2013-11-05 Nr. AB-7525-3-62-3-00421-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1732/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00421-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Marijampolės pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 6–7), kurį patikslino (b. l. 21–22, 64–65), į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Marijampolės pataisos namų direktoriaus (toliau – ir atsakovas) 2012 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 2897 paskirtą drausminę nuobaudą – uždrausti vieną mėnesį pirkti maisto produktus, ir atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 2S-1506.

Pareiškėjas nurodė, kad nuobauda paskirta už tai, jog 2012 m. kovo 5 d. atlikus kratą nustatyta, kad jis asmeniniame kompiuteryje naudojo draudžiamą duomenų naikinimo programą. Teigė, jog Marijampolės pataisos namuose dirbančio kompiuterininko nebuvo rasta ar įvardyta draudžiama duomenų naikinimo programa, todėl, jo manymu, pareigūnai, priimdami sprendimus, kad jis naudojosi draudžiama duomenų naikinimo programa, vadovavosi tik prielaidomis. Dėl to, kad kompiuteris buvo tikrinamas ne jo akivaizdoje, buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys asmens privatumą ir kitas teises, t. y. Konstitucijos 22 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnis. Nurodė, kad trynė duomenis naudodamas tik klavišą „Delete“. Nesutikdamas su Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 2897 paskirta drausmine nuobauda, įstatymo nustatyta tvarka pateikė skundą Kalėjimų departamento direktoriui.

Atsakovas Marijampolės pataisos namai atsiliepimu į skundą (b. l. 26–28) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Marijampolės pataisos namai nurodė, kad nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai, kadangi 2012 m. kovo 5 d. atlikus kratą 14 būrio gyvenamojoje patalpoje buvo paimtas patikrinti pareiškėjo asmeninis kompiuteris „Samsung S3510“. Kompiuteris buvo tikrinamas ne pačioje jo buvimo vietoje dėl to, kad tikrinimą atliko specialią tos srities kvalifikaciją turintis pataisos namų Ūkio skyriaus kompiuterininkas K. K., kurio darbo vieta bei su šia veikla susijusi reikalinga įranga yra pataisos namų administraciniame pastate, be to, tokius tikrinimus atlikti betarpiškai nuteistojo gyvenamojoje patalpoje nereikalauja jokie teisės aktai.

Nustatyta, kad nuteistasis, naudodamas draudžiamą duomenų naikinimo programą, trynė savo naudojimosi kompiuteriu visus duomenis galbūt neteisėtai veikai paslėpti. Kompiuteryje duomenų naikinimas atliktas naudojant programą, o ne rankiniu būdu. Tuo metu, kai pareiškėjas įvykdė šį pažeidimą, pataisos namuose galiojo Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2011 m. gruodžio 5 d. įsakymas Nr. 4/07-149 „Dėl nuteistiesiems perduodamų televizorių, kompiuterių, vaizdo magnetofonų, radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų, kompaktinių diskų grotuvų, muzikos instrumentų, vaizdo kasečių, kompaktinių diskų, skaitmeninės informacijos ir duomenų laikmenų priėmimo (atidavimo), tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo ir laikymo tvarkos, taip pat naudojimosi šiais daiktais ir reikmenimis tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka).

Šios Tvarkos 11.4 punkte teigiama, kad nuteistiesiems „draudžiama naudoti specialias programas, naikinančias kompiuterio darbo istoriją“. Techniškai nėra kito būdo patikrinti nuteistojo naudojimosi asmeniniu kompiuteriu teisėtumo už praėjusį laikotarpį, kaip tik peržiūrėti kompiuterio suformuojamus naudojimosi istorijos duomenis. Tvarkoje taip pat yra numatytas specialus draudimas kompiuterio savininkui daryti bet kokį poveikį kompiuterio automatiškai formuojamiems ir saugomiems naudojimo duomenims. Teigė, jog pareiškėjo teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą bei privatų susirašinėjimą nebuvo pažeistos, nes tokio pobūdžio duomenų įstaigos pareigūnai neieškojo ir netyrė.

Atsižvelgiant į visus surinktus duomenis, pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 2897 pareiškėjas buvo pripažintas padaręs pažeidimą ir jam paskirta drausminė nuobauda – uždrausta vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Be to, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 175 punktu ir atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis asmeninio kompiuterio naudojimosi Tvarkos reikalavimų pažeidimą jau buvo įvykdęs ir anksčiau, pataisos namų direktoriaus nutarimu paminėtas asmeninis kompiuteris iš nuteistojo buvo paimtas ir padėtas į pataisos namų sandėlį 6 mėnesiams (bet ne ilgiau nei iki nuteistojo paleidimo iš pataisos namų, jo išvykimo į kitą įstaigą arba, jo paties prašymu, daikto perdavimo atvykusiems artimiesiems).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 20 d. sprendimu (b. l. 96–99) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje yra kilęs dėl Marijampolės pataisos namų 2012 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 2897 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kuriuo nuteistajam pareiškėjui paskirta nuobauda – uždrausti vieną mėnesį pirkti maisto produktus, pagrįstumo bei jo teisėtumo. Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsniu, 10 straipsnio 1 dalimi, 11, 12 straipsniais, 110 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Tvarkos 11.4 punktu. Pareiškėjas teigė, kad jis savo kompiuteryje trynė duomenis rankiniu būdu, naudodamas klavišą „Delete“, jokios duomenų naikinimo programos nenaudojo.

Tačiau šie pareiškėjo argumentai paneigti Marijampolės pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo inspektoriaus G. R. 2012 m. kovo 7 d. ir Ūkio skyriaus kompiuterininko K. K. 2012 m. kovo 6 d. tarnybiniais pranešimais bei prie šio tarnybinio pranešimo pridėtu pažeidimo įrodymu – atspausdinta pareiškėjo kompiuterio naudojimo įrašų lentele. Teismas, siekdamas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti, ar pagrįstai pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda, teismo posėdyje taip pat apklausė kaip liudytoją Marijampolės pataisos namų Ūkio skyriaus kompiuterininką K.

K. Šis liudytojas teismo posėdyje nuosekliais ir detaliais parodymais patvirtino savo tarnybiniame pranešime išdėstytas aplinkybes, taip pat papildomai paaiškino, jog jam buvo pateiktas patikrinti pareiškėjo kompiuteris. Naudojant duomenų atkūrimo programą buvo tikrinama, ar yra naikinami kompiuterio duomenys. Tikrinimo metu buvo nustatyta, jog šiame kompiuteryje duomenys buvo naikinami naudojant programą, nes duomenys buvo ištrinti vienu metu (tas pats duomenų naikinimo laikas, ta pati data ir naudojant vieną failą). Rankiniu būdu trinant duomenis skirtųsi duomenų trynimo laikas.

Teismo nuomone, nėra pagrindo abejoti Marijampolės pataisos namų kompiuterininko K. K. parodymų nešališkumu, todėl jie vertintini kaip objektyvūs ir pakankami pagrįsti pareiškėjo kaltę. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog dėl to, kad kompiuteris buvo tikrinamas ne jo akivaizdoje, buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys asmens privatumą ir kitas teises. Teismas pažymėjo, jog Bausmių vykdymo kodeksas bei Taisyklės nuteistųjų naudojimuisi asmeniniais kompiuteriais nustato apribojimus bei numato sankcijas už šių apribojimų nesilaikymą, o šių apribojimų laikymosi kontrolės mechanizmus paveda sukurti ir įgyvendinti pataisos įstaigų administracijai.

Marijampolės pataisos namai nurodė, jog kompiuteris buvo išneštas ir netikrinamas pareiškėjo akivaizdoje dėl to, kad tikrinimą atliko specialią tos srities kvalifikaciją turintis kompiuterininkas K. K., kurio darbo vieta bei su šia veikla susijusi reikalinga įranga yra pataisos namų administraciniame pastate. Jokie teisės aktai nereglamentuoja, jog kompiuteriai būtų tikrinami nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje ir jų akivaizdoje. Pareiškėjo teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą bei privatų susirašinėjimą nebuvo pažeistos, nes šiuo atveju įstaigos pareigūnai tyrė, ar buvo naudojama draudžiama duomenų naikinimo programa, o ne privataus pobūdžio informaciją.

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Nenustatė, kad pareiškėjui skiriant nuobaudą būtų pažeisti Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Skiriant nuobaudą taip pat buvo laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 3, 4, 7 dalių reikalavimų. Įvertinęs visus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo teigti, jog jis pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Kadangi nebuvo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo skundo jame nurodytais pagrindais, teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 111–112) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad trynė duomenis tik su klavišu „Delete“. Pažeidimas padarytas jo kompiuteriu, bet neįvardyto asmens. Tai, kad duomenys buvo trinami galbūt neteisėtai veikai paslėpti, yra tik prielaida. Atkreipia dėmesį, kad administracinėje byloje Nr. A146-236/2013 teismas panaikino atsakovo paskirtą nuobaudą. Paimant kompiuterį 6 mėnesiams, buvo pažeisti teisės aktai, kadangi, pagal Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 4 dalies komentarą, sisteminis pažeidinėjimas yra, kai nuteistasis tą patį pažeidimą atlieka tris kartus per tuos pačius metus. Pabrėžia, kad naudojo tik klavišą „Delete“ ir kad atsakovo pareiga yra įrodyti, jog tai jis tuo metu darė pažeidimą savo kompiuteriu. Kompiuteris visada būna padėtas ant stalo, prie kurio gali prieiti bet kuris nuteistasis ir pasinaudoti jam nesant ir neleidžiant, nes didžiąją laiko dalį jo nebūna gyvenamojoje vietoje. Be to, Marijampolės pataisos namų administracija neleidžia naudoti slaptažodžio, kad galėtų laisvai patikrinti bet kurio nuteistojo kompiuterį bet kuriuo metu. Teigia, jog nuobauda paskirta nepagrįstai, neįrodžius fakto, kad jis padarė pažeidimą.

Atsakovas Marijampolės pataisos namai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 122–123) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Marijampolės pataisos namai nurodo, kad anksčiau pareiškėjas niekada neteigė, jog jo daiktu, už kurį jis yra atsakingas, galėjo naudotis kiti asmenys ir jam to nežinant atlikti duomenų valymo, pasitelkiant specialias programas, veiksmus. Tokie pareiškėjo paaiškinimai yra nenuoseklūs ir nelogiški, aiškiai neatitinkantys tikrovės. Jis visada tvirtino, kad žinojo apie duomenų trynimo faktą, raštu patvirtino, kad pats vykdė šį veiksmą, tik ginčijo techninį šio veiksmo atlikimo būdą, t. y. teigė, jog vykdė tai panaudodamas klavišą „Delete“, o ne specialiai tam skirtą programą, naikinančią kompiuterio darbo istoriją. Pažymi, kad bet kokiu būdu atliktas poveikis kompiuterio naudojimo istorijos duomenims, šiuos duomenis išnaikinant, neabejotinai prieštarauja Tvarkos 11.4 punkte nustatytam draudimui. Kad nuteistasis tai supranta, įrodo ir jo paaiškinimai, kur nurodomi tokio duomenų naikinimo tikslai (tariamai apsaugoti asmeninius dokumentus). Pataisos namų kompiuterininko pateikti įrodymai vienareikšmiškai patvirtino, kad poveikį kompiuterio naudojimo duomenims galėjo padaryti tik speciali programa, automatizuotai naikinanti kompiuterio darbo istoriją. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį ir teismui siūlo spręsti dėl tolesnio teisminio proceso pagrįstumo ir tikslingumo. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 9 dalimi, ginčo objektu esančio nutarimo galiojimo laikas yra pasibaigęs, pareiškėjas yra laikomas neturinčiu nuobaudų ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali niekaip paveikti pareiškėjo teisinės padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo direktoriaus 2012 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 2897 matyti, kad skundžiama nuobauda – uždraudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus - pareiškėjui paskirta už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Tvarkos 11.4 punkto pažeidimą (kuris, kaip nurodyta šiame nutarime, pasireiškė tuo, kad pareiškėjas naudojasi draudžiama duomenų naikinimo programa ir jos pagalba trynė savo kompiuterio naudojimosi visus duomenis), todėl pirmiausia būtina pasisakyti dėl nurodytų materialinės teisės normų aiškinimo ir jų taikymo šioje administracinėje byloje.

Pasisakydama dėl Bausmių vykdymo kodekso normų aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad jo 110 straipsnio (kuriame yra nurodytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos) 1 dalies 1 punkte nustatyta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Ši Bausmių vykdymo kodekso nuostata yra specialioji, todėl, ją aiškinant, turi būti vadovaujamasi Bausmių vykdymo kodekso bendrosiomis normomis, kuriose yra atskleistas santykiuose tarp nuteistųjų ir pataisos namų administracijos vyraujantis teisėtumo principas (5 str.) bei nurodytos bendrosios nuteistųjų pareigos (12 str.). Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, o straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalį, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, o pagal jo 2 dalį - vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus.

Aiškindama (nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu) nurodytas Bausmių vykdymo kodekso 5 ir 12 straipsnių nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu, kolegija, pabrėždama šių nuostatų tarpusavio sąsają, pažymi, kad jos suponuoja nuteistųjų pareigą vykdyti tik tokius į jų teisių suvaržymą nukreiptus pataisos įstaigos administracijos nustatytus reikalavimus, kurie yra pagrįsti konkrečiomis įstatymo (Bausmių vykdymo kodekso) normomis. Tai, be kita ko, reiškia, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies numatytas iš nuteistojo reikalaujamas elgesio modelis turi būti nustatytas įstatymo, turi būti jam žinomas ir suprantamas arba turi būti preziumuojama, kad jis yra jam žinomas.

Teisiniai santykiai dėl nuteistųjų teisės naudotis kompiuteriais įstatymo lygmeniu reglamentuojami specialios Bausmių vykdymo kodekso normos – 96 straipsnio. Šio straipsnio (2010-01-14 įstatymo Nr. XI-643 redakcija) 1 dalyje nustatyta pati nuteistųjų teisė tarp kitų leistinų turėti daiktų naudotis artimų giminaičių jiems perduotais kompiuteriais. Straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šių daiktų (tarp jų ir kompiuterių) techninius parametrus ir naudojimosi jais tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, t. y. Taisyklės. Taisyklių 174 punkto 1 pastraipoje (bylai aktuali 2010-04-26 įsakymo Nr. 1R-85 redakcija, galiojusi iki 2012-04-01) nurodyta, kad pataisos įstaigos direktorius įsakymu patvirtina tvarką, pagal kurią tikrinami, peržiūrimi, perklausomi ir laikomi nuteistiesiems perduodami ir perduoti kompaktiniai diskai ir skaitmeninės informacijos ir duomenų laikmenos. Pataisos įstaigos direktorius taip pat patvirtina tvarką, pagal kurią patikrinami perduodami ir perduoti šių taisyklių 173 punkte nurodyti daiktai, kad juose nebūtų daiktų ir reikmenų, įrašytų į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priede pateiktą sąrašą. Tvarkos 11.4 punkte yra nustatytas draudimas nuteistiesiems naudoti specialias programas, naikinančias kompiuterio darbo istoriją (Shadow defender, C Cliener, Delete helper ir kt.). Pažymėtina, kad Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 (kuriuo buvo patvirtintos Taisyklės) 4 punkte buvo nustatytas pataisos įstaigų direktoriams adresuotas įpareigojimas per mėnesį nuo šio įsakymo įsigaliojimo parengti ir patvirtinti reikiamus teisės aktus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėms įgyvendinti. Kalbant apie Tvarką, pažymėtina, kad ji buvo patvirtinta atsakovo Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2011 m. gruodžio 5 d. įsakymu, vadovaujantis aukščiau nurodytais Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo 4 punktu ir Taisyklių 174 punkto 1 pastraipa.

Aiškindama išvardytas teisės normas (pacituotas jų nuostatas) sisteminiu teisės aiškinimo būdu, kolegija, viena vertus, pažymi, kad, atsižvelgiant į aukščiau aptartą santykiuose tarp nuteistųjų ir pataisos namų administracijos vyraujantį teisėtumo principą bei taikant teisę galiojantį įstatymo viršenybės principą, laikytina, kad nuteistųjų tam tikrų teisių suvaržymai ar apribojimai turi būti nustatyti ir aiškiai apibūdinti įstatymų. Įstatymus įgyvendinančiuose teisės aktuose negali būti nustatomi nauji, įstatymo lygmeniu neaptarti, nuteistųjų tam tikrų teisių suvaržymai. Kita vertus, pažymėtina, kad Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 2 dalyje (kurioje nuteistiesiems leistinų turėti daiktų naudojimo reglamentavimas yra pavestas Teisingumo ministerijai) sampratų „daiktų techniniai parametrai“ ir „naudojimosi jais tvarka“ panaudojimas leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas perdavė (pavedė) Teisingumo ministerijai nustatyti tik tam tikras naudojimosi šiais daiktais taisykles (tarp jų ir techninio pobūdžio taisykles), kurios užtikrintų pataisos įstaigų režimo reikalavimų vykdymą. Tai reikštų, kad tam tikri nuteistiesiems leistinų turėti daiktų naudojimosi apribojimai (tarp jų ir techninio pobūdžio apribojimai) neturėtų būti suprantami kaip nauji (Bausmių vykdymo kodekso neaptarti) nuteistųjų teisių suvaržymai. Todėl tokių apribojimų nustatymas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reglamentavimo lygmeniu neturėtų būti traktuojamas kaip nuteistųjų teisių suvaržymai Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 dalies taikymo prasme. Tačiau kartu pažymėtina, kad paminėtoje Taisyklių 174 punkto 1 pastraipoje aukščiau aptarti apribojimai nustatyti nebuvo. Apribojimas (draudimas) nuteistiesiems naudoti specialias kompiuterio darbo istoriją naikinančias programas yra nustatytas vietinės reikšmės teisės akte – Tvarkoje. Esant tokiai teisinei situacijai, yra būtina atsakyti į šiuos klausimus: 1) ar Tvarkos 11.4 punkte nurodytas draudimas nustatytas neviršijant pataisos įstaigų vadovams Taisyklių 174 punkto 1 pastraipos suteiktos kompetencijos; 2) ar Teisingumo ministras Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu turėjo teisę perduoti jam suteiktą teisę (nustatyti nuteistiesiems leistinų turėti daiktų techninius parametrus ir naudojimosi jais tvarką) pataisos įstaigų vadovams.

Atsakydama į pirmąjį iš nurodytų klausimų, kolegija išskiria iš aptariamos Taisyklių 174 punkto 1 pastraipos tą jos dalį, kuria pataisos įstaigos direktoriui (direktoriams) buvo pavesta patvirtinti tvarką, pagal kurią patikrinami perduodami ir perduoti šių taisyklių 173 punkte nurodyti daiktai, kad juose nebūtų daiktų ir reikmenų, įrašytų į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priede pateiktą sąrašą. Šioje (kolegijos išskirtoje dalyje) kalbama apie tvarką, kuria turi būti užtikrinta, kad nuteistiesiems leistinuose naudotis daiktuose nebūtų Bausmių vykdymo kodekso 1 priede išvardytų kaip draudžiamų turėti daiktų, t. y.

ši nuostata yra nukreipta į joje aiškiai apibūdintą tikslą ir yra sietina su įstatymo (Bausmių vykdymo kodekso) nustatyto draudimo įgyvendinimu. Šiuo aspektu nurodyta nuostata nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes byloje sprendžiamoje situacijoje nekalbama apie draudimo turėti Bausmių vykdymo kodekso 1 priede išvardytus daiktus pažeidimą. Todėl kolegija toliau dėl šios nuostatos nepasisako. Kaip jau buvo pažymėta, kitoje Taisyklių 174 punkto 1 pastraipos dalyje yra nurodyta, kad pataisos įstaigos direktorius įsakymu patvirtina tvarką, pagal kurią tikrinami, peržiūrimi, perklausomi ir laikomi nuteistiesiems perduodami ir perduoti kompaktiniai diskai ir skaitmeninės informacijos ir duomenų laikmenos.

Aiškinant šią aptariamos dalies nuostatą pažodžiui, akivaizdu, kad joje nėra išvardyti jokie nuteistiesiems adresuoti jų teisių apribojimai arba jų suvaržymai (šioje nuostatoje nenurodytas reikalaujamos patvirtinti tvarkos tikslas užtikrinti tam tikrų draudimų laikymąsi, o yra kalbama tik apie tam tikrų procedūrų nustatymą). Todėl kolegija daro išvadą, kad paminėtas Tvarkos 11.4 punkte nurodytas draudimas negali būti laikomas leistinu draudimu nei Taisyklių 174 punkto 1 pastraipos taikymo požiūriu, nei Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo prasme.

Iš to kyla išvada, kad šio draudimo nesilaikymas (jeigu jis ir būtų nustatytas neginčijamai) teisės taikymo požiūriu negali būti laikomas pažeidimu, už kurį jį padariusiam nuteistajam (pareiškėjui) gali būti skirta Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje numatyta nuobauda. Išvardytos aplinkybės ir byloje taikytinų teisės normų aiškinimo išvados yra pakankamos atsakovo 2012 m. kovo 9 d. nutarimu pareiškėjui paskirtą nuobaudą (uždraudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus) pripažinti nepagrįsta ir ją panaikinti.

Grįždama prie antrojo iš aukščiau iškeltų klausimų (klausimo, ar Teisingumo ministras Bausmių vykdymo kodekso 96 str. 2 d. taikymo požiūriu turėjo teisę perduoti jam suteiktą teisę nustatyti nuteistiesiems leistinų turėti daiktų techninius parametrus ir naudojimosi jais tvarką), kolegija, atsižvelgdama į pirmuoju klausimu pateiktus atsakymus, konstatuoja, kad Taisyklių 174 punkto 1 pastraipoje (nuostatose, kurios nėra siejamos su Bausmių vykdymo kodekso 1 priedu) nėra paminėto teisės perdavimo požymių, nes (kaip jau buvo pasakyta) joje kalbama tik apie tam tikrų procedūrų nustatymą. Todėl, kalbant apie byloje nagrinėjamos situacijos išsprendimą, atsakymas į šį klausimą nedarytų jokios įtakos išvadai dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos nepagrįstumo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė byloje taikytinas materialinės teisės normas. Todėl teismo priimtas sprendimas yra naikintinas, o pareiškėjo paduotas skundas tenkintinas (ABTĮ 143 str., 88 str. 2 p.).

Atsakydama į atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus dėl tolimesnio teisminio proceso pagrįstumo ir tikslingumo, kolegija, viena vertus, pažymi, kad asmens teisė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreiptis į teismą dėl savo pažeistos teisės gynimo negali būti saistoma arba kokiu nors būdu suvaržoma tikslingumo sumetimais (ABTĮ 3 str.). Antra vertus, teismas, spręsdamas tam tikro teisės akto (administracinio sprendimo) teisėtumo ir pagrįstumo klausimus, laiko aspektu vertina jį jo priėmimo metu. Be to, teismas, spręsdamas bylą, negali kvestionuoti į jį pasikreipusio asmens (pareiškėjo) pasirinkto savo pažeistos teisės gynimo būdo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti. Pareiškėjo A. B. skundą patenkinti ir panaikinti Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 2897 pareiškėjui paskirtą drausminę nuobaudą – uždrausti vieną mėnesį pirkti maisto produktus.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė