2020-08-26 Nr. AB-15486-3-61-3-01321-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-940-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01321-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2; 12.15.6; 12.16.3; 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja S. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK, Komisija) 2018 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. S-54(7-19/2018) (toliau – ir MGK sprendimas), atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 68-202 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2017 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-413 (toliau – ir Šiaulių AVMI sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad mokesčių administratorius negalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsniu, nes tam nebuvo teisinio pagrindo. Pareiškėja vykdė jai, kaip mokesčių mokėtojai, priskirtas pareigas – teikė deklaracijas, jose nurodydama teisingus duomenis, bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, įstatymų nustatyta tvarka tvarkė buhalterinę apskaitą, išsaugojo ir mokesčių administratoriui pateikė apskaitos dokumentus. Jos veikla ir pateiktos deklaracijos atitiko vykdytos ūkinės komercinės veiklos rezultatus.

3. Pareiškėja, nesutikdama su ginčijamų sprendimų išvadomis dėl kuro sąnaudų, pažymėjo, kad traktorių ar kitų mašinų degalų sunaudojimo normas gyventojas, vykdydamas individualią veiklą, gali patvirtinti pats, atsižvelgęs į gamintojo nurodytus mašinų techninius duomenis ir/arba pagal faktinį degalų sunaudojimą. Pareiškėjos teigimu, ji, laikydamasi patvirtintos tvarkos, transporto priemonių kuro sąnaudas pagrįstai priskyrė leidžiamiems atskaitymams. Panaudotų degalų ūkyje duomenys buvo fiksuojami degalų apskaitos kortelėse ir materialinių vertybių apyvartos žiniaraščiuose (buvo fiksuojamas tik sunaudoto kuro kiekis). Kuro sąnaudos buvo patirtos pajamoms uždirbti ir ekonominei naudai gauti. Inspekcija šių aplinkybių neginčijo ir dėl to jokių argumentų nepateikė. Inspekcija nenustatė faktų, kad žemės ūkio technika faktiškai būtų naudota ne ūkio veikloje. Pareiškėjos manymu, vien formalus apskaitos dokumentų trūkumas negali būti sprendimo dėl nepagrįstai leidžiamiems atskaitymams priskirtų kuro sąnaudų pagrindu.

4. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 291 patvirtintos Atleistų nuo akcizų dyzelinių degalų, skirtų naudoti žemės ūkyje, taip pat tvenkinių ir kitų vidaus vandenų žuvininkystėje, įsigijimo taisyklės reglamentuoja atleistų nuo akcizų dyzelinių degalų, skirtų naudoti atitinkamoje veikloje, įsigijimą, o ne šių degalų sunaudojimą, todėl jai nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu inspekcija vadovavosi, kvestionuodama ūkinėje veikloje patirtas sąnaudas ir atitinkamai eliminuodama jos teisę į PVM atskaitą. Akcizais neapmokestinamų dyzelinių degalų turi teisę įsigyti žemės ūkio veiklos subjektai, kurie naudoja degalus žemės ūkyje ir yra deklaravę žemės ūkio naudmenas. Inspekcijos apskaičiavimai dėl papildomai mokėtino 7 004,14 Eur akcizo yra nepagrįsti, nes atlikti nesilaikant teisės aktų nuostatų.

5. Pareiškėjos nuomone, inspekcija nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, kad rulonų vyniotuvas „Pronar Z245“ nebuvo naudojamas ūkinėje veikloje.

6. Pareiškėja nurodė, kad architektės reikalavimu įsigijo sodinukų fermos apsauginei juostai. Šie sodinukai laikinai buvo pasodinti ne prie fermos (nes fermos statyba užsitęsė). Ji į atskaitą įtraukė sodinukams įsigyti VĮ Joniškio miškų urėdijos išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Pareiškėjos teigimu, ji fermos statybų nepradėjo dėl objektyvių priežasčių, veikė sąžiningai ir nėra jokių įrodymų, kad vengė mokesčių, todėl inspekcija nepagrįstai sumažino PVM atskaitą.

7. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovo teigimu, Šiaulių AVMI mokestinio patikrinimo metu pagrįstai nepripažino pareiškėjos PVM atskaitos pagal VĮ Joniškio miškų urėdijos išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Kontrolės departamento Šiaulių patikrų vietoje skyriaus (toliau – ir NMA) specialistė 2016 m. lapkričio mėn. patikrino priemonės „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ (projekto pavadinimas „Gyvulininkystės ūkio konkurencingumo didinimas“) įgyvendinimą ir surašė Paraiškos patikros vietoje ataskaitą pagal KPP priemonę „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ (toliau – ir Ataskaita). Joje nurodyta, kad fermos statyba nepradėta, statybos darbų pirkimo (konkurso) procedūros neįvykdytos (pastabose nurodyta, jog konkursas nutrauktas), byloje esančioje nuotraukoje matyti tik išvažinėta teritorija (dirva, laukas). Pareiškėja nepateikė jokios informacijos apie 2014 m. kovo mėn. įsigytų prekių buvimo („laikino susodinimo“) vietą. Atkreipė dėmesį į tai, kad paprastai medeliai įsigyjami baigiamajame statybų etape, priešingu atveju, sumažėja jų prigijimo ir augimo galimybės, todėl pareiškėjos nurodytas prekių panaudojimo būdas jos ekonominėje veikloje neatitinka įprastinių tokių prekių panaudojimo sąlygų ir protingumo kriterijų.

9. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjos apmokestinimo pagrindas yra ne sandorio dėl rulonų vyniotuvo „Pronar Z245“ kainos atitikimas/neatitikimas tikrajai rinkos kainai, o tai, kad pagal apskaitos dokumentus įsigytas turtas nebuvo naudojamas pareiškėjos veikloje, nors šio turto nusidėvėjimo sumos buvo priskirtos veiklos išlaidoms. Pagal mokesčių įstatymus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką pirmiausia mokesčių mokėtojui tenka pareiga įrodyti patiriamų sąnaudų/išlaidų pagrįstumą, t. y. tai, kad išlaidos realiai buvo patirtos, taip pat jog jos buvo susijusios su pajamų uždirbimu ir buvo būtinos joms uždirbti. Pareiškėja nevykdė VMI 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 372 patvirtintų Fizinio asmens pranešimo apie ilgalaikio turto ar jo dalies priskyrimą vykdomai individualiai ir/arba kitai ekonominei veiklai FR0457 formos ir jos papildomo lapo FR0457P formos pildymo bei pateikimo mokesčių administratoriui taisyklių (toliau – ir Formos pildymo bei pateikimo taisyklės) reikalavimų pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie turto naudojimą veikloje, o pranešimą apie turto naudojimą pateikė jau po vykusių ūkinių operacijų.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė mokesčių administratoriaus išvadų dėl netinkamos buhalterinės apskaitos vedimo paneigiančių duomenų/įrodymų ar atliktų skaičiavimų. Mokesčių administratoriui neturi kilti abejonių dėl vedamoje apskaitoje fiksuotų duomenų tikrumo ir realumo, o joje užfiksuoti duomenys turi atspindėti tikrąsias ūkines operacijas. Vertindamas kuro išlaidų priskyrimo veiklos išlaidoms pagrįstumą, mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjos pildomi duomenys yra prieštaringi. Šiaulių AVMI neturėjo pagrindo, remdamasi tokio pobūdžio duomenimis, pripažinti, kad pareiškėja pagrįstai pagal atitinkamus dokumentus kuro įsigijimo vertę priskyrė veiklos išlaidoms. Be to, pareiškėja pati pripažino, kad kuras buvo naudotas ne tik jos vykdytai veiklai, bet ir asmeninėms reikmėms.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėja į PVM atskaitą įtraukė VĮ Joniškio miškų urėdijos išrašytą 2014 m. kovo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JMED14146 3 028,03 Lt (876,98 Eur) (2 502,5 Lt + 525,53 Lt) sumai, kuria įsigijo dekoratyvinius medelius fermai apsodinti. Šiaulių AVMI konstatavo, kad pareiškėja pažeidė MAĮ 58 straipsnio reikalavimus, nes nepagrindė šių prekių panaudojimo savo apmokestinamoje veikloje, todėl neleido atskaityti PVM sąskaitoje faktūroje išskirtų pirkimo PVM sumų. Šiaulių AVMI minėtą išvadą grindė NMA 2016 m. lapkričio 21 d. Ataskaita, kurioje nustatyta, kad fermos statyba nepradėta, statybos darbų pirkimo procedūros neįvykdytos, o iš nuotraukos matyti tik išvažinėta teritorija (dirva, laukas). Be to, pareiškėja nepateikė jokių duomenų apie pirktų medelių buvimo („laikino susodinimo“) vietą.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja tokių duomenų nepateikė nei patikrinimo metu, nei vėliau. Taip pat pareiškėja niekaip nepagrindė aplinkybių, kad pirkti medeliai buvo skirti jos ekonominei veiklai, kurią vykdo nuo 2006 m., vykdyti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą pareiškėja įsigijo medelius, kuriais siekė apsodinti fermą, tačiau fermos statyba, NMA duomenimis, praėjus 1 metams ir 8 mėnesiams nuo medelių įsigijimo net nebuvo pradėta. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, sutiko su mokesčių administratoriaus pozicija, kad pareiškėja nepagrindė įsigytų prekių pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą panaudojimo savo apmokestinamoje veikloje, todėl Šiaulių AVMI pagrįstai neleido pareiškėjai atskaityti išskirtų pirkimo PVM sumų.

14. Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, jog pareiškėja pagal 2012 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija JAC Nr. 1200310 iš UAB „Joniškio agrochemija“ už 24 200 Eur įsigijo rulonų vyniotuvą, kurį įtraukė į ilgalaikio turto apskaitą bei skaičiavo jo nusidėvėjimą, kurio sumas priskyrė 2013–2014 m. veiklos išlaidoms. Pareiškėja 2014 m. vasario 20 d. rulonų vyniotuvą pardavė ūkininkui R. A. už 13 310 Lt (2014 m. vasario 20 d. sąskaita faktūra serija SC Nr. 20140220), o pardavimo PVM įtraukė į 2014 m. vasario mėn. PVM deklaraciją. Mokesčių administratorius šias operacijas vertino kaip sudarytas siekiant mokestinės naudos, t. y. turto nenaudojant veikloje, tačiau nusidėvėjimo sumas priskiriant veiklos išlaidoms, siekiant sumažinti veiklos apmokestinamąsias pajamas nuo jų dalies nesumokant gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM). Šiaulių AVMI šią išvadą padarė atsižvelgęs į faktinių aplinkybių visumą, t. y. rulonų vyniotuvas buvo įsigytas iš susijusio asmens (UAB „Joniškio agrochemija“, kurios vadovas yra pareiškėjos sutuoktinis), už įrenginį atsiskaityta užskaitant bendrovės įsiskolinimą pareiškėjai, po 2 savaičių nuo šio sandorio buvo įsigytas naujas rulonų vyniotuvas, ginčo rulonų vyniotuvas nebuvo apdraustas, nors antrasis įsigytas įrenginys buvo apdraustas, pardavus ginčo rulonų vyniotuvą, naujas nebuvo įsigytas, o tai parodo, kad ūkio reikmėms užteko vieno tokios paskirties įrenginio, be to, informaciją apie ginčo rulonų vyniotuvo naudojimą veikloje pareiškėja pateikė tik po jo pardavimo.

15. Teismas rėmėsi Formos pildymo bei pateikimo taisyklių 5.1 ir 37 punktais bei pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog šiose taisyklėse nustatytų reikalavimų paskirtis yra ta, kad mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo veiklos vykdymo metu turėtų galimybę patikrinti faktinį turto naudojimą asmens, vykdančio apmokestinamąją veiklą, veikloje. Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo, jog duomenis dėl rulonų vyniotuvo naudojimo pareiškėja mokesčių administratoriui pateikė po to, kai jis jau buvo parduotas (pareiškėja rulonų vyniotuvą pardavė 2014 m. vasario 20 d., o duomenis apie jo naudojimą individualiai veiklai pateikė 2015 m. rugsėjo 10 d.).

16. Teismas pacitavo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 18 straipsnio 1 dalį ir MAĮ 10 straipsnį bei 69 straipsnio 1 dalį, taip pat priminė, kad pareiškėja, nesilaikydama Formos pildymo bei pateikimo taisyklių reikalavimų, duomenis apie rulonų vyniotuvą mokesčių administratoriui pateikė tik po to, kai jis jau buvo parduotas, o kitos patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, kurių pareiškėja neginčija, suponuoja išvadą, kad rulonų vyniotuvas realiai nebuvo naudojamas pareiškėjos ekonominėje veikloje, be to, pareiškėja nepateikė tai paneigiančių įrodymų, todėl teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis, pagrįstai nepripažino rulonų vyniotuvo nusidėvėjimo leidžiamais atskaitymais ir sumažino 2013 ir 2014 m. pareiškėjos deklaruotus nuostolius (4 000 Lt ir 666,66 Lt).

17. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pareiškėjai apskaičiavo mokėtiną 2 403,19 Eur PVM sumą, 7 004, 14 Eur akcizo sumą, 2012 m. nuostolį sumažino 1 318,11 Eur, o 2015 m. nuostolį – 5 389,38 Eur, patikrinimo metu nustatęs, jog pareiškėja 2012, 2013 ir 2015 m. neteisėtai į sąnaudas įtraukė 20 139,025 l žymėto kuro, kurį sunaudojo privatiems poreikiams. Mokesčiai buvo apskaičiuoti vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos ūkyje nebuvo vedama žymėto kuro apskaita (nebuvo kuro talpykloje laikomų naftos produktų ir bioproduktų apskaitos žurnalo, nepildyti kelionių lapai), apyvartos žiniaraščiuose ir kuro sunaudojimo ataskaitose fiksuoti skirtingi sunaudoto kuro kiekiai, buvo nurodyti asmenys (išskyrus pareiškėjos tėvą), vairavę transporto priemones, kurie fiziškai negalėjo turėti laiko padėti nudirbti ūkio darbus. Mokesčių administratorius palygino nurašytus kuro kiekius su kuro kiekiais, kuriuos pareiškėja galėjo įsigyti, ir laikė, kad į veiklos išlaidas nurašytas kuro kiekis, viršijantis nustatytus dydžius, nebuvo panaudotas pareiškėjos veikloje.

18. Teismas pacitavo Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 1 d.) 37 straipsnio 3 dalį, taip pat rėmėsi Atleistų nuo akcizų dyzelinių degalų, skirtų naudoti žemės ūkyje, taip pat tvenkinių ir kitų vidaus vandenų žuvininkystėje, įsigijimo taisyklėmis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 667 patvirtintų Gazolių, skirtų naudoti žemės ūkio veiklos subjektams žemės ūkio produktų gamybai, įsigijimo taisyklių priedu, kuriame nustatytas atleisto nuo akcizo gazolio kiekis vienam deklaruotam žemės ūkio naudmenų hektarui pagal žemės ūkio augalų rūšis. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo teismas padarė išvadą, kad ūkio subjektas gali įsigyti ir sunaudoti tokį maksimalų atleistų nuo akcizų degalų kiekį, kuris neviršija minėtame priede nustatytų normų.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjos skundo teiginį, jog minėtos normos reglamentuoja atleistų nuo akcizų dyzelinių degalų, skirtų naudoti žemės ūkyje, įsigijimą, o ne jo sunaudojimą, pažymėjo, kad šiose taisyklėse įstatymų leidėjas nustatė, koks kuro kiekis būtinas tam tikroms naudmenoms apdirbti. Taigi, įstatymų leidėjas, nustatydamas atitinkamus kuro kiekius, juos pripažino pakankamais. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad tai, jog taisyklės skirtos kuro įsigijimui reglamentuoti, neeliminuoja mokesčių administratoriaus teisės remtis šiame norminiame akte nustatytais kiekiais, kaip informacijos šaltiniu apskaičiuojant maksimaliai galimą sunaudoti kuro kiekį.

20. Šiaulių AVMI 2017 m. liepos 19 d. nurodymu Nr. (40.22)FR0706-7380 įpareigojo pareiškėją pateikti kuro naudojimą ūkio reikmėms patvirtinančius dokumentus: kuro talpykloje laikomų naftos produktų ir bioproduktų apskaitos žurnalą, dyzelinio kuro, benzino ir dujų sunaudojimo faktą patvirtinančius dokumentus (kelionių lapus ir kt.), dokumentą, patvirtinantį kuro išdavimo ir naudojimo tvarką (jei tokia patvirtinta). Pareiškėja 2017 m. liepos 24 d. raštu pateikė ūkyje naudojamų įrenginių sąrašą, kuro išdavimo ir naudojimo tvarką. Rašte pažymėjo, kad kuro sunaudojimo ataskaitas ir kuro normų nustatymo įsakymą pateikė tikrinimo metu, o kuro talpykloje laikomų naftos produktų ir bioproduktų apskaitos žurnalo neprivalo pildyti, todėl neturi galimybės jo pateikti. G. Č., kuris paskirtas materialiai atsakingu už kuro priėmimą, išdavimą ir saugojimą, nurodė, kad kolonėlėje nėra fiksuojami išpylimai, taip pat nurodė, kad kuras, gautas 2012 m. gruodžio 14 d. ir 20 d., buvo skirtas pavasariniam žemės dirbimui ir turėjo būti nurašomas 2013 m., tačiau per klaidą buvo priskirtas 2012 m. sąnaudoms.

21. Teismas įvertino, kad pareiškėja objektyviais įrodymais nepaneigė patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, t. y. jog 2012 m., 2013 m. ir 2015 m. nurašė daugiau dyzelinių degalų nei galėjo sunaudoti deklaruotiems dirbamos žemės ūkio paskirties plotams, 2012 m. gruodžio 14, 20 d. įsigijo 6 000 l dyzelinio kuro, iš kurio 5,4 t iš karto nurašė, nors jokių žemės dirbimo darbų gruodžio mėn. neatliko, materialinių vertybių apyvartos žiniaraščiuose ir degalų apskaitos kortelėse nurodyti nurašyto kuro kiekiai skiriasi, ūkyje tik 2016 m. balandžio-spalio mėn. buvo įdarbintas vienas darbuotojas, o pareiškėjos broliai negalėjo padėti ūkyje, nes dirba kituose darbuose, patys vykdo žemės ūkio veiklą, pareiškėja nefiksavo, kada ir į kokią transporto priemonę buvo pilamas kuras, nepildė kuro talpykloje laikomų naftos produktų ir bioproduktų apskaitos žurnalo.

22. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, atsižvelgęs į tai, kad ūkininko ūkio apskaitos dokumentai turi teikti pakankamai informacijos, jog sunaudotą kurą būtų galima priskirti leidžiamiems atskaitymams, pritarė mokesčių administratoriaus pozicijai, kad pareiškėjos pateikti dokumentai nepagrindžia nurašyto didesnio nei pagal dirbamos žemės plotus akcizais neapmokestinamo kuro panaudojimo ūkinėje veikloje, todėl pagrįstai pripažino, kad kuras (2012 m. – 1 904,25 l, 2013 m. – 7 236,05 l, 2015 m. – 10 998,725 l) buvo sunaudotas privatiems poreikiams bei apskaičiavo PVM, akcizo bei kitas su šiais mokesčiais susijusias sumas.

23. Teismas nurodė, jog jis nenustatė pagrindo abejoti mokesčių administratoriaus pareiškėjai apskaičiuotomis mokėtinomis sumomis, juolab, kad pareiškėja nepateikė šių sumų skaičiavimus ir jų pagrįstumą paneigiančių duomenų.

24. Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius atliko išsamų mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams pagrįsti, pareiškėja mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė, todėl teismas konstatavo, kad ginčijami Šiaulių AVMI, VMI ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti pareiškėjos nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo.

III. 25. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

26. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš anksto nusprendė, jog ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl net nenagrinėjo jos skundo argumentų.

27. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės kartoja savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, t. y. pažymi, kad Šiaulių AVMI nepagrįstai vadovavosi MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, apskaičiuodama jai mokesčius ir su jais susijusias sumas, formaliai vertino jos teiginius, neanalizavo ir nenagrinėjo jos paaiškinimų, susijusių su veiklos vykdymu, administraciniais teisės pažeidimais ir kitais pagrindais. Pareiškėja vykdė visas jai, kaip mokesčių mokėtojai, nustatytas pareigas, tuo tarpu mokesčių administratoriaus nurodytos aplinkybės yra tik išvestinės, tiesiogiai neįrodančios jos padarytų mokesčių įstatymų pažeidimų, kas būtų pagrindas taikyti MAĮ 70 straipsnį.

28. Pareiškėja mano, kad Šiaulių AVMI iš esmės klaidingai interpretavo ūkyje nustatytą žemės ūkio technikos kuro sunaudojimo dokumentavimo tvarką ir dėl to padarė nepagristas ir tikrovės neatitinkančias išvadas. Pareiškėja, laikydamasis patvirtintos tvarkos, transporto priemonių kuro sąnaudas pagristai priskyrė leidžiamiems atskaitymams.

29. Pareiškėja pažymi, kad akcizais neapmokestinamų dyzelinių degalų turi teisę įsigyti žemės ūkio veiklos subjektai, kurie naudoja degalus žemės ūkyje ir yra deklaravę žemės ūkio naudmenas. Pareiškėja deklaravo faktines žemės ūkio naudmenas, taip pat, kaip žemės ūkio subjektas, įsigijo akcizais neapmokestinamų dyzelinių degalų, kuriuos suvartojo savo veikloje, atitinkamai Šiaulių AVMI apskaičiavimai dėl papildomai mokėtino 7 004,14 Eur akcizo yra nepagrįsti, nes jie atlikti nesilaikant teisės aktų nuostatų.

30. Pareiškėja dėl rulonų vyniotuvo pažymi, jog Šiaulių AVMI nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, kad įrenginys nebuvo naudojamas ūkinėje veikloje, t. y. ginčijamame sprendime vadovavosi tik prielaidomis.

31. Pareiškėja fermos statybų nepradėjo dėl objektyvių priežasčių (projektiniai darbai buvo atlikti). Ji veikė sąžiningai ir nėra pateikta jokių įrodymų, kad ji vengė mokesčių, todėl, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) suformuota praktika, Šiaulių AVMI nepagrįstai sumažino PVM atskaitą.

32. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

33. Atsakovas, kartodamas savo atsiliepimo į pareiškėjos skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui, argumentus, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 34. Nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. (44.1)FR0682-413 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 68‑202 teisėtumo, kuris yra patvirtintas Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. S-54(7-19/2018).

35. Šiaulių AVMI, 2016 m. gruodžio 1 d.–2017 m. rugsėjo 8 d. atlikusi pareiškėjos GPM ir akcizų apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą už 2011 m. sausio 1 d.–2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą už 2011 m. sausio 1 d.–2016 m. birželio 30 d. laikotarpį, 2017 m. rugsėjo 8 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (42.2)FR0680-395, kuriame pareiškėjai papildomai apskaičiavo GPM, PVM ir akcizą. Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėja 2012, 2013 ir 2015 m. neteisėtai į sąnaudas įtraukė iš viso 20 139,025 l žymėto kuro, kurį sunaudojo privatiems poreikiams, todėl, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai apskaičiuota mokėtina 2 403,19 Eur PVM suma bei 7 004,14 Eur akcizų suma, 2012 m. nuostolis sumažintas 1 318,11 Eur, 2015 m. – 5 389,38 Eur. Taip pat nurodyta, kad pareiškėja 2012 m. gruodžio 31 d. įsigijo rulonų vyniotuvą „Pronar Z245“ už 24 000 Lt, kurį įtraukė į ilgalaikio turto apskaitą, 2013 m. apskaičiavo 4 000 Lt nusidėvėjimą, o 2014 m. – 666,66 Lt nusidėvėjimą, tačiau vyniotuvas nebuvo naudojamas ūkinėje veikloje, todėl, vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies ir GPM 18 straipsnio nuostatomis, apskaičiuotas vyniotuvo nusidėvėjimas priskirtas neleidžiamiems atskaitymams, o deklaruotas nuostolis sumažintas 4 000 Lt ir 667 Lt. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja į PVM atskaitą įtraukė VĮ Joniškio miškų urėdijos 2014 m. kovo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JMED14146 3 028,03 Lt (2 502,5 Lt + 525,53 Lt) sumai už įsigytus dekoratyvinius medelius, tačiau medeliai nebuvo panaudoti veikloje, todėl PVM atskaita sumažinta 152,34 Eur.

36. Šiaulių AVMI 2017 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. (44.1)FR0682-413 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti/įskaityti iš esamos mokesčio permokos (skirtumo): 2 888 Eur PVM, 337,61 Eur PVM delspinigių, 288 Eur PVM baudą, 1 498,20 Eur GPM, 102,15 Eur GPM delspinigių, 146 Eur GPM baudą, 7 004,14 Eur akcizų, 686,52 Eur akcizų delspinigių, 700 Eur akcizų baudą.

37. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Šiaulių AVMI sprendimo, 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 68-202 patvirtino minėtą Šiaulių AVMI sprendimą konstatavusi, kad vietos mokesčių administratorius surinko pakankamus ir neginčijamus įrodymus bei teisingai taikė teisės aktų normas.

38. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl VMI sprendimo, 2018 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. S-54 (7-19/2018) patvirtino šį VMI sprendimą. MGK, įvertinusi visas aplinkybes, sprendime padarė išvadą, kad VMI sprendimas yra pagrįstas, pareiškėja nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų ir pareiškėjos ginčijamų pažeidimų bei atliktų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimų.

V. 39. Mokestinis ginčas kilo dėl minėtų trijų pagrindų (dėl dekoratyvinių medelių, dėl kuro, dėl rulonų vyniotuvo), kuriais remiantis buvo paskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai. Būtent nurodytais aspektais mokestinį ginčą išnagrinėjo vietos ir centrinis mokesčių administratorius, MGK bei pirmosios instancijos teismas. Dėl to, šios ginčo ribos negali būti platesnės ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

40. Pareiškėja ginčija mokesčių administratoriaus sprendimą, be kita ko, tuo aspektu, kad jai nepagrįstai neleista pasinaudoti teise įtraukti į PVM atskaitą dekoratyvinių medelių ir dalies kuro pirkimo PVM.

41. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui.

42. Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu tvarka buvo harmonizuota Sąjungos teise, įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu tapo 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB).

43. PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nuostata, be kita ko, yra įgyvendinamas Direktyvos 2006/112/EB 168 straipsnio a punktas, nustatantis, kad „jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje <...> teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti <...> mokėtiną ar sumokėtą PVM <...> už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo.“

44. Iš Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punkto formuluotės matyti, jog tam, kad būtų galima pasinaudoti teise į atskaitą, reikia, kad, pirma, suinteresuotasis asmuo būtų apmokestinamasis asmuo, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, ir, antra, prekes ar paslaugas, kuriomis remiamasi siekiant pagrįsti šią teisę, apmokestinamasis asmuo naudotų savo apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams ir šios prekės ar paslaugos būtų įsigytos iš kito apmokestinamojo asmens. Todėl, jeigu šios sąlygos yra įvykdytos, iš esmės negalima atsisakyti leisti pasinaudoti atskaita (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimo byloje Maks Pen, C-18/13, 25 p.).

45. Teisingumo Teismo praktikoje pirmiausiai primenama, kad Šeštosios direktyvos nustatyta atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo bet kokios jo ekonominės veiklos atveju mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, kad ir koks būtų jos tikslas ar rezultatas, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo yra apmokestinama PVM (žr., be kita ko, 1985 m. vasario 14 d. sprendimo Rompelman, 268/83, Rink. p. 655, 19 punktą; 1998 m. sausio 15 d. sprendimo Ghent Coal Terminal, C-37/95, Rink. p. I-1, 15 punktą; 2001 m. vasario 22 d. sprendimo Abbey National, 0408/98, Rink. p. I-1361, 24 punktą; 2007 m. vasario 8 d. sprendimo Investrand BV, C-435/05, 22 par.).

46. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką iš principo tiesioginio ir betarpiško ryšio egzistavimas tarp konkretaus pirkimo sandorio ir vieno arba kelių pardavimo sandorių, suteikiančių teisę į atskaitą, yra būtinas, kad apmokestinamajam asmeniui būtų pripažinta teisė į PVM atskaitą ir nustatyta tokios teisės apimtis (žr. minėtų sprendimų Midland Bank 24 punktą ir Abbey National 26 punktą, taip pat 2005 m. kovo 3 d. sprendimo Fini H, C-32/03, Rink. p. I-1599, 26 punktą). Teisė atskaityti prekių ar paslaugų pirkimo PVM atsiranda su sąlyga, kad jų įsigijimo išlaidos buvo įtrauktos į apmokestinamųjų pardavimo sandorių, kurie suteikia teisę į atskaitymą, kainą (žr. minėtų sprendimų Midland Bank 30 punktą ir Abbey National 28 punktą, taip pat Teisingumo Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Cibo Participations, C-16/00, Rink. p. I-6663, 31 punktą, 2007 m. vasario 8 d. sprendimo Investrand BV, C-435/05, 23 par.).

47. Tačiau teisė į atskaitą taip pat suteikiama mokesčių mokėtojui, net jei nėra tiesioginio ir betarpiško ryšio tarp konkretaus pirkimo sandorio ir vieno ar kelių pardavimo sandorių, suteikiančių teisę į atskaitą, jei ginčijamos išlaidos už paslaugas sudaro dalį jo bendrųjų išlaidų ir yra sudedamoji jo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų dalis. Todėl iš tiesų tokios išlaidos turi tiesioginį ir betarpišką ryšį su mokesčių mokėtojo ekonomine veikla (žr., be kita ko, minėto sprendimo Midland Bank 23 ir 31 punktus, taip pat Kretztechnik 36 punktą, Teisingumo Teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimo Investrand BV, C-435/05, 24 par.).

48. Iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat išplaukia, kad pagal Šeštąją direktyvą ekonominę veiklą nebūtinai sudaro vienas aktas, tačiau ją gali sudaryti keletas vienas po kito einančių aktų (ypač žr. 1985 m. vasario 14 d. sprendimo Rompelman, 268/83, Rink. p. 655, 22 punktą). Todėl pagal Šeštąją direktyvą parengiamieji darbai turi būti pripažįstami ekonomine veikla. Bet kuris asmuo, vykdantis tokius parengiamuosius darbus, pagal šios direktyvos 4 straipsnį laikomas apmokestinamuoju asmeniu ir turi teisę į atskaitą (minėto sprendimo Rompelman 23 punktas ir 1996 m. vasario 29 d. sprendimo INZO, C-110/94, Rink. p. I-857, 18 punktas).

49. Remiantis minėta Teisingumo Teismo praktika, administracinių teismų praktikoje pabrėžiama, kad vien tik formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančio buhalterinės apskaitos dokumento (atitinkamos PVM sąskaitos faktūros) turėjimas nesuteikia teisės turimame buhalterinės apskaitos dokumente išskirtą PVM sumą įtraukti į PVM atskaitą. Akcentuotina, jog PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta imperatyvi taisyklė, nustatanti, jog PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Taigi, atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog sprendžiant klausimą dėl buhalterinės apskaitos dokumente išskirtos PVM sumos įtraukimo į PVM atskaitą turi būti vertinami ne tik formalieji kriterijai (reikalavimai buhalterinės apskaitos dokumento formai bei turiniui), bet ir materialieji kriterijai, t. y. privalo būti nustatytas (pagrįstas) faktas, jog atitinkamo buhalterinės apskaitos dokumento pagrindu įsigytos prekės ir (arba) paslaugos yra skirtos naudoti PVM mokėtojo ekonominėje veikloje (PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui). Tik nustačius (pagrindus) šių kriterijų visumos egzistavimo faktą, PVM mokėtojas įgyja teisę įtraukti į PVM atskaitą atitinkamas buhalterinės apskaitos dokumente nurodytas PVM mokesčio sumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1276/2012; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-971-442/2015).

50. Administracinių teismų praktikoje aiškinant PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas taip pat yra konstatuota, jog, visų pirma, tam, kad apmokestinamajam asmeniui būtų pripažinta teisė į PVM atskaitą ir nustatyta tokios teisės apimtis, iš principo yra būtinas tiesioginio ir betarpiško ryšio egzistavimas tarp konkretaus pirkimo sandorio ir vieno arba kelių konkrečių pardavimo sandorių, suteikiančių teisę į atskaitą. Pagrindžiant teisę į PVM atskaitą bendrosios išlaidos galėtų būti kvalifikuotos kaip turinčios tiesioginį ir betarpišką ryšį su vykdoma ekonomine veikla, šios išlaidos, be kita ko, turi būti įprastos ir iš esmės reikalingos tokiai veiklai vykdyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-963/2009; 2012 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1547/2012; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-971-442/2015).

VI. 51. Taigi tam, kad apmokestinamajam asmeniui būtų pripažinta teisė į PVM atskaitą, būtina nustatyti tiesioginio ir betarpiško ryšio egzistavimą tarp konkretaus pirkimo sandorio ir vieno arba kelių konkrečių apmokestinamų pardavimo sandorių. Tai yra kriterijus, skiriantis apmokestinamuosius asmenis nuo vartotojų. Jeigu prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM mokėtojo apmokestinamiesiems sandoriams sudaryti, šis mokesčių mokėtojas turi teisę į PVM atskaitą. Iš minėtos Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad teisė į PVM atskaitą atsiranda, jeigu mokesčių mokėtojas gali įrodyti bent bendro pobūdžio ryšį tarp jo įgyjamų prekių ar paslaugų ir jo vykdomos PVM apmokestinamos veiklos. Būtinumas nustatyti tiesioginio ryšio egzistavimą tarp konkretaus pirkimo sandorio ir vieno arba kelių konkrečių apmokestinamų pardavimo sandorių aiškinamas atsižvelgiant į PVM neutralumo principą. Remiantis šiomis taisyklėmis parengiamieji darbai taip pat gali būti pripažįstami ekonomine veikla, o asmuo, vykdantis tokius parengiamuosius darbus, pagal Šeštąją direktyvą laikomas apmokestinamuoju asmeniu ir turi teisę į atskaitą.

52. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos nurodyti parengiamieji darbai nebuvo pripažinti ekonomine veikla, atitinkamai ir pareiškėjos teisė į PVM atskaitą už dekoratyvinių medelių įsigijimą nepripažinta. Patikrinimo metu pareiškėja laikėsi pozicijos, jog įsigytos prekės buvo skirtos jos ketintai statyti fermai apsodinti, kas yra susiję su jos deklaruota žemės ūkio (gyvulininkystės) veikla.

53. Mokesčių administratorius nustatė, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra 2016 m. lapkričio mėn. patikrino priemonės „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ (projekto pavadinimas „Gyvulininkystės ūkio konkurencingumo didinimas“) įgyvendinimą ir surašė Paraiškos patikros vietoje ataskaitą pagal KPP priemonę „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“. Ataskaitoje nurodyta, kad fermos statyba nepradėta, statybos darbų pirkimo (konkurso) procedūros neįvykdytos (pastabose nurodyta, jog konkursas nutrauktas), byloje pateiktoje nuotraukoje matyti tik išvažinėta teritorija (dirva, laukas). Ginčo medžiagoje taip pat nėra pateikta jokios informacijos apie 2014 m. kovo mėn. įsigytų prekių buvimo („laikino susodinimo“) vietą. Šios informacijos pagrindu buvo padaryta išvada, jog aplinkybė dėl prekių nepanaudojimo pareiškėjos PVM apmokestinamoje veikloje yra nustatyta ir konstatuota pagrįstai.

54. Vietos mokesčių administratorius turėjo pagrindą spręsti, kad nagrinėjamoje byloje negalima tvirtinti, jog įsigyti dekoratyviniai medeliai buvo panaudoti pareiškėjos PVM apmokestinamoje veikloje, taip pat pareiškėjos nurodyti parengiamieji darbai šiuo konkrečiu atveju neturėjo būti pripažinti ekonomine veikla (kaip neatsiejamai susiję su vykdoma ekonomine veikla), o pareiškėja neturi teisės į PVM atskaitą už dekoratyvinių medelių įsigijimą. Centrinis mokesčių administratorius, MGK bei pirmosios instancijos teismas, įvertinę bylos medžiagą, pagrįstai pritarė šioms išvadoms.

55. Nagrinėjamoje byloje dėl dalies pareiškėjos įsigyto kuro nuspręsta, kad šis kuras nebuvo panaudotas pareiškėjos veikloje, todėl nepripažinta pareiškėjos teisė į PVM atskaitą.

56. Mokesčių administratorius, įvertinęs dokumentus, pagrindžiančius kuro sunaudojimą pareiškėjos veikloje, konstatavo, jog pareiškėjos dokumentai buvo įforminti netinkamai: skirtingo pobūdžio dokumentuose (pavyzdžiui, apyvartos žiniaraščiuose ir kuro sunaudojimo ataskaitose) nurodomi skirtingi duomenys, nepildyti dokumentai, fiksuojantys atitinkamų transporto priemonių darbą ir sunaudoto kuro kiekį, šių netikslumų nepašalino ir pareiškėjos paaiškinimai. Mokesčių administratorius padarė išvadą, jog pareiškėja netinkamai tvarkė savo buhalterinę apskaitą, todėl nusprendė pareiškėjos galimai veikloje sunaudotą kuro kiekį apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, t. y. palygindamas pareiškėjos nurašytus kuro kiekius su kuro kiekiais, kuriuos pareiškėja galėjo įsigyti pagal atitinkamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatas, laikydamas, jog nurodytas į veiklos išlaidas nurašytas kuro kiekis, viršijantis teisės aktuose nustatytus dydžius, nebuvo panaudotas pareiškėjos veikloje.

57. Mokesčių administratoriaus išvados, kad dalis kuro nebuvo panaudota pareiškėjos apmokestinamoje veikloje, padarytos įvertinus patikrinimo metu surinktus duomenis. Mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjos pateiktus duomenis, pagrįstai sprendė, kad pareiškėja neįrodė, jog visą įsigytą kurą panaudojo apmokestinamoje veikloje.

58. Minėta, kad PVM mokėtojas, norėdamas pasinaudoti teise į PVM atskaitą, privalo įrodyti bent bendro pobūdžio ryšį tarp jo įsigyjamų prekių ar paslaugų ir jo vykdomos PVM apmokestinamos veiklos. Dėl dalies pareiškėjos įsigyto kuro tokia mokesčių mokėtojo įrodinėjimo pareiga nebuvo įvykdyta, todėl pagrįstai nepripažinta pareiškėjos teisė į PVM atskaitą.

59. Taigi pareiškėjos tvirtinimas, kad ji yra pateikusi kuro pirkimą patvirtinančias PVM sąskaitas faktūras, nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų, jog vien ši sąlyga nesuteikia teisės turimame buhalterinės apskaitos dokumente išskirtą PVM sumą įtraukti į PVM atskaitą, kai yra nustatoma, kad prekės nebuvo panaudotos apmokestinamoje veikloje.

60. Mokesčių administratoriui konstatavus, kad nebuvo nustatyta sąlyga, kuriai esant apmokestinamajam asmeniui būtų pripažinta teisė į PVM atskaitą (tiesioginio ir betarpiško ryšio egzistavimas tarp konkretaus pirkimo sandorio ir vieno arba kelių konkrečių apmokestinamų pardavimo sandorių arba bent bendro pobūdžio ryšio tarp mokesčių mokėtojo įgyjamų prekių ar paslaugų ir jo vykdomos PVM apmokestinamos veiklos nustatymas), nėra pagrindo tvirtinti, kad šį vertinimą paneigia kiti mokesčių administratoriaus šios sprendimo dalies priėmimo motyvai – mokesčio dydžio skaičiavimas remiantis MAĮ 70 straipsniu, pasitelkiant kitus teisės aktus (atitinkamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatas). Mokesčių administratorius kartu su MAĮ 70 straipsniu nustatytų leistinų įsigyti maksimalių kuro kiekių, apskaičiuotų pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 145 patvirtintų Atleistų nuo akcizų dyzelinių degalų, skirtų naudoti žemės ūkyje, taip pat tvenkinių ir kitų vidaus vandenų žuvininkystėje, įsigijimo taisyklių ir 2015 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 667 patvirtintų Gazolių, skirtų naudoti žemės ūkio veiklos subjektams žemės ūkio produktų gamybai, įsigijimo taisyklių nuostatas, taikymas skaičiuojant mokestį, nepaneigia minėtų išvadų dėl papildomai paskaičiuoto PVM.

61. Dėl vieno iš pareiškėjos įgytų rulonų vyniotuvų, mokesčių administratorius, remdamasis GPMĮ 18 straipsniu bei papildomai taikydamas MAĮ 69 straipsnį, vertino pirkimą kaip įvykdytą siekiant mokestinės naudos, tai yra realiai turto nenaudojant pareiškėjos veikloje, tačiau turtui skaičiuojant nusidėvėjimo sumas ir jas priskiriant pareiškėjos veiklos išlaidoms. Mokesčių administratorius sprendė, kad buvo siekta sumažinti veiklos apmokestinamąsias pajamas, nuo jų dalies nesumokant GPM. Mokesčių administratoriaus išvada pagrįsta išsamiu faktinių duomenų, įskaitant pareiškėjos paaiškinimus, vertinimu, su kuriuo nesutikti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

62. Apibendrinant spręstina, kad nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius nustatė administracinio sprendimo priėmimui būtinas faktines aplinkybes, nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus, kuriais remiantis šios aplinkybės nustatytos, mokesčių administratorius išsamiai aprašė ir tinkamai įvertino patikrinimo akte ir sprendime dėl šio patikrinimo akto tvirtinimo. Centrinis mokesčių administratorius ir MGK įvertino ir patikrino mokesčių administratoriaus pareigą surinkti pakankamai įrodymų ir teisingai nustatyti faktines aplinkybes, būtinas administracinio sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių ir taikytų materialinės teisės normų, nepažeidė esminių teismo proceso normų, todėl naikinti teismo, mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų ar vietos mokesčių administratoriaus sprendimų nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos S. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius Virginija Volskienė