P-552-63-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P552-63/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02359-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.9, 80.11, 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS

VARDU

2013 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų

kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos

Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) rašytiniame teismo

posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo P. V. prašymą atnaujinti

procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą

atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam

suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo dalies panaikinimo ir

įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. P. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį vėliau

patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos

krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-841 „Dėl vyr. ltn.

P. V. išleidimo į atsargą“ (toliau – ir įsakymas Nr. P-841)

2, 3, 4 ir 5 punktus; 2) grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą; 3)

priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugsėjo 23 d.

tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas –160,71 Lt), butpinigius

(210 Lt per mėnesį) ir maistpinigius (1 dienos suma –14,80 Lt); 5)

priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos krašto

apsaugos ministerija (toliau – ir KAM, atsakovas) su juo buvo sudariusi

terminuotą profesinės karo tarnybos (toliau – ir PKT) sutartį, kuri galiojo iki

2011 m. lapkričio 19 d., o 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 buvo

perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Nurodo, jog

KAM neperkėlė jo į kitas pareigas ir skundžiamo įsakymo Nr. P-841 2 punktu

nutraukė su juo PKT sutartį ir išleido iš profesinės karo tarnybos į atsargą.

Taip pat nurodė, kad Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto

apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT) viršininkas kreipėsi į Lietuvos

kariuomenės vadą prašydamas apsvarstyti KPAT karių, kurie perkelti į laikinąjį

profesinės karo tarnybos personalo rezervą, perkėlimo į kitas pareigas

klausimą. Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms

siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) 2010 m. birželio 1 d. posėdžio

protokolu Nr. RK-4 (toliau – ir protokolas Nr. RK-4) konstatavo, kad

pareiškėjui krašto apsaugos sistemoje nėra jo išsilavinimą ir kvalifikaciją

atitinkančių pareigų ir pasiūlė jį išleisti į atsargą.

Pareiškėjo teigimu, protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1

(karininkų vertinimo lentelėje) buvo daug netikslumų ir neteisingų duomenų,

kurie galėjo turėti įtakos priimant sprendimą dėl karininko skyrimo į kitas

pareigas, tad pareiškėjas kreipėsi į įvairias KAM institucijas, tačiau gavo tik

biurokratinius, nemotyvuotus ir neargumentuotus atsakymus. Atkreipė dėmesį, jog

kitiems karininkams, sulaukusiems KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalies 5 ir 6

punktuose nustatyto amžiaus, nuo kada jie išleidžiami į atsargą, buvo pasiūlyta

pratęsti PKT sutartis, nors nemažai karininkų, kuriems nesukako atleidimo į

atsargą amžius, yra perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo

rezervą ir laukia sprendimo, todėl, pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos jo tiek

piliečio, tiek ir kario teisės bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje

įtvirtinti teisingumo, teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principai.

Pareiškėjo nuomone, Patariamoji komisija protokole

nepagrįstai nurodė, kad buvę KPAT karininkai neturėjo išsilavinimo ir

kvalifikacijos tam, kad būtų paskirti į kitas pareigas krašto apsaugos

sistemoje. Nurodė, jog 2010 m. balandžio 9 d. buvo 27 laisvos pareigybės, 13

pareigybių buvo ir 2009 m. gruodžio 18 d., kai Patariamoji komisija nesprendė

KPAT karininkų rotacijos klausimo, nors tame pačiame posėdyje buvo svarstoma

dėl kituose padaliniuose tarnavusių PKT karių perkėlimo į naujas pareigas.

Pažymėjo, jog KASOKTĮ 46 straipsnis suteikia atsakovui tik kai kuriais

atvejais, esant poreikiui, pratęsti PKT sutartis kariams, kuriems suėjęs

įstatymu nustatytas tarnybos amžius. Atkreipė dėmesį, jog karininkų,

tarnaujančių virš įstatyme kariniam laipsniui nustatyto amžiaus, yra 150,

tačiau neįvardytos priežastys, dėl kurių jie tarnauja toliau, todėl pareiškėjo

nuomone, sutartys pratęsiamos pagal neaiškius kriterijus.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. liepos mėnesio

pradžioje krašto apsaugos sistemoje buvo įdarbinti Lietuvos karo akademiją

baigę kariūnai, t. y. 40 asmenų, turinčių leitenanto laipsnį, o tai

prieštarauja Rotacijos ir perkėlimo aprašo 15 punktui, taigi atsakovas

neteisėtai suteikė kariūnams pirmumo teisę į profesinę karo tarnybą ir priėmė

juos į tarnybą tuo metu, kai pareiškėjas dar nebuvo atleistas iš tarnybos ir jo

kandidatūra galėjo būti svarstoma toms pareigoms, į kurias buvo paskirti

kariūnai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo laipsnis skyrimo į pareigas metu buvo

aukštesnis už Lietuvos karo akademijos absolventų, todėl pareiškėjo tarnybos

patirtis ir kvalifikacija turėjo būti įvertinti. Be to, net nebuvo svarstoma,

ar pareiškėjas galėjo užimti atlaisvintas karo akademijos absolventams

pareigybes bei naujai sukurtas pareigybes krašto apsaugos sistemoje.

Atsakovas KAM atsiliepimuose nesutiko su pareiškėjo

skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad šioje byloje reikšminga faktinė

aplinkybė yra karių skaičiaus sumažinimas arba pertvarkymas krašto apsaugos

sistemos institucijos, tarnybos. KAM nuomone, KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2

punkto nuostata ,,<....> (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir

kvalifikaciją atitinkančių pareigų“ laikytina savarankišku kario atleidimo iš

tarnybos pagrindu. Atsakovas nurodė, kad KPAT buvo realiai pertvarkyta ir

sumažintas karių (karininkų, puskarininkių, seržantų) skaičius, kaip ir buvo

numatyta teisės aktuose.

KAM nurodė, kad pareiškėjo paskyrimas į kitas pareigas

buvo svarstomas Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdyje. Ši

Komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes visoje krašto

apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad

pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas) nėra, todėl

pareiškėjo teiginys, esą KAM nepatikrino, ar visoje krašto apsaugos sistemoje

yra jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių, yra

nepagrįstas. Pažymėjo, kad iš protokolo Nr. RK-4 matyti, kad ne tik KPAT

personalo rezerve (kur buvo ir pareiškėjas) esančių karių, bet ir kitose krašto

apsaugos sistemos dalinių personalo rezerve esančių karių kandidatūros buvo

svarstomos ir siūlomos į pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje. KAM

nuomone, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, buvo atsižvelgta į visas KASOKTĮ

38 straipsnio 2 dalies 2 punkte išdėstytas aplinkybes, taip pat ir į šioje

normoje numatytą aplinkybę, kad „<...> (arba) kai nėra laisvų kario

laipsnį ir kvalifikacijų atitinkančių pareigų“. Dėl pareiškėjo argumentų,

susijusių su jų nepaskyrimu į pareigas ir kitų karių paskyrimu į pareigas,

atsakovas pažymėjo, kad kario atleidimas iš tarnybos ir kario paskyrimas į pareigas

yra skirtingi dalykai, kuriuos reglamentuoja skirtingos teisės normos. Pagal

KASOKTĮ 41 straipsnį pareiškėjai galėtų būti paskirti į jų laipsnį

atitinkančias pareigas ir tik atskirais atvejais į vienu laipsniu aukštesnes

arba žemesnes pareigas, bet visais atvejais būtina sąlyga yra kvalifikacija.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos kariuomenė

atsiliepimuose į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundo reikalavimais

nesutinka, o savo poziciją pagrindė iš esmės tokiais pačiais motyvais kaip ir

atsakovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m.

kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo P. V. skundą atmetė kaip

nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamo ginčo dalykas –

Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-841 „Dėl vyr.

ltn. P. V. išleidimo į atsargą“, kuriuo atsakovas nutraukė

PKT sutartį ir išleido vyr. ltn. P. V. į atsargą,

teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog LVAT dėl

KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje

teisės normoje yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1)

sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto

apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją

atitinkančių pareigų. Dėl antrosios sąlygos taikymo išaiškinta, kad pagal

KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalį kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą

bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai.

Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės

tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams

netaikomi. KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas,

kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos

personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto

apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Taigi KASOKTĮ numato kitokią

karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarką negu darbo ir valstybės

tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Išaiškinta, kad vadovybė neturi

prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į

kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi KASOKTĮ tokios pareigos

(privalomos procedūros) nenustato. Tačiau pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies

2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir

kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę

jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo

kriterijus (LVAT 2011 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr.

A-261-2681/2011; 2011 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.

A-261-2711/2011 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje

nustatyta, kad įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą,

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio

10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Karo prievolės

administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos naują institucijos

struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d.

Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Karo prievolės administravimo

tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos vietoje buvusių 260 pareigybių (iš

jų, karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iš viso buvo

patvirtintos 88 naujos pareigybės (iš jų, karininkų – 22, puskarininkių – 8,

seržantų – 21). Kadangi pareiškėjas nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu

buvo jaunesnysis karininkas bei turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį,

nagrinėjamam ginčui aktualus KPAT karininkų pareigybių sumažinimas (vietoj 88

paliktos 22 pareigybės). Taigi matyti, kad KPAT sumažėjo ne tik vyresniojo

leitenanto kategorijai priskirtų profesinės karo tarnybos karių skaičius, bet

ir visų kitų šios institucijos karių skaičius. Nors dalis KPAT teritorinių

padalinių buvo panaikinti, tačiau pagal pakeistą KPAT struktūrą liko Vilniaus Karo

prievolės centro teritorinis Vilniaus skyrius, kuriame dirbo pareiškėjas,

tačiau vedėjo pavaduotojo pareigybė buvo panaikinta.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai,

jog Patariamoji komisija 2010 m. balandžio 9 d. posėdyje dėl neatrinktų karių

sąrašo konstatavo, kad 51 karininkui (tarp jų pareiškėjui) nėra jų išsilavinimą

ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Kaip jau minėta, nuo 2010 m. balandžio

15 d. įsigaliojus naujam pareigybių sąrašui 51 KPAT karys (tarp jų –

pareiškėjas) buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (KASOKTĮ 41 str. 1

d.).

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai,

jog pareiškėjo teigimu, protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 (karininkų

vertinimo lentelėje) buvo daug netikslumų ir neteisingų duomenų, kurie galėjo

turėti įtakos priimant sprendimą dėl karininko skyrimo į kitas pareigas. Kaip

matyti iš Patariamosios komisijos protokolo Nr. RK-4 priedo (lentelės),

pareiškėjo veikla buvo įvertinta gerai, nors, kaip matyti iš profesinės karo

tarnybos karininko atestato, 2010 m. balandžio 14 d. pareiškėjo P.

V. veikla buvo įvertinta labai gerai, todėl teismas daro išvadą, kad

pareiškėjui nepagrįstai buvo nesuteiktas 1 papildomas balas, tačiau taip pat

konstatuoja, kad nėra duomenų, jog ši aplinkybė būtų turėjusi įtakos pareiškėjo

atrankai. Kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m.

spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-3491-11, KASOKTĮ 41

straipsnyje įtvirtintas karių laipsnių ir pareigų derinimo principas, kuris

pats savaime negali būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad atitinamą laipsnį

turintis PKT karys gali būti paskirtas į bet kurias laisvas jo turimą laipsnį

atitinkančias pareigas, kadangi atitinkamoms karinėms specialybėms reikalinga

tik tam tikros srities kvalifikacija ir į tas pareigas gali būti atrinkti tik

atitinkamą kvalifikaciją (atsižvelgiant į laipsnius) turintys specialistai.

Tačiau KASOKTĮ įtvirtinta Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės

diskrecija nutraukti PKT sutartį ir išleisti PKT karį į atsargą (KASOKTĮ 38

str. 2 ir 4 d., 39 str., 45 str.), kai ja naudojamasi atliekant atitinkamus

struktūrinius pertvarkymus (mažinant karių skaičių, pertvarkant dalinį, tarnybą

ar kitą KAS instituciją) ir yra karių konkurencija į laisvas pareigybes, be jau

minėto karių laipsnių ir pareigų derinimo principo, turi būti pagrįsta

motyvuotu krašto apsaugos sistemos poreikiu atitinkamu laikotarpiu

(atsižvelgiant į KAS priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą bei plėtros

prioritetus ir pan.) spręsti kokių kategorijų (specialybių) kariai reikalingi

tuo konkrečiu laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog, kaip

jau minėta, pareiškėjas turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį. Kaip matyti iš

naujojo KPAT pareigybių sąrašo, pareigūnams, turintiems vyresniojo leitenanto

laipsnį, pareigybių KPAT nebeliko. Iš PKT vyresniųjų leitenantų ir kapitonų

pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m.

birželio 1 d. ir nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d.,

sąrašų matyti, kad minėtu laikotarpiu buvo laisvos 5 pareigybės

vyresniesiems leitenantams: finansų karininko (FAD, Antrasis finansinių

operacijų skyrius), vyr. specialisto (RIST prie KAM, Ryšių ir informacinių

sistemų projektų ir planavimo skyrius, Ryšių ir informacinių sistemų planavimo

poskyris), vyr. specialisto (RIST prie KAM, Specialiosios ryšių technikos

priežiūros ir eksploatavimo skyrius), dirigento (SP orkestras), kuopos vado

pavaduotojo (MP, Aprūpinimo kuopa, Vadovybė).

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad byloje nustatyta,

jog pareiškėjas turi aukštąjį išsilavinimą – yra baigęs Vilniaus pedagoginį

universitetą ir įgijęs mechanikos inžinieriaus (mokytojo) specialybę, taip pat

mokėsi Vilniaus 3–ojoje statybininkų mokykloje, kurioje įgijo staliaus,

tinkuotojo dažytojo kvalifikaciją. Pareiškėjas taip pat yra baigęs vadų kursus,

Asmenybės galimybių ir vidinių rezervų atskleidimo kursus, Verbavimo

komunikacijos įvadą bei Šaudyklų valdymo bei taktinio kovinio šaudymo kursus.

2007 m. rugsėjo 20 d. – 2008 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas buvo įvertintas labai

gerai, 2008 m. rugsėjo 20 d. – 2009 m. rugsėjo 20 d. – gerai. Anglų kalbos

mokėjimo lygis (pagal ALCPT (ECL)) 78. Pirmosios instancijos teismas akcentavo,

jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį

pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į šias laisvas pareigas,

todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo paisoma pretendentų kvalifikacijos

privalomumų. Pirmenybės suteikimas įvertinus kvalifikacinius gebėjimus negali

būti vertinama kaip atitinkamos privilegijos suteikimo lyginant su kitais

pretendentais ir lygiateisiškumo principo pažeidimu. Be to, pagal šių

pareigybių reikalavimus, asmenys norėję užimti minėtas pareigas, turėjo turėti

leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma konfidencialiai arba

slaptai, kurio pareiškėjas nagrinėjamu momentu dar neturėjo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo

nuomone, jis galėjo užimti tokias pareigybes KPAT: Panevėžio centro viršininko,

Klaipėdos centro viršininko, Komplektavimo organizavimo skyriaus vyr.

specialisto, Alytaus skyriaus vedėjo, Kauno skyriaus vedėjo, Kauno skyriaus

vyr. specialisto, Vilniaus skyriaus vyr. specialisto, Panevėžio skyriaus

vedėjo, Telšių skyriaus vedėjo, Klaipėdos skyriaus vyr. specialisto,

Komplektavimo organizavimo skyriaus vyr. specialisto. Teismo vertinimu šie

pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, kadangi, kaip jau minėta, patvirtinus

naują KPAT struktūrą pareigybių kariams, turintiems vyresniojo leitenanto

laipsnį KPAT nebeliko. Pagal KASOKTĮ 41

straipsnio 2 dalį atskirais krašto apsaugos ministro nustatytais atvejais ir

sąlygomis karys gali būti paskirtas eiti vienu laipsniu aukštesnes kario

pareigas. Kai atitinkamo laipsnio laisvų pareigų nėra, krašto apsaugos

ministras gali karį iki vienerių metų paskirti į vienu laipsniu žemesnes

pareigas. Teismo nuomone, šiose įstatymo nuostatose įtvirtinta krašto apsaugos

ministro teisė, o ne pareiga karį skirti į vienu laipsniu aukštesnes ar

žemesnes pareigas, todėl KAM taip pat neprivalėjo ieškoti pareiškėjui ir vienu

laipsniu aukštesnių ar žemesnių jo kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Teismo

vertinimu, laisvos pareigybės nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. liepos 31

d. nagrinėjamoje situacijoje nėra aktualios, kadangi, nors įsakymo Nr. P-841 2

punktu pareiškėjo atleidimo iš tarnybos diena buvo nukelta į kitą dieną po

kasmetinių atostogų dienos, tačiau PKT sutartis su juo buvo nutraukta 2010 m.

birželio 29 d.

Procedūrinį pažeidimą, jog skundžiamu 2010 m. birželio

30 d. įsakymu Nr. P-841 pareiškėjas buvo atleistas 2010 m. birželio 29 d.,

pirmosios instancijos teismas vertino kaip formalų, nes, kaip nustatyta, su

pareiškėju PKT sutartis galėjo būti nutraukta jau po 2010 m. birželio 15 d., be

to, atleidimo iš tarnybos diena buvo nukelta į kitą dieną po paskutinės

kasmetinių atostogų dienos, todėl faktiškai šiuo pažeidimu pareiškėjo teisės

nebuvo suvaržytos ar kaip nors apribotos. Įvertinęs visas aukščiau išdėstytas

byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jų teisinį reguliavimą, pirmosios

instancijos teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos

ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-841 „Dėl vyr. ltn. P. V. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4 ir 5 punktai yra teisėti

ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas P. V. prašė

panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą –

jo skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m.

gruodžio 12 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios

instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė,

jog byloje nėra ginčo, kad nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo pradėta

įgyvendinti bendra karo prievolės administravimo reforma, kurios pasėkoje Karo

prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos vietoje

buvusių 260 pareigybių buvo paliktos 88 naujos pareigybės, tame tarpe iš 88

buvusių karininkų pareigybių buvo paliktos tik 22 karininkų pareigybės. Ši

aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjo atleidimas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies

2 punkto pagrindu, atitiko minėtą šios teisės normos taikymo pirmąją sąlygą –

realų karių skaičiaus mažinimą. Todėl byloje nagrinėjamu atveju aktualus yra

antrosios sąlygos taikymo klausimas - ar nebuvo laisvų pareiškėjo karinį

laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, į kurias būtų buvę galima jį

perkelti.

Teismas, apibendrinęs teisinį reglamentavimą padarė

išvadą, kad nagrinėjamu atveju, kai yra konkurencija tarp asmenų,

pretenduojančių užimti laisvą pareigybę, pirmenybė visų pirma turi būti

teikiama aukštesniam kariniam laipsniui bei kvalifikacijai, atsižvelgiant ir į

turimą specialių žinių lygį, reikalingą konkrečios pareigybės funkcijoms

vykdyti. O kai ir šie kriterijai yra lygūs, atsakovas turi diskrecijos teisę

suteikti pirmenybę tam asmeniui, kurio asmeninių ir dalykinių savybių lygis

bendrųjų kriterijų atžvilgiu yra aukštesnis už kitų pretendentų lygį.

Teismas nustatė, kad patvirtinus naują KPAT pareigybių

sąrašą, pareigūnams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį, pareigybių KPAT

nebeliko. Kadangi pareiškėjo turima kvalifikacija – aukštasis pedagoginis

išsilavinimas, mechanikos inžinieriaus (mokytojo) specialybė neatitiko

kvalifikacinių reikalavimų laisvoms pareigybėms užimti, todėl tiek atsakovo,

tiek pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįgijo pirmumo

teisės prieš kitus asmenis, paskirtus į šias laisvas pareigybes, kurių karinis

laipsnis ir kvalifikacija (specialios žinios) atitiko šių pareigų kvalifikacinius

reikalavimus, yra pagrįsta bei teisinga. Iš bylos taip pat matyti, kad

atsakovas atranką į laisvas pareigybes vykdė remdamasis ne tik aukštesnės

kvalifikacijos kriterijumi, bet ir kitais kriterijais, kurie priskirtini

bendrųjų kriterijų, reikalingų profesinei karo tarnybai atlikti, kategorijai

(t.2 b. l. 41-55), kas taip pat atitiko anksčiau aptarto teisinio reguliavimo

reikalavimus.

Sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad

byloje yra neįrodyta, jog nepaskyrus pareiškėjo į buvusias jo atleidimo iš

tarnybos metu laisvas pareigybes, buvo pažeisti KASOKTĮ 38 straipsnio 2

dalies 2 punkto reikalavimai. Taip pat sutiko ir su kita pirmosios instancijos

teismo išvada, kad ginčijamame įsakyme nurodžius, jog su pareiškėju profesinės

karo tarnybos sutartis nutraukiama nuo 2010 m. birželio 29 d., t. y.,

atgaline data - buvo padarytas tik formalaus pobūdžio pažeidimas, kuris

neįtakojo pareiškėjo subjektinių teisių.

IV. Pareiškėjas P. V. pateikė prašymą

dėl proceso atnaujinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir

ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punkto pagrindais. Prašymą grindžia

šiais motyvais:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

nenurodė jokių motyvų dėl esminių bylos įrodymų (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

Nepasisakė dėl Lietuvos karo akademijos absolventų paskyrimo į 19 laisvų pareigybių,

kurių pareigybinis karinis laipsnis buvo vyr. leitenanto, kai tuo tarpu

pareiškėjas net nebuvo siūlytas kaip kandidatas.

2. Teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės

normas (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), kadangi remdamasis ABTĮ 81

straipsniu, neištyrė visų byloje esančių įrodymų: laisvų etatų sąrašo ir laisvų

pareigybių, į kurias pareiškėjas galėjo būti paskirtas, pareiškėjo prašymo KAM

ministrei skirti į pareigas, apeliacinio skundo argumentų dėl KAM 2010 m.

vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 5.2. punkte nustatytų atrankos kriterijų, netyrė

argumentų dėl Lietuvos karo akademijos absolventų, kurių leitenanto laipsnis

žemesnis nei pareiškėjo, priėmimo į laisvas pareigas, netyrė įrodymų, kad tuo

metu, kai buvo skiriami kandidatai į kapitono pareigybes, pareiškėjo net

nepasiūlė į šias pareigas, nors jo kvalifikacija buvo žymiai aukštesnė nei

paskirtų kandidatų, netyrė aplinkybės, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų,

kad pareiškėjas nebūtų gavęs kapitono laipsnio ar leidimo dirbti ir susipažinti

su slapta informacija, netyrė aplinkybės, kad iki KPAT reformos pareiškėjas ėjo

kapitono kvalifikaciją atitinkančias pareigas.

3. Teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu administracinėje

byloje Nr. A492-3014/2012, kuris turi lemiamą reikšmę nagrinėjamoje

byloje dėl keleto aspektų: 1) sprendime pažymėta, kad pagal Karo tarnybos

įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo

vertinti kario galimybę pasilikti tarnyboje, kai jo pareigybė išlieka atliekant

darbo organizavimo pakeitimus, bei karį perkelti į laisvas kario laipsnį ir

kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę

jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo

kriterijus; 2) sprendime konstatuota, kad byloje pareiškėja nurodė konkrečius

faktus, konkrečias pareigybes, į kurias ji galėjo pretenduoti, ir kurios buvo

pasiūlytos kitiems asmenims, nurodė argumentus, kodėl ji galėtų užimti šias

pareigybes, tačiau pirmosios instancijos teismas apsiribojo bendro pobūdžio

išvada, kad pareiškėjos kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų nebuvo,

neargumentuotai konstatavo, kad kito kandidato karinis pasirengimas buvo

geresnis, pernelyg plačiai aiškino atsakovo diskrecijos teisę. Pareiškėjo

nuomone, šioje byloje nepagrįstai nepasisakyta dėl pareiškėjo nepaskyrimo į

vyr. leitenanto pareigas, į kurias buvo paskirti žemesnį karinį laipsnį

turintys leitenantai, taip pat dėl KAM 2010 m. vasario 3 d. įsakyme Nr. V-104

nustatytų kriterijų ir atrankos tvarkos pažeidimo; 3) sprendime

išaiškinta, kad teismo sprendimas priimtas neatlikus pareiškėjos nurodytų

aplinkybių vertinimo, t. y. nėra motyvų, kodėl pareiškėjos patikslintame skunde

nurodytų asmenų atžvilgiu ji neturėjo profesinės kompetencijos ir

kvalifikacijos pranašumo. Jo teigimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje

nėra motyvų, kodėl jo kvalifikacija yra prastesnė už Lietuvos karo akademijos

absolventų bei karininkų, paskirtų į naujos KP AT struktūros pareigas,

kvalifikaciją; 4) sprendime išaiškino, kad spendžiant, kuris kandidatas

galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas, tiesioginio vado

rekomendacija nėra minėtame Apraše numatytas kriterijus. Mano, kad analogija

turi būti taikoma ir dėl karinio laipsnio, kadangi tokio kriterijaus tarp

kriterijų nėra nustatyta, todėl tik esant vienodai kvalifikacijai ir

kompetencijai, karinis laipsnis galėjo būti kaip lemiamas rodiklis; 6) teismas

konstatavo, kad atsakovas nenutraukė tarnybos santykių su pareiškėja dėl

tos priežasties, kad ji būtų praradusi teisę dirbti su slapta informacija,

kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, kad toks įspėjimas buvo pateiktas

pareiškėjai, kad po patikrinimo ji neteko teisės ar egzistuoja kokios nors

kliūtys dirbti su slapta informacija.

Teisėjų kolegija

k

o n s t a t u o j a:

V. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė

įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo

kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei

tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar

įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų

teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio

sprendimo teisinių pasekmių (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. P63-159/2010). Bylų,

užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali

būti atnaujinamas griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 23

skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos

(ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su

apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas

šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas

yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis

priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar

nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir

tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat

yra nurodęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), jog

procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu

prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų,

patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių

proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ

156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti

paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo

arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu

atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies

8 punkte (nutartis yra be motyvų), 10 punkte (padarytas esminis

materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti

neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų

praktikos formavimą) numatytais pagrindais.

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad

materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl

neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su procesinio

sprendimo įsiteisėjimo momentu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-86/2012). Atsižvelgiant į tai, terminas

kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies

10 punkto pagrindu yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo (nutarties) įsiteisėjimo

datos. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi

nuostatos, jog jeigu

kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos

administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12

p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas taip pat paprastai siejamas su

baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną

asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jos atitikimo buvusiai

administracinių teismų praktikai aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

Šiuo atveju terminas prašymui paduoti

skaičiuojamas nuo turėjimo susipažinti su Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo nutartimi, administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012, priimta 2012 m. gruodžio 12 d. Taigi, atsižvelgiant į tai,

jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam

administraciniam teismui buvo pateiktas 2013

m. sausio 10 d. (III t., b. l. 102-107), konstatuotina,

kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo

terminas šiuo atveju yra nepraleistas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti

procesą visų pirma grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto

pagrindu.

ABTĮ 153

straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas,

jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis šiuo pagrindu, gali būti

atnaujinamas, jei teismo sprendimas ar

nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento

turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2010 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. P444-180/2010

ir kt.). Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo

padavusios bylos šalies netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs teismo

sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme

negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nesutikimas su teismo motyvais iš

esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik asmuo su

jais nesutinka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8

d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006). Taip pat

atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra

nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis

priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos

aplinkybių kontekste (Ruiz Torija prieš Ispaniją, Hiro Balani prieš Ispaniją).

Todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip

reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, apeliacinės instancijos

teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka

su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba

nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (Van de Hurk

prieš Nyderlandus).

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodė, kad

apeliacinės instancijos teismas sprendime nepateikė motyvų dėl esminių bylos

įrodymų, t. y. nepasisakė dėl Lietuvos karo akademijos absolventų paskyrimo į

19 laisvų pareigybių, kurių pareigybinis karinis laipsnis buvo

vyr. leitenanto, kai tuo tarpu pareiškėjas net nebuvo siūlytas kaip

kandidatas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartyje yra išsamiai motyvuojamos teismo padarytos išvados, nurodoma, kad byloje nustatyta, jog patvirtinus naują KPAT

pareigybių sąrašą, pareigūnams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį,

pareigybių KPAT nebeliko. Įvertino tai, kad pareiškėjo turima kvalifikacija –

aukštasis pedagoginis išsilavinimas, mechanikos inžinieriaus (mokytojo)

specialybė neatitiko kvalifikacinių reikalavimų laisvoms pareigybėms užimti,

todėl konstatavo, kad tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvada,

kad pareiškėjas neįgijo pirmumo teisės prieš kitus asmenis, paskirtus į šias

laisvas pareigybes, kurių karinis laipsnis ir kvalifikacija (specialios žinios)

atitiko šių pareigų kvalifikacinius reikalavimus, yra pagrįsta bei teisinga. Atsižvelgiant

į tai, spręstina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra iš esmės

palaikomos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl to, kad pareiškėjas neturėjo pirmumo teisės prieš kitus

asmenis, paskirtus į laisvas pareigybes pareigūnams, turintiems vyresniojo

leitenanto laipsnį. Todėl įvertinus tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas palaikė pirmosios

instancijos teismo motyvus ir jokie apeliacinio skundo argumentai neliko

apeliacinės instancijos teismo neaptarti ir neįvertinti.

Kaip

buvo minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu

pagrindu procesas administracinėje byloje atnaujinamas tada, kai priimtas

procesinis teismo sprendimas yra be motyvų, o ne tada, kai pareiškėjas

nesutinka su pateiktais teismo motyvais ar mano, kad motyvai turėjo būti

kitokie, išsamesni ar pan. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nėra pakankamo

pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo priimta be motyvų ir šioje byloje atnaujinti procesą

pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas taip pat

grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Procesas ABTĮ 153 straipsnio

2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas

materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas

akivaizdus; t. y. toks, kad proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų

kolegijai neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir

taikymo; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti

neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (LVAT 2010 m. rugpjūčio

6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010,

2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja

tuo, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos

įstatymo 81 straipsnį, kadangi neištyrė visų byloje esančių įrodymų: laisvų

etatų sąrašo ir laisvų pareigybių, į kurias pareiškėjas galėjo būti paskirtas,

pareiškėjo prašymo KAM ministrei skirti į pareigas, apeliacinio skundo

argumentų dėl KAM 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 5.2. punkte

nustatytų atrankos kriterijų, argumentų dėl Lietuvos karo akademijos

absolventų, kurių leitenanto laipsnis žemesnis nei pareiškėjo, priėmimo į

laisvas pareigas, įrodymų, kad tuo metu, kai buvo skiriami kandidatai į

kapitono pareigybes, pareiškėjui šios pareigos nebuvo pasiūlytos, nors jo

kvalifikacija buvo žymiai aukštesnė nei paskirtų kandidatų, aplinkybių, jog

atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjas nebūtų gavęs kapitono

laipsnio ar leidimo dirbti ir susipažinti su slapta informacija, aplinkybės,

kad iki KPAT reformos pareiškėjas ėjo kapitono kvalifikaciją atitinkančias

pareigas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo

atnaujinti procesą šiuo pagrindu turinį, sprendžia, kad pareiškėjas iš esmės

nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir

pateiktų įrodymų vertinimu, kadangi jo manymu teismas netyrė arba netinkamai

ištyrė į bylą pateiktus įrodymus ir pareiškėjo išdėstytus argumentus. Tačiau pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio

6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas

įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir

objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi

įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo

įsitikinimu.

Įvertinusi

nagrinėjamą prašymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės

instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjo nurodytos materialinės teisės

normos pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo nurodytas ABTĮ 81

straipsnis yra procesinės, o ne materialinės teisės norma. Atsižvelgiant į tai,

kad ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą dėl procesinės teisės normos

pažeidimo, todėl ši aplinkybė nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui pagal ABTĮ

153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Atskirai pabrėžtina, kad teisėjų kolegijos vertinimu,

šiuo atveju pareiškėjas iš esmės

nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais ir siekia, kad būtų

priimtas kitoks procesinis sprendimas. Kaip

minėta, proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė

procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo

nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali

sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai,

nustatymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad

teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio

įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio

apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti

procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. P492-183/2011). Pareiškėjas iš esmės siekia, jog būtų

revizuojama apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis, tačiau proceso atnaujinimo

instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje

išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą,

ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.

Be to, pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu nurodydamas, kad

apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. A492-3014/2012,

kuris turi lemiamą reikšmę nagrinėjamoje byloje, kadangi joje teismas

konstatavo, kad Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktas

įpareigoja atsakovą vertinti kario galimybę pasilikti tarnyboje, bei atrinkti

tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus, be to, sprendimas

priimtas neatlikus pareiškėjos nurodytų aplinkybių vertinimo, t. y. teismo

sprendime nėra motyvų, kodėl pareiškėjos patikslintame skunde nurodytų asmenų

atžvilgiu ji neturėjo profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos pranašumo. Pažymi,

kad nagrinėjamu atveju teismo nutartyje nėra motyvų, kodėl jo kvalifikacija yra

prastesnė už Lietuvos karo akademijos absolventų bei karininkų, paskirtų į

naujos KP AT struktūros pareigas, kvalifikaciją.

Pažymėtina, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti

atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos

formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika,

suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi

pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika

ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą,

yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų

praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos

administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl

galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta

byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių

teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2010 m. gegužės 14 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra

išaiškinęs, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju,

jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje

byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios

normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų

aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m.

sausio 8 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. P146-2/2010). Vadovaujantis ABTĮ

157 straipsnio 2 dalimi,

būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto

pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose

bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu

formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m.

sausio 8 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodytoje

administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012 faktinė situacija nėra

tapati, kadangi joje pareiškėja buvo siūlyta kaip kandidatė į vienas pareigas

naujoje KPAT struktūroje, tačiau buvo pasirinktas kitas kandidatas, kuris

turėjo žemesnį motyvacijos vertinimą ir kvalifikaciją. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, skirtingai nei

yra šiuo atveju, pareiškėja turėjo ne vyresniojo leitenanto, o kapitono

laipsnį, skyrėsi jos profesinė kvalifikacija ir pan. Be to, kaip teisingai

pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d.

sprendime administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012, šioje byloje pareiškėja

nurodė konkrečius faktus, konkrečias pareigybes, į kurias ji galėjo

pretenduoti, ir kurios buvo pasiūlytos kitiems asmenims, nurodė argumentus,

kodėl ji galėtų užimti šias pareigybes.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos

vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje

byloje Nr. A146-3491/2011 panaikindamas skundžiamą Vilniaus

apygardos administracinio teismo sprendimą ir bylą perduodamas pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pabrėžė, kad nors skundą padavė 8 pareiškėjai

(įskaitant pareiškėją P. V. bei pareiškėją J. V.

administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012)

ir sprendžiant ginčą taikytina ta pati teisė, tačiau pirmosios instancijos

teismas neišnagrinėjo, neindividualizavo ir atskirai dėl kiekvieno pareiškėjo

nenustatė, ar atsakovas tinkamai naudojosi diskrecijos teise nuspręsdamas, kad

pareiškėjams nėra laisvų jų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių

pareigų. Todėl konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą

dėl pareiškėjų skundžiamų įsakymų, kuriais jie išleisti į atsargą, turėjo dėl

kiekvieno pareiškėjo atlikti individualų vertinimą, nes kiekvieno pareiškėjo

kvalifikaciniai duomenys yra skirtingi. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos administracinės bylos

Nr. A492-3014/2012 ir šios administracinės bylos faktinės

aplinkybės iš esmės skirtingos, be to, pareiškėjas nenurodė galimai skirtingo

teisės normų aiškinimo, todėl ši byla negali būti precedentu nagrinėjamai

bylai.

Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad

pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo

vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama

klaidinga linkme, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio

2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu taip pat nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog

pateiktas prašymas dėl proceso

atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo

numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012 atsisakytina

atnaujinti.

Atskirai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju

pareiškėjas 2013 m. vasario 11 d. teismui taip pat pateikė atskirą prašymą

administracinę bylą Nr. P552-63/2013 apeliacinės instancijos teisme

nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 158 straipsnio 1 dalis numato, jog prašymas

dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas

rašytinio proceso tvarka, nekviečiant į nagrinėjimą teisme bylos proceso dalyvių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo

pateiktą prašymą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesivadovauti

minėta įstatymo nuostata ir išimties tvarka taikyti žodinį bylos nagrinėjimą,

todėl šis pareiškėjo prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų

teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo P. V. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje

Nr. A438-2427/2012 pagal pareiškėjo P. V. skundą

atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam

suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo dalies panaikinimo ir

įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius