2025-07-09 Nr. AB-11336-3-64-3-00451-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2149-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00451-2025-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. B. (I. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „FERN EPC“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. B. (I. B.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 25S56456 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760343896 (toliau – ir Leidimas), galiojantis iki 2026 m. kovo 25 d., dėl to, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) yra įtraukusi perspėjimą dėl grąžinimo kartu su draudimu atvykti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Skundą pareiškėjas grindė šiais argumentais:

2.1. Sprendimas sukelia pareiškėjui rimtas teisines pasekmes, nes jis neteko teisės gyventi Lietuvoje bei neteko darbo. Taip pat Sprendimas pažeidžia pareiškėjo bei jo šeimos narių interesus ir teises, jis priimtas pareiškėjui nepadarius jokių pažeidimų Lietuvoje, o toks jo teisių ribojimas yra neproporcingas. Pareiškėjas Švedijos policijos buvo sulaikytas teisėtos komandiruotės metu, jo komandiruotė neteisingai prilyginta nelegaliam darbui Švedijoje, dėl ko jam uždrausta atvykti į Švediją 3 m. Toks Švedijos policijos sprendimas yra apskųstas, o galutinis sprendimas nėra priimtas.

2.2. Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių Leidimo panaikinimo pagrindą, t. y. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pareiškėjo manymu, Sprendimas priimtas neteisingai interpretavus komandiravimo aplinkybes Švedijoje, Sprendime nėra jokių duomenų, kad Migracijos departamentas būtų kreipęsis į Švedijos kompetentingas institucijas, ar būtų gavęs atsakymą dėl informacijos pateikimo, formaliai vadovautasi tik informacija, nurodyta SIS. Pasak pareiškėjo, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostata įpareigoja Migracijos departamentą įvertinti, ar nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių arba tarptautinių įsipareigojimų. Tačiau atsakovas apskritai nevertino Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygų išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

2.3. Pareiškėjas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „FERN EPC“ 2025 m. vasario 9 d. įsakymu buvo laikinai komandiruojamas į biomasės katilinę Geteborge, Švedijoje. UAB „FERN EPC“ įsipareigojo apmokėti visas su komandiruote išlaidas, taip pat dienpinigius. UAB „FERN EPC“ kreipėsi dėl A1 pažymos išdavimo, sudarė darbo sutartį su pareiškėju, įteikė komandiruotės įsakymą. Be to, Švedijoje buvo gautas komandiravimo sertifikatas. Taigi pareiškėjo darbdavys šiuo atveju buvo ne Švedijos, o Lietuvos bendrovė. Atitinkamai, Švedijos policijos įstaiga padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena labai trumpą laikotarpį, t. y. tik nuo 2025 m. vasario 7 d. (darbo sutarties su UAB „FERN EPC“ sudarymo data), neatsižvelgė į tai, kad jis pradėjo dirbti Lietuvoje dar 2023 m. spalio 6 d. UAB „Rekonstrukcinis Baltijos montažas“, turėjo teisę gyventi Lietuvoje nuo 2023 m., neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje nuo 2024 m. balandžio 9 d. Remiantis tik pareiškėjo darbo trukmės UAB „FERN EPC“ faktu, Švedijos policijos įstaigos buvo padaryta klaidinga išvada, kad pareiškėjas nelegaliai dirba Švedijoje (vykdomas fiktyvus, o ne tikrasis komandiravimas iš Lietuvos į Švediją).

2.4. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo deportuotas iš Švedijos 3 m., o ne iki 2030 m. vasario 20 d., kaip Sprendime nurodė Migracijos departamentas. Atsakovas šiuo konkrečiu atveju nevertino aplinkybių, dėl kurių Švedijos policija padarė klaidą, taip pat nurodė neteisingą ir netikslią draudimo atvykti į Šengeno erdvę datą. Migracijos departamentas Sprendime rėmėsi tik SIS duomenimis ir jokių kitų duomenų ar informacijos nevertino.

2.5. Sprendimas akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo ir gero administravimo principus. Šiuo atveju pareiškėjas nepadarė jokių pažeidimų, Lietuvoje dirbo tik pas vieną darbdavį, o vėliau darbdavys buvo pakeistas pagal teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjas atliko tą darbo funkciją, kuriai buvo įdarbintas Lietuvoje, neteikė kitų paslaugų, jo kvalifikacija visiškai atitiko darbo pareigas, jis gavo darbo užmokestį.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

4.1. Migracijos departamentas nustatė, kad Švedija į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti. Be to, priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika.

4.2. Pareiškėjas neapgrįstai teigė, kad Sprendimas pažeidžia jo šeimos narių teises ir interesus. Kaip nurodo atsakovas, vertindamas pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, jis nenustatė šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Be to, priešingai nei teigė pareiškėjas, Migracijos departamentas su Švedijos kompetentingomis institucijomis konsultavosi, o detali informacija Sprendime nepateikta dėl to, kad tokio pobūdžio informacija negali būti atskleidžiama užsieniečiui, negavus perspėjimą paskelbusios valstybės sutikimo. Migracijos departamento vertinimu, tai yra tarpinio ir procedūrinio pobūdžio veiksmai. Šiuo atveju Švedijos kompetentinga institucija informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas nesikreipė į Švedijos kompetentingas institucijas dėl leidimo dirbti Švedijoje, teikė prieštaringą informaciją apie jo gyvenimą Lietuvos Respublikoje, todėl Švedijos policijos sprendimu nebuvo laikomas gyvenančiu ar dirbančiu leidimą gyventi išdavusioje šalyje.

4.3. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Šiuo atveju Sprendimui priimti užteko Migracijos departamento turimų duomenų, o pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių priimant Sprendimą neturėjo būti taikomos imperatyvios Įstatymo nuostatos.

4.4. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „FERN EPC“ atsiliepime į skundą prašė skundą tenkinti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nuo 2025 m. vasario 7 d. pradėjo dirbti UAB „FERN EPC“ suvirintoju. Švedijos policija sulaikė pareiškėją teisėtos komandiruotės metu, jis buvo sulaikytas neteisingai komandiruotę vertinus kaip nelegalų darbą Švedijoje. Šiuo atveju Švedijos policija neįsigilino į faktus, kad pareiškėjas į Švediją atvyko teisėtai, komandiruotės metu, kad jo gyvenamoji vieta ilgą laiką buvo Lietuvoje, bei kad, prieš įsidarbinant UAB „FERN EPC“, pareiškėjas kurį laiką dirbo kitose įmonėse Lietuvoje. Pareiškėjas pagal teisės aktų reikalavimus buvo laikinai komandiruojamas į Švediją iš nuolatinės darbo vietos Lietuvoje, o Švedijoje buvo gauti visi reikalingi komandiravimo sertifikatai. Ginčijamas Sprendimas yra priimtas pareiškėjui nepadarius jokių pažeidimų Lietuvoje, o jo teisių apribojimai, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, yra visiškai neproporcingi siekiamam tikslui.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo I. B. skundą tenkino – panaikino Migracijos departamento Sprendimą ir priteisė iš atsakovo pareiškėjui 1 222,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

8.1. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 21 d. sprendimu išdavė I. B. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760343896, galiojantį iki 2026 m. kovo 25 d. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

8.2. Pareiškėjas nuo 2023 m. spalio 6 d. iki 2024 m. balandžio 22 d. ir nuo 2024 m. balandžio 23 d. iki 2025 m. vasario 6 d. dirbo UAB „Rekonstrukcinis Baltijos montažas“.

8.3. 2024 m. gruodžio 19 d. pareiškėjo vardu Migracijos departamentui buvo pateiktas prašymas leisti pakeisti darbdavį.

8.4. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 4 d. sprendimu leido pareiškėjui pakeisti darbdavį į UAB „FERN EPC“.

8.5. Pareiškėjas 2025 m. vasario 7 d. sudarė darbo sutartį su UAB „FERN EPC“ (toliau – ir Darbo sutartis) ir buvo priimtas dirbti suvirintoju. Pagal Darbo sutarties 19.1 punktą darbdaviui siunčiant darbuotoją į komandiruotę Lietuvoje ar užsienio valstybėje, šis privalo į ją vykti, o atsisakymas vykti į komandiruotę gali būti laikomas darbuotojo pareigų pažeidimu.

8.6. Pareiškėjo atžvilgiu buvo pateikta siunčiamo asmens anketa, prašant išduoti pažymą dėl taikomų teisės aktų (A1 pažymėjimą/ formą E 101 LT). Prašant ją išduoti, nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2025 m. vasario 10 d. iki 2025 m. gegužės 31 d. komandiruojamas į Geteborgą, Švediją.

8.7. UAB „FERN EPC“ direktoriaus 2025 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. FE/KO/25-093 pareiškėjas komandiruotas į Geteborgą, Švediją, atlikti metalo konstrukcijų montavimo darbus projekte „Gӧteborg Energi Biomasės katilinė Geteborge“; komandiruotės trukmė – nuo 2025 m. vasario 9 d. iki 2025 m. gegužės 9 d.

8.8. Švedijos policija 2025 m. vasario 13 d. sulaikė (byla Nr. A099.425/2025) pareiškėją. Toks sprendimas priimtas patikrinus transporto priemonę ir nustačius, kad pareiškėjas įdarbintas Lietuvoje, tačiau dirba Švedijoje, taip pat atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas pateikė prieštaringą informaciją apie savo gyvenamąją vietą. Sprendimu, įvertinus nurodytas aplinkybes, nuspręsta laikyti, kad pareiškėjas nedirba ir negyvena Europos ekonominės erdvės valstybėje, kurioje jis turi leidimą laikinai gyventi. Kadangi, kaip konstatuota sprendime, pareiškėjas dirba Švedijoje tam neturėdamas leidimo, jis neužregistravo savo buvimo Švedijos migracijos agentūroje, nuspręsta laikyti, kad jis vengia Švedijos valdžios institucijų.

8.9. Švedijos policija 2025 m. vasario 13 d. priėmė sprendimą dėl I. B. deportacijos, konstatuodama, kad nėra pagrindo jį raginti savanoriškai išvykti iš Švedijos, nes jis kelia pavojų viešajai tvarkai ir saugumui. Kaip konstatuota sprendime, pareiškėjas Švedijoje buvo neteisėtai ir dirbo neturėdamas tam galiojančio leidimo, o tai yra nusikaltimas pagal galiojančius teisės aktus. Sprendime pažymėta ir tai, kad pareiškėjui taikytinas 3 metų draudimas atvykti į Švediją, o toks draudimas vertintinas kaip proporcingas. Kartu nustatytas draudimas pakartotinai atvykti į Šengeno erdvę 3 metus. Kaip pažymėta sprendime, bus konsultuojamasi su leidimą išduodančia šalimi, siekiant nustatyti, ar leidimas bus panaikintas, jei jis nebus panaikintas, draudimas pakartotinai atvykti bus taikomas tik Švedijai.

8.10. Švedijos SIRENE biuras, konsultuodamasis su Lietuvos SIRENE biuru, 2025 m. vasario 20 d. pateikė informaciją apie tai, kad Švedijos kompetentingos institucijos priėmė sprendimą grąžinti I. B., trečiosios šalies pilietį, turintį Lietuvos Respublikos leidimą laikinai gyventi. Kaip nurodoma, I. B. nelaikomas komandiruotu pagal darbuotojų komandiravimo direktyvą ir todėl laikomas dirbančiu be leidimo.

8.11. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 25S56456 nusprendė pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas dėl to, kad Švedija (kita Šengeno valstybė) pareiškėjo atžvilgiu įtraukė SIS perspėjimą, galiojantį 3 metus.

9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 23 d. sprendimu byloje Nr. eA-1061-789/2025 ir įvertinęs Sprendimo turinį, sprendė, jog jis priimtas išimtinai dėl to, kad Švedija nusprendė pareiškėjo atžvilgiu įtraukti į SIS perspėjimą, kuris galioja 3 metus. Sprendime nepateikti kiti argumentai, kurie būtų sudarę pagrindą nuspręsti panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi. Priešingai, iš Sprendimo turinio matyti, kad jis priimtas būtent dėl to, kad Švedija pareiškėjo atžvilgiu įtraukė pranešimą į SIS. Taigi Sprendimas, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi, priimtas išimtinai atsižvelgiant į tai, kad Švedija įvedė atitinkamą perspėjimą į SIS, nevertinant konkrečių aplinkybių pareiškėjo atžvilgiu, t. y. nevertinant to, ar būtent jo atžvilgiu egzistavo prielaidos panaikinti Leidimą.

10. Teismo įsitikinimu, šiuo atveju Migracijos departamentas iš esmės apsiribojo perspėjimą į SIS įvedusios valstybės pateikta informacija per SIRENE biurą, tačiau niekaip atskirai nevertino ir nepasisakė dėl grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti pareiškėjo buvimas valstybių narių teritorijoje, nevertino ir nepasisakė dėl kitų šioje konkrečioje situacijoje reikšmingų aplinkybių. Nors Sprendime nurodytos kai kurios su pareiškėju susijusios faktinės aplinkybės (tai, kad Lietuvos Respublika anksčiau pareiškėjui nebuvo išdavusi nacionalinių ar Šengeno vizų bei leidimų laikinai gyventi, tai, kad nenustatyti šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje), tačiau jos nebuvo vertinamos sistemiškai, nebuvo pasisakyta dėl kitų aplinkybių, kurios galėjo būti aktualios vertinant šį konkretų atvejį. Teismo vertinimu, siekiant tinkamai individualizuoti sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, turėjo būti įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, kurios galėjo būti aktualios vertinant šį konkretų atvejį (pavyzdžiui, priežastys, dėl kurių pareiškėjo atžvilgiu įvestas perspėjimas į SIS Švedijoje, jas vertinant ir pareiškėjo teisėto buvimo ir darbo laiko Lietuvos Respublikoje aspektu, pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdis, vertinant jį ir komandiruotės trukmės bei teisėtumo aspektu ir kt.). Neatlikus tokios visų šiuo atveju aktualių aplinkybių analizės, teismo įsitikinimu, nebuvo prielaidų išvadai (kuri Sprendime tik nurodyta, iš esmės niekaip jos nepagrindžiant), kad Sprendimas atitinka proporcingumo principą.

11. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad priimant Sprendimą nebuvo įvertintos visos sprendžiant dėl pareiškėjui išduoto Leidimo panaikinimo aktualios aplinkybės, todėl nebuvo pagrindo išvadai, kad egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti leidimą. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė iš esmės automatiškai, tinkamai jo neindividualizuodamas.

12. Vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas nurodė, jog pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, jo išlaidos pagrįstos, tačiau, atsižvelgęs į tai, kad byloje keliamas klausimas nebuvo itin sudėtingas, nereikalavo itin kompleksiškų teisinių paslaugų teikimo, pareiškėjo atstovas teisines paslaugas teikia ir kitose savo pobūdžiu iš esmės analogiškose bylose, kuriose keliami iš esmės tapatūs klausimai kaip šioje administracinėje byloje, sprendė, kad egzistuoja pagrindas mažinti pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą dydį iki 1 200 Eur. Taip pat teismas pareiškėjui priteisė byloje sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį.

III. 13. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

14. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas išimtinai dėl to, kad Švedija nusprendė pareiškėjo atžvilgiu įtraukti į SIS perspėjimą, kuris galioja 3 metus. Migracijos departamentas nustatė, kad Šengeno valstybė į SIS yra įtraukusi perspėjimą, ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų (pareiškėjui leidimas gyventi buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų). Migracijos departamentas konsultavosi su Švedijos kompetentinga institucija dėl pareiškėjo įrašymo į SIS priežasčių (Migracijos departamentas buvo informuotas, kad pareiškėjas nesikreipė į Švedijos kompetentingas institucijas dėl leidimo dirbti Švedijoje, dirbo be leidimo dirbti, pareiškėjas teikė prieštaringą informacija apie jo gyvenimą Lietuvos Respublikoje, todėl nėra laikomas gyvenančiu ar dirbančiu leidimą gyventi išdavusioje šalyje). Taip pat Migracijos departamentas pagal kompetenciją atliko individualų pareiškėjo vertinimą: atsižvelgdamas į pareiškėjo teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį (pareiškėjas anksčiau leidimų gyventi ar vizų neturėjo), pareiškėjo šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respubliką (pareiškėjas šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturi, UBA „FERN EPC“ buvo įdarbintas nuo 2025 m. vasario 7 d., todėl šių ekonominių ryšių negalima laikyti ilgalaikiais, ankstesni ekonominiai ryšiai yra nutrūkę), Lietuvos Respublikos ir Šengeno erdvės valstybių interesus, Migracijos departamentas nusprendė, kad pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė. Priimant ginčijamą Sprendimą bei vertinant jo proporcingumą Migracijos departamentas įvertino iš Švedijos gautą informaciją apie pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, todėl Sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2025 m. balandžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1061-789/2025).

15. Atsakovo teigimu, jis, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neturėjo vertinti pareiškėjo grėsmės viešai tvarkai ar visuomenės saugumui dėl jo buvimo Šengeno erdvės valstybių teritorijoje. Pagal Švedijos konsultacijos su Migracijos departamentu duomenis, pareiškėjas į SIS buvo įrašytas ne todėl, kad kelia grėsmę viešai tvarkai ar visuomenei, bet dėl to, kad apėjo Švedijos nacionalinę teisę (Švedijos kompetentinga institucija informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas nesikreipė į Švedijos kompetentingas institucijas dėl leidimo dirbti Švedijoje, anot Švedijos institucijos, pareiškėjas teikia prieštaringą informacija apie jo gyvenimą Lietuvos Respublikoje, todėl nėra laikomas gyvenančiu ar dirbančiu leidimą gyventi išdavusioje šalyje). Pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1860 dėl Šengeno informacinės sistemos naudojimo neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimui (toliau – ir Reglamentas 2018/1860) 29 straipsnį, kai kita valstybė yra įrašiusi perspėjimą į SIS, į grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei atsižvelgiama tik išduodant ar keičiant leidimą gyventi, bet ne jį naikinant. Migracijos departamento gauta Švedijos konsultacija yra dėl leidimo gyventi panaikinimo. Bylos duomenys patvirtina, kad Migracijos departamentas nebuvo gavęs Švedijos policijos 2025 m. vasario 13 d. sprendimo (byla Nr. A099.425/2025), kuriame konstatuota, kad pareiškėjas kelia pavojų viešajai tvarkai ir saugumui, šios informacijos nėra Migracijos departamento gautoje konsultacijoje, todėl Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime negalėjo šių aplinkybių vertinti. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas nustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindą, o grėsmė valstybės saugumui ir viešai tvarkai yra numatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Taigi pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas atskiru, savarankišku pagrindu.

16. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl Migracijos departamentas turėjo vertinti Švedijos perspėjimo įrašymo į SIS priežastis pareiškėjo teisėto gyvenimo ir darbo Lietuvos Respublikoje aspektu ar vertinti pareiškėjo pažeidimo pobūdį komandiruotės trukmės ir teisėtumo aspektu. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą įrašyti užsieniečio duomenis į SIS, pagal teismų praktiką vertina užsieniečio padaryto pažeidimo pobūdį, atsižvelgdamas į užsieniečio teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, darbą Lietuvos Respublikoje ir kitas su užsieniečiu susijusias aplinkybes, vertina ar yra proporcinga priimti sprendimą užsieniečio duomenis įrašyti į SIS, tačiau neturi pagrindo vertinti Švedijos institucijų sprendimų įrašyti perspėjimą į SIS proporcingumą.

Taip pat Migracijos departamentas neturėjo pareigos vertinti Švedijos institucijų sprendimo teisėtumo. Pagal konsultacijos su Švedija duomenis, komandiruotės trukmė neturėjo įtakos Švedijos institucijos sprendimui (konsultacijoje nėra nurodyta, kad pareiškėjas, turėdamas leidimą gyventi Lietuvoje, būdamas komandiruotėje Švedijoje būtų viršijęs leistiną buvimo Švedijoje laikotarpį). Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį Migracijos departamentas kontroliuoja užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje, todėl neturėjo vertinti pareiškėjo komandiruotės į Švediją trukmės ir teisėtumo.

Tokį vertinimą pagal kompetenciją ir Švedijos nacionalinę teisę konkrečiu atveju atliko Švedijos kompetentingos institucijos. Konsultacijoje su Švedija konstatuota, kad pareiškėjas buvo rastas eismo kontrolės metu darbo automobilyje kartu su keliais kitais asmenimis, kurie vyko dirbti Geteborgo uoste, jis nebuvo pateikęs prašymo dėl darbo leidimo Švedijoje, jis turi laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, pareiškėjas teikė prieštaringą informaciją apie savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, todėl laikomas asmeniu, kuris nei gyvena, nei dirba Europos ekonominės erdvės šalyje, kurioje turi leidimą gyventi.

Konsultacijoje taip pat konstatuota, kad sprendimo priežastis – neteisėtas buvimas / neturi darbo leidimo Švedijoje. Pareiškėjas buvo pripažintas nelaikomu komandiruotu dėl jo paties paaiškinimų, todėl pagal Švedijos nacionalinę teisę buvo pripažintas neturinčio darbo leidimo ir neteisėtai esančiu Švedijoje. Pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad Švedijos institucijos jam priims palankų sprendimą, kai pats pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus, negalėjo pagrįsti, kad atitinka teisės aktų reikalavimus.

17. Teismui pateikta Migracijos departamento konsultacija su Švedija ir pareiškėjo teismui pateikti dokumentai (Švedijos policijos 2025 m. vasario 13 d. sprendimas (byla Nr. A099.425/2025), kuriame nurodyta kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, dokumentai dėl pareiškėjo sulaikymo, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas dirba Švedijoje tam neturėdamas leidimo, jis neužregistravo savo buvimo Švedijos migracijos agentūroje, jis vengia Švedijos valdžios institucijų) patvirtina, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, apėjo ir bandė apeiti Švedijos nacionalinę teisę, todėl pareiškėjo duomenys į SIS buvo įrašyti pagrįstai. Draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, todėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimas atitinka Švedijos ir kitų Šengeno erdvės valstybių interesus. Pareiškėjui nepanaikinus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis, nesant Šengeno valstybių vidaus sienų kontrolės, galės iš Lietuvos nuvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes (tarp kurių – Švediją, į kurią atvykti pareiškėjui yra uždrausta).

18. Atsakovas pažymi, jog ginčijamas Sprendimas neužkirto kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo Įstatymo numatytais pagrindais.

19. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata įpareigoja Migracijos departamentą, priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertinti, ar nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių arba tarptautinių įsipareigojimų. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neatliko išsamaus ir individualizuoto pareiškėjo situacijos vertinimo: i) jis pradėjo dirbti Lietuvoje dar 2023 m. spalio 6 d. UAB „Rekonstrukcinis Baltijos montažas“ ir turėjo teisę gyventi Lietuvoje nuo 2023 m., todėl neaišku, kodėl atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas anksčiau leidimų gyventi ar vizų neturėjo; ii) nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje nuo 2024 m. balandžio 9 d.; iii) atsakovas apeliaciniame skunde pripažino, kad sprendimas panaikinti leidimą gyventi Lietuvoj buvo priimtas tik pareiškėjo darbo trukmės UAB „FERN EPC“ faktu, o į darbą ir gyvenimą Lietuvoje nuo 2023 m. nebuvo atsižvelgta.

21. LVAT 2025 m. balandžio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1061-789/2025 konstatavo, kad perspėjimo į SIS įvedimas savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu skundžiamas Sprendimas buvo priimtas vien tik valstybės narės konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis – įvestas perspėjimas į SIS, tačiau individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, kuris yra nurodomas LVAT 2025 m. balandžio 23 d. sprendime, nebuvo atliktas.

22. Pagal Reglamentą 2018/1861 Migracijos departamentas turi pareigą atsižvelgti į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, todėl atsakovo teiginys, jog tokios pareigos Migracijos departamentas neturi, yra nepagrįstas.

23. Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1061-789/2025, kuriame buvo sprendžiamas iš esmės analogiškas ginčas kaip ir šioje byloje. Taip pat šiuo klausimu yra aktualus LVAT 2025 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1884-415/2025.

24. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas, kaip galutinį sprendimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija, ginčijamame Sprendime neatliko grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti pareiškėjo buvimas valstybių narių teritorijoje, kitų reikšmingų aplinkybių vertinimo, taip pat nepasisakė dėl nustatytų priežasčių, sudarančių pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, pakankamumo (proporcingumo), nors tai daryti Migracijos departamentą įpareigoja Reglamento 2018/1861 29 straipsnio d punkto nuostatos.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

26. Bendrovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą, tinkamai įvertino visą bylos medžiagą bei nustatė, kad iš skundžiamo Sprendimo matyti, jog jis buvo priimtas vien tik valstybės narės konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis – įvestas perspėjimas į SIS, tačiau joks individualus pareiškėjo situacijos vertinimas nebuvo atliktas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. 25S56456, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Sprendimą, konstatavęs, jog Migracijos departamentas Sprendimą priėmė iš esmės automatiškai, tinkamai jo neindividualizuodamas.

29. Atsakovas Migracijos departamentas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog tinkamai įvertino visas su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes, kreipėsi į Švedijos Karalystę konsultacijos, t. y. tinkamai įgyvendino savo pareigą.

30. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, norėdamas dirbti UAB „Rekonstrukcinis Baltijos montažas“. 2024 m. kovo 21 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760343896, galiojantį iki 2026 m. kovo 25 d. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 4 d. sprendimu leido pareiškėjui pakeisti darbdavį į UAB „FERN EPC“. Pareiškėjas 2025 m. vasario 7 d. sudarė darbo sutartį su UAB „FERN EPC“ ir buvo priimtas dirbti suvirintoju, o nuo 2025 m. vasario 10 d. iki 2025 m. gegužės 31 d. buvo komandiruotas į Geteborgą, Švediją, atlikti metalo konstrukcijų montavimo darbus projekte „Gӧteborg Energi Biomasės katilinė Geteborge“; komandiruotės trukmė – nuo 2025 m. vasario 9 d. iki 2025 m. gegužės 9 d. Švedijos policija 2025 m. vasario 13 d. sulaikė (byla Nr. A099.425/2025) pareiškėją, nusprendusi, kad pareiškėjas nedirba ir negyvena Europos ekonominės erdvės valstybėje, kurioje jis turi leidimą laikinai gyventi, o dirba Švedijoje tam neturėdamas leidimo, neužregistravęs savo buvimo Švedijos migracijos agentūroje, todėl konstatuota, kad jis vengia Švedijos valdžios institucijų.

32. Migracijos departamentas, nustatęs, kad Švedija 2025 m. vasario 20 d. į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl pareiškėjo gražinimo kartu su draudimu atvykti, skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

33. Skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

34. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2024 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. XIV-2784 redakcija) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai.

35. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2022 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIV-893 redakcija) išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

36. Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje yra įtvirtintos valstybių narių tarpusavio konsultacijų, vykdomų po to, kai perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi jau yra įvestas į SIS, vykdymo tvarka ir sąlygos. Šiame straipsnyje nustatyta, jog, kai paaiškėja, kad valstybė narė įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dėl trečiosios šalies piliečio, turinčio kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje, laikydamosi šių taisyklių: a) perspėjimą pateikusi valstybė narė apie perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi informuoja išduodančiąją valstybę narę; b) informacija, kuria pasikeista pagal a punktą, turi apimti pakankamą informaciją apie perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pateikimo priežastis; c) išduodančioji valstybė narė, remdamasi perspėjimą pateikusios valstybės narės pateikta informacija, apsvarsto, ar yra priežasčių panaikinti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą; d) išduodančioji valstybė narė, priimdama savo sprendimą, atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikydamasi nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje; e) per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo dėl konsultacijos gavimo išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei apie savo sprendimą arba, jei per tą laikotarpį išduodančiai valstybei narei sprendimo priimti neįmanoma, pateikia pagrįstą prašymą išimtiniu atveju pratęsti atsakymo pateikimo laikotarpį ne daugiau kaip dar 12 kalendorinių dienų; f) jei išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei, kad ji palieka galioti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, perspėjimą pateikusi valstybė narė tuojau pat ištrina perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2025 m. balandžio 23 d. sprendime byloje Nr. eA-1061-789/2025 išaiškino, kad leidimą gyventi išduodanti valstybė narė išsaugo teisę išduoti trečiosios šalies piliečiui leidimą gyventi šalyje ar nepanaikinti jau išduoto leidimo, tokiais atvejais yra nustatyta privaloma valstybių narių konsultavimosi procedūra dėl perspėjimo į SIS II įvedimo / atšaukimo. Perspėjimą į SIS II įvedančios ir leidimą laikinai gyventi išduodančios valstybių narių teisių ir pareigų apimtis skiriasi priklausomai nuo to, koks klausimas konkrečiu atveju yra sprendžiamas – leidimo laikinai gyventi išdavimas asmeniui, dėl kurio yra įvestas perspėjimas į SIS II, ar asmeniui anksčiau išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas, kai yra svarstoma dėl perspėjimo į SIS II įvedimo arba kai toks perspėjimas yra įvedamas. Šios situacijos yra aiškiai atribotos, atskirai apibrėžiant ne tik aplinkybes, kurias valstybė narė privalo įvertinti, išduodama ar naikindama leidimą laikinai gyventi, bet ir konsultavimosi procedūros seką bei atitinkamas valstybių narių pareigas šioje procedūroje.

38. Sprendžiant dėl asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, kai yra svarstoma dėl perspėjimo į SIS II įvedimo arba kai toks perspėjimas yra įvedamas (Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 str. 2 d., Reglamento 2018/1861 28 ir 29 str.), vertinama, ar egzistuoja priežastys, sudarančios pagrindą panaikinti minėtą leidimą, bei tai, ar šios priežastys yra pakankamos. Kitaip tariant, vertinama, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas atitinka konkretų atvejį, be kita ko, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) nuostatas, ir yra proporcinga priemonė trečiosios šalies piliečio padarytam pažeidimui, dėl kurio įvedamas perspėjimas į SIS II, bei tokio perspėjimo įvedimu siekiamam tikslui. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmeniui jau išduoto leidimo gyventi panaikinimo, vertinimas „ar egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti leidimą“ savo apimtimi ir esme yra platesnio pobūdžio ir apima tiek tokio leidimo išdavimo konkrečiam asmeniui pagrindų (inter alia (be kita ko) nurodytų Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 str. 1 d.), tiek aplinkybių, susiklosčiusių po leidimo laikinai gyventi išdavimo (inter alia visų grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje) vertinimą. Nors pareiga Reglamente 2018/1861 nustatyta tvarka ir terminais inicijuoti konsultavimosi procedūrą pasikeičiant papildoma informacija tokiu atveju kyla perspėjimą į SIS II įvedančiai valstybei, galutinį sprendimą dėl leidimo gyventi (ne)naikinimo, įvertinusi su individualiu atveju susijusią reikšmingą informaciją, priima būtent leidimą išduodanti valstybė narė. Atitinkamai, jei leidimą gyventi šalyje išdavusi valstybė narė mano, kad leidimą reikia palikti galioti, perspėjimą į SIS II įvedusiai valstybei narei kyla aiški, tiksli ir besąlygiška pareiga atšaukti tokį perspėjimą. Pažymėtina, jog tokia pareiga perspėjimą į SIS II įvedusiai valstybei narei kyla net ir tuo atveju, kai leidimą išduodanti valstybė narė tinkamai nevykdo konsultavimosi procedūros ir joje nustatyta tvarka bei terminais nepriima sprendimo dėl išduoto leidimo gyventi (ne)naikinimo (šiuo aspektu žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. sausio 16 d. sprendimą E, C-240/17).

39. Nurodytos aplinkybės (privaloma konsultavimosi procedūra, pasikeitimas papildoma informacija, priežasčių panaikinti leidimą gyventi pakankamumo (proporcingumo) vertinimas, leidimą gyventi išduodančios valstybės narės sprendimo privalomumas) leidžia daryti išvadą, kad trečiosios šalies piliečiui išduotas ir po konsultavimosi procedūros nepanaikintas leidimas laikinai gyventi yra pagrindas atšaukti į SIS įvestą perspėjimą, o ne atvirkščiai. Vadinasi, perspėjimo į SIS įvedimas ne tik savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, bet tuo pačiu reiškia, jog sprendimas dėl leidimo gyventi panaikinimo tokiu atveju negali būti priimtas automatiškai, jis turi būti individualizuotas. Sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija turi surinkti ir patikrinti šiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją – su perspėjimu SIS susietą papildomą informaciją, kuria keičiamasi per SIRENE biurus, atsižvelgti į perspėjimą davusios valstybės narės interesus, taip pat konkretaus leidimo gyventi išdavimo pagrindus, grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, kitą reikšmingą informaciją bei įvertinti, ar ši informacija yra pagrindas spręsti, jog egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti tokiam asmeniui išduotą leidimą gyventi.

40. Nagrinėjamu atveju valstybių narių konsultavimosi procedūra buvo vykdoma, iš esmės laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, tačiau privalomos konsultavimosi procedūros tikslas – keistis su kita Šengeno valstybe su trečiosios šalies piliečiu, turinčiu teisę teisėtai gyventi valstybių narių teritorijoje, susijusia informacija, o ne tik informavimas apie tokiam asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimą. Kaip minėta, teisė apsispręsti dėl leidimo gyventi (ne)naikinimo paliekama leidimą išduodančiai valstybei narei (jos kompetentingai institucijai), kuri privalo priimti tokį sprendimą, laikydamasi Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 straipsnio 2 dalyje bei Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje nustatytų sąlygų. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento vykdyta konsultacija buvo itin formali.

41. Įvertinus nagrinėjamoje byloje ginčijamo Sprendimo turinį, matyti, kad Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatęs, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei atsižvelgęs į faktą, kad Švedijos Karalystė įvedė dėl pareiškėjo perspėjimą į SIS, galiojantį iki 2030 m. vasario 20 d. Nors Migracijos departamentas Sprendime ir nurodė pareiškėjo ryšius, tačiau visiškai nevertino pareiškėjo individualios situacijos. Taigi Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, vertino konsultavimosi procedūros metu gautus duomenis, taip pat leidimo išdavimo pagrindus. Tačiau Migracijos departamentas, kaip galutinį sprendimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija, skundžiamame Sprendime neatliko grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti pareiškėjo buvimas valstybių narių teritorijoje, kitų reikšmingų aplinkybių vertinimo, taip pat nepasisakė dėl nustatytų priežasčių, sudarančių pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, pakankamumo (proporcingumo), be kita ko, jų derėjimo su Chartijoje įtvirtintomis teisėmis, nors tai daryti Migracijos departamentą įpareigoja Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 straipsnio 2 dalies bei Reglamento 2018/1861 29 straipsnio d punkto nuostatos. Kaip minėta, svarstydamas, ar yra pakankamai priežasčių panaikinti leidimą gyventi, Migracijos departamentas turi surinkti ir įvertinti visą tokiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją, kuri, atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją, nebūtinai apsiriboja vien tik valstybių narių konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis. Esant poreikiui, Migracijos departamentas turėtų kreiptis į kitas institucijas ar asmenis, įskaitant asmenį, kuriam išduotas leidimas gyventi, dėl informacijos, reikalingos priimti sprendimą, pateikimo (be kita ko, siekiant įvertinti asmens keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, taip pat leidimo gyventi panaikinimo įtaką Chartijoje įtvirtintoms atskiroms asmens teisėms).

42. Šioje byloje nustačius, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neatliko išsamaus ir individualizuoto pareiškėjo situacijos vertinimo, taip pat konstatavus, kad perspėjimo į SIS įvedimas savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darytina išvada, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2025 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1884-415/2025; 2025 m. birželio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1187-492/2025; 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2157-552/2025).

43. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

44. Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas (847 Eur) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

45. Teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikė sąskaitos išrašą, kuriame nurodyta, kad UAB „FERN EPC“ sumokėjo 1 694 Eur advokatų profesinei bendrijai Widen Legal, taip pat pateikė PVM sąskaitą faktūrą ir ataskaitą, kurioje nurodyta, kad ši sąskaita faktūra išrašyta už pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šioje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju iš pareiškėjo pateiktų įrodymų matyti, kad teisinės paslaugos buvo suteiktos šioje administracinėje byloje ir už jų suteikimą yra apmokėta.

46. Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia į bylos sudėtingumą (teisinis klausimas nebuvo itin sudėtingas), trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, taip pat atsižvelgiant į tai, kad atstovas, teisines paslaugas pareiškėjui teikiantis šioje byloje, yra atstovu ir kitose bylose, kuriose esant panašioms faktinėms aplinkybėms reiškiami iš esmės tapatūs reikalavimai, nutaria, kad, nors pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio, tačiau pareiškėjui priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 800 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui I. B. (I. B.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė