2021-04-14 Nr. AB-7578-3-61-3-03933-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-373-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03933-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. L. (S. L.) ir trečiojo suinteresuoto asmens Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Z. V., Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. L. (S. L.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VAD) 2018 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-287 „Dėl asmenų patekimo į Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos saugomus objektus apribojimo“ (toliau – ir Įsakymas) dalį dėl pareiškėjo; 2) panaikinti VAD 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. S-572(20) „Dėl apribojimo patekti į Lietuvos Respublikos Seimo rūmus“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl pareiškėjo; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

2.1. 2018 m. spalio 23 d. pareiškėjas gavo Įsakymo išrašą (dalį dėl pareiškėjo). 2018 m. spalio 26 d. gavo Sprendimo dalį dėl pareiškėjo, kurioje nurodyta Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) kanceliarijai, kad VAD apribojo pareiškėjo patekimą į Seimo rūmus nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. balandžio 24 d;

2.2. Skundžiamų aktų dalys priimtos visiškai neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatas;

2.3. Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, asociacijos (duomenys neskelbtini) vadovas, aktyvus visuomenės ir politikos veikėjas, jau daug metų aktyviai dalyvaujantis šalies politiniame gyvenime, todėl jam būtina turėti galimybę patekti į Seimo rūmus, dalyvauti juose vykstančiose konferencijose, susitikimuose;

2.4. Pareiškėjas be jokio oficialaus įspėjimo, taip pažeidžiant VAD oficialaus įspėjimo taikymo tvarkos aprašą, patvirtintą VAD direktoriaus 2014 m. vasario 28 d. įsakymu Nr.V-77 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 2018 m. liepos 30 d. 11.00 val. nebuvo įleistas į Seimo rūmus dalyvauti spaudos konferencijoje. Iš kito asmens (Z. V.) buvo gautas atsakovo VAD raštas, kuriame nurodoma, kad VAD, gavęs pareiškėją neigiamai charakterizuojančią informaciją, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. SV-S-1632 (toliau – ir Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašas), 39 ir 53 punktais, 2018 m. balandžio 24 d. rekomendavo kaip prevencinę priemonę Seimo kanceliarijai apriboti pareiškėjo patekimą į Seimo rūmus nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. Šiame rašte nebuvo nurodyta nei apie Įsakymą, nei apie Sprendimą. Taip pat buvo pateiktas ir Seimo kanceliarijos 2018 m. birželio 15 d. raštas Nr. S-2018-5951, kuriame nurodoma, kad klausimai, susiję su VAD rekomendacijos turiniu, yra VAD kompetencija, šiame rašte taip pat nebuvo nurodyta nei apie Įsakymą, nei apie Sprendimą;

2.5. Minėti aktai yra susiję su pareiškėjo teisėmis, teisiniais interesais ir jo asmens duomenimis, tačiau jie pačiam pareiškėjui niekada nebuvo pateikti, todėl jis, siekdamas išsiaiškinti susidariusią situaciją ir apginti savo pažeistas teises, tiek žodžiu, tiek raštu (su 2018 m. rugpjūčio 10 d. prašymu) kreipėsi į VAD dėl susidariusios situacijos bei su tuo susijusios informacijos jam pateikimo;

2.6. 2018 m. rugpjūčio 16 d. VAD pateikė pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštą Nr. PKA-94 „Dėl 2018-08-10 prašymo“ (toliau – ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. Raštas), kuriame nurodyta, kad VAD, teikdamas rekomendacijas dėl asmenų apribojimo patekti į Seimo rūmus, vadovaujasi Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo nuostatomis (2 str. 4 d. ir 6 d., 9 str. 1 d., 9 str. 2 d. 2 p.), VAD direktoriaus įsakymais ir Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašu. 2018 m. rugpjūčio 14 d. Rašte taip pat nurodyta, kad VAD, gavęs neigiamai charakterizuojančios informacijos, 2018 m. balandžio 24 d. raštu Nr. S-43K20 „Dėl apribojimo patekti į Lietuvos Respublikos Seimo rūmus“ rekomendavo Seimo kanceliarijai apriboti įėjimą (kieno konkrečiai nenurodyta) į Seimo rūmus iki 2019 m. balandžio 24 d., ir, kad informacija, dėl kokių priežasčių buvo pateiktos rekomendacijos laikinai apriboti asmenų patekimą į VAD saugomus objektus, sudaro valstybės ir (ar) tarnybos paslaptį ir skirta tik tarnybiniam naudojimui, o, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis (3 str. 6 d., 15 str.), įslaptinta informacija gali būti patikėta tik asmenims, turintiems teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. 2018 m. rugpjūčio 14 d. Rašte paaiškinta, kad dėl labai trumpo laiko tarpo tarp Z. V. prašymo leidimui užsakyti ir numatytos konferencijos datos VAD Leidimų poskyrio darbuotojas pareiškėją galėjo informuoti tik atvykus į Seimo rūmuose esantį leidimų biurą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad minėta rekomendacija pateikta 2018 m. balandžio 24 d., o konferencija vyko 2018 m. liepos 30 d.;

2.7. Prie 2018 m. rugpjūčio 14 d. Rašto nebuvo pridėta jokių dokumentų, todėl, net ir gavus 2018 m. rugpjūčio 14 d. Raštą, pareiškėjui nebuvo paaiškinta, kodėl konkrečiai jis nėra įleidžiamas į Seimo rūmus, nors prieš tai nebuvo gavęs jokio įspėjimo. Pareiškėjas dėl to ne kartą kreipėsi tiek į VAD, tiek į Seimo kanceliariją;

2.8. VAD 2018 m. spalio 23 d. elektroniniu laišku pateikė pareiškėjui Įsakymo dalies dėl pareiškėjo išrašą, kuriuo, kaip jam paaiškėjo tik 2018 m. spalio 23 d., yra apribotas pareiškėjo patekimas į VAD saugomus objektus iki 2019 m. balandžio 24 d., bei Seimo kanceliarija 2018 m. spalio 26 d. elektroniniu laišku pateikė pareiškėjui Sprendimo dalies dėl pareiškėjo kopiją, apie kurį iki tol pareiškėjas nieko nežinojo;

2.9. Ginčijami aktai yra visiškai neteisėti, nepagrįsti, turi būti panaikinti, nes jie yra be motyvų ir priimti pažeidžiant Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo ir kitų galiojančių teisės aktų nuostatas;

2.10. Ginčijami aktai nepagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės aktų nuostatomis, o Įsakyme tik nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo agento 2018 m. balandžio 20 d. tarnybinį pranešimą Nr. TP-967, tačiau nurodytas tarnybinis pranešimas kartu su Įsakymu nepateiktas, niekur kitur nėra nurodoma kokiu konkrečiai teisiniu ir / ar faktiniu pagrindu buvo priimta Įsakymo dalis dėl pareiškėjo, taip pat Sprendimo dalis dėl pareiškėjo. Dėl kokių konkrečiai priežasčių, kokių netinkamų veiksmų (neveikimo) ir / ar ryšių būtent pareiškėjo atžvilgiu buvo nuspręsta taikyti apribojimą pareiškėjui patekti į VAD saugomus objektus pareiškėjui vis dar nėra žinoma. Šių aplinkybių nenurodė nei VAD, nei Seimo kanceliarija, jos nebuvo nurodytos ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. Rašte, Įsakymo išraše ar Sprendime. Skundžiamuose aktuose nėra nurodyta ir jokių teisės aktų nuostatų, kuriomis būtų remiamasi, nepateiktas tarnybinis pranešimas, todėl pareiškėjui neaišku, kodėl buvo apribotas jo patekimas į VAD saugomus objektus;

2.11. Vadovaujantis Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo nuostatomis (2.27 p., 53 ir 69 p.) apie sprendimą apriboti leidimą įeiti į Seimo rūmus privaloma pranešti tiek Seimo kanceliarijai, tiek asmeniui, kuriam nebus išduotas leidimas, o šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Apie tai, kad yra priimta rekomendacija pareiškėjo atžvilgiu, pareiškėjas iš VAD sužinojo tik 2018 m. rugpjūčio 16 d., gavęs 2018 m. rugpjūčio 14 d. Raštą, o apie Įsakymą, kaip ir apie Sprendimą, jam nieko nebuvo žinoma iki pat atitinkamai 2018 m. spalio 23 d. ir 2018 m. spalio 28 d. Pagal Tvarkos aprašo 10 punktą oficialus įspėjimas turi būti pareiškiamas asmeniui, jei įstatymu nustatyta tvarka gauta pagrįstu duomenų, kad asmuo gali daryti teisės aktų pažeidimus, kelti grėsmę saugomu asmenų ir / ar saugomų objektų saugumui, tačiau šiuo atveju, jokio įspėjimo pareiškėjas nėra gavęs, nors pagal teisės aktų nuostatas (Vadovybės apsaugos įstatymo 191 str. 2 d., Tvarkos aprašo 3 p.) turėjo jį gauti;

2.12. Įsakymo dalis dėl pareiškėjo ir Sprendimo dalis dėl pareiškėjo neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kadangi jos yra visiškai be jokių motyvų ir teisės aktų nuostatų;

2.13. Pareiškėjui tiek Įsakymo išrašas, tiek Sprendimo išrašas pateikti tik 2018 m. spalio mėn., pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatas.

3. Atsakovas VAD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą nurodė:

3.1. VAD patvirtino, kad vienos dienos leidimas pareiškėjui 2018 m. liepos 30 d. nebuvo išduotas vadovaujantis Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo 53 punktu. Vienos dienos leidimas pareiškėjui buvo užsakytas Z. V., periodiškai rengiančio spaudos konferencijas Seime, per Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyrių prieš vieną dieną iki numatytos konferencijos;

3.2. 2018 m. liepos 30 d., pareiškėjui atvykus į Seimą ir parodžius asmens tapatybės dokumentą, VAD Leidimų biuro darbuotojas patikrino, ar tikrai elektroninėje leidimų užsakymo sistemoje jam yra užsakytas vienos dienos leidimas, taip pat patikrino, ar jam nėra apribotas leidimų išdavimas. Patikrinus duomenis buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra įtrauktas į asmenų sąrašą, kuriems iki 2019 m. balandžio 24 d. yra apribotas patekimas į VAD saugomus objektus, todėl vienos dienos leidimas jam nebuvo išduotas. VAD Leidimų biuro darbuotojas vietoje apie tai informavo pareiškėją;

3.3. VAD Kriminalinės žvalgybos skyriui gavus iš VSD neigiamai charakterizuojančios informacijos apie asmenis, VAD direktorius, vadovaudamasis Seimo rūmų tvarkos aprašo 69 ir 70 punktais, priėmė Įsakymą, kuriuo tam tikriems asmenims (tarp jų ir pareiškėjui) iki 2019 m. balandžio 24 d. buvo apribotas patekimas į VAD saugomus objektus. VAD Sprendimu informavo Seimo kanceliariją, kad „Departamentas, gavęs neigiamai charakterizuojančią informaciją, kurios pagrindu galima daryti prielaidą, kad jie gali kelti grėsmę Departamento saugomiems objektams, bei esant destruktyvaus elgesio rizikos tikimybei, kaip prevencinę priemonę apriboja patekimą į Seimo rūmus žemiau išvardintiems asmenims nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. balandžio 24 d.“;

3.4. Neigiamai charakterizuojanti informacija apie asmenis, gauta iš VAD, sudaro valstybės ir (ar) tarnybos paslaptį ir skirta tik tarnybiniam naudojimui. Vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 3 straipsnio 6 dalimi bei 15 straipsniu, įslaptinta informacija gali būti patikėta tik asmenims, turintiems teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. VSD disponuojama surinkta žvalgybos informacija gali būti suteikta tik Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 18 straipsnyje nurodytiems subjektams, o fiziniams asmenims tokia informacija neteikiama, todėl pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 10 d. pasikreipus į VAD su prašymu paaiškinti, kodėl jis nėra įleidžiamas į Seime vykstančias konferencijas bei kodėl apie tokius neįleidimus jis nebuvo informuotas iš anksto, VAD pateikė pareiškėjui išsamų, motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą 2018 m. rugpjūčio 14 d. Raštą, nepraleidęs nustatytų terminų. Rengdamas 2018 m. rugpjūčio 14 d. Raštą, Departamentas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 3 punktu;

3.5. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į Departamentą su konkrečiu prašymu pateikti visų su jo asmeniu susijusių dokumentų kopijas, Departamentas 2018 m. spalio 12 d. raštu Nr. PKA-120 „Dėl atsakymo į 2018-09-28 prašymą“ pateikė visą turimą ne žvalgybinę informaciją apie pareiškėją, pateikiant ir Įsakymo išrašą. VAD apžvelgė Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo nuostatas (5 str., 16 str. 2 d., 17 str. 1 d., 18 str. 2 d. ir 3 d.) ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 19 punktą;

3.6. Vadovaujantis Vadovybės apsaugos įstatymo 191 straipsnio 1 dalimi ir Tvarkos aprašo 2.1 ir 4 punktais, pareiškėjo cituojamas Tvarkos aprašas nėra aktualus nagrinėjamai situacijai ir nėra taikomas, informuojant asmenis dėl patekimo į VAD saugomus objektus apribojimo;

3.7. Seimo kanceliarija apie taikomą apribojimą buvo informuota, o pareiškėjas apie jo atžvilgiu taikomą apribojimą patekti į VAD saugomus objektus buvo informuotas dar 2018 m. balandžio 27 d., kai atėjo į Z. V. rengiamą konferenciją ir VAD Leidimų biuro darbuotojui patikrinus duomenis, pareiškėjas nebuvo įleistas į Seimą, nes jam nebuvo išduotas vienos dienos leidimas;

3.8. Vadovaudamasis Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gegužės 17 d.) 53 punktu, kur buvo nustatyta, kad „Vienos dienos leidimas, gavus VAD rekomendaciją, gali būti neišduotas. Apie tokį sprendimą VAD praneša Seimo kancleriui ir asmeniui, kuriam nebus išduotas vienos dienos leidimas.“, Departamentas 2018 m. balandžio 24 d. pateikė Seimo kanceliarijai rekomendaciją Nr. S-431(20) „Dėl apribojimo patekti į Lietuvos Respublikos Seimo rūmus“. Nuo 2018 m. gegužės 18 d. pasikeitus Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo 53 ir 69 punktų redakcijai, Departamento direktorius priėmė Įsakymą. Pareiškėjui 2018 m. liepos 30 d. pakarotinai atėjus į (duomenys neskelbtini) surengtą konferenciją Seime jis antrą kartą buvo informuotas, kad nebus įleistas, nes jam yra apribotas patekimas į Seimo rūmus, neišduodant jam vienos dienos leidimo. 2018 m. gegužės 15 d. savo atsakyme į (duomenys neskelbtini) 2018 m. gegužės 9 d. el. laišką Nr. S-517(20) Departamentas paaiškino (duomenys neskelbtini), kodėl nebuvo įleisti į jo rengiamą Seime konferenciją tam tikri asmenys, nurodydamas teisinį pagrindą, kodėl Seimo kanceliarijai buvo pateikta rekomendacija, motyvus ir nustatytą apribojimo patekti į Departamento saugomus objektus laikotarpį. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad su minėtu Departamento atsakymu (duomenys neskelbtini) supažindino pareiškėją asmeniškai, todėl šia informacija pareiškėjas disponavo jau gerokai anksčiau, negu teigia teismui, nes Departamento atsakyme buvo atkartota visa vėliau priimto Įsakymo esmė ir pagrindiniai elementai (motyvai išliko tie patys, apribojimo laikotarpis irgi nepasikeitė), tačiau į Departamentą su rašytiniu prašymu pirmą kartą kreipėsi tik 2018 m. rugpjūčio 10 d., antrą kartą – 2018 m. rugsėjo 28 d. Aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys;

3.9. Sprendimas, kuriuo Seimo kanceliarija buvo tik informuota, kokiems konkretiems asmenims Departamento direktoriaus sprendimu buvo apribotas patekimas į Departamento saugomus objektus savo esme yra tik informatyvaus pobūdžio, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl negali būti skundžiamas teismui.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. V. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, jog su skundu sutinka ir palaikė pareiškėjo poziciją. Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas buvo grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Atsakovas teismui nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kodėl į Seime organizuojamas trečiojo suinteresuoto asmens spaudos konferencijas atsakovo nurodymu (rekomendacija) neįleidžiamas net metams laiko ne tik pareiškėjas, bet ir kiti šių spaudos konferencijų dalyviai ir net pranešėjai, kurie būtini tam, kad padėtų profesionaliai ir dalykiškai paskelbti būtiną visuomenei informaciją apie politines ir visuomenės gyvenimo aktualijas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, tai ne tik akivaizdus ir šiurkštus VAĮ 8 straipsnio 4 dalies, bet ir konstitucinių asmens teisių pažeidimas, kurį trečiasis suinteresuotas asmuo vertino kaip VAD bei VSD piktnaudžiavimą tarnybiniais įgaliojimais, nes atsakovas ir Seimo kanceliarija iki šiol nepateikė sąrašo žmonių, kurie tik atvykę į Seimą sužino, kad nebus įleisti. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, tai atvirai vykdoma patyčia iš šių asmenų ir jo, pastarųjų asmenų nuteikinėjimas prieš jį. Informacija, kad kai kurie asmenys nebus įleidžiami į Seimą konkrečiu laikotarpiu, nepateikiama pastariesiems bei trečiajam suinteresuotam asmeniui;

4.2. Seimo kanceliarija 2018 m. kovo 30 d. elektroniniu laišku patvirtino, kad trečiojo suinteresuotojo asmens Seimo Ryšių su visuomene pateikiamame sąraše nurodytiems asmenims bus išduoti vienos dienos leidimai į Seimo rūmus;

4.3. Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjui ir kitiems jo Seimo Ryšių su visuomene skyriui pateikiamuose spaudos konferencijos dalyvių ir pranešėjų sąrašuose nurodytiems asmenims Seimo kanceliarija, vadovaudamasi 2018 m. balandžio 24 d. VAD rekomendacija, leidimų į Seimą neužsakė ir kitomis Z. V. organizuojamų spaudos konferencijų Seime dienomis. Iš atsakovo ir Seimo kanceliarijos negavo išankstinio sąrašo asmenų, kurie nebus įleidžiami į Seimą. Atsakovo bei VSD sprendimai yra ne tik nepagrįsti ir neteisėti, bet tokiu elgesiu VSD piktnaudžiauja savo teisėmis;

4.4. Nepagrįstas Seimo kanceliarijos elgesys, nes gavusi iš atsakovo tik rekomendacijas, be jokių argumentų, nepaprašė ir negavo konkrečios informacijos iš VAD, nepagrįstai taikė šias rekomendacijas, bet ne privalomą nurodymą, darė tai pažeidžiant Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo reikalavimus;

4.5. Atsakovas nemotyvavo, kodėl VAD sprendimas, priimtas vėliau nei pradėtas taikyti, taikomas vieneriems metams, t. y. faktiškai iki Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų, kodėl ne trumpesniam ar ne ilgesniam laikotarpiui, nenurodyta, kad per šiuos vienerius metus pasikeis asmens, turinčio savo nuomonę, pažiūros. VSD elgesys yra nesąžiningas, provokuojantis ir pagrįstas ne faktais, o tikrovės neatitinkančiais teiginiais. VAD nepaaiškino, kodėl sprendimas dėl pareiškėjo ir kitų asmenų neįleidimo į Seimo rūmus, priimtas 2018 m. gegužės 21 d., buvo vykdomas nuo 2018 m. balandžio 24 d.;

4.6. Nepagrįstas Seimo kanceliarijos elgesys, nes, gavusi iš VAD tik rekomendacijas, be jokių argumentų (tiek dėl faktų, tiek dėl asmenų neįleidimo į Seimo rūmus termino), nepaprašiusi ir negavusi jokios konkrečios informacijos iš VAD, nepagrįstai taikė šias rekomendacijas, bet ne privalomą nurodymą, darė tai pažeidžiant Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo reikalavimus, t. y. nepranešus suinteresuotiems asmenims apie jų neįleidimą į Seimą, nepateikė ir Z. V. asmenų, neįleidžiamų į Seimo rūmus, sąrašo, beatodairiškai vykdė šias rekomendacijas kaip privalomą nurodymą, nors toks jis nebuvo;

4.7. Seimo kanceliarija 2018 m. rugpjūčio 28 d. raštu patvirtino, kad asmens patekimas į Seimą buvo apribotas Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo nustatyta tvarka pagal VAD įsakymu nustatytą tvarką. Šiuo aprašu nustatytas ir privalomas pranešimas asmeniui, kad jis nebus įleidžiamas į Seimą, tačiau tai nebuvo padaryta, o nepranešimo priežastys nebuvo paaiškintos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo S. L. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. VAD Įsakymu pareiškėjui ir kitiems asmenims apribojo patekimą į VAD saugomus objektus iki 2019 m. balandžio 24 d.;

6.2. VAD Sprendimu Seimo kanceliarijai pranešė, kad VAD, gavęs neigiamai asmenis charakterizuojančią informaciją, kurios pagrindu galima daryti prielaidą, kad jie gali kelti grėsmę VAD saugomiems objektams, bei esant destruktyvaus elgesio rizikos tikimybei, apriboja patekimą į Seimo rūmus nurodytiems asmenims (tarp jų – pareiškėjas) nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. balandžio 24 d.;

6.3. 2018 m. liepos 30 d. 11.00 val. pareiškėjas nebuvo įleistas į Seimo rūmus dalyvauti spaudos konferencijoje. Vienos dienos leidimą pareiškėjui užsakė Z. V., kuris rengė minėtą spaudos konferenciją. Vadovaujantis Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo 53 punktu, vienos dienos leidimas pareiškėjui nebuvo išduotas;

6.4. 2018 m. rugpjūčio 14 d. Raštu, atsakant į pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 10 d. prašymą paaiškinti, kodėl jis neįleidžiamas į Seime vykstančias konferencijas, VAD pareiškėją informavo apie tai, jog VAD, gavęs neigiamai charakterizuojančios informacijos, 2018 m. balandžio 24 d. raštu Nr.S-431(20) „Dėl apribojimo patekti į Lietuvos Respublikos Seimo rūmus“ rekomendavo Seimo kanceliarijai apriboti pareiškėjui įėjimą į Seimo rūmus iki 2019 m. balandžio 24 d.;

6.5. 2018 m. rugpjūčio 14 d. Rašte nurodyta, kad informacija, dėl kokių priežasčių buvo pateiktos rekomendacijos laikinai apriboti asmenų patekimą į VAD saugomus objektus, sudaro valstybės ir (ar) tarnybos paslaptį ir skirta tik tarnybiniam naudojimui;

6.6. 2018 m. rugpjūčio 14 d. Rašte taip pat nurodyta, jog, atsižvelgiant į labai trumpą laiko tarpą tarp Z. V. prašymo leidimui užsakyti ir numatytos konferencijos datos (leidimą buvo prašoma užsakyti iki konferencijos likus mažiau nei vienai darbo dienai), VAD Leidimų poskyrio darbuotojas galėjo pareiškėją informuoti tik jam atvykus į Seimo rūmuose esantį Leidimų biurą;

7. Teismas nurodė, kad VAD savo veikloje vadovaujasi Vadovybės apsaugos įstatymu. VAD vykdo saugomų objektų (Seimas rūmų, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų, Vyriausybės pastato) apsaugą. Asmuo, norėdamas patekti į Seimą, privalo turėti ilgalaikį arba vienos dienos leidimą, kurių išdavimo tvarka reglamentuota Seimo rūmų vidaus tvarkos apraše. VAD Kriminalinės žvalgybos skyriui gavus iš VSD neigiamai charakterizuojančios informacijos apie asmenis, VAD direktorius, vadovaudamasis Seimo rūmų tvarkos aprašo nuostatomis (69 p. ir 70 p.), priėmė Įsakymą, kuriuo asmenims (tarp jų – pareiškėjui) iki 2019 m. balandžio 24 d. apribotas patekimas į VAD saugomus objektus.

8. Teismas pažymėjo, kad informacija pareiškėjui buvo suteikta, į jo 2018 m. rugpjūčio 10 d. prašymą atsakovas išsamiai atsakė 2018 m. rugpjūčio 14 d. Raštu, o kuomet pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti visas su jo asmeniu susijusių dokumentų kopijas, atsakovas 2018 m. spalio 12 d. raštu Nr.PKA-120 „Dėl atsakymo į 2018-09-28 prašymą“ pateikė visą turimą ne žvalgybinę informaciją apie pareiškėją, taip pat Įsakymo išrašą.

9. Teismas pabrėžė, kad neigiamai charakterizuojanti informacija apie asmenis, gauta iš VSD, sudaro valstybės ir (ar) tarnybos paslaptį ir skirta tik tarnybiniam naudojimui. Atsižvelgęs į Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatas (3 str. 6 d. ir 15 str.) ir Žvalgybos įstatymo 18 straipsnį, teismas nurodė, kad fiziniams asmenims tokia informacija neteikiama. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad VSD 2019 m. gegužės 3 d. raštu „Dėl įslaptintos informacijos pateikimo“ nurodė, kad teikiamų įslaptintų dokumentų išslaptinimo klausimas buvo nagrinėjamas VSD Specialiųjų ekspertų komisijoje, tačiau 2019 m. balandžio 18 d. protokoliniu sprendimu Nr. 30-60 nutarta dokumentuose esančios informacijos neišslaptinti atsižvelgiant į tai, kad nėra išnykęs informacijos įslaptinimo tikslingumas.

10. Įvertinęs Žvalgybos įstatymo nuostatas (5 str., 16 str. 2 d., 17 str. 1 d., 18 str.) ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 19 punktą, teismas konstatavo, kad nei atsakovas, nei VSD neturi pareigos slaptos informacijos pateikti pareiškėjui.

11. Teismas, įvertinęs Vadovybės apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat Tvarkos aprašo 4 punktą, sutiko su atsakovo pozicija, kad Tvarkos aprašas pareiškėjo atveju netaikomas, informuojant asmenis dėl patekimo į atsakovo saugomus objektus apribojimo.

12. Teismas pažymėjo, kad Seimo kanceliarija apie taikomą apribojimą buvo informuota, o pareiškėjas apie jo atžvilgiu taikomą apribojimą patekti į Seimo rūmus buvo informuotas 2018 m. balandžio 27 d., kai atėjo į Z. V. rengiamą konferenciją ir VAD Leidimų biuro darbuotojui patikrinus duomenis, pareiškėjas nebuvo įleistas į Seimą, nes jam nebuvo išduotas vienos dienos leidimas.

13. Vadovaudamasis Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo 53 punktu, taip pat įvertinęs tai, jog VAD 2018 m. gegužės 15 d. raštu atsakė Z. V., nurodydamas teisinį pagrindą, kodėl Seimo kanceliarijai buvo pateikta rekomendacija, motyvus ir nustatytą apribojimo laikotarpį ir su šiuo atsakymu pareiškėjas buvo supažindintas, teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo žinomas skundžiamo Įsakymo ir Sprendimo turinys, nes jam tapo prieinama informacija apie esminius šių aktų turinį sudarančius elementus.

14. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pateikė pareiškėjui visą turimą viešą informaciją bei nurodė esminę priežastį – gautą pareiškėją neigiamai charakterizuojamą informaciją – dėl ko apribojo jo patekimą į Seimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, taip pat atsižvelgęs į tai, kad VSD 2019 m. birželio 14 d. raštu Nr.18-5443 „Dėl įslaptintos informacijos išslaptinimo“ VAD pranešė, jog Specialiosios ekspertų komisijos posėdyje buvo nutarta neišslaptinti 2018 m. balandžio 9 d. rašte Nr.18-5443 esančios informacijos, nes neišnykęs informacijos aktualumas, teismas konstatavo, jog pareiškėjui atsakovas tinkamai paaiškino, kodėl pareiškėjas neįleidžiamas į Seime vykstančią spaudos konferenciją, kodėl jis nebuvo informuotas iš anksto.

15. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir susipažinęs su atsakovo teismui pateikta slapta informacija, kuria remiantis buvo rekomenduota apriboti pareiškėjo teisę patekti į Seimo rūmus, padarė išvadą, kad medžiaga pareiškėjo atžvilgiu surinkta įstatymų nustatyta tvarka, pateiktų rekomendacijų teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais viešaisiais duomenimis, kurie neigiamai charakterizuoja pareiškėją. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jau yra pasibaigęs apribojimo pareiškėjui patekti į Seimą terminas.

16. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog byloje vertinama pateiktų įrodymų bei duomenų visuma, neviešos medžiagos nepateikimas nepažeidžia pareiškėjo teisių. Teismas konstatavo, kad Įsakymas ir Sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, priimti įgalioto subjekto, neprieštaraujantys VAĮ 8 straipsnio nuostatoms, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

17. Vertindamas teismo posėdyje pateiktą pareiškėjo prašymą nurodyti VSD išslaptinti informaciją, kurią VSD 2019 m. birželio 14 d. raštu Nr.18-5443 pateikė VAD, taip pat prašymą dėl šios teismo teisės įgyvendinimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinęs byloje kilusį ginčą bei taikytinų teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

III. 18. Pareiškėjas S. L. ir trečiasis suinteresuotas asmuo Z. V. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taip pat apeliantai teikia šiuos prašymus: bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; pridėti prie bylos naujus įrodymus; nubausti VSD už nesąžiningus veiksmus, o nustačius nusikalstamo piktnaudžiavimo požymius – priimti atskirąją nutartį; nurodyti VSD išslaptinti informaciją, kurią VSD 2019 m. birželio 14 d. raštu Nr. 18-5443 pateikė VAD. Dėl šios teisės įgyvendinimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimų dėl administracinę bylą nagrinėjančio teismo teisės nurodyti bylos ginčui aktualią slaptą informaciją išslaptinti, kad užtikrinti teisingą teismo procesą byloje ir galimo teismo sprendimo įvykdymą.

19. Apeliantai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1. Byloje paaiškėjus, kad atsakovas pareiškėjo neįleido į Seimo rūmus atsižvelgiant į slaptą informaciją, gautą iš VSD, pareiškėjas patikslino savo skundą ir antru atsakovu patraukė VSD, nes VAD atsakomybė yra išvestinė iš sprendimų, kuriuos pareiškėjo atžvilgiu priėmė VSD. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti šį prašymą, pažeisdamas pareiškėjo teisę, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Atsižvelgiant į tai, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19.2. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad sprendimas priimtas teismui įvertinus pateiktos informacijos visumą, kad rekomendacijų dėl pareiškėjo neįleidimo į Seimą teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta informacija, bet ir kitais papildomais viešaisiais duomenimis, kurie neigiamai charakterizuoja pareiškėją, neatitinka bylos medžiagą. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjui buvo pateikta ir kita papildoma viešai prieinama medžiaga, kurios pagrindu pritaikytas teisės apribojimas, paneigia šie argumentai:

19.2.1. Byloje nėra jokios kitos informacijos, kurią pareiškėjas būtų gavęs iš atsakovo, išskyrus tai, kad rekomendacijas Seimo kanceliarijai dėl pareiškėjo neįleidimo į Seimą VAD pateikė remdamasis gauta neigiamai pareiškėją charakterizuojančia informacija, kuri yra slapta. Kitos viešosios informacijos nėra byloje;

19.2.2. Pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo teigti, kad rekomendacijų dėl pareiškėjo neįleidimo į Seimą teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta informacija, bet ir kitais papildomais viešaisiais duomenimis, kurie neigiamai charakterizuoja pareiškėją;

19.2.3. Net ir tuo atveju, jei VAD ar VSD pateikė teismui ne tik slaptą informaciją, bet ir papildomus viešuosius duomenis, pirmosios instancijos teismas nenurodė kokie tai yra duomenys, teismas šių duomenų nenagrinėjo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant ABTĮ 56 straipsnio 3 dalį, nes grindžiamas vien tik slapta, apeliantams neprieinama informacija, todėl Sprendimas yra priimtas nesivadovaujant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktika;

19.3. VAD, VSD ir pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjo elgesys gali būti destruktyvus, dėl ko jis metus laiko nuo 2018 m. balandžio 24 d. buvo neįleidžiamas į Seimą, yra abstraktus ir spekuliatyvus. Sprendimo grindimas šiuo abstrakčiu teiginiu apie galimą destruktyvų pareiškėjo elgesį neatitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų. Pagrįsdami šį teiginį VAD ir pirmosios instancijos teismas privalėjo nurodyti destruktyvaus pareiškėjo elgesio formas, kurių įvardinimas negali sudaryti valstybės paslapties. Atsižvelgiant į tai, bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti ir įvardinti pareiškėjo destruktyvaus elgesio formas, dėl kurių jam buvo metus laiko apribotas patekimas į Seimą ir kitas VAD saugomas valstybės įstaigas;

19.4. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjo apribojimo patekti į Seimą terminas pasibaigė, yra nepagrįstas, nes jis nepaneigia ir nepakeičia pareiškėjo atžvilgiu VAD, VSD ir Seimo įvykdytų jo teisių pažeidimų, bet patvirtina, kad atsakovas prisipažino daręs šį tęstinį pažeidimą;

19.5. Atsižvelgiant į tai, kad Specialiosios ekspertų komisijos posėdyje buvo nutarta neišslaptinti informacijos, pateiktos VSD 2018 m. balandžio 9 d. raštu, nes neišnykęs jos aktualumas, pirmosios instancijos teismas turėjo atsakyti į šį klausimą: jei pareiškėjo neįleidimo į Seimą informacijos aktualumas nepasibaigė, kodėl pareiškėjas po 2019 m. balandžio 24 d. yra įleidžiamas į Seimą ir būna pranešėju Seimo spaudos konferencijose?;

19.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi VAD argumentu, kad Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo reikalavimas pranešti pareiškėjui iš anksto apie jo neįleidimą į Seimą buvo įvykdytas 2018 m. balandžio 27 d. Leidimų biurui apie tai pranešus pareiškėjui. Teismas šios tikrovės neatitinkančios aplinkybės nenustatinėjo, nevertino pareiškėjo ir Z. V. paaiškinimų, kuriuos pripažino ir patvirtino atsakovas ir Seimo kanceliarija. Apeliantų paaiškinimus patvirtina byloje surinkti atitinkami įrodymai – Seimo kanceliarija, gavusi tiek 2018 m. balandžio 27 d., tiek kitų Z. V. spaudos konferencijų dienomis Z. V. užsakymą Seimo kanceliarijai dėl į jo spaudos konferencijas prašomų įleisti asmenų, neįrašė į užsakomų leidimų sąrašą pareiškėjo ir kitų atsakovo nurodytų asmenų. Leidimų biurui visais atvejais nebuvo žinoma nei apie pareiškėjo, nei apie kitų atsakovo Seimo kanceliarijai nurodytų (rekomenduotų) asmenų neįleidimą į Seimo rūmus, todėl teismo sprendime nurodytą pirmojo pareiškėjo neįleidimo į Seimą dieną (2018 m. balandžio 27 d.) Leidimų biuro darbuotojos nieko apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti, nes Seimo kanceliarijos užsakomų leidimų sąrašuose pareiškėjo ir kitų asmenų, kuriems buvo apribotos teisės pateikti į Seimą, šių asmenų nebuvo;

19.7. Pirmosios instancijos teismas nevertino Z. V. ir pareiškėjo paaiškinimų, 2018 m. balandžio 27 d. Seimo rūmuose dirbusio pareigūno paaiškinimų Z. V., kad Seime dirbantys VAD darbuotojai nėra gavę jokių nurodymų dėl pareiškėjo neįleidimo į Seimą 2018 m. balandžio 27 d., todėl Leidimų biure ir Seime dirbančių VAD pareigūnų tarpe nebuvo asmenų, kurie teoriškai būtų galėję apie tai pranešti pareiškėjui, nes jie nežinojo apie Įsakymą ir Sprendimą;

19.8. VAD pareiškėjui ir po 2018 m. balandžio 27 d. Tvarkos apraše nustatytu laiku ir terminais nepranešė apie sprendimą jo neįleisti į Seimą ir kitus VAD saugomus objektus. Tai akivaizdus ir sąmoningas teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų pažeidimas, turintis ir piktnaudžiavimo tarnybiniais įgaliojimais požymių;

19.9. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo ir Z. V. argumento, kad pareiškėjas į Seimą neįleidžiamas nuo 2018 m. balandžio 24 d., nors skundžiamus aktus VAD priėmė tik po mėnesio ar dar vėliau: Įsakymą – 2018 m. gegužės 23 d., Sprendimą – 2018 m. gegužės 28 d., o tai patvirtina VAD nesąžiningumą;

19.10. Sprendimas grindžiamas tik slapta informacija, kuri nėra prieinama apeliantams, t. y., nagrinėjant šią bylą, nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, EŽTT praktiką, buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnis;

19.11. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir nepagrįstai atmetė trečiojo suinteresuoto asmens prašymą įpareigoti VSD išslaptinti informaciją;

19.12. Tuo atveju, jei administracinėje byloje vyksta ginčas dėl teisės akto, priimto slaptos informacijos pagrindu, tai teismas bylos nagrinėjimo metu nustatęs slaptos informacijos išslaptinimo būtinumą, turi turėti teisę nurodyti informacija įslaptinusiai institucijai išslaptinti šią informaciją. Jei institucija priėmė sprendimą ar teisės aktą slaptos informacijos pagrindu, tai ji turi būti pasiruošusi ją išslaptinti teismo procese. Priešingu atveju tokia nesureguliuota teisinė padėtis skatina specialiąsias tarnybas pažeidinėti įstatymus ir medžiagos įslaptinimo institutą naudoti neteisėtais tikslais, taip pat ir slepiant įrodymus dėl neteisėtos veiklos. VSD nesąžiningai nesutiko išslaptinti bylos ginčui aktualią informaciją;

19.13. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo ir Z. V. 2019 m. rugsėjo 5 d. prašymo ir jo reikalavimų. VSD nesąžiningumą ir šališkumą parodo tai, kad, vadovaujantis VSD 2019 m. birželio 14 d. raštu Nr. 18-5443, pareiškėjo neįleidimas į Seimą turėtų būti tęsiamas, tačiau tai nevyksta, pareiškėjas kaip pranešėjas dalyvauja spaudos konferencijose Seime. Atsižvelgiant į tai, nėra jokių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitinkančių priežasčių informacijos neišslaptinti;

19.14. Tuo atveju, jei šioje byloje teismas priimtų sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą ir tai padarytų neišslaptinus šios informacijos, tai toks teismo sprendimas būtų neįvykdomas, nes VAD nepateiktų slaptos informacijos pareiškėjui, nes šis neturi teisės būti supažindintas su slapta informacija. Bylos nagrinėjimas, vieniems dalyviams galint susipažinti su teismui pateikta slapta informacija, o kitiems negalint, šiurkščiai pažeidžia pareiškėjo ir Z. V. teises ir procesinį lygiateisiškumą;

19.15. Nesąžiningas ir spekuliatyvus yra VAD argumentas, kad VAD negalėjo įvykdyti Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo reikalavimo iš anksto pranešti pareiškėjui apie jo neįleidimą į Seimą, nes Z. V. prašymo leidimui patekti į Seimo rūmus pateikimo iki numatyto renginio pradžios buvo likusi mažiau nei viena darbo diena. Šis pareiškėjo teisių pažeidimas vyksta nuo pirmojo jo neįleidimo į Seimą 2018 m. balandžio 27 d. ir tęsėsi iki 2019 m. balandžio 24 d. – Z. V. pateikė tai patvirtinančius įrodymus;

19.16. Pirmąjį kartą pareiškėjas nebuvo įleistas į Seimą dar į 2018 m. balandžio 27 d. vykusią spaudos konferenciją, todėl klausimas dėl pareiškėjo neįleidimo į Seimą atsakovui buvo žinomas bent nuo 2018 m. balandžio 27 d., kada, atsižvelgiant į VAD rekomendaciją, pareiškėjas nebuvo įleistas į Seimą. Taigi, atsakovas turėjo laiko nuo 2018 m. balandžio 27 d. iki šios bylos iškėlimo teisme dienos apie tai Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo nustatyta tvarka pranešti pareiškėjui, tačiau to nepadarė;

19.17. VAD sąmoningai ir sistemingai pažeidinėjo Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo reikalavimus. Šio pažeidimo sąmoningumą ir tęstinumą patvirtina tai, kad VAD ir Seimo kanceliarija nepranešė ir Z. V., kad pareiškėjas ir kiti asmenys Z. V. prašymu į jo spaudos konferencijas nebus įleisti, net raštu atsisakė pateikti Z. V. sąrašą asmenų, kuriems pritaikė šį teisių apribojimą, nors akivaizdu, kad tai nėra slapta informacija. Tai akivaizdus ir sąmoningas teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų pažeidimas, turintis ir piktnaudžiavimo tarnybiniais įgaliojimais požymių;

19.18. VSD, siekdamas sutrukdyti Z. V. ir A. N. skelbti informaciją apie neteisėtą ir galimai nusikalstamą Lietuvos specialiųjų tarnybų veiklą, nusprendė tam neteisėtai sutrukdyti – nurodė riboti asmenų patekimą į Z. V. spaudos konferencijas Seime;

19.19. Iš pradžių VSD ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir AOTD) Z. V. ir A. N. raštu aiškino, kad grėsmėmis jie buvo paskelbti slaptos informacijos pagrindu, vėliau nurodė, kad viešosios informacijos pagrindu, tačiau šią ir viešąją informaciją atsisako pateikti. Analogiškai VSD elgiasi ir šioje byloje. VSD be jokios logikos ir pagrindo atsisako išslaptinti ir šiai bylai aktualią ir atsakovui VAD pateiktą informaciją, kuri yra neteisėto Z. V. ir A. N. paskelbimo grėsmėmis Lietuvos nacionaliniam saugumui tęsinys;

19.20. Po sprendimo šioje byloje priėmimo paaiškėjo naujos aplinkybės, patvirtinančios AOTD ir VSD nesąžiningumą ir tai, kad pareiškėjo teisės pateikti į Seimą metams laiko buvo apribotos nepagrįstai – dėl to, kad jis ir kiti asmenys būtų neįleisti į Seimą būtent į Z. V. spaudos konferencijas Seime;

19.21. AOTD 2019 m. spalio 7 d. raštu Nr. 1S-3607 nurodė, kad VSD ir AOTD 2015 m. „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“ sudarytas pagrįstai ir žvalgybos informacijos, t. y. slaptos informacijos, kuri Z. V. neteiktina, pagrindu, nors prieš tai (2018 m. gegužės 18 d. VSD raštu Nr. 18-3499, adresuotu Generalinei prokuratūrai) nurodė, kad šis vertinimas buvo sudarytas viešosios informacijos pagrindu, o AOTD 2018 m. gegužės 11 d. rašte Nr.IS-1728, adresuotame Generalinei prokuratūrai, nurodyta, kad AOTD šios informacijos, kurią pateikė VSD, nevertino, tik pasirašė minėtą vertinimą. 2019 m. spalio 8 d. VSD raštu Nr. 18-8844 atsisakoma atsakinėti į Z. V. prašymus dėl šios viešos informacijos pateikimo ir Z. V. pašalinimo iš 2015 m. „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“. VSD ir AOTD elgesys yra akivaizdžiai nesąžiningas, patvirtinantis, kad žvalgybos tarnyboms oficialiai teikti melagingą informaciją, o po to teigti priešingai, yra įprastas dalykas ir veikla, todėl ir šios bylos atveju, kurios ginčo dalykas yra tęstinė veikla, siekiant neteisėtai trukdyti Z. V. veiklai, organizuojant jo spaudos konferencijas Seime.

20. Atsakovas VAD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriuos VAD nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

21. VAD papildomai nurodo, kad reikalavime kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą apeliantai nenurodė jokio teisės akto ar jo nuostatos, kuri galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems principams.

22. VAD taip pat pažymi, jog netikslinga nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, šalių pozicijos grindžiamos rašytiniais įrodymais ir išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apribojimo S. L. patekti į Lietuvos Respublikos Seimo rūmus taikymo.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taip pat nustatyta, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliaciniame skunde pareiškėjas ir tretysis suinteresuotas asmuo prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau pastebėtina, kad šio prašymo visiškai nemotyvavo. Teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, nustačiusi, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde nėra keliami tokie teisės ar fakto klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti, remiantis rašytine bylos medžiaga, šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose. Pažymėtina ir tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo sudaryta galimybė išdėstyti savo poziciją žodžiu.

25. Atsižvelgiant į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias naujų įrodymų prijungimą ir tyrimą apeliacinės instancijos teisme, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus atsisakytina priimti ir tirti apeliacinės instancijos teisme, nes jie nėra reikšmingi šio ginčo išsprendimui.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

27. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

28. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, jis iš esmės grindžiamas teisės aktų nuostatų ir atsakovo atsiliepimo motyvų atkartojimu. Taigi pirmosios instancijos teismas jokio savarankiško ginčo aplinkybių tyrimo neatliko. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011).

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017).

30. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

31. Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2018 m. gegužės 23 d. įsakyme Nr. V-287 nurodyta, jog atsižvelgiant į Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo agento 2018-04-20 tarnybinį pranešimą Nr. 967 „Dėl asmenų patekimo į VAD saugomus objektus apribojimo“ apribotas patekimas į Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos saugomus objektus S. L.. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino į tai, kokiu juridiniu pagrindu vadovaujantis toks apribojimas taikytas. Tokiu pagrindu nelaikytinos ir atsakovo nurodytos bei pirmosios instancijos teismo pripažintos Seimo rūmų tvarkos aprašo nuostatos (53, 69 ir 70 punktai). Tai reiškia, kad teismas anksčiau minėto įsakymo teisėtumo patikrinimo neatliko.

32. Nagrinėjant bylą iš naujo taip pat spręstina, ar ginčijami Įsakymas ir Sprendimas iš esmės atitiko ginčo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

33. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Žodis „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2006 m. spalio 31 d. sprendimą byloje G. C. prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 59739/00), 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Meral prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 33446/02), 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Topal prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 3055/04).

34. Vertintina, kad ginčijamas teismo sprendimas grindžiamas tik įslaptinta informacija. Jokių kitų įrodymų atsakovai nepateikė ir pirmosios instancijos teismas nesurinko.

35. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2019 m. birželio 14 d. rašto Nr. 18-5443, adresuoto Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento Specialiosios ekspertų komisijos sprendimu (2019-04-18 protokolo Nr. 30-60) nutarta neišslaptinti 2018-04-19 rašte Nr. 19-407 esančios įslaptintos informacijos, nes įslaptinimo tikslingumas nėra išnykęs. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo apeliacinės instancijos teismui papildomai kreiptis dėl minėtos informacijos išslaptinimo.

36. Grąžinant bylą nagrinėti iš naujo nespręstinas apeliaciniame skunde pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo priimti atskirąją nutartį.

37. Atsižvelgdama į tai, kas buvo nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir neįvertino esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 86 straipsnis bei priėmė tinkamai nemotyvuotą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. L. (S. L.) ir trečiojo suinteresuoto asmens Z. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė