2018-09-26 Nr. AB-17704-3-61-3-03156-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1925-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03156-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal V. C. (V. C.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2016 m. birželio 23 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Kamerose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimas. Trūko apšvietimo skaityti ir rašyti, kamerose buvo drėgna, nedžiūdavo rūbai. Pareigūnai į pareiškėjo prašymus perkelti į kitą kamerą nereagavo. Dėl kamerų perpildymo buvo nehigieniškos gyvenimo sąlygos, stigo privatumo. Pareiškėjas kreipėsi į gydytoją–psichiatrą, kuris skyrė vaistus.

3. Pareiškėjas nurodė, kad dėl perpildytų kamerų nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, todėl pareiškėjas patyrė emocinę depresiją, psichologinius sukrėtimus, pareiškėjui pablogėjo sveikata, pradėjo gerti vaistus, sutriko visavertis gyvenimas, buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti ir priteisti 3,06 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Atsakovas nurodė, kad suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Nurodytos žalos dydis nėra grindžiamas jokiais dokumentais, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo V. C. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui V. C. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinė žala kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2016 m. birželio 23 d.

8. Teismas atmetė pareiškėjo prieštaravimus dėl atsakovo pateiktų duomenų apie tai, kiek asmenų su pareiškėju buvo kalinami vienoje kameroje, yra neteisingi, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Teismas nurodė, kad jam nekyla abejonių dėl Lukiškių TI-K pateiktos informacijos apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K teisingumo (b. l. 18–21).

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2016 m. birželio 22 d., t. y. 495 dienas. Sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 kv. m. Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pateiktą išaiškinimą, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, konstatavo, kad iš 495 dienų, praleistų Lukiškių TI-K, pareiškėjui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų iš viso 187 dienas (b. l. 18–21). Atsakovui nesilaikius teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinus pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytą kameros plotą, teismas pripažino, kad yra pagrindas neturtinei žalai atlyginti.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ir netinkamo apšvietimo kamerose, nurodė, jog remiantis Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais (b. l. 30–73) pareiškėjo nurodyti pažeidimai kamerose pareiškėjo buvimo jose metu nenustatyti. Todėl teismas konstatavo, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nėra.

11. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (187 dienos), atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir teismų praktiką, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, sprendė, kad priteistina 1 500 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl pareiškėjo prašomą 3 000 Eur sumą pripažino neadekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

12. Teismas taip pat padarė išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti Lukiškių TI-K prašymą priteisti 3,06 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi atsakovo nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu, apeliaciniame skunde prašo panaikinti sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovas teigia, kad teismas nemotyvavo, kodėl šiuo atveju pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

15. Atsakovas nurodo, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas neįrodė, kodėl būtent jo nurodyta 3 000 Eur suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

16. Atsakovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas.

17. Atsakovas nurodo, kad jis realiai patyrė dokumentų kopijų darymo išlaidas, kurios turi būti priteistos iš pareiškėjo.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiama. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, t. y. ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2016 m. birželio 23 d.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisiniu reguliavimu, teismų praktika ir byloje esančių įrodymų visuma, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 500 Eur padarytai neturtinei žalai atlyginti už ploto kamerose trūkumą. Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, teismas nemotyvavo, kodėl šiuo atveju pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo, o priteistos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

24. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2016 m. birželio 23 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso 187 dienas buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamosios patalpos plotą (3,6 kv. m.) (b. l. 18–21). Priešingas išvadas leidžiančių daryti įrodymų atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą kamerose, išskaičiavo kamerose buvusių sanitarinių mazgų užimamą plotą visiškai pagrįstai, remdamasis aktualia teismų praktika.

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip pareiškėjo laikymo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui. Taigi šios aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.

27. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

28. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

29. Vertinant atsakovo teiginius dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, pabrėžtina, jog kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Atsakovas, apeliaciniame skunde deklaratyviai nesutikdamas su priteistos neturtinės žalos dydžiu, nenurodė, koks kitas žalos dydis būtų adekvatus pareiškėjo patirties išgyvenimams kompensuoti, bei kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas konstatuoti teismo priteistos žalos dydžio nepagrįstumą.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir nustatytų aplinkybių visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimų pripažinimo, įvertinus jų trukmę ir mastą, priešingai nei teigia atsakovas skunde, nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo konkrečiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kadangi sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią bei trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl teisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos pagrindą ir dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

32. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti išlaidų atlyginimą, kurios buvo patirtos dėl dokumentų kopijų bylai parengimo, kadangi minėti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Ši pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-575/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius