2022-06-22 Nr. AB-17816-3-61-3-00384-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-347-1047/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00384-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Beatos Martišienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Konrestas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Konrestas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimų dalių panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Konrestas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, ir Inspekcija) 2020 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. (21.222E) FR0682-415 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) sprendimo Nr. S-5(7-195/2020) (toliau – ir MGK sprendimas) dalis, kuriomis papildomai apskaičiuota 35 787 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) suma, nuo šios sumos apskaičiuotini delspinigiai ir bauda; 2) priteisti turėtas atstovavimo išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. VMI atliko Bendrovės PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. Patikrinimo metu Inspekcija, nustačiusi 3 pažeidimus, papildomai pareiškėjai apskaičiavo 47 236 Eur PVM sumą. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė pagal 2017 m. kovo 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir A. V. įsigijo 3 nekilnojamojo turto objektus (šešių kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 188 200 Eur, negyvenamąsias patalpas – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 15 500 Eur, 1/16 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaina – 10 000 Eur), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau kartu – ir Nekilnojamas turtas), už bendrą 213 700 Eur sumą (iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 206 200 Eur, iš A. V. – už 7 500 Eur). Atsiskaitymas už įsigytą nekilnojamąjį turtą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir A. V. įvykdytas 40 700 Eur grynaisiais pinigais iki sutarties sudarymo ir jos sudarymo metu bei 2017 m. kovo 28 d. Vilniaus kredito unijos suteikta 173 000 Eur paskola nekilnojamajam turtui įsigyti. Nekilnojamasis turtas Bendrovės vardu įregistruotas 2017 m. kovo 21 d., tačiau Nekilnojamojo turto pardavėja UAB „(duomenys neskelbtini)“, pažeisdama Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 79 straipsnio, 14 straipsnio 5 dalies nuostatas, Nekilnojamojo turto pardavimo sandorių neįformino PVM sąskaitomis faktūromis, pardavimo PVM nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ tik 2018 m. gruodžio 31 d. nekilnojamojo turto pardavimus įformino 3 PVM sąskaitomis faktūromis 206 200 Eur sumai. Bendrovė minėtas PVM sąskaitas faktūras apskaitė buhalterinės apskaitos registruose bei 2018 m. gruodžio mėn. PVM deklaracijoje atskaitė 35 787 Eur pirkimo PVM sumą.

2.2. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ analogiškus nekilnojamojo turto pardavimo sandorius vykdė bei formino ir su kitais juridiniais bei fiziniais asmenimis, gavusi apmokėjimą už parduotą nekilnojamąjį turtą (bendra suma – 1 481 425 Eur (iš šios sumos 257 107 Eur PVM), šių ūkinių operacijų neįformino PVM sąskaitomis faktūromis, pardavimo PVM deklaracijose nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo.

2.3. Pareiškėjas nesutiko su VMI ir MGK sprendimuose padaryta išvada dėl jo nesąžiningumo, t. y. galėjimo žinoti, jog pardavimo PVM pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras nebus sumokėtas į biudžetą. Pareiškėjas manė, kad Inspekcija nesurinko pakankamai faktinių duomenų, t. y. neįrodė, jog Bendrovė žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydama nekilnojamąjį turtą iš UAB „ (duomenys neskelbtini)“, ji dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiuose sandoriuose.

2.4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis niekada neginčijo fakto, jog jis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo susijusios bendrovės iki pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų pasikeitimo ir naujo direktoriaus paskyrimo. Būtent pasikeitus akcininkui ir juo tapus A. G., kuris tapo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, tarp bendrovių nebeliko jokio sąsajumo. Pareiškėjas tvirtino, kad Bendrovė niekaip per savo vadovus ar akcininkus negalėjo įtakoti naujo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko ir direktoriaus sprendimų, taip pat negalėjo žinoti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumokės pardavimo PVM į biudžetą pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurias gavusi Bendrovė įsitraukė į PVM atskaitą.

2.5. Pareiškėjas nurodė, kad pagal PVMĮ 79 straipsnio 1 dalį įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo privalo įforminti PVM sąskaita faktūra. Nagrinėjamu atveju apmokestinamasis asmuo UAB „ (duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą faktūrą išrašė tik 2018 m. gruodžio 31 d. Bendrovė negalėjo įtakoti PVM sąskaitos faktūros išrašymo iš karto po pirkimo-pardavimo notarinės sutarties įforminimo, nes namas, kuriame įsigijo butą (toliau – ir Namas), nebuvo priduotas valstybinei komisijai dėl nepabaigtų išorės fasado, inžinerinių tinklų pridavimo, bendrojo naudojimo patalpų vidaus apdailos neužbaigimo, nebuvo išpildyti privalomi priešgaisriniai reikalavimai. Pagal Bendrovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ rašytinį susitarimą, pridavus namą valstybinei komisijai, turėjo būti įformintas perdavimo priėmimo aktas ir išrašyta PVM sąskaita faktūra, kas ir buvo nedelsiant padaryta. Kadangi Bendrovė už įsigytą turtą PVM sąskaitą faktūrą gavo 2018 m. gruodžio 31 d., todėl, vadovaudamasi PVMĮ 64 straipsniu, atskaityti PVM galėjo tik už 2018 m. gruodžio mėnesį.

2.6. Pareiškėjas teigė, kad Inspekcija, neįsigilinusi į statybos procesus reglamentuojančius teisės aktus, padarė klaidingą išvadą dėl namo statybos pabaigimo. Pareiškėjo tvirtinimu, kadastrinėje byloje nurodytas namo baigtumas 100 proc. niekaip nepagrindžia jo baigtumo, nes kadastrinė byla yra tik vienas iš daugelio privalomų pateikti dokumentų, teikiant prašymą patvirtinti statybos baigtumą.

2.7. Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė, būdama atsargi ir rūpestinga, sudarė notarinį sandorį, įformino nuosavybę, apdraudė bei įkeitė įsigytą Nekilnojamąjį turtą bei suderino su pardavėju UAB „(duomenys neskelbtini)“ tolimesnius veiksmus – Namo pridavimo procedūrą, Nekilnojamų daiktų priėmimo-perdavimo momentą. Pareiškėjas pažymėjo, kad nekilnojamojo turto nuosavybės įregistravimas valstybinėje įmonėje (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ pagal galiojantį Civilinį kodeksą (toliau – ir CK) nėra įmanomas be pardavėjo formalaus turto perdavimo pirkėjui. Tik gavus Statybos užbaigimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2018 m. gruodžio 17 d., ir įregistravus jį VĮ „Registrų centras“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ visiškai įvykdė savo įsipareigojimus Bendrovei ir 2018 m. gruodžio 31 d. pasirašius perdavimo-priėmimo aktą Nr.11, išrašė PVM sąskaitas faktūras ir įteikė jas Bendrovei.

2.8. Pareiškėja teigė, kad 2019 m. balandžio 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla nėra susijusi su Nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimais. Bankroto iškėlimo momentu VMI nebuvo žinomi UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimai nedeklaruoti ir nesumokėti mokesčiai nuo parduoto Nekilnojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini). Be to, A. G. perėmė UAB „ (duomenys neskelbtini)“ valdymą nuo 2018 m. liepos 2 d., o bankroto byla iškelta 2019 m. balandžio 8 d.

2.9. Dėl VMI sprendime nurodytos aplinkybės, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. G. ar jo įgaliotas asmuo į VMI neatvyko ir buhalterinės apskaitos dokumentų mokestiniam tyrimui nepateikė, pareiškėjas pažymėjo, kad remiantis jo duomenimis, A. G. nuo 2019 m. vasario mėn. atlieka laisvės atėmimo bausmę, tačiau Inspekcija jokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus ir savininko paaiškinimų nepareikalavo ir neaišku, kodėl nebuvo deklaruotas pardavimo PVM bei nesumokėtas į valstybės biudžetą. Tai įrodo, kad VMI patikrinimo metu įrodymus dėl galimai nesąžiningo jo elgesio, kurį įrodinėjo patikrinimo metu, rinko ir naudojo tendencingai ir neobjektyviai. Pareiškėjas pažymėjo, kad, teikdamas pastabas, prašė apklausti A. G., tačiau Inspekcija, priimdama sprendimą, dėl šio prašymo nepasisakė.

2.10. Pareiškėjas taip pat teigė, kad UAB „ (duomenys neskelbtini)“ pardavimo sandoris, jei įmonė nebūtų turėjusi jokių įsipareigojimų, prieštarautų bet kokiai ekonominei logikai – ji parduota už 7 000 Eur, pirkėjui perduodant 192 300 Eur grynųjų pinigų. Akcijų pardavimo sandoris įvyko laikantis teisinio saugumo principo – A. G. žinojo apie visus mokestinius įsipareigojimus ir piniginių lėšų (192 300 Eur – 35 787 Eur = 156 513 Eur) tam tikrai turėjo pakakti. Šito fakto VMI patikrinimo metu netyrė. Inspekcijos teiginys, kad „pagal viešoje erdvėje esančią informaciją A. G. įvardijamas „talentingiausiu Lietuvos sukčiumi“, yra deklaratyvus, nes nei perduodant A. G. UAB „ (duomenys neskelbtini)“ dokumentus, pinigus, nei parduodant akcijas A. G., nebuvo apribotos jokios teisės, nėra nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkams ar vadovui buvo žinoma tokia informacija, kuri galėjo įtakoti mokestinių prievolių neįvykdymą.

2.11. Pareiškėjas pažymėjo, kad Inspekcija neneigia Bendrovės sandorio, kuriuo buvo įsigytas Nekilnojamas turtas. VMI nustatė, kad įsigytas nekilnojamas turtas naudojamas Bendrovės ekonominėje veikloje.

2.12. Pareiškėjas nurodė, kad tiek VMI, tiek MGK sprendimuose nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, kadangi šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į šioje nutartyje LVAT išplėstinės kolegijos išvadas, kad teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino / turi žinoti, kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamu atveju patikrinimo akte aiškiai suformuota Inspekcijos pozicija, jog Bendrovė žinojo, jog įsigydama nekilnojamą turtą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, ji dalyvauja sandoryje, susijusiame su prekių tiekėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktu sukčiavimu PVM srityje, nėra logiškai pagrįsta ir paaiškinta, nes Bendrovė, įsigydama Nekilnojamą turtą, sumokėjusi visą kainą ir negavusi PVM sąskaitos faktūros iš pardavėjo, negalėjo pasinaudoti PVM atskaita, o tą padarė tik, kai gavo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Taip pat atkreipė dėmesį, kad VMI sprendime šią poziciją niekuo nepagrįsdama pakeitė ir nurodė, kad Bendrovė, sudariusi notarinę sutartį dėl nekilnojamojo turto įsigijimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ žinojo, kad minėtas sandoris turi būti apskaitytas Bendrovės buhalterinėje apskaitoje, tačiau nesiėmė jokių priemonių, kad būtų išrašyta, gauta ir Bendrovės apskaitoje laiku apskaityta PVM sąskaita faktūra už įsigytą nekilnojamąjį turtą ir deklaruota įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Tokie Bendrovės veiksmai šiuo konkrečiu atveju vertintini kaip tikslinga veikla siekiant padėti išvengti su PVM susijusių prievolių susijusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“, kas, mokesčių administratoriaus nuomone, patenka į nesąžiningumo sąvoką PVM prasme.

2.13. Pasak pareiškėjo, Inspekcijos konstatuotos aplinkybės, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingi asmenys elgėsi neatsakingai, tokiu elgesiu sąmoningai vengė iš nekilnojamojo turto sandorių kylančios mokestinės prievolės, leidžia daryti išvadą, kad Bendrovės kaltės šiuo atveju neegzistuoja ir ji neturi būti atsakinga už kitos bendrovės akcininko ir direktoriaus veiksmus. Pagal CK 2.87 straipsnio 1 dalį juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, tokių veiksmų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko ir direktoriaus tikėjosi ir pareiškėjas.

2.14. Pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į patikrinimo akte cituojamą LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013, kurioje, be kita ko, cituojamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimas, kad mokesčių mokėtojui, kuris nežino, kad dalyvauja mokesčių sukčiavime, ir kuris elgdamasis rūpestingai negali to žinoti, negali būti ribojama teisė į atskaitą tik todėl, kad paaiškėjo tiekėjo nesąžiningumas. Pareiškėjas teigė, kad jo rūpestingumą ir atsakingą elgesį įrodo aukščiau nurodyti jo veiksmai.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime VMI nurodė, kad:

3.1. VMI atliko pareiškėjo 2018 m. sausio 1 d.–2019 m. birželio 30 d. laikotarpio PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė 2020 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-358 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo metu, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 9 dalies nuostatas, nes įsigydama nekilnojamąjį turtą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pirkimo PVM įtraukdama į atskaitą, žinojo (turėjo galimybę žinoti) jog dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, kad pardavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM į biudžetą nesumokės, todėl prarado teisę į 35 787 Eur PVM atskaitą.

3.2. Cituodamas ESTT bei LVAT praktiką, atsakovas paaiškino, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba; 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos.

3.3. Atsakovas pažymėjo, kad remiantis Teisingumo Teismo praktika, norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo/turėjo žinoti, jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/turėjo žinoti apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta.

3.4. VMI nurodo, kad pagal PVMĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio PVMĮ nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas. PVMĮ 79 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes. PVMĮ 14 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad prekių tiekimo atveju, nurodytu PVMĮ 4 straipsnio 2 dalyje, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai prekės perduodamos. Pagal PVMĮ 4 straipsnio 2 dalį prekių tiekimu taip pat laikomas prekių perdavimas pagal nuomos sutartį ar kitą sutartį, kuri numato atlyginimo už perduodamas prekes atidėjimą ir (arba) atlyginimą dalimis, jeigu pagal sandorio sąlygas asmeniui, kuriam prekės perduotos, perduodama didžioji dalis rizikos ir naudos, susijusios su turto nuosavybe, ir numatytas turto nuosavybės perdavimas. Šiuo atveju PVM mokėtojui prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai prekės perduodamos.

3.5. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai, būdami susiję asmenys, dalyvavo tiek pareiškėjo, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje ir žinojo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. kovo 20 d. nekilnojamojo turto pardavimo neįformino PVM sąskaita faktūra, 2017 m. kovo mėn. PVM deklaracijoje nedeklaravo nekilnojamojo turto sandorio, nedeklaravo ir nesumokėjo pardavimo PVM į biudžetą laiku, taip pat turėjo realias galimybes žinoti, kad pardavimo PVM į biudžetą nebus sumokėtas ir pagal 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija BUS Nr. 0000000116, PVM sąskaitą faktūrą Serija BUS Nr. 0000000117 bei PVM sąskaitą faktūrą Serija BUS Nr. 0000000118, todėl Inspekcija padarė išvadą, kad Bendrovė žinojo, jog sandoriai, kuriais remiamasi siekiant pagrįsti teisę į PVM atskaitą, susiję su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekamu sukčiavimu PVM srityje. Atsižvelgiant į minėtas bylos aplinkybes, VMI Patikrinimo akte konstatavo, jog pareiškėjo deklaruota 35 787 Eur pirkimo PVM atskaita negalima.

3.6. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ ginčo nekilnojamojo turto perdavimas jai įvykdytas tik 2018 m. gruodžio 31 d., tą pačią dieną išrašius ir pateikus ginčo PVM sąskaitas faktūras, jog vėlesnis nekilnojamojo turto tiekimas įvykdytas dėl pastato statybos užbaigimo 2018 m. gruodžio mėn., Inspekcija nurodė, kad pritaria MGK sprendimo argumentams, jog prievolė apskaičiuoti ir mokėti pardavimo PVM nesietina su naujo pastato, statinio statybos užbaigimu bei pridavimu 100 proc.

3.7. Atsakydamas į skundo teiginius, kad pareiškėjas negalėjo žinoti apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sukčiavimą PVM srityje, nes sukčiaujama buvo dėl nesąžiningų ir savanaudiškų A. G. kėslų, turint iš anksto numatomą tikslą ir motyvus sukčiauti, nesumokant valstybei mokesčių, VMI pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2017 m. kovo 20 d. notariškai įforminusi Nekilnojamojo turto pardavimo sandorį, turėjo prievolę šį turto tiekimą įforminti ir PVM sąskaita faktūra, taip pat prievolę deklaruoti ir sumokėti iš sandorio gautų pajamų pardavimo PVM, tačiau to nepadarė. Vadinasi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dar iki jos akcijų perleidimo A. G. momento sukčiavo PVM.

3.8. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manė, kad mokesčių administratorius ir MGK išsamiai ir motyvuotai išdėstė savo ginčijamų sprendimų dalis, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2021 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Konrestas“ skundą tenkino iš dalies. Teismas pakeitė Sprendimo ir MGK sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui UAB „Konrestas“ nuo apskaičiuotos 35 787 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumos paskirta 10 736,10 Eur (30 proc. dydžio) pridėtinės vertės mokesčio bauda ir skyrė pareiškėjui 3 758,70 Eur (10 proc. dydžio) pridėtinės vertės mokesčio baudą, kitą dalį skundo atmetė. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo VMI pareiškėjo naudai 111,39 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas, remdamasis rašytiniais įrodymais, nustatė, kad:

5.1. VMI atliko pareiškėjo 2018 m. sausio 1 d.–2019 m. birželio 30 d. laikotarpio PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą. Patikrinimo akte nustatyta, kad pareiškėja pažeidė PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 9 dalies nuostatas, nes įsigydama nekilnojamąjį turtą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pirkimo PVM įtraukdama į atskaitą, žinojo (turėjo galimybę žinoti), jog dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, kad pardavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM į biudžetą nesumokės, todėl prarado teisę į 35 787 Eur PVM atskaitą. Pareiškėjas, pažeisdamas PVMĮ 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, į PVM atskaitą įtraukė ir PVM deklaracijoje deklaravo 11 440 Eur atskaitomo pirkimo PVM už įsigytą lengvąjį automobilį (11 336 Eur) ir už lengvojo automobilio nuomą (104 Eur). Nustatyta, kad automobilis nebuvo įsigytas perpardavimui, nuomos paslaugoms, ar keleivių pervežimo už atlygį paslaugoms teikti. Bendrovė, pažeisdama PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostatas, į PVM atskaitą įtraukė ir PVM deklaracijoje deklaravo 9 Eur pirkimo PVM už įsigytas prekes, kurios nebuvo skirtos naudoti Bendrovės PVM apmokestinamai veiklai. VMI pareiškėjui Patikrinimo aktu papildomai apskaičiavo 47 236 Eur (35 787 Eur + 11 440 Eur + 9 Eur) PVM. Pareiškėjas VMI pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto.

5.2. VMI, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir pareiškėjo pastabas, 2020 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. (21.222E) FR0682-415 patvirtino Patikrinimo aktą, t. y. patvirtino 47 236 Eur PVM, bei, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 97 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui apskaičiavo 4 154,15 Eur PVM delspinigių. Be to, vadovaudamasis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius pareiškėjui skyrė 30 proc. dydžio 14 170 Eur PVM baudą.

5.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu VMI sprendimu, pateikė skundą MGK, kuri 2021 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. S-5(7-195/2020) nusprendė: patvirtinti VMI 2020 m. spalio 26 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222E) FR0682-415 nurodymus pareiškėjai sumokėti į biudžetą 35 787 Eur PVM ir su juo susijusius delspinigius ir baudą; panaikinti VMI 2020 m. spalio 26 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222E) FR0682-415 dalies nurodymus pareiškėjai sumokėti į biudžetą 11 336 Eur PVM bei su juo susijusius delspinigius ir baudą bei pareiškėjos skundą šioje dalyje perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

5.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI ir MGK sprendimų dalimis, kuriomis papildomai apskaičiuota 35 787 Eur PVM suma, nuo šios sumos apskaičiuoti delspinigiai ir skirta bauda, pateikė skundą teismui.

6. Nagrinėdamas bylą teismas nustatė, kad pagal vienintelės pareiškėjo akcininkės S. S. 2017 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 2017/03/01 nuspręsta pirkti nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. šešių kambarių butą, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vertė – 188 200 Eur, negyvenamąsias patalpas – garažą, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vertė – 15 500 Eur ir 1/16 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vertė – 10 000 Eur. Tuo pačiu sprendimu pareiškėjo akcininkė S. S. įgaliojo Bendrovės direktorių R. K. (R. K.) atstovauti Bendrovę pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, paskolos sutartį ir kitus susijusius dokumentus, pasirašant vekselius, hipotekos sandorį, pakeitimus ir visus susijusius dokumentus.

7. Tarp Bendrovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. kovo 20 d. buvo sudaryta notarinė buto, garažo (bokso) ir žemės dalies pirkimo–pardavimo sutartis Nr. AR-1388, remiantis kuria Bendrovė (pirkėjas), atstovaujama direktoriaus R. K. (R. K.), iš pardavėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamo A. V., ir pardavėjos A. V., kaip fizinio asmens, įsigijo 3 nekilnojamojo turto objektus, esančius adresais: (duomenys neskelbtini), už bendrą 213 700 Eur kainą, t. y.: 653/871 žemės sklypo dalį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijo iš A. V. už 7 500 Eur, 218/871 žemės sklypo dalį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 500 Eur, patalpą–butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu (duomenys neskelbtini), įsigijo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 188 200 Eur, bendras plotas 121,30 kv. m, vidutinė rinkos vertė – 115 000 Eur, negyvenamąją patalpą – garažą (boksą) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu (duomenys neskelbtini), įsigijo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 15 500 Eur, bendras plotas 70,63 kv. m, vidutinė rinkos vertė – 13 900 Eur. Atsiskaitymas už įsigytą nekilnojamąjį turtą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir A. V. įvykdytas 40 700 Eur grynaisiais pinigais iki sutarties sudarymo ir jos sudarymo metu bei 2017 m. kovo 28 d. Vilniaus kredito unijos suteikta 173 000 Eur paskola nekilnojamojo turto įsigijimui.

8. VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre pagal 2017 m. kovo 20 d. notarinę pirkimo-pardavimo sutartį Nr. AR-1388 įsigytas nekilnojamasis turtas pareiškėjo nuosavybės teise įregistruotas 2017 m. kovo 21 d., tačiau nekilnojamojo turto pardavimo PVM sąskaitos faktūros UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įformintos 2018 m. gruodžio 31 d. Visos PVM sąskaitos faktūros pasirašytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. G. ir pareiškėjo komercijos direktoriaus J. V.. Pareiškėjas minėtas 2018 m. gruodžio 31 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautas PVM sąskaitas faktūras už nekilnojamąjį turtą apskaitė buhalterinės apskaitos registruose, gautų PVM sąskaitų faktūrų registruose ir 35 787 Eur pirkimo PVM sumą įtraukė į atskaitomo pirkimo PVM sumą 2018 m. gruodžio mėn. PVM deklaracijoje.

9. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2017 m. kovo 20 d. sutartį pardavusi ir realiai perdavusi pareiškėjai 3 nekilnojamojo turto objektus, šių ūkinių operacijų neįformino PVM sąskaitomis faktūromis, neapskaičiavo ir 2017 m. kovo mėn. PVM deklaracijoje nedeklaravo iš šių operacijų gautų apmokestinamųjų pajamų ir pardavimo PVM, nesumokėjo pardavimo PVM į valstybės biudžetą, tuo pažeisdama PVM įstatymo 14 straipsnio 5 dalies, 79 straipsnio reikalavimus.

10. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog atitinkama ūkinė operacija realiai įvyko, jog pareiškėjas už nekilnojamojo turto objektus sumokėjo atitinkamas prekių (daiktų) įsigijimo bei PVM sumas, taip pat dėl kitų mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjas kelia ginčą dėl mokesčių administratoriaus pripažinimo jį buvus nesąžiningu, t. y. jog Bendrovė žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydama nekilnojamąjį turtą iš UAB „(duomenys neskelbtini)”, jis dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiuose sandoriuose. Bendrovė neginčija fakto, jog ji ir UAB „(duomenys neskelbtini)” buvo susijusios įmonės, tačiau tik iki UAB „(duomenys neskelbtini)” akcininkų pasikeitimo ir naujo direktoriaus paskyrimo.

11. Teismas, remdamasis PVMĮ 14 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, 32 straipsnio 1 dalimi, 79 straipsnio 2 dalies nuostatomis, konstatavo, kad prievolė apskaičiuoti ir mokėti pardavimo PVM nesietina su naujo pastato, statinio statybos užbaigimu bei pridavimu 100 proc, todėl atmetė pareiškėjo argumentus dėl pastato užbaigimo, statybos procesus reglamentuojančių teisės aktų nevertinimo. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju prievolės apskaičiuoti pardavimo PVM atsiradimo momentui šios aplinkybės reikšmės neturi.

12. Teismas nustatė, kad pagal VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenis, pastato, kurį statė UAB „(duomenys neskelbtini)“, statybos pradžios metai – 2014, pabaigos metai – 2017, naujo pastato įregistravimo pagrindas: 2017 m. sausio 23 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ir Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2018 m. gruodžio 17 d. išduotas statybos užbaigimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini).

13. Teismas teigė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina mokesčių administratoriaus išvadą, kad nekilnojamuoju turtu pareiškėjas disponavo nuo 2017 m. kovo 20 d. sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, o ne nuo 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų ir priėmimo-perdavimo aktų įforminimo. 2017 m. kovo 20 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyta, kad šalių susitarimu perkamas turtas yra perduodamas pareiškėjai šalims pasirašant šią sutartį, kuri taip pat laikoma priėmimo-perdavimo aktu. Bendrovės komercijos direktorius J. V. 2020 m. vasario 28 d. Inspekcijai pateiktame paaiškinime nurodė, jog buto nuosavybės teisė realiai perėjo nuo sutarties pasirašymo ir notaro patvirtinimo, nors teisiškai nebuvo įformintas perdavimas dėl nebaigtos namo statybos. Aplinkybę, kad pareiškėjas nekilnojamuoju turtu disponavo nuo 2017 m. kovo 20 d., patvirtina ir tai, kad Bendrovė buhalterinės apskaitos registruose nuo 2017 m. lapkričio 30 d. apskaito komunalinių paslaugų išlaidas pagal gautas PVM sąskaitas faktūras iš komunalinių paslaugų tiekėjų. Be to, pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad pagal 2017 m. rugpjūčio 15 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Bendrovės įsigytas butas buvo išnuomotas. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad dėl nebaigtų namo įrengimo darbų taikė nuolaidą nuomos kainai. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad bendrovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ apdraudė įsigytą nekilnojamąjį turtą būsto draudimu laikotarpiui nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki 2023 m. kovo 26 d.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai, kad jis negalėjo įtakoti naujojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko ir direktoriaus A. G. veiksmų ir sprendimų, taip pat negalėjo žinoti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)” nesumokės pardavimo PVM į biudžetą pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, yra nepagrįsti.

15. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ sukčiavo PVM srityje jau sandorio su pareiškėju sudarymo metu. Kaip jau minėta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2017 m. kovo 20 d. sutartį pardavusi ir realiai perdavusi Bendrovei tris nekilnojamojo turto objektus, šių ūkinių operacijų neįformino PVM sąskaitomis faktūromis, neapskaičiavo ir 2017 m. kovo mėn. PVM deklaracijoje nedeklaravo iš šių operacijų gautų apmokestinamųjų pajamų ir pardavimo PVM, nesumokėjo pardavimo PVM į valstybės biudžetą. Mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai taip pat patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. kovo 20 d., 2017 m. rugpjūčio 22 d. ir laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. gegužės 7 d. sudarė 12 notarinių pirkimo-pardavimo sutarčių dėl nekilnojamojo turto (naujų butų su žemės sklypais, garažų, pagalbinių patalpų) pardavimų, kurių bendra vertė – 1 481 425 Eur (1 224 318,18 Eur + 257 106,82 Eur PVM), tačiau šių pardavimų atitinkamų laikotarpių PVM deklaracijose nedeklaravo ir PVM į biudžetą nesumokėjo, PVM sąskaitas faktūras pirkėjams išrašė 2018 m. gruodžio 31 d. ir 2019 m. sausio 11 d.

16. Teismas nustatė, kad Inspekcija pagal 2019 m. sausio 15 d. užduotį atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinį tyrimą dėl nedeklaruotų nekilnojamojo turto pardavimo sandorių. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. G. ar jo įgaliotas asmuo į VMI neatvyko ir buhalterinės apskaitos dokumentų mokestiniam tyrimui nepateikė.

17. Taip pat nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus UAB „Eksmokumas“ įgaliotas asmuo A. K. pagal Inspekcijos 2019 m. balandžio 11 d. pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.222) FR0687-359 2019 m. gegužės 30 d. pateikė patikslintas 2017 m. kovo mėn., 2017 m. rugpjūčio mėn., 2018 m. vasario mėn., 2018 m. kovo mėn., 2018 m. balandžio mėn., 2018 m. gegužės mėn., 2018 m. gruodžio mėn., 2019 m. sausio mėn. PVM deklaracijas, kuriose papildomai deklaravo 257 107 Eur pardavimo PVM, tačiau į biudžetą pardavimo PVM nėra sumokėtas. Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (MAIS) duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. kovo 27 d. turėjo 316 581,28 Eur nepriemoką.

18. Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtino, kad Bendrovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai tarpusavyje giminystės ryšiais susiję asmenys. Nekilnojamojo turto sandorio sudarymo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovavo A. V., o Bendrovės sprendimą įsigyti nekilnojamąjį turtą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priėmė Bendrovės akcininkė S. S. (A. V. motina). Nors Bendrovės vadovu notarinio sandorio sudarymo metu buvo R. K. (R. K.), tačiau nustatyta, kad jis Bendrovės vadovu buvo paskirtas tik tris mėnesius (nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. gegužės 8 d.), iki jo paskyrimo Bendrovės vadove buvo A. V., po jos – S. S., nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. kovo 12 d. J. V. (A. V. sutuoktinis), o 2020 m. kovo 12 d. vadove vėl paskirta A. V..

19. Teismas nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 100 proc. akcijų 2018 m. rugsėjo 28 d. parduota A. G.. Remiantis SODROS duomenimis mokesčių administratorius nustatė, kad A. G. buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d. Pagal 2018 m. birželio 2 d. įsakymą A. G. nuo 2018 m. liepos 2 d. buvo paskirtas laikinai eiti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas, tačiau jau 2018 m. birželio 2 d. jam buvo perduoti buhalterinės apskaitos dokumentai už laikotarpį iki 2018 m. birželio 2 d., antspaudas, banko prisijungimas, įmonės ir tuo pačiu Z. L. elektroninis parašas, grynieji pinigai. Tai patvirtina 2018 m. birželio 2 d. Piniginių lėšų inventorizacijos aktas Nr. 18/1 ir bylų (dokumentų) perdavimo aktas Nr. 18-1, kuriuose A. G. nurodomas kaip laikinai einantis direktoriaus pareigas.

20. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad po UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų perleidimo A. G., šiai bendrovei 2019 m. balandžio 9 d. buvo iškelta bankroto byla.

21. Apibendrinęs nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų visumą, teismas darė išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingi asmenys – atstovai A. V., J. V., Z. L., gavę pajamas už nekilnojamojo turto pardavimą, nedeklaruodami ir nesumokėdami į valstybės biudžetą PVM nuo gautų apmokestinamųjų pajamų, sukčiavo. Jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų laiku vykdžiusi savo mokestines prievoles, būtų išrašiusi PVM sąskaitas faktūras teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, visos mokestinės prievolės būtų atsiradusios dar iki akcijų pardavimo A. G.. A. G. įdarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ aplinkybės ir bankroto bylos iškėlimas iš karto po to, kai buvo perleistos bendrovės akcijos, taip pat patvirtina sąmoningą UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovų siekį išvengti PVM mokestinių prievolių, kylančių iš nekilnojamojo turto pardavimo bei atsakomybės už šių prievolių neįvykdymą valstybės biudžetui.

22. Nustatyta aplinkybė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sukčiavo PVM srityje jau sandorio su pareiškėju sudarymo metu, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai, būdami susiję asmenys, dalyvaudami šių bendrovių veikloje, žinojo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. kovo 20 d. nekilnojamojo turto pardavimo neįformino PVM sąskaita faktūra, 2017 m. kovo mėn. PVM deklaracijoje nedeklaravo nekilnojamojo turto sandorio, nedeklaravo ir nesumokėjo pardavimo PVM į biudžetą laiku. Tai žinodamas, pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad PVM sąskaita faktūra už įsigytą nekilnojamąjį turtą būtų išrašyta, gauta ir laiku apskaityta bei deklaruota įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Tokie pareiškėjo veiksmai pagrįstai mokesčių administratoriaus įvertinti kaip tikslinga veikla, siekiant padėti išvengti su PVM susijusių prievolių susijusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“, kas pagal teismų praktiką PVM prasme laikoma nesąžiningu mokesčių mokėtojo elgesiu.

23. Taip pat byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas taip pat turėjo realias galimybes žinoti, jog pardavimo PVM į biudžetą nebus sumokėtas ir pagal 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija BUS Nr. 0000000116, PVM sąskaitą faktūrą serija BUS Nr. 0000000117 bei PVM sąskaitą faktūrą serija BUS Nr. 0000000118. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šios informacijos reikalavo, ji jam buvo suteikta ar ne. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad Inspekcija privalėjo apklausti A. G. dėl priežasčių, kodėl nesumokėtas PVM į valstybės biudžetą, atmestini, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ sukčiavimas PVM srityje yra nustatytas dar iki A. G. tapo šios bendrovės akcininku ir direktoriumi.

24. Galimybę sužinoti apie PVM nepriemoką užtikrina ir MAĮ 38 straipsnio 2 dalies 3–4 punktai, kuriuose įtvirtinta, kad paslaptyje nelaikoma mokesčių mokėtojo – juridinio asmens –sumokėtų (įskaitytų) mokesčių suma bei mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos suma. Pareiškėjo neveikimas negali būti vertinamas niekaip kitaip kaip tik nesąžiningas elgesys, siekiant susigrąžinti PVM, žinant, kad PVM mokestis pagal kontrahento išrašytas PVM sąskaitas faktūras nėra sumokėtas.

25. Nustačius UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokėjimą į biudžetą ginčo PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM ir, kad pareiškėjas, žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog pardavimo PVM į biudžetą nebus sumokėtas, pareiškėjas praranda teisę į pirkimo PVM atskaitą pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, todėl būtent dėl šių nustatytų faktinių aplinkybių pareiškėjui kyla prievolė į biudžetą sumokėti PVM.

26. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, remdamasis aptartų teisės normų sistemine analize, vadovaudamasi LVAT ir ESTT praktika, darė išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, įgalinančias pripažinti pareiškėją sudarant sandorį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvus nesąžininga, jai pagrįstai apskaičiuota 35 787 PVM mokėtina suma.

27. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas laiku nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą PVM, todėl jam pagrįstai apskaičiuoti PVM delspinigiai.

28. Dėl pareiškėjui pritaikytos 30 proc. PVM baudos, kurios suma siekia 10 736,10 Eur, teismas pabrėžė, kad buvo nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi), o sunkinančia aplinkybe laikyta tai, kad mokesčių mokėtojas elgėsi nesąžiningai ir tapo sukčiaujančio pardavėjo bendrininkas. Taigi, nagrinėjamu atveju kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė vertintas pažeidimo padarymo būdas.

29. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nuo 2019 m. sausio 2 d. įsigaliojusią naują MAĮ 140 straipsnio redakciją ir jo 4 dalį bei 142 straipsnį, sprendė, kad pažeidimo padarymo būdas (nesąžiningumas) neturėtų būti kvalifikuojamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir neturėtų daryti įtakos mokesčių mokėtojui skiriamos baudos dydžiui. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad Inspekcija nepagrįstai paskyrė pareiškėjui 30 proc. PVM baudą, nes nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi), dėl kurios byloje nėra ginčo, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Be to, teismas pažymėjo, jog vertinant pažeidimo pobūdį svarbu tai, kad šioje byloje mokesčio mokėtojo sudarytas sandoris buvo realus, sudarytame dokumente neiškreiptos tikrosios aplinkybės, ūkinė operacija nebuvo slepiama, iš turimų dokumentų buvo galima atsekti įvykių eigą, kas sudarė galimybes mokesčių administratoriui nustatyti pažeidimą ir siekti, kad dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumokėto PVM neatsirastų žala biudžetui, t. y. jį sumokėtų Bendrovė. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad Bendrovė priskaičiuoto PVM nesumokės, taigi buvo padarytas pažeidimas, kurio žala administravimo priemonėmis yra atitaisoma. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjai skirtina 10 proc. dydžio PVM bauda, kuri sudaro 3 578,70 Eur (35 787 Eur x 10 proc.).

30. Teismas, atsižvelgęs į patenkintų reikalavimų dalį, pareiškėjui iš atsakovo priteisė 111,39 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. 31. Pareiškėjas UAB „Konrestas“ teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą panaikinti VMI ir MGK sprendimų dalis, kuriomis papildomai apskaičiuota 35 787 Eur PVM mokesčio suma, nuo šios sumos apskaičiuoti delspinigiai ir bauda. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti atstovavimo išlaidas.

32. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

32.1. Pareiškėjas niekada neginčijo fakto, kad UAB „Konrestas“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo susijusios bendrovės iki pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų pasikeitimo ir naujo direktoriaus paskyrimo. Pasikeitus akcininkui ir A. G. tapus UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi tarp bendrovių nebeliko jokio sąsajumo. Bendrovė niekaip per savo vadovus ar akcininkus negalėjo įtakoti naujo akcininko ir direktoriaus A. G. sprendimų, taip pat negalėjo žinoti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumokės pardavimo PVM į biudžetą pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurias Bendrovė gavusi įsitraukė į PVM atskaitą.

32.2. UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitos faktūros neišrašė iš karto po pirkimo pardavimo notarinės sutarties įforminimo, nes Namas nebuvo priduotas valstybinei komisijai dėl nepabaigtų išorės fasado, inžinerinių tinklų pridavimo, bendrojo naudojimo patalpų vidaus apdailos neužbaigimo, nebuvo išpildyti privalomi priešgaisriniai reikalavimai ir pagal Bendrovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ rašytinį susitarimą, pridavus Namą valstybinei komisijai, turėjo būti įformintas buto perdavimo priėmimo aktas ir išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kas ir buvo nedelsiant padaryta. Pirkimo PVM įtraukimą į PVM atskaitą reglamentuoja PVMĮ 64 straipsnis, o Bendrovė už įsigytą turtą PVM sąskaitą faktūrą gavo įformintą 2018 m. gruodžio 31 d., todėl, vadovaujantis PVMĮ 64 straipsnio nuostatomis ir atskaityti PVM galėjo tik už 2018 m. gruodžio mėn. Nekilnojamojo registro duomenų išrašas patvirtina, kad Namas nebuvo priduotas ir statybos užbaigimo aktas nebuvo išduotas statytojui, todėl galėjo iškilti tokių aplinkybių, dėl kurių Namo pridavimas galėjo nebūti baigtas niekada. Pareiškėjas pažymi, kad tokia pati situacija buvo ir su kitais UAB „(duomenys neskelbtini)“ butais, esančiais Name ir parduotais nesusijusiems asmenims.

32.3. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į Bendrovės argumentus, kodėl nebuvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes kiekvieno protingo verslininko siekis yra gauti tinkamos kokybės daiktą, kuris atitiktų pilnai tokiam daiktui keliamus reikalavimus, Bendrovės siekis buvo, kad Namas buvo priduotas, o tai atlikus turėjo būti pasirašytas ir buvo tai padaryta, nekilnojamojo turto priėmimo ir perdavimo aktas, išrašytos PVM sąskaitos faktūros už parduotus daiktus.

32.4. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl statinio statybos užbaigimo ir teigia, kad susidarytų situacija, jog statytojas parduodamas nebaigtame statyti gyvenamajame name pardavęs atskirus butus niekaip nebūtų įpareigotas pabaigti statybą priduoti gyvenamąjį namą valstybinei komisijai. Pareiškėjas tvirtina, kad nors sudarytoje notarinėje sutartyje nurodyta, kad nekilnojamojo turto vienetai yra perduoti, tačiau tai buvo padaryta tik dėl to, kad būtų įmanoma gauti paskolą iš kredito įstaigos, įregistruoti nuosavybę ir hipoteką. Šiuos veiksmus Bendrovė atliko, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistravo Namo baigtumą, atskiru dokumentu perdavė Bendrovei nekilnojamus daiktus, atitinkančius tokių daiktų kokybę.

32.5. Pareiškėjas nesutinka su VMI išvadomis, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sukčiavo PVM srityje jau sandorio su pareiškėju sudarymo metu. Pareiškėjas pažymi, kad VMI net nepasistengė apklausti A. G., kuris, pareiškėjo duomenimis, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Tokie faktai įrodo, kad Inspekcija patikrinimo metu įrodymus, dėl galimai nesąžiningo Bendrovės elgesio, kurį įrodinėja mokestinio ginčo metu, rinko ir naudojo tendencingai ir neobjektyviai, nes nesiėmė jokių priemonių paimti paaiškinimą iš A. G. dėl UAB „ (duomenys neskelbtini)“ įsigijimo aplinkybių, nekilnojamojo turto pardavimo sandorių. Inspekcija, pažeisdama vieną iš pagrindinių jos uždavinių – padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas (MAI 19 str. 1 d. 1 p.), iš esmės pasirinktinai ir autonomiškai nuo reikšmingų bylos aplinkybių išskyrė ir analizavo tik Bendrovei nepalankias aplinkybes, neatsižvelgdama į jų reikšmę. Nors Bendrovė, teikdama pastabas, rašė dėl A. G. apklausos, Inspekcija, priimdama Sprendimą šiuo klausimu, nepasisakė ir jokių veiksmų nesiėmė, nors privalėjo ir turėjo tai padaryti, objektyviai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes.

32.6. Pareiškėjas pažymi, kad UAB „ (duomenys neskelbtini)“ pardavimo sandoris, jei Bendrovė nebūtų turėjusi jokių įsipareigojimų, prieštarautų bet kokiai ekonominei logikai – Bendrovė parduota už 7 000 Eur, pirkėjui perduodant 192 300 Eur grynųjų pinigų likutį, esantį Bendrovės kasoje. Akcijų pardavimo sandoris įvyko laikantis teisinio saugumo principo – A. G. žinojo apie visus mokestinius įsipareigojimus ir piniginių lėšų (192 300 Eur – 35 787 Eur = 156 513 Eur) tam tikrai turėjo pakakti atsiskaityti su visais kreditoriais. Pagal CK 2.81 straipsnį juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Pardavus UAB „ (duomenys neskelbtini)“ A. G. perėjo ir visi įsipareigojimai tinkamai vykdyti savo pareigas, rūpintis bendrovės interesais, tinkamai atstovauti bendrovę su fiziniai, juridiniais asmenis ir valstybinėmis institucijomis. A. G. turi fiduciarines pareigas UAB „ (duomenys neskelbtini)“, t. y. pareigas veikti bendrovės interesais ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia vadovo asmeninę atsakomybę, kuri šiuo metu perkelta Bendrovei panaikinant atskaitą į PVM. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo metu perduotų grynųjų pinigų pakako visų įsipareigojimų įvykdymui. Šito fakto Inspekcija patikrinimo metu netyrė.

32.7. Faktinės aplinkybės, nurodytos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A602-705/2013, iš esmės skiriasi su šio mokestinio ginčo metu nustatytų aplinkybių. Priešingai nei cituojamoje byloje, Bendrovė nežinojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sunkios finansinės padėties. Nagrinėjamu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimo pardavimo momentu nekilo jokių abejonių dėl šios bendrovės mokumo, o įsigijus akcijas kitam asmeniui, Bendrovė niekaip negalėjo įtakoti naujojo akcininko ir direktoriaus sprendimų, nes, kaip yra nurodoma Inspekcijos sprendime, jam buvo perduotos visos piniginės lėšos, buhalterinės apskaitos dokumentai, banko prisijungimai ir t.t.

32.8. Įrodinėjimo principas, mokesčių administratoriui neigiant mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą, suponuoja jo pareigą tai pagrįsti. Bendrovė nesutinka su teiginiais dėl nesąžiningo elgesio, nes Inspekcija nesurinko pakankamai faktinių duomenų, t. y. neįrodė, jog Bendrovė žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydama nekilnojamąjį turtą iš UAB „ (duomenys neskelbtini)“, ji dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiuose sandoriuose. Inspekcija vienapusiškai ir šališkai surinko argumentus dėl galimo Bendrovės sukčiavimo, tačiau visai nevertino UAB „(duomenys neskelbtini)“ naujojo akcininko ir direktoriaus A. G. veiksmų, o pirmos instancijos teismas šių Bendrovės argumentų nevertino ir juos neatsižvelgė.

33. Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

34. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

34.1. Atsakovas atsiliepime dėsto mokestinio patikrinimo metu nustatytas ir ankstesniuose procesiniuose dokumentuose aptartas aplinkybes.

34.2. Atsakovas pabrėžia, kad Bendrovės pateikti 2018 m. gruodžio 31 d. įforminti perdavimo-priėmimo aktai prieštarauja mokestinio patikrinimo metu nustatytoms aplinkybėms – nekilnojamuoju turtu Bendrovė disponavo nuo 2017 m. kovo 20 d. sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties, o ne nuo 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų ir priėmimo-perdavimo aktų įforminimo.

34.3. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. kovo 20 d., 2017 m. rugpjūčio 22 d. ir 2018 m. vasario 15 d.–2018 m. gegužės 7 d. laikotarpiu sudarė 12 notarinių pirkimo-pardavimo sutarčių dėl nekilnojamojo turto (naujų butų su žemės sklypais, garažų, pagalbinių patalpų) pardavimų, kurių bendra vertė – 1 481 425 Eur (1 224 318,18 Eur + 257 106,82 Eur PVM), tačiau šių pardavimų atitinkamų laikotarpių PVM deklaracijose nedeklaravo ir PVM į biudžetą nesumokėjo, PVM sąskaitas faktūras pirkėjams išrašė 2018 m. gruodžio 31 d. ir 2019 m. sausio 11 d.

34.4. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2019 m. balandžio 8 d. iškelta bankroto byla. UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus UAB „Eksmokumas“ įgaliotas asmuo A. K. pagal VMI 2019 m. balandžio 11 d. pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.222) FR0687-359 2019‑05‑30 pateikė patikslintas 2017 m. kovo mėn., 2017 m. rugpjūčio mėn., 2018 m. vasario mėn., 2018 m. kovo mėn., 2018 m. balandžio mėn., 2018 m. gegužės mėn., 2018 m. gruodžio mėn., 2019 m. sausio mėn. PVM deklaracijas, kuriose papildomai deklaravo 257 107 Eur pardavimo PVM, tačiau į biudžetą PVM nėra sumokėtas. VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (MAIS) duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. kovo 27 d. turi 316 581,28 Eur nepriemoką.

34.5. Atsakovas pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, kad A. G. dar nepradėjus eiti direktoriaus pareigų buvo perduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai, antspaudas, didelės vertės (192 300 Eur) grynieji pinigai, banko prisijungimas, įmonės ir tuo pačiu Z. L. elektroninis parašas. Tai padaryta net nepasidomėjus šio asmens reputacija, patikimumu, išsilavinimu.

34.6. Viešoje internetinėje erdvėje yra pakankamai informacijos apie A. G. publikuojamos dar iki A. G. paskyrimo l.e.p. direktoriaus pareigoms ir įdarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią A. G. įvardijamas „talentingiausiu Lietuvos sukčiumi“. Taigi priimant A. G. į darbą bei perduodant jam disponavimą tokiais svarbiais UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentais, banko prisijungimais, el. parašais, didelės vertės pinigais, tuo pačiu įsipareigojimus nekilnojamojo turto pirkėjams, įsipareigojimus valstybės biudžetui (nedeklaruotas ir nesumokėtas nekilnojamojo turto pardavimo PVM, kuris turėjo būti deklaruotas ir sumokėtas perleidus nekilnojamąjį turtą, t. y. 2017 m. kovo mėn., 2017 m. rugpjūčio mėn., 2018 m. vasario mėn.–2018 m. gegužės mėn.) UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingi asmenys elgėsi neatsakingai, tokiu elgesiu sąmoningai vengė iš nekilnojamojo turto sandorių kylančios mokestinės prievolės.

34.7. Atsižvelgdamas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinio tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes ir PVMĮ 79 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 1 ir 5 dalies nuostatų pažeidimus, atsakovas sprendžia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingi asmenys – atstovai A. V., J. V., Z. L., gavę pajamas už nekilnojamojo turto pardavimą, nedeklaruodami ir nesumokėdami į valstybės biudžetą PVM nuo gautų apmokestinamųjų pajamų, sukčiavo. Jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų laiku vykdžiusi savo mokestines prievoles, būtų išrašiusi PVM sąskaitas faktūras teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, visos mokestinės prievolės būtų atsiradusios dar iki akcijų pardavimo A. G..

34.8. Bendrovė, sudariusi notarinę sutartį dėl nekilnojamojo turto įsigijimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, žinojo, kad minėtas sandoris turi būti apskaitytas Bendrovės buhalterinėje apskaitoje, tačiau nesiėmė jokių priemonių, kad būtų išrašyta, gauta ir Bendrovės apskaitoje laiku apskaityta PVM sąskaita faktūra už įsigytą nekilnojamąjį turtą ir deklaruota įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Tokie Bendrovės veiksmai šiuo konkrečiu atveju vertintini kaip tikslinga veikla siekiant padėti išvengti su PVM susijusių prievolių susijusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“, kas, mokesčių administratoriaus nuomone, patenka į nesąžiningumo sąvoką PVM prasme.

34.9. Atsakovas daro išvadą, kad Bendrovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai, būdami susiję asmenys, dalyvavo tiek Bendrovės, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje ir žinojo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. kovo 20 d. nekilnojamojo turto pardavimo neįformino PVM sąskaita faktūra, 2017 m. kovo mėn. PVM deklaracijoje nedeklaravo nekilnojamojo turto sandorio, nedeklaravo ir nesumokėjo pardavimo PVM į biudžetą laiku, taip pat turėjo realias galimybes žinoti, kad pardavimo PVM į biudžetą nebus sumokėtas ir pagal 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija BUS Nr. 0000000116, PVM sąskaitą faktūrą Serija BUS Nr. 0000000117 bei PVM sąskaitą faktūrą Serija BUS Nr. 0000000118, todėl Bendrovė žinojo, jog sandoriai, kuriais remiamasi siekiant pagrįsti teisę į PVM atskaitą, susiję su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekamu sukčiavimu PVM srityje. Atsižvelgiant į minėtas bylos aplinkybes, VMI prie FM Patikrinimo akte konstatavo, jog Bendrovės deklaruota 35 787 Eur pirkimo PVM atskaita negalima, nes Bendrovė įsigydama nekilnojamąjį turtą žinojo (turėjo galimybę žinoti), kad pardavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM į biudžetą nesumokės.

34.10. Vadovaudamasis PVMĮ 14 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, 79 straipsnio 2 dalimi, atsakovas teigia, kad prievolė apskaičiuoti ir mokėti pardavimo PVM nesietina su naujo pastato, statinio statybos užbaigimu bei pridavimu 100 proc. Šios aplinkybės PVM požiūriu neturi įtakos PVM apmokestinimo momento atsiradimui, todėl atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teikiami argumentai dėl pastato užbaigimo, statybos procesus reglamentuojančių teisės aktų aptarimas vertintinas kaip perteklinis ir neturintis įtakos patikrinimo metu konstatuotoms faktinėms bylos aplinkybėms, kurių visuma tik patvirtina mokesčių administratoriaus išvadas dėl nekilnojamojo turto perdavimo 2017 m. kovo 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu.

34.11. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dar iki jos akcijų perleidimo A. G. momento sukčiavo PVM (2017 m. kovo 20 d. notariškai įforminusi nekilnojamojo turto pardavimo sandorį, turėjo prievolę šį turto tiekimą įforminti ir PVM sąskaita faktūra, taip pat prievolę deklaruoti ir sumokėti iš sandorio gautų pajamų pardavimo PVM, tačiau to nepadarė). Be to, nėra pagrindo kitaip vertinti mokesčių administratoriaus pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų perleidimo A. G. aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo UAB „Konrestas” teisės į 35 787 Eur PVM atskaitą, atsiradusią pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą už nekilnojamojo turto įsigijimą.

36. Pirmosios instancijos teismas pakeitė Sprendimo ir MGK sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui UAB „Konrestas“ nuo apskaičiuotos 35 787 Eur PVM sumos paskirta 10 736,10 Eur (30 proc. dydžio) pridėtinės vertės mokesčio bauda ir skyrė pareiškėjui 3 758,70 Eur (10 proc. dydžio) PVM baudą, kitą dalį skundo atmetė.

37. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

38. Bylos duomenimis nustatyta, kad VMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d.

39. Teisinius santykius, susijusius su PVM, reglamentuoja PVMĮ. Kadangi PVMĮ priimtas, be kita ko, siekiant nacionalinėje teisės sistemoje įgyvendinti 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva), be to, nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina sąlygų (atvejų, aplinkybių), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl PVMĮ nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams, turi būti atsižvelgiama ir į Europos Sąjungos teisės aktus (visų pirma, PVM direktyvos nuostatas) bei susijusią ESTT praktiką.

40. Vadovaujantis PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punktu, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Šia įstatymo nuostata, be kita ko, yra įgyvendinamas PVM direktyvos 168 straipsnio a punktas, nustatantis, kad „jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje <...> teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti <...> mokėtiną ar sumokėtą PVM <...> už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo.“

41. Nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba; 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., ESTT 2006 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Halifax ir kt. 86 p.; 2006 m. liepos 6 d. sprendimo sujungtose bylose Axel Kittel prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė prieš Recolta Recycling SPRL 56-59 p.; 2012 m. birželio 21 d. sprendimo sujungtose bylose Mahageben ir David 45, 46 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

42. Be to, ESTT jau yra pažymėjęs, kad kova su galimais sukčiavimu, vengimu ir piktnaudžiavimu yra Šeštosios direktyvos (1977 m. gegužės 17 d. Tarybos šeštoji direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas) pripažintas ir skatinamas tikslas. Apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, netgi jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., ESTT 2006 m. liepos 6 d. sprendimo sujungtose bylose Axel Kittel prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė prieš Recolta Recycling SPRL 54-59 p.). Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

43. Norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo (turėjo žinoti), jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo (turėjo žinoti) apie tai. Taigi atsižvelgiant į nurodytą teisės aiškinimą, vienas iš klausimų, spręstinų byloje, yra susijęs su įrodinėjimu, t. y., ar įrodyta byloje, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius.

44. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

45. Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio (ginčui aktualios įstatymo redakcijos 56 straipsnio atitiktis) taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, juos papildo. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų nenurodo, kartoja tuos argumentus, kuriuos teikė pirmosios instancijos teismui.

47. Teismas pažymi, kad apeliantas ginčydamas įrodymus vertina kiekvieną jų atskirai. Teismo nuomone, toks požiūris nėra priimtinas ir sprendžiant apie tai, ar Bendrovė žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad ji dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, vertintina visuma įrodymų, esančių byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje eA-2004-575/2021).

48. PVMĮ 14 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio PVMĮ nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita-faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

49. PVMĮ 79 straipsnio 2 dalyje skelbiama, kad PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, tačiau teikiant ilgalaikes paslaugas (t. y. paslaugas, kurios teikiamos tam tikrą tęstinį laikotarpį (telekomunikacijų, nuomos ar kt.), taip pat ilgą laiką tiekiant elektros energiją, dujas, šilumos ir kitų rūšių energiją, PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos.

50. Įvertinusi teisinį reguliavimą ir bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prievolė apskaičiuoti ir mokėti pardavimo PVM sietina su nekilnojamojo turto perdavimu pareiškėjui. Nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad faktiškai nekilnojamuoju turtu pareiškėjas disponavo nuo 2017 m. kovo 20 d. sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, o ne nuo 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų ir priėmimo-perdavimo aktų įforminimo, t. y. savo nuožiūra elgėsi su nekilnojamuoju turtu, atliko įvairaus pobūdžio sandorius su šiuo nekilnojamuoju turtu. Kad pareiškėjas disponavo nekilnojamuoju turtu akivaizdžiai patvirtina šios aplinkybės: i) 2017 m. kovo 20 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyta, kad šalių susitarimu perkamas turtas yra perduodamas pareiškėjai šalims pasirašant šią sutartį, kuri taip pat laikoma priėmimo-perdavimo aktu; ii) Bendrovės komercijos direktorius J. V. 2020 m. vasario 28 d. Inspekcijai pateiktame paaiškinime nurodė, jog buto nuosavybės teisė realiai perėjo nuo sutarties pasirašymo ir notaro patvirtinimo, nors teisiškai nebuvo įformintas perdavimas dėl nebaigtos namo statybos; iii) Bendrovė buhalterinės apskaitos registruose nuo 2017 m. lapkričio 30 d. apskaito komunalinių paslaugų išlaidas pagal gautas PVM sąskaitas faktūras iš komunalinių paslaugų tiekėjų; iv) pagal 2017 m. rugpjūčio 15 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Bendrovės įsigytas butas buvo išnuomotas; v) Bendrovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ apdraudė įsigytą nekilnojamąjį turtą būsto draudimu laikotarpiui nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki 2023 m. kovo 26 d.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo įvykdęs visų savo įsipareigojimų pagal notarinę pirkimų pardavimo sutartį nepaneigia fakto, kad minėtas nekilnojamasis turtas pareiškėjui buvo perduotas ir jis juo laisvai disponavo bei dėl to kilo prievolė deklaruoti ir sumokėti pardavimo PVM.

52. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad prievolė apskaityti ir sumokėti PVM UAB „(duomenys neskelbtini)“ kilo nuo 2017 m. kovo 20 d., t. y. nuo notarinio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Tuo metu tiek Bendrovės, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai buvo tarpusavyje giminystės ryšiais susiję asmenys. Nekilnojamojo turto sandorio sudarymo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovavo A. V., o Bendrovės sprendimą įsigyti nekilnojamąjį turtą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priėmė Bendrovės akcininkė S. S. (A. V. motina). Nors Bendrovės vadovu notarinio sandorio sudarymo metu buvo R. K. (R. K.), tačiau jis Bendrovės vadovu buvo paskirtas tik tris mėnesius (nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. gegužės 8 d.), iki jo paskyrimo Bendrovės vadove buvo A. V., po jos – S. S., nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. kovo 12 d. J. V. (A. V. sutuoktinis), o 2020 m. kovo 12 d. vadove vėl paskirta A. V.. Taigi pareiškėjas žinojo arba galėjo žinoti apie tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, neišrašydamas PVM sąskaitos faktūros, nevykdė prievolės sumokėti PVM, tokiu būdu sukčiavo PVM, nepaisydamas to, vėliau išrašius PVM sąskaitą-faktūrą pareiškėjas ją įtraukė į atskaitą, tokiu būdu elgėsi nesąžiningai.

53. Pareiškėjo argumentai dėl nežinojimo ir negalėjimo įtakoti naujojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko ir direktoriaus A. G. veiksmus ir sprendimus, negalėjimą žinoti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)” nesumokės pardavimo PVM į biudžetą pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesti. Teisėjų kolegija juos laiko gynybine versija. Teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 100 proc. akcijų 2018 m. rugsėjo 28 d. parduota A. G., jis įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d., tačiau jau 2018 m. birželio 2 d. jam buvo perduoti buhalterinės apskaitos dokumentai už laikotarpį iki 2018 m. birželio 2 d., antspaudas, banko prisijungimas, įmonės ir tuo pačiu Z. L. elektroninis parašas, grynieji pinigai. Mokesčių administratorius pateikė įrodymus, kad tuo metu apie A. G. buvo daug neigiamos informacijos viešojoje erdvėje, tačiau J. V. 2020 m. balandžio 7 d. VMI teiktame paaiškinime nenurodė, kad būtų tikrinęs A. G., domėjęsis jo reputacija, elgesiu ir t.t. Nors pareiškėjas tvirtina, kad VMI nepagrįstai neapklausė buvusio A. G., tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje esančių įrodymų pakanka reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, A. G. apklausa esmingai nepakeistų bylos aplinkybių vertinimo, kuris nustatytas iš objektyvių įrodymų, esančių byloje.

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad UAB „ (duomenys neskelbtini)“ pardavimo sandoris įvyko laikantis teisinio saugumo principo – A. G. žinojo apie visus mokestinius įsipareigojimus ir piniginių lėšų (192 300 Eur - 35 787 Eur = 156 513 Eur) tam tikrai turėjo pakakti atsiskaityti su visais kreditoriais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjo argumentai niekaip nekeičia anksčiau padarytų išvadų, kad realiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ dar iki jos akcijų perleidimo A. G. momento sukčiavo PVM (2017 m. kovo 20 d. notariškai įforminusi nekilnojamojo turto pardavimo sandorį, turėjo prievolę šį turto tiekimą įforminti ir PVM sąskaita faktūra, taip pat prievolę deklaruoti ir sumokėti iš sandorio gautų pajamų pardavimo PVM, tačiau to nepadarė) ir pareiškėjui šios aplinkybės buvo žinomos arba turėjo būti žinomos.

55. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra pasikartojantys ir yra išnagrinėti MGK bei pirmosios instancijos teismo sprendimuose, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

56. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami mokestinį ginčą nagrinėjusių atsakovo ir MGK sprendimai laikytini teisėtais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, pareiškėjas neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Konrestas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Driukas

Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė