108b1c1077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1566/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03456-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos 9.1.3.1; 9.3.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Kęstučiui Ožiūnui,

atsakovo atstovui Igoriui Janavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Resota“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Resota“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2006 m. sausio 24 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)-16 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 283 514 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 141 757 Lt PVM baudos, 278 789 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 53 706 Lt GPM delspinigių ir 139 395 Lt GPM baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. 69-213 patvirtino Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)-16.

Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. S-300(7-254/2010) iš dalies panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 69-213 ir vietoje nurodymų sumokėti 283 514 Lt PVM, 141 757 Lt PVM baudos, 278 789 Lt GPM, 53 706 Lt GPM delspinigių ir 139 395 Lt GPM baudos patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 283 514 Lt PVM, 85 054 Lt PVM baudos, 278 789 Lt GPM, 53 706 Lt GPM delspinigių ir 139 395 Lt GPM baudos.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. S-300(7-254/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 69-213 bei Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (6.5.)-16.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamos mokesčių sumos jam buvo apskaičiuotos nepagrįstai. Mokesčių administratorius padarė neteisingą išvadą, jog juodojo metalo laužą pareiškėjas realiai supirko ne iš juridinių, o iš fizinių asmenų. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad pirkimai buvo vykdomi tik iš juridinių asmenų. Šiuo atveju turėjo būti išreikalauta baudžiamoji byla ir atidžiai įvertinti jos duomenys, tačiau to nebuvo padaryta. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius, rėmėsi baudžiamojoje byloje surašyta specialisto išvada, tačiau šioje išvadoje daugelis aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui priskaičiuoti mokesčiai, net nebuvo analizuotos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad mokesčių administratorius jau kartą buvo apskaičiavęs žalos valstybei dydį ir šią sumą (611 834 Lt) pareiškėjas sumokėjo, todėl nebegalima iš jo reikalauti mokėti tą patį PVM.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės atskaityti pirkimo PVM pagal UAB „Vilmiksa“ vardu išrašytas PVM sąskaitas–faktūras bei apskaičiuoto GPM dėl metalo laužo, įsigyto iš fizinių asmenų. Atsakovas nurodė, kad, prieš priimdamas byloje ginčijamą savo sprendimą, buvo sustabdęs mokestinio ginčo nagrinėjimą, nes mokestinio ginčo išsprendimas priklausė nuo tam tikrų faktų, kurie turėjo būti nustatyti baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00049-04. Minėta byla baigėsi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu, kuriame konstatuota, jog G.

G. (pareiškėjo direktorius mokestinio patikrinimo laikotarpiu) ir M. Ž., bendrininkų grupėje, laikotarpiu nuo 2004 m. vasario 19 d. iki 2005 m. gruodžio 16 d., turėdami vieningą nusikalstamą tikslą, veikdami išankstine tiesiogine tyčia, suklastojant ir panaudojant suklastotus tikrus dokumentus, apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, UAB „Resota“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – valstybės biudžeto lėšas – grąžintiną PVM, tuo tikslu panaudojant UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“, organizavo apgaulingą UAB „Resota“ buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Taip pat minėtame nuosprendyje nurodyta, jog buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys į 9 UAB „Vilmiksa“ PVM sąskaitas–faktūras apie tai, kad minėta įmonė neva pardavė pareiškėjui metalo laužą. Šios aplinkybės laikytinos nustatytomis ir iš naujo neįrodinėtinos bei konstatuotina, kad pareiškėjo turimos UAB „Vilmiksa“ vardu išrašytos PVM sąskaitos–faktūros neturi juridinės galios, dėl ko PVM atskaita pagal jas negalima. Atsakovas nurodė, kad, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktą, gyventojų individualios ir ne individualios veiklos pajamos už parduotą arba kitaip perleistą nuosavybėn netauriųjų metalų laužą priskiriamos A klasės pajamoms.

Iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuris iš dalies pakeistas bausmių skyrimo ir subendrinimo atžvilgiu, o likusia apimtimi patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu, matyti, kad pareiškėjas metalo laužą realiai pirko iš fizinių asmenų, o pirkimas juridinių asmenų vardu buvo tik forminamas. Esant šioms aplinkybėms, pagrįstai pareiškėjui nurodyta sumokėti ir papildomą GPM. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog jis antrą kartą įpareigojamas sumokėti tą patį PVM, nes atitinkamą žalą valstybei jau atlygino, šiuo atveju nėra reikšmingas.

Mokesčių sumokėjimas mokestinio ginčo metu nėra pagrindas nutraukti mokestinio ginčo bylą. Sumokėtų sumų įskaitymo klausimas turi būti sprendžiamas pasibaigus mokestiniam ginčui ir pradėjus vykdyti sprendimus dėl mokesčių apskaičiavimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. liepos 2 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. I-21-497/2009 nustatė, jog G. G., eidamas UAB „Resota“ direktoriaus pareigas, laikotarpiu nuo 2004 m. vasario 19 d. iki 2005 m. gruodžio 16 d. apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, įgijo valstybės biudžeto lėšas – grąžintiną PVM, t. y., į UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ suklastotas PVM sąskaitas–faktūras įrašant prekių kainą su 18 procentų PVM, pateisino tariamai iš įmonių, o realiai iš nenustatytų asmenų įgyto metalo laužo įsigijimą, šias suklastotas PVM sąskaitas–faktūras įtraukė į UAB „Resota“ buhalterinę apskaitą ir pasididino grąžintino iš biudžeto PVM sumą 611 834 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-22-86/2010, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pakeitė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. I-21-497/2009 bausmių skyrimo ir subendrinimo atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-540/2010 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendį pareiškėjo direktoriui G. G. ir pareiškėjui UAB „Resota“ bei perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą Nr. 1A-116-190/2011, priėmė 2011 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį, kuriame konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą pripažinti G. G. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, be to, nustatytos visos Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalyje nurodytos juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos, kai už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas turi atsakyti ir juridinis asmuo (šiuo atveju – UAB „Resota“). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. I-21-497/2009 buvo pakeistas tik bausmių skyrimo ir subendrinimo atžvilgiu.

Teismas nurodė, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-116-190/2011 konstatuota, jog pareiškėjo UAB „Resota“ direktorius G. G., veikdamas UAB „Resota” naudai ir interesais, turėdamas vieningą nusikalstamą sumanymą, t. y. tikslą apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, UAB „Resota“ naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2004 m. vasario 23 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų be jokių pirkimo–pardavimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, įgijo 5 858,33 t metalo laužo ir tyčia sąmoningai tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytose vietose suklastojo UAB „Vilmiksa” vardu išrašytas 9 PVM sąskaitas–faktūras bei UAB „Overtentis“ vardu išrašytas 5 PVM sąskaitas–faktūras, pagal kurias UAB „Resota” neva iš UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ nupirko 5 858,33 t metalo laužo už 4 010 913,93 Lt, tame tarpe 611 834,33 Lt tariamo PVM.

Į šias aplinkybes privaloma atsižvelgti nagrinėjant administracinę bylą dėl pareiškėjo UAB „Resota“ veiksmų administracinių teisinių pasekmių mokestinių prievolių vykdymo srityje. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pareiškėjas nuteistas už sukčiavimą ir nustatyta, jog ūkinės operacijos tarp UAB „Vilmiksa“, UAB „Overtentis“ ir pareiškėjo realiai neįvyko (metalo laužas buvo įsigytas iš kitų nenustatytų asmenų), todėl darytina išvada, kad šių realiai neįvykusių ūkinių operacijų pagrindu pareiškėjas neįgijo teisės į PVM atskaitą.

Vadinasi, pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai nurodyta sumokėti papildomą PVM sumą. Teismas nurodė, kad mokestinio ginčo metu teismas tikrina, ar mokesčių administratoriaus sprendimai jų priėmimo metu yra teisėti. Mokesčių sumokėjimas mokestinio ginčo metu nėra pagrindas nutraukti mokestinio ginčo bylą. Tuo laikotarpiu įmokėtų sumų įskaitymo klausimas turi būti sprendžiamas pasibaigus mokestiniam ginčui ir pradėjus vykdyti sprendimus dėl mokesčių apskaičiavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(261)-1507-08).

Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, kilo pareiga apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPM už fiziniams asmenims išmokėtas išmokas už metalo laužą, kurios priskirtinos gyventojo A klasės pajamoms. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. I-21-497/2009 nustatyta, kad M. Ž. užduotis nusikalstamoje veikoje buvo be dokumentų pirkto metalo laužo „legalizavimas“ pagal jo paties sugalvotą nusikalstamą mechanizmą: G. G. iš fizinių asmenų be jokių įsigijimo dokumentų pirktas metalo laužas UAB „Resota“ transportu buvo vežamas į šios įmonės sandėlius, o M. Ž. pateikdavo PVM sąskaitas–faktūras tariamų pardavėjų UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ vardu. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendyje byloje Nr. 1A-116-190/2011 konstatuota, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai aprašytas nusikalstamos veikos mechanizmas, superkant metalo laužą iš fizinių asmenų be įsigijimo dokumentų, suklastojant PVM sąskaitas–faktūras bei suformuojant PVM atskaitą, išgryninant bei perduodant pinigus G. G.. Ši aplinkybė iš naujo neįrodinėtina. Taigi darytina išvada, kad pagal UAB „Vilmiksa“ PVM sąskaitas–faktūras 2004 m. vasario–kovo mėnesiais UAB „Resota“ pervesti 1 858 593,93 Lt realiai buvo skirti atsiskaityti būtent su fiziniais asmenimis, tiekiančiais metalo laužą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė mokestinio ginčo metu išsakytos versijos, jog metalo laužas, kurio supirkimas įformintas UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ PVM sąskaitomis–faktūromis, buvo superkamas ne tik iš fizinių asmenų. Savo poziciją jis grindė tik baudžiamosios bylos medžiaga, kurios pagrindu priimtame nuosprendyje nustatyta, jog pagal nusikalstamos veikos mechanizmą metalo laužo supirkimas iš fizinių asmenų buvo įforminamas UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ PVM sąskaitomis–faktūromis. Esant šioms aplinkybėms, pagal UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ PVM sąskaitas–faktūras, kuriomis realiai užfiksuotas metalo laužo supirkimas iš fizinių asmenų, išmokėtos lėšos pagrįstai buvo apmokestintos GPM, o įrodymų, paneigiančių šias išvadas, nėra.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00049-04, tačiau neatsižvelgė į tai, jog šioje baudžiamojoje byloje pareiškėjas padavė kasacinį skundą. Pareiškėjas buvo pateikęs prašymą sustabdyti administracinę bylą, kol bus išnagrinėta baudžiamojo proceso tvarka kasacinė byla, tačiau šis prašymas nepagrįstai buvo atmestas. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratoriai savo sprendimuose rėmėsi baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00049-04 esančia Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apskrities skyriaus 2005 m. birželio 13 d. specialisto išvada Nr. 5-1/41, kurioje nurodyta, kad, pasak ikiteisminio tyrimo pareigūnų, pareiškėjas metalo laužą įgijo iš fizinių asmenų, tačiau teismo nuosprendžiuose fiziniai asmenys nėra minimi.

Vadinasi, mokesčių administratoriai rėmėsi netinkamai nustatytomis aplinkybėmis. Pareiškėjas prašė Mokestinių ginčų komisijos išsireikalauti baudžiamosios bylos medžiagą, kad būtų galima betarpiškai susipažinti ir ištirti pirminius įrodymus, tačiau šis prašymas iš viso nebuvo sprendžiamas. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius apmokestino visas ūkines operacijas (juodojo metalo laužo įsigijimą), kaip pirkimus tik iš fizinių asmenų, nors ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia pagrįstai teigti, jog pirkimai buvo vykdomi tik iš juridinių asmenų. 2005 m. birželio 13 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/41 pasisakyta tik dėl PVM ir tik dalyje dėl sandorių su UAB „Overtentis“.

Tuo tarpu mokesčių administratorius patikrinimo akte, remdamasis minėta specialisto išvada, apskaičiavo PVM ne tik dėl sandorių su UAB „Overtentis“, bet taip pat dėl sandorių su UAB „Vilmiksa“. Ir visiškai neaišku, kuo remiantis patikrinimo akte apskaičiuotas GPM, nes nei specialistas savo išvadoje, nei ikiteisminio tyrimo institucijos, nei teismai dėl to nepasisakė. Įrodymų teiginiams, kad juodojo metalo laužą iš fizinių asmenų supirko pats pareiškėjas, mokesčių administratorius nepateikė, o remtis tik ikiteisminio tyrimo metu M.

Ž. duotais parodymais negalima, nes šie parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu buvo ne kartą keisti. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad ginčijamuose mokesčių administratorių sprendimuose nurodyta PVM nepriemoka jau vieną kartą iš jo buvo priteista baudžiamojoje byloje patenkinus mokesčių administratoriaus 611 834 Lt civilinį ieškinį ir jis šią sumą sumokėjo į biudžetą. Tokiu būdu mokesčių administratorius, reikšdamas civilinį ieškinį, jau kartą apskaičiavo mokesčių mokėtojo padarytos žalos valstybei dydį, o įpareigojimas pareiškėjui dar kartą sumokėti tą patį PVM negali būti laikomas teisėtu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas, iš esmės pakartodamas savo argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Šioje administracinėje byloje yra ginčijami nurodymai pareiškėjui sumokėti PVM ir GPM bei su šiais mokesčiais susijusias sumas.

Aplinkybė, kad pareiškėjo turimos UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ vardu išrašytos PVM sąskaitos–faktūros neturi juridinės galios ir jose nurodytos operacijos nurodytomis sąlygomis, t. y. tarp jose nurodytų ūkio subjektų, neįvyko, nekelia abejonių (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalis). Tačiau ši faktinė aplinkybė, turint omenyje kitas bylos aplinkybes, dar nesuteikia teisinės galimybės galutiniam veikos kvalifikavimui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, jog kai nustatoma, kad prekės ir (ar) paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir (ar) paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose–faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, kurie yra nustatomi ir (ar) žinomi, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama nesuteikti pirkėjui teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Tai gali būti padaryta, kai nustatoma, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje, ir priklausomai nuo šios aplinkybės nustatymo turi būti sprendžiamas teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą klausimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A(438)-1097/2009).

Akivaizdu, kad sąžiningumo aplinkybė, kai nustatoma, kad PVM apmokestinamas prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje–faktūroje nurodytų ūkio subjektų, yra įrodinėjimo dalykas, mokesčių administratoriui turint tikslą paneigti teisę į PVM atskaitą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A(556)-610/2010).

Šioje administracinėje byloje, kaip minėta, nėra ginčo dėl neįvykusių ūkinių operacijų tarp UAB „Resota“ ir UAB „Vilmiksa“ bei UAB „Overtentis“, tačiau nurodoma, jog metalo laužas buvo pirktas iš nenustatytų asmenų. Atsižvelgiant į minėtą administracinę jurisprudenciją, šioje administracinėje byloje taip pat turėjo būti pasisakyta, kiek pareiškėjas (apeliantas) buvo sąžiningas teisės į PVM atskaitą srityje, o tai nebuvo padaryta.

Kitas teisiškai reikšmingas aspektas šios administracinės bylos PVM dalyje yra tas, kad nėra pakankamai aišku, ar mokesčių administratorius nesiekia dubliuojančio sprendimo dėl PVM sumos išieškojimo. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti bei nedviprasmiškai aptarti argumentą dėl galimai jau kartą priteistos tos pačios mokesčio sumos. Teisinė argumentacija teikta, bet ji neturi ryšio su pareiškėjo iškelta abejone dėl dvigubo mokesčio priteisimo. Spręstina, jog į motyvą, galimai sąlygojantį skundo tenkinimą aptariamoje dalyje, neatsakyta. Padaryta nuoroda į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A(261)-1507/2008 niekuo neparemta. Juk toje administracinėje byloje minimi atskiri teisiniai vienetai (fizinis asmuo ir įmonė) bei atskirai nukreipti reikalavimai į šiuos asmenis. Aptariamoje administracinėje byloje situacija nėra identiška.

Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai priteista iš M. Ž., G. G., UAB „Resota“ 611 834 Lt padarytos turtinės žalos atlyginimui. Pirmosios instancijos teismo sprendime neatsispindi aptarimas, ar į nurodytą sumą tikrai nepatenka šioje administracinėje byloje iš UAB „Resota“ prašoma sumokėti PVM suma. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, grįsdamas turtinės žalos atlyginimo priteisimą, pasirėmė baudžiamojoje byloje esančia medžiaga, tačiau kas tai per dokumentai, Vilniaus apygardos administracinis teismas nepatikrino ir abejonių nepašalino.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, be to, jis turi būti paremtas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, stoka byloje esančių įrodymų galėjo nulemti neteisėtą bei nepagrįstą apygardos administracinio teismo sprendimą, todėl, atsižvelgiant į poreikį surinkti papildomus įrodymus ir dar kartą įvertinti faktines aplinkybes papildytų faktinių duomenų plotmėje, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, naujam nagrinėjimui perduotina visa byla, t. y. tiek dėl PVM bei su juo susijusių sumų, tiek dėl GPM bei su juo susijusių sumų. Galimas kitoks teisinis vertinimas vienoje bylos dalyje gali turėti įtakos priimant sprendimą kitoje tos pačios administracinės bylos dalyje, jei ne mokesčio apimtyje, tai, galbūt, su juo susijusių sumų srityje. Kita vertus, bylos skaidymas į dvi dalis būtų ir netikslingas.

Dėl išdėstytų priežasčių apygardos administracinio teismo sprendimas negali būti paliktas galioti. Skundžiami mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimai turi būti peržiūrėti pirmosios instancijos teisme dar kartą, išsamiai išsiaiškinant tas aplinkybes, kurios sukliudė apeliacinės instancijos teismui užbaigti bylą iš esmės.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė