentėjusiąją, A. L. sudavė kirviu), juos patvirtina specialisto išvadoje nustatytas sužalojimų nukentėjusiajai atsiradimo mechanizmas (daugybiniai paviršiniai sužalojimai nukentėjusiosios veide, krūtinėje, rankose ir kojose bei lūpų gleivinėje patvirtina parodymus, kad V. M. grūmėsi su nukentėjusiąja ir užčiaupė jai burną, sužalojimas nugaros kairėje pusėje patvirtina parodymus apie smūgį į nugarą, o daugybiniai kaukolės skliauto lūžiai – apie smūgius kirvio pentimi). Apeliacinis teismas savo sprendime pažymėjo, kad A. L. parodymus apie tai, kur jis išmetė kirvį bei padėjo piniginę, iš kurios įvykio metu jis paėmė 100 Lt, patvirtino ir 2008 m. sausio 21 d. įvykio vietovės ir papildomos įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, jog už 180 m nuo A. G. gyvenamojo namo esančiame kanale rastas kirvis, o šiame name, lovoje po pagalve – piniginė.

Atmestinas kasatoriaus tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nepaneigė pirmosios instancijos teismo teiginių apie tai, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai prieš V. M. ir A. L. galimai atliko neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog ikiteisminio tyrimo metu prieš įtariamąjį A. L. buvo atlikti neteisėti veiksmai: šis teismas tik nurodė, kad, pažeidžiant BPK 171 straipsnio 3 dalies normą, įtariamojo A. L. 2008 m. spalio 15 d. parodymų patikrinime dalyvavo Lietuvos kriminalinės policijos biuro NT 1-osios valdybos 1-ojo skyriaus vyr. tyrėjai E. G. ir V. V., kurie prokuroro nutarimu nebuvo įtraukti į tyrimo grupę. Tačiau 2008 m. spalio 15 d. parodymų patikrinimo metu duotais A. L. parodymais apeliacinės instancijos teismas ir nesirėmė. Jau minėta, Apeliacinis teismas rėmėsi 2008 m. spalio 27 d. A. L. parodymų patikrinimo vietoje metu duotais parodymais, jam patvirtinus 2008 m. spalio 17 d. tyrėjui ir 2008 m. spalio 21 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, kad nužudant A. G. dalyvavo jis ir V. M., o S. M. tai stebėjo.

Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. M. surašytą prisipažinimą ir jį atmesdamas, motyvavo tuo, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Skuodo rajono policijos komisariato l. e. viršininko A. Š. 2008 m. spalio 21 d. leidimu, duotu pažeidžiant BPK 171 straipsnio 3 dalį (nes į sudarytą tyrimo grupę buvo įtraukti tik Skuodo rajono policijos komisariato NTS viršininkas S. P. ir tyrėjai V. L. bei E. G.), vyr. tyrėjui E. G. leista atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus su įtariamuoju V. M. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kodėl kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertino šį V. M. prisipažinimą. Apeliacinis teismas pažymėjo, kad V. M. teigė, jog šį prisipažinimą surašė, verčiamas kitų areštinės kameroje buvusių asmenų, kai pareigūnai, atvykę iš Vilniaus, nuvežė jį prie A. G. namo, o po to į areštinę, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos biuro areštinės pranešimas patvirtina, jog V. M. vakarais iš areštinės nebuvo išvežamas, o kaip liudytojai apklausti areštuotieji V. Š. ir D. R., pareigūnai E. G. ir V. V. bei apeliacinės instancijos teisme apklausti pareigūnai E. G. ir V. L. paneigė bet kokio smurto panaudojimą prieš V. M. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad V. M. prisipažinimas atitinka BPK 95 straipsnio, 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto dokumento požymius.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat išdėstė išsamius motyvus, kuriais buvo atmesti S. M. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, jog ikiteisminio tyrimo metu prieš jį pareigūnai naudojo neteisėtą poveikį. Kasatorius šių motyvų pagrįstumo neginčija.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad E. R., P. Š., T. M. parodymai patvirtina A. L. duotus parodymus ir kartu išvadą dėl V. M. veikoje nustatytų jam inkriminuotų nusikaltimų požymių. Kasatorius teisingai pažymi, kad šių asmenų parodymai yra netiesioginiai įrodymai, nes šie asmenys įvykio metu nebuvo įvykio vietoje. Tačiau jų parodymais patvirtintas tiesioginio įrodymo – A. L. duotų parodymų apie tam tikrą bylai reikšmingą aplinkybę – teisingumas. Šiuo atveju jų parodymais buvo patvirtinta A. L. nurodyta aplinkybė, kad jis, paskutinis išėjęs iš nukentėjusiosios A. G. namo, užtrenkė duris, kurias minėti asmenys, pirmieji atėję į įvykio vietą 2008 m. sausio 20 d., ir rado užrakintas bei iš vidaus užkabintas kabliu. Taigi A. L. duotų parodymų apie konkrečią bylai reikšmingą aplinkybę patikimumas buvo tiriamas lyginant juos su šiais netiesioginiais įrodymais ir pagrįstai konstatuota, kad šie juos patvirtina, o ne paneigia. Kaip minėta, A. L. duotais parodymais grindžiamas V. M. dalyvavimas jam inkriminuotų veikų padaryme.

Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad liudytojų V. L. ir A. P. parodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apeliacinis teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino šių liudytojų parodymų kitimo dinamikos, jų parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, nepalygino su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (kurie buvo perskaityti teisiamajame posėdyje). Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs šių liudytojų parodymus, duotus 2008 m. lapkričio 7 d. apklausų metu, bei liudytojos L. M. 2008 m. lapkričio 13 d. duotus parodymus, pagrįstai, pateikdamas išsamius motyvus, sprendė, kad V. L. ir A. P. teisme pakeitė parodymus ir tuo siekė padėti V. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės (V. L. pripažino, kad ją ir V. M. sieja artimi santykiai, o A. P. žmona yra V. L. sesuo) ir kad jais nepaneigti kiti bylos įrodymai. Apeliacinis teismas motyvuotai paneigė V. M. alibi, kad nustatytu įvykio laiku jis kartu su S. M. buvo pas V. L. Apeliacinis teismas, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, pasisakė ir dėl kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertintų liudytojų J. P. ir K. V. parodymų, pagrįstai nurodęs, kad jų parodymai šios bylos kontekste nėra reikšmingi.

Kasatorius taip pat teigia, kad Apeliacinis teismas, vertindamas bylos įrodymus dėl nukentėjusiajai A. G. padarytų sužalojimų, padarė prieštaringas išvadas, jog lemtingi mirtį sukėlę galvos sumušimai padaryti suduodant septynis smūgius kietu buku įrankiu bei kad mirtinas galvos kaukolės sumušimas buvo ir pirmasis, kurį sudavė kirviu A. L., todėl A. L. smūgiai kirviu nukentėjusiajai į galvą, suduoti jau išėjus V. M., nelaikytini vykdytojo ekscesu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2008 m. sausio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 99/08 (03) nustatyta, jog A. G. mirė nuo galvos sumušimo su daugybiniais atvirais skeveldriniais įspaustiniais kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiais bei galvos smegenų sumušimu ir apardymu (išvados 1 punktas), ir lemtingi mirtį sukėlę galvos sumušimai padaryti suduodant septynis smūgius kietu buku įrankiu nukentėjusiajai gulint, taigi specialisto išvadoje nėra konstatuota, kad mirtis įvyko tik nuo visų septynių suduotų įrankiu smūgių nukentėjusiajai į galvą visumos.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo: kad A. L. ir V. M. turėjo tikslą pagrobti pinigus iš A. G.; jie fizinį smurtą prieš A. G. naudojo vienu metu, matydami vienas kito veiksmus, A. L. pareikalavus duoti pinigus ir sudavus smūgį kirviu nukentėjusiajai į nugarą, V. M. savo veiksmų nenutraukė ir toliau laikė apglėbęs nukentėjusiąją; V. M. savo veiksmais pritarė bendrininko A. L. veiksmams kirviu žaloti nukentėjusiąją, nebandė jo sustabdyti, pats aktyviai naudojo smurtą nukentėjusiajai priešinantis ir laikė ją tuo metu, kai A. L. smūgiavo kirviu jai į galvą, todėl laikytina, kad jie veikė bendrininkų grupe ir siekė, sužalojus nukentėjusiąją, pagrobti jos turtą.

Pagal teismų praktiką nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, nebūtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Todėl tokiu atveju svarbiausia nustatyti kaltininkų susitarimo turinį, iš kurio išplaukia kaltininkų tyčios turinys. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K-423/2006, 2K-366/2011)

Taigi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. M. naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją ir girdėjo, kaip A. L. reikalavo iš nukentėjusiosios pinigų, ir tam pritarė, matė, kaip A. L. pasiėmė kirvį ir sudavė juo nukentėjusiajai į nugarą tuo metu, kai V. M. ją laikė. V. M. po A. L. smūgio nukentėjusiajai kirviu į nugarą, kartu su nukentėjusiąja nukritęs ant grindų, jos nepaleido, grūmėsi su ja, o tuo metu A. L. pagrobė pinigus ir sudavė kirviu gulinčiai ant grindų nukentėjusiajai į galvą. Tik po šių veiksmų V. M. nebelaikė nukentėjusiosios ir išėjo. Šios aplinkybės parodo, kad V. M. sutiko su bet kokio pobūdžio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimu bei jo padariniais. V. M. nusikalstami veiksmai kvalifikuoti teisingai, nes nužudymas, padarytas plėšimo metu, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir atitinkamą BK 180 straipsnio dalį, šiuo atveju pagal 2 dalį, nes buvo įsibrauta į gyvenamąjį namą bei panaudotas specialiai žmogui žaloti pritaikytas daiktas – kirvis.

Kolegijos nuomone, Apeliacinis teismas, priimdamas 2011 m. lapkričio 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį dėl V. M., tinkamai laikėsi BPK 20, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, jį pagrindė teismo posėdžiuose išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais, pateikdamas jų viseto analizę, kaip įpareigoja BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatos, jame nurodė nustatytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie buvo pagrindas išteisintąjį V. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 2 dalyje, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus. Pagal bylos medžiagą ir kasacinio skundo argumentus naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. M. kasacinį skundą.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Dalia Bajerčiūtė

Albinas Sirvydis