2016-02-11 Nr. AB-3204-3-64-3-01163-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-191-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01163-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas M. J., atstovaujamas advokato padėjėjo Raimondo Mažulio, (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas) 2014 m. kovo 20 d. raštu Nr. 14/01-5791 įformintą sprendimą bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti 2013 m. lapkričio 15 d. prašymą dėl pareiškėjo paskyrimo į konkrečią laisvės atėmimo vietą ir priimti naują sprendimą, atsižvelgiant į visus prašyme nurodytus argumentus bei prie prašymo pridėtus dokumentus.

Nurodė, kad pareiškėjas M. J. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. l-198106/2011 pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį, 223 straipsnio 1 dalį ir jam skirta subendrinta 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją pataisos namuose. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžiu (baudžiamosios bylos Nr. 1A-250/2012) sumažino M. J. skirtas bausmes ir skyrė galutinę subendrintą 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Po nuosprendžio priėmimo staiga pablogėjo M. J. sveikatos būklė, o šiuo metu M. J. gydosi Didžiojoje Britanijoje.

Pareiškėjo atstovas pabrėžė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 63 straipsniu, Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu skyrė pareiškėjui bausmę atlikti pataisos namuose ir ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis liko nepakeista, o remiantis Bausmių vykdymo kodekso 65 straipsniu, į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija, atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.

Pažymėjo, kad M. J. buvo teisiamas Klaipėdos apygardos teisme, todėl kardomasis kalinimas prieš pradedant vykdyti bausmę jam bus taikomas artimiausiame Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Atsižvelgiant į BVK ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo numatytą teisinį reguliavimą, Šiaulių tardymo izoliatoriui 2013 m. lapkričio 5 d. pateiktas prašymas paskirti M. J. į konkrečią laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietą. 2013 m. lapkričio 5 d. prašymas motyvuojamas tuo, kad dėl sunkios M. J. sveikatos būklės – medicinos specialistai konstatavo regėjimo sutrikimus – pareiškėjas yra aklas – siekiant užtikrinti tinkamą jo priežiūrą, skirtinas bausmės atlikimui į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Nors prašymas dėl bausmės atlikimo vietos paskyrimo gautas Šiaulių tardymo izoliatoriuje dar 2013 m. lapkričio 7 d., tačiau iki pat 2014 m. kovo 20 d. Šiaulių tardymo izoliatorius M. J. prašymo neišnagrinėjo. Tik 2014 m. kovo 20 d. ir tik po pareiškėjo skundo Kalėjimų departamentui atsakovas pateikė raštą Nr. 14/01-5791, kuriame nurodė, kad prašymas nenagrinėtinas, o atsižvelgiant į pareiškėjo atžvilgiu priimtus nuosprendžius bei į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 patvirtintų Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas, pareiškėjui atvykus į tardymo izoliatorių, jis būtų skiriamas atlikti laisvės atėmimo bausmę į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąją arba 3-ąją valdybą.

Pareiškėjo atstovo nuomone, atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai neatitinka viešojo administravimo subjekto veiklai keliamų reikalavimų, o 2014 m. kovo 20 d. raštu Nr. 14/01-5791 įformintas sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas. Atsakovas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias asmenų paskyrimą bausmės atlikimui į konkrečią laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietą – taikė pareiškėjo M. J. atžvilgiu taisykles, kurių jokie norminiai teisės aktai nenustato, t. y. nurodė, jog prašymas skirti pareiškėją į konkrečią laisvės atėmimo vietą (Laisvės atėmimo vietų ligoninę) nenagrinėtinas, kadangi M. J. šiuo metu neatlieka laisvės atėmimo bausmės. Atsakovas priėmė prieštaringą sprendimą, neatitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo numatytų reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui, atsakovas nurodė nenagrinėsiantis prašymo skirti M. J. bausmės atlikimui į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau toliau savo sprendime nurodė konkrečią įstaigą, į kurią M. J. būtų siunčiamas atlikti laisvės atėmimo bausmės, be to, atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. kovo 20 d. raštu Nr. 14/01-5791 įformintas sprendimas nėra pagrįstas visų atsakovui pateiktų dokumentų analize ir nėra pakankamai motyvuotas.

Teigė, jog atsakovas, atsisakydamas nagrinėti prašymą skirti M. J. atlikti jam skirtos laisvės atėmimo bausmės į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, motyvuojant tuo, kad M. J. šiuo metu laisvės atėmimo bausmės neatlieka, o pagal BVK 3 straipsnio 2 dalį bausmių vykdymo įstatymai taikomi asmenims, atliekantiems bausmes, nurodė nepagrįstus ir deklaratyvius prašymo nenagrinėjimo motyvus ir netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Nei BVK 63, nei 65 straipsniai, reglamentuojantys nuteistojo paskyrimą į laisvės atėmimo vietą, nenumato, jog šis klausimas turi būti sprendžiamas tik dalyvaujant pačiam nuteistajam. Šiuo atveju atsakovui buvo nurodytos aiškios ir pateisinamos priežastys, dėl kurių tiek pareiškėjo, tiek atsakovo, tiek ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje esančių suimtųjų interesais tikslinga spręsti dėl M. J. paskyrimo į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, pačiam pareiškėjui nedalyvaujant, atsakovui buvo pateikti dokumentai apie M. J. sveikatos būklę, taip pat nurodyta, jog esant būtinybei gali būti pateikti ir papildomi atsakovo sprendimo priėmimui reikalingi dokumentai. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pareiškėjo atžvilgiu taiko ne įstatymuose ar kituose norminiuose aktuose numatytą, o savo paties sukurtą taisyklę, kad bausmės atlikimo vietos nustatymo procese privalomai turi dalyvauti nuteistasis, todėl atsakovo atsisakymas nagrinėti prašymą dėl pareiškėjo paskyrimo į konkrečią laisvės atėmimo vietą yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Pareiškėjo atstovo nuomone, skundžiamas atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. kovo 20 d. raštu įformintas sprendimas, kaip individualus administracinis aktas, neatitinka tokiam aktui Viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų. Atsakovo atsisakymas nagrinėti prašymą dėl pareiškėjo paskyrimo į konkrečią laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietą nėra pagrįstas teisės aktų reikalavimais – atsakovas nenurodė, koks teisės aktas nurodo, jog prašymas paskirti asmenį į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą negali būti nagrinėjamas pačiam nuteistajam nedalyvaujant ir kad toks asmens prašymas paliekamas nenagrinėtu. Be to, atsakovo 2014 m. kovo 20 d. raštas Nr. 14/01-5791 nėra aiškus – viena vertus, atsakovas nurodo, jog prašymas skirti pareiškėją į tam tikrą bausmės atlikimo vietą nenagrinėtinas, tačiau toliau analizuoja, į kokią laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą vis dėlto būtų paskirtas. Dėl tokio individualaus administracinio teisės akto formulavimo pareiškėjui lieka neaiškios šiuo aktu jam sukeliamos teisinės pasekmės. Taip pat atsakovo sprendimo motyvacija yra nepakankama – atsakovas neanalizavo pridėtų medicininių dokumentų, kurie patvirtina pareiškėjo sveikatos būklės sudėtingumą bei nuolatinės priežiūros poreikį, tuo pačiu šis administracinis aktas nėra pagrįstas faktais, kadangi pareiškėjo 2013 m. lapkričio 5 d. prašyme nurodomi faktai, susiję su pareiškėjo sveikatos būkle, ignoruojami. Taigi, atsakovo 2014 m. kovo 20 d. raštu Nr. 14/01-5791 sukuriama situacija, dėl kurios neįmanoma suprasti pareiškėjui kylančių teisinių padarinių, šis raštas nėra pakankamai motyvuotas bei neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, todėl jis laikytinas neteisėtu ir panaikintinas.

Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas R. Mažulis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad šiuo metu pareiškėjas M. J. yra laisvėje, Didžiojoje Britanijoje. Per tą laiką, kol vyko aiškinimasis su Šiaulių tardymo izoliatoriumi, buvo išduotas Europos arešto orderis. Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje sprendžiamas klausimas dėl jo perdavimo Lietuvai, bet jis dar nėra išnagrinėtas. Posėdžiai vyko prieš mėnesį, bet procesas nėra pasibaigęs. Tačiau tas procesas nesikerta su šiuo procesu. Čia sprendžiamas klausimas, ar tinkamai išnagrinėtas klausimas dėl bausmės vietos paskyrimo.

Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo atstovo skundą (b. l. 24-28) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2013 m. lapkričio 5 d. gautas pareiškėjo M. J. atstovo prašymas Nr. 11/01-26593 „Dėl bausmės atlikimo vietos paskyrimo“ 2013 m. gruodžio 27 d. buvo persiųstas Laisvės atėmimo vietų ligoninei (Nr. 14/01-25634), o pats advokatas 2013 m. gruodžio 30 d. informuotas raštu Nr. 14/01-25653. Laisvės atėmimo vietų ligoninė 2014 m. sausio 6 d. raštu Nr. 11/01-660 informavo, kad dėl M. J. bausmės atlikimo vietos paskyrimo ir sprendimo priėmimo nuteistajam nedalyvaujant prašymo išnagrinėti negali, kadangi asmuo šiuo metu Laisvės atėmimo vietos ligoninėje nesigydo. Savo ruožtu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija, vadovaudamasi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 41.3 punktu, prašymą išnagrinėjo ir 2014 m. kovo 20 d. pateikė atsakymą advokatui Henrikui Markevičiui, kuriame aiškiai, motyvuotai ir vadovaujantis tiesės aktais išdėstė savo poziciją dėl prašymo išnagrinėjimo galimybių ir pareiškėjo paskyrimo į konkrečius pataisos namus. Atsiliepime į skundą taip pat laikosi anksčiau savo dėstytos pozicijos.

Pabrėžė, kad BVK 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai taikomi bausmes Lietuvos Respublikoje atliekantiems asmenims. Bausmės vykdymo pagrindas yra apkaltinamasis teismo nuosprendis, po kurio įsiteisėjimo jis turi būti vykdomas. 2011 m. lapkričio 2 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu M. J. buvo pripažintas kaltu ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją pataisos namuose. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. J. šiuo metu neatlieka jam įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės. Po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, nuteistasis yra suimamas ir pristatomas į tardymo izoliatorius arba areštines, kur jam pradeda galioti suėmimą, bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai. Kadangi pareiškėjas po nuosprendžio įsiteisėjimo nebuvo suimtas, tai iš teisės aktų analizės matyti, kad bausmės jis dar neatlieka, todėl, atsakovo manymu, pareiškėjui negali būti taikomi bausmių vykdymo ar atlikimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai.

Teigė, kad Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių 10 punktas įtvirtina, jog skiriant nuteistuosius į konkrečias pataisos įstaigas, atsižvelgiama į Bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnyje nustatytus kriterijus (nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.), taip pat tardymo izoliatoriaus vidaus tyrimų, socialinės reabilitacijos, psichologinės bei sveikatos priežiūros tarnybų rašytines rekomendacijas ir laisvų vietų skaičių pataisos įstaigose.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius, priimdamas sprendimą dėl nukreipimo į pataisos įstaigą, vadovavosi šiais kriterijais. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui M. J. ir yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo sprendimas, tačiau jis nėra suimtas, neatlieka jam įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės ir jo šiuo metu nėra laisvės atėmimo vietų žinioje, dėl ko Šiaulių tardymo izoliatorius, kaip kardomąją priemonę – suėmimą – vykdanti įstaiga, negali pareiškėjo M. J. atžvilgiu pritaikyti asmenų paskyrimą į konkrečią pataisos įstaigą reglamentuojančių teisės normų – nėra dalies iš paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą pagrindų – vidaus tyrimų, socialinės reabilitacijos, psichologinės tarnybos bei sveikatos priežiūros tarnybų rašytinių rekomendacijų, kurias galimybė pateikti yra tik esant asmeniui įstaigoje, su juo pabendravus ir įvertinus visas jo asmenines, darbines, sveikatos, psichologines savybes, įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį bei asmens pavojingumą.

Be to, į Laivės atėmimo vietų ligoninę skiriami tik esant stacionarinio ištyrimo ir gydymo poreikiui. Taigi, atsakovas, sistemingai išanalizavęs visas teisės normas, reglamentuojančias asmenų paskyrimą bausmės atlikimui į konkrečią laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietą, priėmė teisingą sprendimą, kad pareiškėjo skundas dėl paskyrimo į konkrečius pataisos namus (Laisvės atėmimo vietos ligoninę), pareiškėjui nedalyvaujant ir nesant galimybės objektyviai įvertinti nei asmens sveikatos būklės, nei jo asmeninių, psichologinių ir t. t. savybių, yra nenagrinėtinas.

Dėl atsakovo sprendimo atitikimo individualiam administraciniam aktui keliamiems reikalavimams, nurodė, kad jo priimtas individualus tesės aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, nes jame aiškiai nurodomi pagrindiniai faktai, priimto sprendimo argumentai ir įrodymai, teisinis pagrindas bei individualaus akto apskundimo tvarka. 2014 m. kovo 20 d. rašte Nr. 14/01-5791 „Dėl pakartotinio atsakymo į 2013-11-05 prašymą „Dėl bausmės atlikimo vietos paskyrimo“ motyvuotai išdėstyta, dėl kokių priežasčių atsisakoma nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl paskyrimo į konkrečius pataisos namus atlikti laisvės atėmimo bausmę, o vėliau atsakoma į pareiškėjo atstovo sumodeliuotą situaciją, kas būtų, jei M. J. atvyktų į jam priklausomą kardomojo kalinimo vykdymo vietą (Šiaulių tardymo izoliatorių), kur būtų pagrindas svarstyti jo prašymą dėl paskyrimo į konkrečius pataisos namus. Atsakyme išdėstomas teisinis pagrindas pareiškėjo paskyrimo į konkrečius pataisos namus – paaiškinta, kad asmenys, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalyje nustatytam pagrindui, skiriami į pataisos įstaigas ar jų struktūrinius padalinius Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintų Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta laisvės arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių nuostatomis (Taisyklių 1 p.). Įvertinus visus atstovo pateiktus dokumentus ir Taisyklių nuostatas, padaryta prielaida, jog pareiškėjas M. J., jam atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, būtų paskirtas atlikti bausmę į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąją arba 3-iąją valdybą, kuriose bausmes atlieka pilnamečiai vyrai, nuteisti pirmą kartą laisvės atėmimu už tyčiniu sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kuriems teismas nustatė bausmę atlikti pataisos namuose. Taigi, atsakovas vadovavosi galiojančiais teisės aktais, taikė įstatymus kaip viešasis administravimo subjektas, todėl veikė teisėtai ir pagrįstai.

Atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovė A. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas palaiko atsiliepime išdėstytą poziciją, mano, kad pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas tinkamai atsižvelgiant į teisės aktus. Asmenį į konkrečią pataisos įstaigą siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija, atsižvelgus į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos veikos pavojingumą, sveikatą, požiūrį į darbą. Atsakyme atsakovas akcentavo, jog negali tenkinti prašymo dėl to, kad vidaus tyrimų tarnybos, psichologinės tarnybos, sveikatos priežiūros tarnybos negali parengti rekomendacijų, nesusipažinusios su pačiu nuteistuoju, t. y. negali vertinti jo psichologinių savybių, jo požiūrio į darbą, negali pateikti visų pagrindų, kurie būtini skiriant asmenį į pataisos įstaigą.

Atsakovas palaiko savo atsakymą į prašymą ir neturi galimybės ir nėra kompetentingas paskirti asmenį į pataisos įstaigas atlikti bausmę, kai nėra tiesioginio kontakto su nuteistuoju. Nei viename teisės akte nėra nustatyta, kad jis turi dalyvauti sprendžiant dėl pareiškėjo paskyrimo. Nuosekli teisės aktų analizė leidžia daryti išvadas, kad nuteistojo dalyvavimas privalomas, nes kitaip nebus įvertinta psichologinė būsena ir kitos jo savybės. Vien iš sveikatos istorijos negalima nustatyti visų sąlygų skiriant nuteistąjį į atitinkamus pataisos namus.

Atsakovas nerašo, kad jei pareiškėjas atvyktų, jis būtų skiriamas pagal jų turimus duomenis ar pagal jo padaryto nusikaltimo pobūdį. Kitų duomenų jie neturi. Jeigu atsakovas tik tuo remtųsi, tada siųstų į Pravieniškių pataisos namų koloniją 2 arba 3 valdybą. Atsakovo rekomendacija skirti į tam tikrus pataisos namus turi būti paremta tam tikrų tarnybų – sveikatos priežiūros, psichologinės. Ji nėra kompetentinga vertinti asmens sveikatos istorijos duomenų. Gydytojai sprendžia tą klausimą. Jei asmuo prastai mato ar yra visiškai aklas, medikai tai patvirtins.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos viršininko pavaduotoja iš pokalbio su advokatu susidarė nuomonę, kad tas asmuo yra laisvės atėmimo vietų ligoninėje, todėl tas prašymas buvo persiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę nagrinėti. Sprendimas nepriimtas, nes nėra asmens. Tik esant asmeniui, galima įvertinti jo būseną: tiek psichologinę, tiek darbinę. Jei asmuo atvyktų į tardymo izoliatorių, procesas trunka apie 10 dienų, bet jei trunka tyrimas, procedūra kiek užtrunka. Tai ne nuo Šiaulių tardymo izoliatoriaus priklauso.

Atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovė E. Š. nurodė, kad pareiškėjas prašo, jog jis būtų iš karto etapuojamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Šiaulių tardymo izoliatorius, vadovaudamasis teisės aktais, negali iš karto jo paskirti į ligoninę. Jie turi veikti pagal Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu patvirtintas Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisykles, kuriose nurodyta, kad į Laisvės atėmimo vietų ligoninę gali būti paskirti nuteistieji, kuriems reikalingas stacionarinis ištyrimas ir gydymas. Atsakovas neturi duomenų, kad nuteistajam M. J. reikalingas stacionarinis ištyrimas ir gydymas. Jei jis atvyktų, jų medikai atlieka pirminį sveikatos patikrinimą. Jei būtina gydyti asmenį, jie patys siunčia į ligoninę. Gavusi prašymą paskirti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tarnybos viršininkė persiuntė prašymą į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir gavo atsakymą, kad nėra galimybės, kadangi pareiškėjo nėra, todėl toks prašymas įstaigos negali būti nagrinėjamas. Ligoninė nėra bausmės atlikimo vieta. Pirmiausia turi būti paskirta, kur atlikti bausmę asmeniui, po to, įvertinus sveikatą, asmuo gali būti paskirtas pagerinti sveikatą ar ją ištirti. Kai gavo prašymą, pareiškėjas buvo Didžiojoje Britanijoje. Jis nebuvo suimtas ir bausmės neatlikinėjo jokiu laikotarpiu. Pabrėžė, kad Bausmių vykdymo įstatymo 66 straipsnio 1 dalis numato, kad po nuosprendžio įsiteisėjimo nuteistasis, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė, yra suimamas. Tačiau pareiškėjas šiuo metu nėra suimtas. Jeigu būtų suimtas, būtų nurodyta Šiaulių tardymo izoliatoriui per 10 dienų išspręsti šią situaciją dėl sveikatos. Būtų pateiktos rekomendacijos ir būtų nusiųstas į pataisos įstaigą. Šiaulių tardymo izoliatorius nėra pataisos namai ir jie neturi teisės siųsti į laisvės atėmimo vietų ligoninę. Skundas nepagrįstas jokiais teisės aktais. Prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 62 straipsnio 1 ir 2 dalis laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos, o joms prilyginamos ir laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir laisvės atėmimo vietos ligoninė. Kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas, remdamasis Baudžiamojo kodekso 50 straipsniu (BVK 63 str.). Bausmės vykdymo pagrindas yra apkaltinamasis teismo nuosprendis, po kurio įsiteisėjimo jis turi būti vykdomas. M. J. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-198106/2011 buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį, 223 straipsnio 1 dalį ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją pataisos namuose. Po nuosprendžio įsiteisėjimo nuteistasis, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė, suimamas (BVK 66 str. 1 d.). Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis numato, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose). Nuteistąjį, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, kardomojo kalinimo vietos administracija ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nusiunčia į pataisos įstaigą (BVK 66 str. 2 d.).

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad M. J. šiuo metu dar yra nesuimtas (bylos duomenimis, jis yra laisvas ir išvykęs į Angliją gydytis), šiuo metu jis neatlieka jam įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Šiuo aspektu tarp šalių byloje nėra ginčo. Kadangi pareiškėjas po nuosprendžio įsiteisėjimo nebuvo suimtas, bausmės jis dar neatlieka, todėl pareiškėjui negali būti taikomi bausmių vykdymo ar atlikimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai (BVK 3 str. 2 d.). Į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija, atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą (BVK 65 str.).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. V-30 patvirtintų Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių 10 punktas nustato, kad skiriant nuteistuosius į konkrečias pataisos įstaigas pagal šių taisyklių 1.1–1.7, 1.9, 2, 5 ir 6 (tarp jų ir sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį turintys nuteistieji, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose) punktus, atsižvelgiama į Bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat tardymo izoliatorių vidaus tyrimų, socialinės reabilitacijos, psichologinės bei sveikatos priežiūros tarnybų rašytines rekomendacijas, kurios įdedamos į nuteistojo asmens bylą, ir į laisvų vietų skaičių šiose įstaigose. Taigi, siunčiant nuteistuosius, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, į konkrečią pataisos įstaigą, yra atsižvelgiama ne tik į BVK 65 straipsnyje nustatytus kriterijus (į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą), bet ir į Taisyklėse bei konkrečiai Taisyklių 10 punkte numatytą tvarką (į tardymo izoliatorių vidaus tyrimų, socialinės reabilitacijos, psichologinės bei sveikatos priežiūros tarnybų rašytines rekomendacijas, kurios įdedamos į nuteistojo asmens bylą, ir į laisvų vietų skaičių šiose įstaigose).

Teismas, remdamasis anksčiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, sutiko su atsakovo atsiliepime išsakyta nuomone, kad Šiaulių tardymo izoliatorius, siųsdamas į konkrečią pataisos įstaigą nuteistąjį M. J., kuriam teismo nuosprendžiu paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, bet kuris nėra suimtas, neatlieka nuosprendžiu paskirtos bausmės ir šiuo metu nėra laisvės atėmimo vietų žinioje, negalėjo pareiškėjo M. J. atžvilgiu pritaikyti asmenų paskyrimą į konkrečią pataisos įstaigą reglamentuojančių teisės normų, nes nėra dalies paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą pagrindų – vidaus tyrimų, socialinės reabilitacijos, psichologinės tarnybos bei sveikatos priežiūros tarnybų rašytinių rekomendacijų, kurias galimybė pateikti yra tik esant asmeniui įstaigoje, su juo pabendravus ir įvertinus visas jo asmenines, darbines, sveikatos, psichologines savybes, įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį bei asmens pavojingumą. Teismo nuomone, atsakovas pagal savo turimus duomenis pagrįstai negalėjo pritaikyti pareiškėjo M. J. atžvilgiu paskyrimą atlikti bausmę į konkrečią pataisos įstaigą reglamentuojančių teisės normų ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą nukreipti jį atlikti bausmę į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

Teismo nuomone, atsakovo priimtas ir pareiškėjo ginčijamas individualus teisės aktas – 2014 m. kovo 20 d. raštas Nr. 14/01-5791 „Dėl pakartotinio atsakymo į 2013-11-05 prašymą „Dėl bausmės atlikimo vietos paskyrimo“ atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, jame nurodomos esminės aplinkybės, priimto sprendimo argumentai ir įrodymai, teisinis pagrindas bei akto apskundimo tvarka, rašte motyvuotai išdėstyta, dėl kokių priežasčių atsisakoma nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl paskyrimo į konkrečius pataisos namus atlikti laisvės atėmimo bausmę.

Konstatavus, jog ginčijamas aktas yra teisėtas ir pagrįstas aukščiau nurodytais pagrindais bei remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kur ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), kiti bylos šalių argumentai nėra reikšmingi, todėl teismas dėl jų nepasisakė.

III. Pareiškėjas M. J. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, atsakovo atstovės nurodė, jog atsakovas apskritai nėra sprendęs klausimo dėl asmens, kuriam nustatyta pareiškėjo būklė (aklumas), paskyrimo į pataisos įstaigą. Ir 2013 m. lapkričio 5 d. Šiaulių tardymo izoliatoriui adresuotame prašyme, ir pareiškėjo skunde teismui akcentuojama, kad M. J. suėmimas ir laikymas kardomojo suėmimo vietoje (Šiaulių tardymo izoliatoriuje) kartu su kitais suimtaisiais, sukels ne tik papildomų nepatogumų pačiam nuteistajam, bet ir kardomojo kalinimo įstaigos administracijai ir darbuotojams, todėl ir buvo reiškiamas prašymas klausimą dėl M. J. paskyrimo į konkrečią laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigą spręsti pareiškėjui nedalyvaujant. Akivaizdu, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pasitvirtino pareiškėjo 2013 m. lapkričio 5 d. prašyme bei skunde nurodoma aplinkybė, jog bausmės atlikimo vietos parinkimas pareiškėjui jau esant suimtam, sukels ir pareiškėjui, ir atsakovui bei atsakovo darbuotojams papildomų sunkumų, tačiau ši bylai reikšminga aplinkybė pirmosios instancijos teismo taip ir liko neįvertinta.

2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog pareiškėjas negali būti paskirtas į konkrečią bausmės atlikimo vietą, kadangi nėra vidaus tyrimų, socialinės reabilitacijos, psichologinės tarnybos bei sveikatos priežiūros tarnybų rašytinių rekomendacijų, kurias galimybė pateikti yra tik esant asmeniui įstaigoje. Vadovaudamasis BVK 63 straipsniu, Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu skyrė pareiškėjui M. J. bausmę atlikti pataisos namuose ir ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis liko nepakeista, tačiau pagal BVK 65 straipsnį į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija, atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.

Nei viena iš nurodytų teisės normų, reglamentuojančių nuteistojo paskyrimą į laisvės atėmimo vietą, nenumato, jog šis klausimas turi būti sprendžiamas tik dalyvaujant pačiam nuteistajam. Taip pat atsakovo rėmimasis BVK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kaip pagrindu nenagrinėti prašymo dėl pareiškėjo paskyrimo į konkrečią laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietą, yra ne tik deklaratyvus, tačiau ir nelogiškas – tam, kad pareiškėjas būtų paskirtas į konkrečią laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietą, jo atžvilgiu turi būti taikomi bausmės vykdymą reglamentuojantys teisės aktai.

Be to, 2013 m. lapkričio 5 d. prašyme buvo nurodoma, jog atsakovui gali būti pateikta ir papildoma informacija, kuri gali būti reikšminga sprendžiant bausmės paskyrimo klausimą, tačiau, kaip nustatyta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas į pareiškėjo atstovą dėl papildomos informacijos suteikimo kreipėsi tik vieną kartą – paprašydamas papildomai pateikti teismo nuosprendžių, kuriais pareiškėjui skirta bausmė kopijas. Akivaizdu, jog atsakovas turėjo galimybę rinkti ar gauti duomenis, reikšmingus bausmės vietos parinkimui, tačiau to nedarė.

Atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovas pareiškėjo 2013 m. lapkričio 5 d. prašymą nagrinėjo ypač ilgą laiko tarpą – beveik penkis mėnesius, taigi, darytina išvada, jog atsakovas vis dėlto sprendė dėl bausmės vietos parinkimo, kadangi atsisakymas nagrinėti pareiškėjo prašymą galėjo būti priimtas per gerokai trumpesnį laiko tarpą. Pridurtina, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas nei vienas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 19.3 punkte (nenurodomi besikreipiančio asmens duomenys), 25.1-25.3 punktuose (netinkamai parengtas elektroninis prašymas), 25.4 punkte (negalima identifikuoti elektroninio parašo ir prašymą pateikusio asmens) nustatytas reikalavimas, dėl kurių galėjo būti atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl jo paskyrimo į konkrečią bausmės atlikimo vietą.

Šiuo aspektu paminėtinas ir atsakovo priimto sprendimo prieštaringumas – viena vertus, atsakovas nurodė nenagrinėsiąs prašymo, tačiau kita vertus, nurodo konkrečią įstaigą, į kurią pareiškėjas būtų skiriamas, taigi, tai dar kartą patvirtina, jog atsakovo argumentai apie negalėjimą pareiškėjo atžvilgiu taikyti teisės aktus, reglamentuojančius paskyrimą į bausmės vykdymo vietą, yra nepagrįsti. Visa tai patvirtina, jog atsakovo ir teismo pozicija dėl negalėjimo pareiškėjo atžvilgiu taikyti teisės aktus, reglamentuojančius paskyrimą į bausmės vykdymo vietą, yra nepagrįsta nei faktine, nei teisine prasme, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovo priimtas ir pareiškėjo skundžiamas sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Atsakovo atsisakymas nagrinėti prašymą dėl pareiškėjo paskyrimo į konkrečią laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietą, kaip minėta, nėra pagrįstas teisės aktų reikalavimais – atsakovas nenurodė, koks teisės aktas nurodo, jog prašymas paskirti asmenį į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą negali būti nagrinėjamas pačiam nuteistajam nedalyvaujant ir kad toks asmens prašymas paliekamas nenagrinėtu.

Šį teisės aktą nurodė tik pirmosios instancijos teismas, tačiau, kaip nurodyta ankstesnėje skundo dalyje, su pirmosios instancijos teismo pozicija taip pat negalima sutikti. Taip pat atsakovo 2014 m. kovo 20 d. raštas Nr. 14/01-5791 nėra aiškus – viena vertus, atsakovas nurodo, jog prašymas skirti pareiškėją į tam tikrą bausmės atlikimo vietą nenagrinėtinas, tačiau toliau analizuoja, į kokią laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą vis dėlto būtų paskirtas. Dėl tokio individualaus administracinio teisės akto formulavimo, pareiškėjui lieka neaiškios šiuo aktu jam sukeliamos teisinės pasekmės. Be to, atsakovo 2014 m. kovo 20 d. rašte Nr. 14/01-5791 esantis motyvavimas, atsižvelgiant į 2013 m. lapkričio 5 d. prašymo motyvus ir pridėtus prie prašymo dokumentus, yra akivaizdžiai nepakankamas – atsakovas visiškai neanalizavo pridėtų medicininių dokumentų, kurie patvirtina pareiškėjo sveikatos būklės sudėtingumą bei nuolatinės priežiūros poreikį, tuo pačiu šis administracinis aktas nėra pagrįstas faktais – 2013 m. lapkričio 5 d. prašyme nurodomi faktai, susiję su pareiškėjo sveikatos būkle tiesiog ignoruojami.

Papildomai pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atsakovo sprendimo atitikimo individualiam administraciniam aktui keliamiems reikalavimams klausimu iš esmės remiasi tik tuo, jog viešojo administravimo subjektas neprivalo detaliai atsakyti į visus asmens kreipimesi nurodytus argumentus, tačiau visiškai nevertino atsakovo priimto sprendimo dviprasmiškumo – atsakovas nurodė, esą neturi galimybės nagrinėti pareiškėjo prašymo, tačiau taip pat nurodė ir konkrečią laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, į kurią paskirtų pareiškėją.

Tai reiškia, jog iš atsakovo priimto sprendimo pareiškėjui nėra aiškios individualiu administraciniu aktu sukuriamos teisės ir pareigos. Taigi, nurodyti argumentai ir motyvai patvirtina atsakovo ir pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byloje priimtinas naujas sprendimas – tenkinti pareiškėjo prašymą.

Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovo manymu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl byloje surinktų įrodymų pakankamumo ir vertinimo nesudaro pagrindo teigti priėmus neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą. Teismas pagal savo vidinį įsitikinimą įvertino byloje pateiktus įrodymus, kurių buvo surinkta pakankamai tam, jog būtų galima nustatyti objektyvią tiesą, patvirtinti arba paneigti šalių nurodomas aplinkybes, atskleisti bei įvertinti pareiškėjo skundo dėl tariamai neteisėto atsisakymo nagrinėti prašymą ir sprendimo neatitikimo individualiam tiesės aktui. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia praktiškai tomis pačiomis aplinkybėmis ir tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui bei teismo posėdžio metu (pareiškėjo atstovas) ir iš kurių matyti, jog pareiškėjas siekia faktines aplinkybes įrodinėti prielaidomis, nepagrįstomis jokia bylos išnagrinėjimui reikšminga medžiaga. Atsakovas savo ruožtu buvo pateikęs visą turimą medžiagą, susijusią su pareiškėjo pateiktame skunde nurodytų aplinkybių vertinimu. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tik subjektyvaus pobūdžio samprotavimais ir aplinkybių vertinimu. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

2. Pareiškėjo argumentai, jog nei viena iš teisės aktų normų, reglamentuojančių nuteistojo paskyrimą į laisvės atėmimo vietą, nenumato, jog šis klausimas turi būti sprendžiamas tik dalyvaujant pačiam nuteistajam, neturi jokio teisinio pagrindo ir yra tik deklaratyvūs, nes būtent nuosekli teisės aktų analizė rodo, jog siunčiant nuteistuosius, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, į konkrečią pataisos įstaigą, yra atsižvelgiam ne tik į BVK 65 straipsnyje nustatytus kriterijus (į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą), bet ir į Taisyklių 10 punkte numatytą tvarką, t. y. atsižvelgiama ir į tardymo izoliatorių vidaus tyrimų, socialinės reabilitacijos, psichologinės bei sveikatos priežiūros tarnybų rašytines rekomendacijas, kurios dedamos į nuteistojo asmens bylą, ir į laisvų vietų skaičių šiose įstaigose. Pabrėžtina, kad tarnybų rašytinės rekomendacijos gali būti pateikiamos tik esant asmeniui įstaigoje, kitaip jos nebūtų objektyvios, o tik grindžiamos prielaidomis ir spėjimais, kas galėtų sudaryti pagrindą neteisėtam ar neteisingam sprendimo priėmimui dėl paskyrimo į konkrečius pataisos namus. Atsakovas sutinka su teismo išsakyta nuomone, jog iš esmės atsakovas pagal savo turimus duomenis pagrįstai negalėjo pritaikyti pareiškėjo atžvilgiu paskyrimą atlikti bausmę į konkrečią pataisos įstaigą reglamentuojančių teisės normų ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą nukreipti jį atlikti bausmę į Laisvės atėmimo vietos ligoninę.

3. Iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija ne šiaip sau tariamai vilkino prašymo nagrinėjimo klausimą, bet pagal turimus duomenis ji neturėjo pakankamai duomenų dėl pareiškėjo buvimo vietos, todėl įstaiga turėjo užsiklausti ir Laisvės atėmimo vietos ligoninės, ir keletą kartų kontaktuoti su M. J. advokatu, kol galų gale buvo išsiaiškinta, jog pareiškėjas ne tik kad nėra nė vienoje laisvės atėmimo bausmę vykdančioje įstaigoje, bet jis net nėra suimtas, dėl ko jam negali būti taikomi ir bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai. Todėl pareiškėjo pretenzijos atsakymo pateikimo vilkinimo klausimu yra visiškai nepagrįstos.

4. Atsakovas laikosi savo atsiliepime išdėstytos nuomonės, jog jo priimtas individualus tesės aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, nes jame aiškiai nurodomi pagrindiniai faktai, priimto sprendimo argumentai ir įrodymai, teisinis pagrindas bei individualaus akto apskundimo tvarka. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. kovo 20 d. rašte Nr. 14/01-5791 „Dėl pakartotinio atsakymo į 2013-11-05 prašymą „Dėl bausmės atlikimo vietos paskyrimo“ motyvuotai išdėstyta, dėl kokių priežasčių atsisakoma nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl paskyrimo į konkrečius pataisos namus atlikti laisvės atėmimo bausmę, o vėliau atsakoma į pareiškėjo atstovo sumodeliuotą situaciją, kas būtų, jei M.

J. atvyktų į jam priklausomą kardomojo kalinimo vykdymo vietą (Šiaulių tardymo izoliatorių), kur būtų pagrindas svarstyti jo prašymą dėl paskyrimo į konkrečius pataisos namus. Atsakyme išdėstomas teisinis pagrindas pareiškėjo paskyrimo į konkrečius pataisos namus – paaiškinta, kad asmenys, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba esant Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalyje nustatytam pagrindui, skiriami į pataisos įstaigas ar jų struktūrinius padalinius Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių nuostatomis (Taisyklių 1 p.), įvertinus visus atstovo pateiktus dokumentus ir Taisyklių nuostatas, darytina prielaida, jog pareiškėjas M.

J., jam atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, būtų paskirtas atlikti bausmę į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąją arba 3-iąją valdybą, kuriose bausmes atlieka pilnamečiai vyrai, nuteisti pirmą kartą laisvės atėmimu už tyčinius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kuriems teismas nustatė bausmę atlikti pataisos namuose. Taigi, Šiaulių tardymo izoliatorius, spręsdamas klausimą dėl prašymo dėl paskyrimo į konkrečius pataisos namus nagrinėjimo, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, taikė įstatymus kaip viešasis administravimo subjektas, todėl veikė teisėtai ir pagrįstai.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. kovo 20 d. sprendimo, kaip administracinio tesės akto, atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos ginčas yra dėl pareiškėjo teisės pasirinkti laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigą. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 5 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatorių, prašydamas skirti jį atlikti laisvės atėmimo bausmę į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (b. l. 8-10).

Pažymėtina, kad nuteistasis negali pasirinkti konkrečios laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos ir dėl to sprendžia valstybės įgaliota institucija teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl šio ginčo apimtyje teismas taip pat negali nustatyti asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu, kurioje įstaigoje jis privalo atlikti bausmę ir neturi teisinio pagrindo įpareigoti šios bylos atsakovą nustatyti konkrečią bausmės atlikimo vietą.

Atsakovas, Šiaulių tardymo izoliatorius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2014 m. kovo 20 d. raštu Nr. 14/01-5791 pranešė pareiškėjui, kaip nustatoma laisvės atlikimo vieta bei, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo nuteistas pareiškėjas, nurodė galimą laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą. Daroma išvada, jog atsakovas tinkamai išsprendė pareiškėjo prašymą ir pateikė pakankamai informacijos, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 5 d. prašymą.

Teismas taip pat sutinka su atsakovo pozicija, kad asmens paskyrimo į konkrečią laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą klausimas gali būti išspręstas tik įvertinus visas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnyje nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas nurodė tik vieną iš jų – tai savo sveikatos būklę, tačiau minėtame straipsnyje yra ir kiti pagrindai, remiantis kuriais nustatoma konkreti bausmės atlikimo pataisos įstaiga, t. y. nuteistojo asmenybės pavojingumas, visuomenės saugumas, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas ir pobūdis, nuteistojo sveikata, psichologines savybes, amžius, darbingumas, turima specialybė ir požiūris į darbą. Sprendimą priima kardomojo kalinimo administracija, turėdama šiuos duomenis.

Dalis duomenų, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintomis Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklėmis, nustatoma atvykus nuteistajam į kardomojo kalinimo vietą; pavyzdžiui, 61.2 punktu nustatyta, kad pildoma suimtojo asmens anketa (jeigu ji neužpildyta anksčiau), pagal 63 punktą tikrinama sveikata, taip pat nustatoma, ar tuo metu įkalinimo įstaigoje yra laisvų vietų. Šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad galutinai nustatoma bausmės atlikimo vieta tik atvykus nuteistajam į kardomojo kalinimo vietą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys