2025-01-29 Nr. AB-1787-3-61-3-04433-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1231-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04433-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Azerbaidžano Respublikos piliečio E. D. (E. D.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. (E. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Mobitra“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Azerbaidžano Respublikos pilietis E. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 24S178042, kuriuo panaikintas jam (pareiškėjui) išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas Sprendimą grindė tuo, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, leidimas), neatitinka tikrovės (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.); monė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (Įstatymo 50 str. 1 d. 7 p.). Atsakovas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas ir jo valdoma uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mobitra“ (toliau – ir Bendrovė) nuo 2023 m. spalio mėnesio, 2024 m. sausio – kovo mėnesiais ir nuo 2024 m. gegužės mėnesio neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio (toliau – ir BDU) dydžius.

3. Pareiškėjas nesutiko su Sprendime padarytomis išvadomis, teigdamas, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė gero administravimo principą, nes nesudarė pareiškėjui tinkamų sąlygų pasisakyti, t. y. nesuteikė galimybės per nustatytą terminą nurodyti faktus ir pateikti šiuos faktus patvirtinančius įrodymus, todėl buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą. Sprendime nėra motyvų, atskleidžiančių, kokias aplinkybes ir kaip atsakovas vertino. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) buvo panaikintas tik nurodant teisės aktų nuostatas ir pateikiant su pareiškėju susijusių įvykių seką, tačiau visiškai nevertinant ir nepasisakant dėl Sprendime išdėstytų aplinkybių ir nesusiejant jų su teisės normomis. Pareiškėjo vertinimu, Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, privalėjo jį (pareiškėją) apklausti ir suteikti galimybę pateikti paaiškinimus, kuriuos įvertinus atsakovui nebebūtų pagrindo naikinti Leidimą. Pareiškėjas, gavęs Sprendimą, nebegalėjo dėl jo pasisakyti, todėl yra priverstas kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis Lietuvoje gyvena daugiau kaip 20 metų, leidimai laikinai gyventi (pratęsiant jų galiojimo terminus) jam išduodami nuo 2009 metų, pareiškėjas savo ateitį sieja su Lietuva, nes čia jis turi verslą ir nekilnojamojo turto, Lietuvoje gyvena jo šeima.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2023 m. liepos 18 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą, kitus dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Departamentas 2023 m. rugsėjo 13 d. priėmė sprendimą Nr. 23S151693 dvejiems metams (iki 2025 m. birželio 24 d.) pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2024 m. liepos 30 d. patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos (toliau – ir Sodra) duomenis apie pareiškėjo valdomą Bendrovę ir nustatė, kad Bendrovėje 2024 m. liepos 30 d. dirba keturi darbuotojai: du Lietuvos Respublikos piliečiai ir du Azerbaidžano Respublikos piliečiai – pareiškėjas ir jo sutuoktinė, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi.

Pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimo metu Bendrovėje dirbo šeši darbuotojai – du Lietuvos Respublikos piliečiai iš Bendrovės buvo atleisti 2023 m. spalio 1 d., t. y. po 15 dienų nuo Departamento priimto sprendimo pakeisti pareiškėjui leidimą. Departamentas iš Sodros duomenų taip pat nustatė, kad Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis buvo: 2023 m. rugsėjo mėnesį – 3 640 Eur, 2023 m. spalio mėnesį – 1 740 Eur, 2023 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais – 3 580 Eur, 2024 m. sausio – kovo mėnesiais – 1 320 Eur, 2024 m. balandžio mėnesį – 3 580 Eur, 2024 m. gegužės – birželio mėnesiais – 2 260 Eur.

Departamentas sprendė, kad pareiškėjo valdoma Bendrovė 2023 m. spalio mėnesį, 2024 m. sausio – kovo mėnesiais ir nuo 2024 m. gegužės mėnesio neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, dėl kurių pareiškėjui išduotas Leidimas, nes Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius.

Atsižvelgęs į tai, kad Bendrovė nuo pat Leidimo išdavimo pradžios neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, Departamentas vertino, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje, bet formaliai atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

7. Atsakovas teigė, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II. 8. Regionų apygardos administracinis teismas 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo E. D. (E. D.) skundą.

9. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažymėjo, kad atsakovo Sprendimas buvo priimtas konstatavus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, t. y. kad Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės nares piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymo pateikimo metu, t. y. 2023 m. liepos mėnesį, Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto (2022 metai) vidutinio mėnesinio BDU šalies ūkyje, įskaitant individualiąsias įmones, dydis sudarė 1 789 Eur, t. y. dviejų BDU dydis buvo 3 578 Eur.

11. Teismas pažymėjo, kad atsakovo pateikti Sodros duomenys patvirtino, jog 2023 m. rugsėjo mėnesį, kuomet pareiškėjui buvo išduotas naujas Leidimas, Bendrovėje dirbo keturi Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie gavo tokius darbo užmokesčius: E. K. – 900 Eur; J. D. – 840 Eur; L. G. – 1 000 Eur ir D. Ž. – 900 Eur, t. y. bendrai mokamas darbo užmokestis šiems darbuotojams buvo 3 640 Eur ir atitiko dviejų BDU dydį. Kadangi nuo 2023 m. spalio 1 d. L. G. ir D. Ž. buvo atleisti, Bendrovėje liko dirbti du Lietuvos Respublikos piliečiai – J. D. ir E. K., kurių darbo užmokesčiai 2023 m. spalio mėnesį bendrai sudarė 1 740 Eur (840 Eur + 900 Eur) ir nesiekė dviejų BDU dydžių. Šiems darbuotojams darbo užmokestis nuo 2023 m. lapkričio mėnesio buvo padidintas: E. K. – iki 1 320 Eur, o J. D. – iki 2 260 Eur, todėl bendras jų darbo užmokestis 2023 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais sudarė 3 580 Eur ir atitiko du BDU dydžius. Tačiau 2024 m. sausio – kovo mėnesiais J. D. esant neapmokamose atostogose ir Bendrovėje likus dirbti tik vienam Lietuvos Respublikos piliečiui, jo darbo užmokestis (1 320 Eur) minėtu laikotarpiu neatitiko dviejų BDU dydžių, o 2024 m. gegužės – birželio mėnesiais, neapmokamų atostogų išėjus E. K., likusios dirbti Lietuvos Respublikos pilietės J. D. darbo užmokestis (2 260 Eur) šio dydžio taip pat neatitiko. Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (Lietuvos Respublikos piliečiams), bendrai mokamas darbo užmokestis 2024 metais du BDU dydžius atitiko tik balandžio mėnesį.

12. Teismas, atsižvelgęs į Sodros duomenis, sutiko su Departamento vertinimu, kad 2023 m. spalio mėnesį, 2024 m. sausio – kovo mėnesiais ir 2024 m. gegužės – birželio mėnesiais (iš viso šešis mėnesius nuo Leidimo išdavimo) pareiškėjo valdoma Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo, kad visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip du paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir sprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytas Leidimo panaikinimo pagrindas.

13. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės, kas lėmė tai, jog pareiškėjo valdoma Bendrovė nebeatitiko Įstatymo reikalavimų, ir kiek laiko tai tęsėsi, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje nėra daroma išimčių, kad tam tikrais atvejais, esant Įstatyme nustatytiems leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams, leidimas galėtų būti nepanaikintas.

14. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad jis, kaip darbdavys, suteikė savo darbuotojams Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) numatytą teisę pasinaudoti neapmokamomis atostogomis, atkreipė dėmesį, kad DK 137 straipsnyje yra įtvirtinta darbdavio pareiga suteikti darbuotojui neapmokamas atostogas tik tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką, taip pat vaiką iki 14 metų, slaugant sergantį šeimos narį, ketinant sudaryti santuoką ar dėl kitų ekstraordinarių aplinkybių. Visais kitais atvejais neapmokamų atostogų suteikimas yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas. Iš byloje pateiktų Bendrovės darbuotojų prašymų dėl neapmokamų atostogų suteikimo teismas nustatė, kad juose nėra nurodytos atostogų suteikimo priežastys, ir padarė išvadą, jog nėra pagrindo spręsti, kad šias atostogas pareiškėjas, kaip darbdavys, privalėjo suteikti. Teismas nustatė, kad atostogos, priešingai, nei teigė pareiškėjas, buvo suteikiamos ne šventiniu laikotarpiu, o pareiškėjo argumentai, jog dėl neapmokamų atostogų suteikimo jis konsultavosi su Departamentu ir buvo patikintas, kad neigiamų pasekmių nekils, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

15. Teismas akcentavo, kad nepaneigiant asmens teisės į nemokamas atostogas, reikšminga aplinkybe turi būti pripažįstama tai, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą. Teismo vertinimu, konstatavus neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytiems minimaliems reikalavimams faktą, atsakovui atsirado prievolė panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu.

16. Teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pateikimo metu pareiškėjo valdomoje Bendrovėje dirbo šeši darbuotojai, tačiau praėjus vos 15 dienų nuo Leidimo išdavimo – du Lietuvos Respublikos piliečiai buvo atleisti, sprendė, kad atsakovas pagrįstai vertino, jog pareiškėjas, prašydamas pakeisti Leidimą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog tęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus atitinkančią Bendrovės veiklą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai, kad darbuotojus teko atleisti dėl nuolat daromų klaidų, tik patvirtina, kad pareiškėjui iš anksto buvo žinoma apie tikėtiną arba net numatomą šių darbuotojų atleidimą, tačiau atleidimas buvo įvykdytas po Leidimo gavimo, o ne prieš, taip nesuteikiant galimybės Departamentui dar prašymo nagrinėjimo metu įvertinti pareiškėjo vykdomos veiklos atitikties Įstatymo reikalavimams perspektyvą. Be to, neapmokamų atostogų suteikimas darbuotojams, nesant svarbių DK numatytų priežasčių, taip pat išimtinai priklausė nuo paties pareiškėjo valios. Iš byloje pateiktų Bendrovės darbuotojų prašymų 2021–2024 metais teismas nustatė, kad darbuotojų išleidimas neapmokamų atostogų ilgiems, ne mažiau kaip mėnesio trukmės laikotarpiams be svarbių priežasčių, buvo nuolatinė šios Bendrovės praktika, todėl pareiškėjas iš anksto galėjo numatyti aplinkybes, kad jo veikla dėl darbuotojams mokamų atlyginimų bendro dydžio tam tikrais laikotarpiais neatitiks Įstatymo reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad po Leidimo išdavimo pareiškėjo valdoma Bendrovė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas atitiko tik keturis mėnesius, o neatitikimai tęsėsi šešis mėnesius ir prasidėjo iš karto po Leidimo išdavimo.

17. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą, nesudarydamas jam (pareiškėjui) galimybės pasisakyti ir paaiškinti Bendrovės situaciją, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokius dokumentus jis būtų teikęs atsakovui prieš priimant Sprendimą ir kokiais aspektais tai būtų nulėmę Sprendimo nepriėmimą, be to, pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, tačiau jis ir teisminio proceso metu nepateikė įtikinamų įrodymų, paneigiančių Sprendime padarytas išvadas.

18. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo integracija Lietuvoje, nurodė, kad nors šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės niekaip nepaneigia imperatyviais Įstatyme nustatytais pagrindais priimto Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau šios aplinkybės galėtų būti vertinamos kaip reikšmingos, sprendžiant pareiškėjo realaus išsiuntimo iš šalies klausimą. Teismas pažymėjo, kad Sprendimu pareiškėjas nėra grąžinamas ar išsiunčiamas į kilmės valstybę ir jis turi teisę Įstatyme įtvirtintais pagrindais vėl kreiptis į Departamentą, siekdamas naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

19. Teismas sprendė, kad Sprendimas priimtas išnagrinėjus visas jam priimti reikšmingas faktines aplinkybes, susiejant jas su konkrečiomis Įstatymo nuostatomis, todėl nėra pagrindo Sprendimą panaikinti kaip nemotyvuotą. Teismas, nenustatęs jokių kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų, pareiškėjo skundą atmetė.

III. 20. Pareiškėjas E. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo Sprendimą.

21. Pareiškėjo teigimu, teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė proceso teisės normas, nes sprendimą motyvavo atsakovo pateiktais duomenis iš Sodros informacinės sistemos, tačiau nevertino pareiškėjo skunde ir bylos nagrinėjimo metu nurodytų argumentų, t. y. išsamiai neištyrė ir neįvertino faktinių ir teisinių bylos aspektų dėl proporcingumo principo taikymo analogiško ar panašaus pobūdžio bylose. Teismas, turėjęs užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl netinkamai pritaikė ir materialiąsias teisės normas.

22. Pareiškėjas neginčija, kad Departamentas turėjo teisę priimti ginčijamą Sprendimą, tačiau esminis klausimas yra – ar priimtas Sprendimas panaikinti Leidimą yra proporcingas ir nagrinėjamu atveju nėra perteklinis.

23. Pareiškėjas pažymi, kad Departamentas, būdamas viešojo administravimo subjektu, vertindamas faktus turi atsižvelgti į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Sodros informaciniai duomenys, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės. Departamentas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje ir pan.), ir tik jas sistemiškai įvertinęs gali daryti argumentuotas, motyvuotas ir proporcingas išvadas.

24. Pareiškėjas teigia, kad teismų praktika, kuria vadovavosi teismas, priimdamas sprendimą, yra ydinga ir turi būti keičiama (koreguojama), atsižvelgiant į šių dienų realijas, viešai (istorija apie vietnamietiškos virtuvės restoraną „Saigon kava“ Šiauliuose įkūrusias vietnamietes) kylančias problemas dėl asmenų, kurie realiai vykdo teisėtą veiklą, tačiau yra priversti palikti Lietuvos Respubliką dėl ypač griežtų reikalavimų, visiškai neatsižvelgiant į verslo pobūdį, jo mastą ir priežastis, dėl kurių tam tikrais atvejais asmenys, neturėdami tyčios, neatitinka tam tikrų reikalavimų (kaip šiuo atveju dėl mokamo atlyginimo), taip pat asmenų ryšį su Lietuvos Respublika, kitas aplinkybes.

25. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo nustatytas formalus neatitikimas keliamiems kiekybiniams kriterijams. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo įvertinti, ar šis neatitikimas yra formalus ar realus ir vertinti visas kitas individualias pareiškėjo aplinkybes. Taip pat atsakovas turėjo atlikti Bendrovės konsultavimą teisinio reguliavimo klausimais, o nustatęs neatitikimą – susisiekti su pareiškėju ir išaiškinti esamą situaciją, pasiūlyti pagalbą, taikyti tam tikrą toleravimo laikotarpį (suteikti protingą terminą trūkumams pašalinti) ir vėliau, esant reikalavimų neatitikimams, taikyti griežčiausias priemones, t. y panaikinti Leidimą. Pasak pareiškėjo, atsakovo Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas turi būti vertinami ne tik pagal Sodros informacinės sistemos duomenis, tačiau turi būti atsižvelgta į tai, kad atsakovas Sprendimą priėmė, neišsiaiškinęs Įstatymo neatitikimo priežasčių ir kitų susijusių reikšmingų aplinkybių bei nesuteikęs pareiškėjui laiko ir galimybės juos (Įstatymo neatitikimus) pašalinti ar dėl jų pasiaiškinti. Neatlikus tinkamo tyrimo, nėra galima spręsti, ar iš tiesų pareiškėjui taikyti apribojimai – Leidimo panaikinimas – yra proporcingi ir būtini, siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas pamatines vertybes ir konstituciškai svarbius tikslus.

26. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis į Lietuvą atvyko dar 1990 metais, o nuo 2009 metų yra vienintelis UAB „Mobitra“ akcininkas ir direktorius; nuo 2009 metų jis gyvena Lietuvoje, turėdamas leidimą laikinai gyventi vykdomos veiklos pagrindu. Departamentas Sprendime nenurodė, kad pareiškėjas kada nors būtų piktnaudžiavęs migracijos procedūromis; atsakovui nekilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvoje ir jo tikrojo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo; pareiškėjas yra patikimas, verslus ir ekonominę naudą Lietuvai teikiantis užsienietis, o jo vadovaujama Bendrovė sėkmingai veikia maisto ir kitų produktų pardavimo rinkoje. Pareiškėjas yra integravęsis Lietuvos Respublikoje, ką patvirtina faktai, jog nuo 2014 metų kartu su juo Lietuvoje gyvena ir dirba jo sutuoktinė M. D., o (duomenys neskelbtini) Lietuvoje gimė ir pareiškėjo sūnus A. D., kuris lanko (duomenys neskelbtini) darželį, puikiai moka lietuvių kalbą ir ją supranta; pareiškėjas yra išlaikęs Konstitucijos pagrindų egzaminą. Pareiškėjo nebesieja su kilmės valstybe jokie ryšiai. Pareiškėjas pardavė kilmės šalyje turėtą turtą ir įsigijo butą (duomenys neskelbtini), taip pat pareiškėjas Lietuvoje įsigijo transporto priemonę. Be pareiškėjo ir jo šeimos Lietuvos Respublikoje gyvena kiti pareiškėjo artimiausi šeimos nariai, t. y broliai, dukterėčios ir sūnėnai.

27. Pareiškėjas pažymi, kad dėl jo ir jo šeimos narių yra priimtas sprendimas dėl grąžinimo į užsienio valstybę. Sprendimu panaikinus išduotą Leidimą yra žlugdomas pareiškėjo verslas, daroma nepataisoma psichologinė žala pareiškėjui ir jo šeimai / vaikui, kuris nuo mažens lanko lietuvių darželį, o savo kilmės valstybėje net nėra buvęs.

28. Pareiškėjas, apibendrindamas savo argumentus, nurodo, kad atsakovo Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, nes jame nėra tinkamai įvertintos visos faktinės aplinkybės. Sprendimas priimtas formaliai, o juo taikyta priemonė – Leidimo panaikinimas – nėra teisinga ir proporcinga.

29. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Sprendime padarytas išvadas, o tik nurodo savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti atsakovo Sprendimą.

31. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjui Leidimas, kuris Sprendimu buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Nustačius, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas Leidimas. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto Leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą ir pateikti informaciją apie pasikeitusią jo teisinę padėtį.

32. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas, yra konstatavęs ne tik tai, kad Departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, bet ir tai, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (t. y. ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui), neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

33. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Sprendimu nėra sprendžiama dėl pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę. Sprendžiant dėl pareiškėjo grąžinimo, bus atsižvelgiama ir į jo šeiminius ryšius Lietuvoje (Įstatymo 128 str.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo Azerbaidžano Respublikos piliečio E. D. (E. D.) skundo reikalavimas panaikinti Departamento 2024 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 24S178042, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

35. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo, nustatęs, kad Leidimas pareiškėjui buvo išduotas (pakeistas anksčiau turėtas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, kadangi jis yra UAB „Mobitra“ dalyvis (akcininkas), tačiau pagal 2024 m. liepos 30 d. Sodros duomenis Bendrovė neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų (joje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai panaikino Leidimą (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p., 50 str. 1 d. 2 ir 7 p.). Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su jo verslu ir gyvenimu Lietuvoje, ir nurodė, kad šie argumentai niekaip nepaneigia imperatyviais Įstatymo pagrindais priimto Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, o šios aplinkybės, susijusios su pareiškėjo verslu ir gyvenimu Lietuvoje, galėtų būti vertinamos kaip reikšmingos, sprendžiant jo (pareiškėjo) realaus išsiuntimo iš šalies klausimą (Įstatymo 128 str.).

36. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius šešis mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip du BDU dydžius, ir kurio nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

37. Akcentuotina, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; kt.). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, jog užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018; kt.). Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018; kt.).

38. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017; kt.). Akcentuotina ir tai, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017; kt.). Taigi užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs ir vykdo visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

39. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

40. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

41. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4103-575/202; kt.).

42. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018; kt.).

43. Taigi šiuo atveju pareiškėjui Leidimas buvo išduotas (pakeistas anksčiau turėtas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) būtent minėtais Įstatymo pagrindais, nurodytais 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, o ne dėl to, kad pareiškėjas ilgą laiką gyvena ir dirba Lietuvoje, čia gyvena jo šeima ir pan. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nevykdė ir nesilaikė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, be to, taip pat nustatytas pareiškėjo piktnaudžiavimo faktas, teikiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, t. y. kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis tęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus atitinkančią įmonės veiklą (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Šis faktas nustatytas, įvertinus tai, kad prašymo pateikimo metu pareiškėjo įmonėje dirbo šeši darbuotojai, tačiau praėjus vos 15 dienų nuo Leidimo išdavimo, du Lietuvos Respublikos piliečiai buvo atleisti, pareiškėjui iš anksto buvo žinoma apie galimą arba net numatomą šių darbuotojų atleidimą, tačiau atleidimas buvo įvykdytas po Leidimo gavimo, o ne prieš, taip nesuteikiant galimybės Departamentui dar prašymo nagrinėjimo metu įvertinti pareiškėjo vykdomos veiklos atitikties Įstatymo reikalavimams perspektyvas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad po Leidimo išdavimo, Bendrovė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas atitiko tik keturis mėnesius, o neatitikimai tęsėsi šešis mėnesius ir prasidėjo iš karto po Leidimo išdavimo (pirmą kartą darbuotojų darbo užmokesčiai dviejų BDU dydžių neatitiko jau 2023 m. spalio mėnesį). Byloje nustatyta, kad darbuotojams nebuvo mokamas darbo užmokestis ir dėl to, jog jiems buvo suteiktos neapmokamos atostogos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus šiuo aspektu, sprendė, jog šie įrodymai nepatvirtina, kad šias atostogas darbdavys pagal DK nuostatas privalėjo suteikti.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, dėl kurių nuspręsta, kad atsakovas turėjo teisę priimti Sprendimą, tačiau jis laikosi pozicijos, jog priimtas Sprendimas nėra proporcingas bei yra perteklinis. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo įvertinti, ar nustatytas neatitikimas kiekybiniams kriterijams, yra formalus ar realus, taip pat turėjo visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam buvo žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje ir pan.), ir tik jas sistemiškai įvertinęs galėjo daryti išvadas. Pareiškėjas taip pat nurodo aplinkybes apie viešai kilusias diskusijas dėl kitų užsieniečių (vietnamiečių), yra įsitikinęs, kad atsakovas Bendrovės atžvilgiu turėjo atlikti konsultavimą teisinio reguliavimo klausimais, o nustatęs neatitikimą susisiekti su pareiškėju tam, kad išsiaiškintų esamą situaciją, pasiūlytų pagalbą, taikytų tam tikrą toleravimo laikotarpį (suteiktų protingą terminą trūkumams pašalinti) ir vėliau esant reikalavimų neatitikimams taikyti griežčiausias priemones, t. y. panaikinti Leidimą.

45. Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų visumą darytina išvada, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog Leidimas, kurio išdavimas buvo siejamas išimtinai su pareiškėjo Bedrovės veikla, negalėjo būti panaikintas ir pareiškėjui turi būti leista gyventi Lietuvoje nesilaikant imperatyvių pirmiau aptartų Įstatymo nuostatų, dėl kurių jam išduotas Leidimas, vien dėl to, kad jis nuo 2009 metų gyvena ir dirba Lietuvoje, nuo 2014 metų gyvena ir dirba Lietuvoje jo sutuoktinė, (duomenys neskelbtini) gimė sūnus, Lietuvoje jis yra įgijęs kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, dabar jo (pareiškėjo) nesieja jokie ryšiai su jo kilmės valstybe ir pan.

46. Ši pareiškėjo pozicija yra nepagrįsta, nes byloje sprendžiama dėl laikino leidimo gyventi panaikinimo, pirmiau aptartos Įstatymo nuostatos, dėl kurių pareiškėjui buvo išduotas Leidimas ir panaikintas, Sprendimo priėmimo ir šiuo metu nėra pakeistos, t. y. įstatymų leidėjas nėra nustatęs jokių nuostatų, susijusių su toleravimo laikotarpio (reikalavimų įvykdymo termino) nustatymu ar kad užsienietis gali nesilaikyti minėtų Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, dėl kurių jam išduodamas leidimas laikinai gyventi.

47. Atsakovas akcentuoja aplinkybes, susijusias su jo ilgą laiką vykdomu verslu Lietuvoje, todėl darytina išvada, kad akivaizdu, jog jam puikiai buvo žinomi Įstatymo reikalavimai, kurių jis privalėjo laikytis tiek teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, tiek vykdydamas veiklą pagal išduotą Leidimą. Be to, akcentuotina, kad verslininkui taikomi didesni rūpestingumo, atidumo ir apdairumo standartai, preziumuojamas teisės normų žinojimas, o jų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina teisės aktų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.

48. Nagrinėjamu atveju nustatyti realūs ir rimti imperatyvių Įstatymo nuostatų pažeidimai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas nėra proporcingas ir yra perteklinis. Pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog nebuvo įdarbinti Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, kad darbuotojai negavo dalies darbo užmokesčio dėl objektyvių, nuo darbdavio nepriklausančių priežasčių, pavyzdžiui, nedarbingumo arba tikslinių atostogų, kurių suteikimas ir apmokėjimas reglamentuotas DK, kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3762-624/2018; 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4498-520/2018; 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; kt.).

49. Pareiškėjas šioje byloje nurodo aplinkybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl ilgalaikio Lietuvos gyventojo statuso suteikimo bei tokio statuso panaikinimo, vadovaujantis Įstatymo ir 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso nuostatomis, reglamentuojančiomis šio statuso panaikinimą (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024), tačiau šioje byloje nėra nagrinėjamos tokio pobūdžio aplinkybės, nes pareiškėjas neturėjo jam išduoto leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Regionų administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI2-3247-1235/2025, kurioje pareiškėjas ginčija atsakovo 2024 m. rugsėjo 14 d. sprendimą neišduoti jam (pareiškėjui) leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Iš šios bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, padavė 2024 m. rugpjūčio 5 d., t. y. po to, kai Leidimas buvo panaikintas.

50. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

51. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir jų taikymą aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nepažeidė proceso teisės normų.

52. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovo priimto tinkamai motyvuoto Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutartimi šioje byloje buvo taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždrausta Departamentui ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai grąžinti ir / ar išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Azerbaidžano Respubliką iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla apeliacine tvarka ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas. Kadangi priimtas procesinis sprendimas, kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas, todėl vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 9 dalimi, taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė panaikinama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Azerbaidžano Respublikos piliečio E. D. (E. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė