2016-10-04 Nr. AB-19024-3-61-3-02859-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1770-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02859-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas B. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. gruodžio 12 d.–2013 m. rugpjūčio 16 d. laikotarpiu jam būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 23 val. per parą nebūdavo užtikrintas joks užimtumas, galimybė išeiti į sporto kiemelį buvo suteikiama tik kartą per mėnesį, kasdieniams pasivaikščiojimams skiriama tik viena valanda. Dėl mažo pasivaikščiojimų kiemelio ploto jame būdavo galima tik stovėti. Tokios sąlygos pažeidė pareiškėjo teises, jis buvo priverstas nuolat gulėti lovoje, pasidarė sunku judėti, apėmė depresija, baimė, nepasitikėjimas savimi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (b. l. 6–12) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. Pareiškėjui buvo suteikiama galimybė ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti kiemelyje gryname ore, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Pažymėjo, kad pasivaikščioti gryname ore vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirtus nepatogumus atsakovo atstovas labiausiai siejo su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (b. l. 68–70) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi, 29 straipsnio 1 dalimi, 40 straipsnio 1 dalimi, Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalimi, 137 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 95, 97, 98 punktais.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime suėmimo vykdymo metu neužtikrinus jo užimtumo ir pakankamos vietos pasivaikščiojimų kiemelyje.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-197/2013.

Teismas pažymėjo, jog, pagal teisės aktuose įtvirtintas suimtųjų užimtumo garantijas, pareiškėjas, būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, turėjo teisę vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis, skaityti bibliotekoje esančias knygas, įsigyti naują literatūrą, gauti periodinę spaudą, naudotis televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais bei, esant galimybei, dirbti. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas patvirtino, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime yra užtikrinamos teisės aktuose nustatytos pareiškėjo teisės vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti atsiliepime į skundą nurodytais duomenimis. Teismo nuomone, pareiškėjo argumentas, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime yra nepakankamai gerai organizuotas suimtųjų užimtumas, yra pernelyg abstraktus ir nekonkretus. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų ir nenurodė, kad siekė pasinaudoti visomis įstatymo jam suteikiamomis galimybėmis, t. y. kad kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją dėl naudojimosi sporto kiemeliu, biblioteka ir pan. Atsižvelgiant į pakankamai ilgą pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpį, proporcingumo ir teisingumo principų neatitiktų reikalavimas atsakovo atstovui paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore laikas atitinka teisės aktų reikalavimus, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti gryname ore ar jam buvo kliudoma žiūrėti televizorių, klausytis radijo imtuvo, naudotis kitais leistinais įrenginiais. Pareiškėjas neįrodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi su skundais, rašytiniais ar žodiniais prašymais į įstaigos administraciją dėl papildomos veiklos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime organizavimo ir jo prašymai nebuvo patenkinti, todėl pareiškėjo argumentą dėl nepakankamo užimtumo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pasivaikščiojimų kiemeliai buvo per maži ir juose esantys asmenys galėdavo tik stovėti, tačiau šio nusiskundimo papildomai nekonkretizavo, nenurodė, kuriuo konkrečiai laikotarpiu ir kuriame konkrečiai pasivaikščiojimų kiemelyje jam neužteko pasivaikščiojimui vietos, todėl teismas vadovavosi atsakovo atstovo byloje pateiktais duomenimis. Pažymėjo, jog, pagal Taisyklių 92 punktą, pasivaikščioti gryname ore vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Remdamasis nagrinėjamoje ir pridėtoje administracinėje byloje Nr. I-5311-561/2014 esančiais duomenimis apie kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad dažniausiai pareiškėjo kamerose būdavo 2 asmenys ir tik 2012 m. spalio 23 d.–2012 m. spalio 24 d. dienomis kameroje Nr. 252 buvo 10–11 asmenų. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo I korpuso pasivaikščiojimų kiemelių plotas yra 17,34–23,14 kv. m, II korpuso – 34,16–37,40 kv. m, III korpuso – 15,55–31,05 kv. m. Įstatyme nėra reglamentuota, koks minimalus pasivaikščiojimų kiemelio plotas turi tekti vienam asmeniui, kita vertus, pareiškėjas nenurodė, ar jis visuomet eidavo į pasivaikščiojimų kiemelius, ar likdavo kameroje, byloje taip pat nebuvo duomenų, ar kiti su pareiškėju vienoje kameroje gyvenantys asmenys pasinaudojo pasivaikščiojimų gryname ore teise. Atsižvelgiant į tai, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga, teismo manymu, galima situacija, kad ne visi 2012 m. spalio 23 d.–2012 m. spalio 24 d. dienomis kameroje Nr. 252 buvę asmenys išėjo į pasivaikščiojimų kiemelį. Teismo vertinimu, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pasivaikščiojimų kiemeliai yra pakankamo dydžio, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų galėjęs juose pasivaikščioti ir pasportuoti, priešingų aplinkybių teismui pareiškėjas neįrodė.

Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų neužtikrinus pareiškėjui pakankamo užimtumo ar pakankamos vietos pasivaikščioti gryname ore. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skunde neįrodė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygos, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismui pateikė skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl užimtumo nesuteikimo kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Būdamas suimtas kameroje buvo laikomas 23 val. Kalinimo metu nevyko jokie užsiėmimai už kameros ribų, nesuteiktos jokios programos, susijusios su sveikatingumu. Kuo ilgiau kalinamas, tuo asmeniui turi būti suteiktas didesnis užimtumas už kameros ribų, taip mažinant kalinamajam neigiamą įtaką. Teismas rėmėsi tik atsakovo teiginiais, kurie neatitinka realybės. Atvykus tranzitu į tardymo izoliatorių, panaikinamos visos teisės, paliekant tik teisę vieną valandą per parą pasinaudoti pasivaikščiojimo kiemeliu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas teismui paduotu skundu siekia jo nurodytos neturtinės žalos atlyginimo dėl, jo manymu, neteisėtų jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, kurios, pareiškėjo teigimu, pasireiškė tuo, kad 2012 m. gruodžio 12 d.–2013 m. rugpjūčio 16 d. laikotarpiu jam būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 23 val. per parą nebūdavo užtikrintas joks užimtumas, galimybė išeiti į sporto kiemelį buvo suteikiama tik kartą per mėnesį, kasdieniams pasivaikščiojimams skiriama tik viena valanda. Dėl mažo pasivaikščiojimų kiemelio ploto jame būdavo galima tik stovėti. Todėl byloje pirmiausia pasakytina dėl tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo administraciniame teisme.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė, kalbant apie neturtinės žalos atlyginimą, taip pat išaiškinti, ar yra priežastinis ryšys tarp tokių pažeidimų (jeigu jie yra nustatyti) ir neturtinės žalos, kuri pareiškėjo yra siejama su šiais pažeidimais.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia bendrojo pobūdžio teiginiais apie jo užimtumo neužtikrinimą bei netinkamas sąlygas pasivaikščioti. Konkrečių tokių veiksmų faktų pareiškėjas nenurodė. Taip pat nesiekė pagrįsti jo nurodytos (prašomos atlyginti) neturtinės žalos atsiradimą.

Pasisakydama dėl nurodytos situacijos vertinimo bylai reikšmingo fakto nustatymo prasme, kolegija pirmiausia pažymi, jog, nagrinėjant administracines bylas, yra taikytina bendrojo pobūdžio taisyklė, pagal kurią pareiškėjas turi pateikti arba teismui nurodyti įrodymus, galinčius patvirtinti jo nurodytas nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad pagal administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio bylose pareiga pateikti tam tikrus įrodymus nustatyta atsakovui, teismas, aiškindamas nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, galėjo remtis tik pareiškėjo teismui duotais paaiškinimais, tačiau turėjo įvertinti juos pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles. Šioje teisės normoje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taikydama šias taisykles paminėtai šios bylos situacijai, kolegija pažymi, kad pirmiau aptarti pareiškėjo teismui nurodyti argumentai dėl savo deklaratyvaus pobūdžio nėra informatyvūs ta prasme, kad bylą sprendžiantis teismas galėtų pareikalauti iš atsakovo pateikti tam tikrus nagrinėjamai bylai reikšmingus įrodymus. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos (jos pareigūnų) veiksmų arba neveikimo neteisėtumą valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo prasme, t. y. CK 6.271 straipsnio 4 dalies ir CK 6.250 straipsnio taikymo prasme.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl teisės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė