2017-02-14 Nr. AB-3776-3-62-3-01705-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-481-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01705-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į administracinį teismą su skundu (b. l. 5-6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 8 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d. bausmę atliko uždarosios zonos baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17, kurios plotas buvo 16,13 kv. m ir joje buvo keturi nuteistieji. Ploto dalį užėmė kameroje esantys baldai, sanitarinis mazgas, todėl vienam nuteistajam teko tik 1,8 kv. m ploto, t. y. nebuvo užtikrinta teisės aktų nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Akcentavo, jog kameroje nebuvo ventiliacijos, todėl oras buvo tvankus, jautėsi blogas kvapas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), pareiškėjo laikymo pataisos namuose teisės aktų normas neatitinkančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, pažeminimą, stresą, dėl ko sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, sutriko visavertis gyvenimas, atsirado fobija uždaroms erdvėms. Šiais atsakovo veiksmais buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnis, 21 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 12/48.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13-16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog Marijampolės pataisos namų kameros Nr. 17, kurioje pareiškėjas atliko bausmę, plotas 16,13 kv. m ir joje įrengtos keturios gyvenamosios vietos. Pareiškėjo buvimo laikotarpiais kameroje Nr. 17 buvo užtikrintas minimalus ploto reikalavimas vienam nuteistajam. Teigė, jog pareiškėjo argumentas dėl netinkamos patalpų vėdinimo sistemos nepagrįstas, kadangi patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas, t. y. Marijampolės visuomenės sveikatos centras ne kartą konstatavo, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Akcentavo, jog minėtos institucijos patikrinimo aktais baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17 pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų Psichologinę tarnybą, tačiau konsultacijos metu konkrečių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, neišsakė. Pataisos namai neturi duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų ginčo laikotarpiu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu (b. l. 65-68) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija (žr. pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, (pareiškimo nr. 44558/98), 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, (pareiškimo nr. 28524/95), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją), pagal kurią tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu.

Dėl gyvenamojo ploto teismas pažymėjo, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Į bylą pateikti duomenys (Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. liepos 24 d. įsakymas Nr. 1427 ir 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymas Nr. 1651, 2015 m. rugsėjo 21 d. pažyma Nr. 14/07-3695 (b. l. 17, 20-21)) patvirtina, kad nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 7 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų ir atitinkamai 13 parų, kurias jis atlikinėjo uždaroje zonoje kameroje Nr. 17, kurios gyvenamasis plotas 16,13 kv. m ir kameroje įrengtos keturios miegamosios vietos (b. l. 24, schemoje I-47). Byloje esantys duomenys, t. y. 2015 m. rugsėjo 21 d. pažyma Nr. 14/07-3695, patvirtina, jog ginčo laikotarpiais kameroje Nr. 17 drausmines nuobaudas su pareiškėju atlikinėjo dar trys nuteistieji (b. l. 17). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjui teko 4,03 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos jo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dalį ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas, tačiau teismas pažymėjo, kad apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis, todėl teismas padarė išvadą, jog byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog pareiškėjui nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 7 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d. atliekant drausmines nuobaudas Pataisos namų baudos izoliatoriuje buvo pažeista Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Dėl netinkamos patalpų vėdinimo sistemos teismas pažymėjo, jog iš į bylą pateiktų Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų Nr. Pa-65, Nr. PT-342 matyti, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, t. y. minėtais aktais konstatuota Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimo atitiktis, kur pažymėta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas įvardintas aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl netinkamos patalpų vėdinimo sistemos atmesti kaip neįrodyti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai ir pažeidimų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17 nėra nustatę (b. l. 27-28, 29-31, 32-33, 34-36, 37-38, 39-4, 42-45, 46-49).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

Iš į bylą pateiktos 2015 m. rugsėjo 21 d. pažymos Nr. 55/04-465 „Dėl nuteistojo Ž. T. priėmimo ir konsultavimo asmeniniais klausimais“ nustatyta, kad pareiškėjas keletą kartų buvo konsultuotas Psichologinės tarnybos, tačiau konsultacijų metu konkrečių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos Pataisos įstaigoje, neišsakė (b. l. 50). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 26 d. dėl rankų tirpimo, kojų šalimo (b. l. 51). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl pablogėjusios sveikatos dėl blogų gyvenimo sąlygų. Taigi, šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjo pateikti į bylą baudos izoliatoriaus kameros Nr. 17 planai nepaneigia atsakovo pateiktų dokumentų reikšmingumo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 500 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas T. Ž. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 72), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą, o pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo išreikalauti iš Marijampolės pataisos namų buhalterijos pažymą apie pareiškėjo pajamas, kadangi dėl trumpo apskundimo termino negali gauti šios pažymos.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Savo skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas prašė skaičiuojant šį laikotarpį taikyti teisės į 3,6 kv. m plotą vienam asmeniui, atskaičius sanitarinį mazgą, baldus, tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek taikė Lietuvos 3,6 kv. m, įskaitant į šį plotą sanitarinį mazgą ir baldus, standartą.

2. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

3. Skaičiuojant 3,6 kv. m ploto normą vienam asmeniui su baldais, tokiu atveju pareiškėjas patyrė daug didesnį fizinį ir dvasinį skausmą.

4. Prašo pripažinti jo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytą laikotarpį pagrįstu.

5. Nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas atmetė visus pareiškėjo argumentus, to nemotyvavęs.

6. Vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi jokių argumentų dėl tokio atsisakymo vadovautis Konvencija nepateikta, pareiškėjas prašo patenkinti jo skundą ta apimtimi, kuria pareiškėjas, vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 78) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad šioje administracinėje byloje atsakovas yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, kitų duomenų, tikslinančių ar papildančių bylos nagrinėjimą, atsakovas neturi.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, iš naujo jų nekartodamas, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto normų reikalavimo neatitikimo), atlyginimo.

Pareiškėjas nesutinka su atmestu reikalavimu priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir tai grindžia prieštaravimu dėl taikytos teismų praktikos šio ginčo santykiams bei teikia savą faktinių aplinkybių bei teismų praktikos vertinimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Lietuvoje nustatytas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje įskaitant ir kameros inventorių yra mažesnis nei Europoje, kur nuteistajam ar suimtajam nustatytas 4 kv. m gyvenamasis plotas neįskaitant inventoriaus.

Vertinant kameros gyvenamojo ploto dydį, pažymėtina, kad Europos Tarybos 2006 m. patvirtintos Europos kalėjimų taisyklės tiesiogiai nenustato gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms. Jose tik pažymima, kad turi būti užtikrinta tinkama erdvė ir kvadratiniais, ir kubiniais metrais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Žmogaus teisių konvenciją – tai priklauso nuo daugelio aplinkybių (tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalinto asmens savybių ir pan. (žr. 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 36898/03), 92 p.; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kt. prieš Italiją (pareiškimų nr. 43517/09, 46882/09, 55400/09) ir kt., 69 p.). Paprastai pripažįstama, kad minimalus reikalaujamas asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m (žr., pvz., 2005 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Mayzit prieš Rusiją (pareiškimo nr. 63378/00), p. 40; 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Labzov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 62208/00), p. 44; 2007 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Andrey Frolov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 205/02), p. 47-49; 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Kantyrev prieš Rusiją (pareiškimo nr. 37213/02), p. 50-51; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo nr. 25664/05), p. 59; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Marian Stoicescu prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12934/02), 13 ir 24 p.; 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12152/05) ir kt.).

Pastebėtina, jog kameros inventorius (baldai ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus. Tik teismų praktikoje, vertinant pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, jam tenkantį žalos atlyginimo dydį atsižvelgiama į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Ši pozicija atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (pvz. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 18364/06)). Todėl kameros inventorius yra reikšmingas nustatant ne bendrą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, o vertinant pagal konkrečios bylos aplinkybes asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje, jo patirtos neturtinės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjui teko 4,03 kv. m kameros gyvenamojo ploto, t. y. minimali ploto norma buvo užtikrinta ir byloje nėra įrodymų, kad baldai, esantys kameroje, ženkliai sumažino erdvę, dėl kurios kalinimo sąlygas galima būtų pripažinti netinkamomis, ribojančiomis pareiškėjo teises į poilsį ar užsiimti leistina veikla.

Taip pat pažymėtina, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje (šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, todėl būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje.

Vertinant reikalavimą dėl atlygintinos neturtinės žalos, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika negali būti taikoma tiesiogiai lyginant minėto teismo priteistas ar nepriteistas piniginės sumas, kadangi pagal subsidiarumo doktrina pirmiausia žalos dydį nustato nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Pareiškėjas nepagrindė apeliacinio skundo argumento dėl, jo manymu, nacionalinės teisės prieštaravimo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, todėl apeliacinės instancijos teismas šio ginčo apimtyje, nesutikdamas su šiuo pareiškėjo argumentu, neturi pagrindo atlikti platesnį vertinimą.

Atsižvelgiant į visa tai, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju taikė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus dėl gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms ir neturėjo pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo teisių pažeidimo. Dėl ko reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo prašymas išreikalauti iš Marijampolės pataisos namų buhalterijos pažymą apie pareiškėjo pajamas nėra susijęs su šioje byloje nagrinėjamu ginču, todėl netenkintinas.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas