2015-12-10 Nr. AB-24104-3-61-3-03590-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2536-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03590-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I tomas, b. l. 1–4), kurį patikslino (I tomas, b. l. 10–13) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti: 1) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos (toliau – ir Tarnyba), 36 000 Lt; 2) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė), 134 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 3) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), po 1 000 Lt už kiekvieną teismo posėdį, kuriame jis buvo laikomas su antrankiais.

Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba pareiškėją konvojavo įstatymuose įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus (toliau - ir Lukiškių TI-K) į Alytaus pataisos namus jis buvo konvojuojamas 2011 m. rugpjūčio 2 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 7 d., 2012 m. balandžio 17 d., 2012 m. gegužės 15 d., 2012 m. liepos 24 d., 2012 m. rugpjūčio 7 d., 2012 m. rugsėjo 11 d., 2012 m. spalio 2 d., 2012 m. lapkričio 27 d., 2012 m. gruodžio 29 d., 2013 m. liepos 16 d., 2014 m. vasario 27 d. ir 2007 metų rugpjūčio mėnesį, iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K jis buvo konvojuojamas 2011 m. spalio 4 d., 2012 m. sausio 17 d., 2012 m. kovo 27 d., 2012 m. balandžio 30 d., 2012 m. liepos 17 d., 2012 m. liepos 31 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. lapkričio 20 d., 2012 m. gruodžio 18 d., 2013 m. sausio 15 d., 2013 m. liepos 9 d., 2014 m. vasario 13 d. sunkvežimio tipo mašinų 3 m ilgio ir 0,5 m pločio kamerose (sunkvežimyje yra trys kameros). Kamerose buvo vientisas 20 cm pločio medinis suolas. Tokioje kameroje buvo konvojuojama po 10–12 asmenų kartu su asmeniniais daiktais. Neretai tekdavo visą kelionės laiką (2,5 val.) stovėti. Stovėti tekdavo susirietus, kadangi mašinoje žemos lubos. Jei ir gaudavo atsisėsti, būdavo apkrautas bagažu. Nebuvo saugos diržų, beveik nebuvo apšvietimo, šildymo sistemos, ventiliacijos. Nebuvo kuo kvėpuoti, dėl didelės drėgmės ant sienų rinkdavosi vandens kondensatas bei varvėdavo nuo lubų, žiemos metu būdavo labai šalta, o vasara labai karšta.

Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžių, vykusių 2011 m. spalio 24 d., 2012 m. balandžio 5 d., 2012 m. gegužės 11 d., 2012 m. rugpjūčio 3 d., 2012 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. gruodžio 19 d., 2013 m. sausio 21 d., 2013 m. liepos 12 d., metu pareiškėjas buvo laikomas su antrankiais, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpciją.

Nuo 2007 m. sausio 4 d. iki 2007 metų gegužės mėnesio dėl stipraus nugaros skausmo pareiškėjas kartu su dar 7–8 asmenimis buvo laikomas LAVL įvairiose kamerose, kurių plotas buvo vos 18 m2 buvo, neužtikrinant pareiškėjo teisės į minimalų 5 m2 plotą. Kameroje buvo 5 dviejų aukštų lovos, užimančios po 2 m2, sanitarinis mazgas (praustuvas su surūdijusia kriaukle), tualetas su 1,5 m sienele. Tualeto nuo kameros, išskyrus sienelę, niekas neskyrė, unitazo nebuvo, tik skylė grindyse. Naudodamasis tualetu turėjo kentėti nežmoniškus skausmus. Vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo prastai, tualete nebuvo ventiliacijos. Gyvenamojoje patalpoje buvo apie 80 proc. drėgmės. Nuo sienų ir lubų luposi pasidengęs grybeliu tinkas, kuris krito į lėkštes ir ant galvų. Dėl tarakonų kameroje būdavo baisu užmigti. LAVL nebuvo kamerų nerūkantiems arba norintiems mesti rūkyti. LAVL personalas ilgą laiką tikrino pareiškėją, ar jis nesimuliuoja ligos ir į nusiskundimus dėl skausmo nekreipdavo dėmesio, nors vėliau paaiškėjo, kad visą tą laiką auksinio stafilokoko bakterija „graužė“ stuburo slankstelį. Dėl LAVL neveikimo pareiškėjas patyrė nežmoniškas kančias, ilgą laiką nebuvo suteikiama reikiama medicininė pagalba, dėl to liga užsisenėjo, komplikavosi. Dėl nežmoniškų gyvenimo, konvojavimo sąlygų pareiškėjas patyrė moralinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, buvo sužalota sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą (I tomas, b. l. 21–25) prašė pareiškėjo skundą dalyje dėl prašymo priteisti neturinę žalą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Atsiliepime nurodė, kad Tarnyba nurodytomis dienomis pareiškėją konvojavo „Maz”, „Mersedes Benz”, „Iveco” ir „Volkswagen” markės specialiaisiais automobiliais. Specialios paskirties sunkvežimiai „Maz”, „Mersedes Benz” ir „Iveco” yra specialieji automobiliai – transporto priemonės sunkvežimiai-furgonai, turintys uždarą kėbulą, pritaikytą žmonėms vežti ir priskirti atitikties tipui ar kategorijai N2-BAM. „Volkswagen Crafter” yra vienaukščiai mažieji autobusai pritaikyti kaliniams vežti ir transporto priemonės registracijos liudijime jų paskirtis žymima kodu M2-CWK. Visose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos. Visas specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, turi transporto priemonės registracijos liudijimus su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitas su transporto priemonės paskirties nurodymu. Siekiant, kad specialios paskirties transportas atitiktų teisės aktų reikalavimus, visoms transporto priemonėms yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Patikrinimo metu Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis. Tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialios paskirties transportu vyktų tik leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, skiriamos papildomos transporto priemonės, taip yra besąlygiškai užtikrinamas tiek bendras asmenų pervežimas, tiek izoliacija pagal papildomus kriterijus arba atsisakoma priimti konvojuojamus asmenis apie tai pažymint konvojaus kelionės žiniaraštyje. Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamų asmenų daiktų pervežimo. Pareiškėjas, manydamas, kad konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Apie pateiktus skundus konvojaus viršininkas pažymi konvojaus kelionės žiniaraštyje. Pateiktuose konvojaus kelionės žiniaraščiuose nėra užfiksuota pareiškėjo skundų ar prašymų dėl konvojavimo sąlygų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į skundą (I tomas, b. l. 146–148) prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo gydomas nuo 2007 m. sausio 5 d. iki 2014 m. gegužės 21 d. LAVL Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 24, kurios plotas 21,25 m2 ir kurioje yra devynios lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. LAVL privalo užtikrinti nuteistiesiems ir suimtiesiems izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme, be to, privalo laikytis pacientų, sergančių užkrečiamomis ligomis, izoliavimo reikalavimų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35 punkte nurodytas kamerų inventorius bei būtiniausi baldai. Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (anksčiau – Vilniaus profilaktinė dezinfekcijos stotis). Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5 punkto reikalavimus. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas.

Atsakovas taip pat nurodė, kad informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir/ar ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti. Bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, Tabako kontrolės įstatymas nenumato galimybės skirstyti į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, kadangi Tabako kontrolės įstatymo nustatytas draudimas galioja LAVL teritorijoje ir jos patalpose. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo kilo pareiškėjo nurodyta žala. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių. Niekuo nepagrįsta ir prašoma priteisti žalos suma.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą (I tomas, b. l. 172–176) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Konvojavimo taisyklės nustato konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokio prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą apsaugą. S. R. 2012 m. gegužės 11 d., 2012 m. rugpjūčio 3 d., 2012 m. gruodžio 19 d., 2013 m. sausio 21 d., 2013 m. liepos 12 d. buvo konvojuotas atliekant teisminį konvojų. Konvojavimo taisyklių 193 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas, atvykęs su konvojumi į teismą, privalo pranešti teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą į teismą, pateikti jam konvojavimo nurodymą ar posto žiniaraštį, pažymėti konvojaus atvykimo laiką, pasitikslinti teismo posėdžio pradžios laiką ir salę, kurioje vyks teismo posėdis. Konvojavimo taisyklių 195 punktas nustato, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžio salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminologinę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti. Duomenų, kad teismo pirmininkas buvo leidęs nuimti S. R. antrankius byloje negauta. Atsižvelgiant į surinktos medžiagos duomenis, pareigūnai, konvojuodami pareiškėją į Vilniaus mieto apylinkės teismo posėdžius, tiksliai vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl pareigūnų veiksmuose pažeidimų nenustatyta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, dalyje skundą paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Tarnybos veiksmų jį konvojuojant įstatymuose įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, iš Vilniaus VPK pareigūnų veiksmų teismo posėdžių metu jį laikant su antrankiais, iš LAVL veiksmų jį laikant įstatymuose įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Teismas, vadovaudamasis Viešojo saugumo tarnybos nuostatuose ir Konvojavimo taisyklėse įtvirtintu teisiniu reguliavimu, priėjo prie išvados, kad Tarnyba ginčijamu laikotarpiu iš Lukiškių TI-K į Alytaus pataisos namus ir iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K specialiaisiais automobiliais konvojuodama pareiškėją privalėjo, be kita ko, užtikrinti, kad: specialiame transporte konvojuojamųjų skaičius nebūtų didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų; konvojavimo metu pareiškėjas nebūtų kankinamas, žalojamas, žiauriai su juo elgiamasi arba žeminamas jo orumas; būtų tinkama specialiojo automobilio inžinerinių techninių priemonių būklė; nebūtų pažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; nebūtų pažeisti atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai, būtų tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės); būtų veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Taip pat pareiškėjas turėjo teisę dėl konvojavimo sąlygų teikti skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinantiems konvojų, apie gautus skundus ir panaudotas priemones jiems spręsti turėjo būti padaryti įrašai konvojaus kelionės žiniaraštyje.

Teismas iš atsakovo pateiktų kelionės žiniaraščių nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d., 2011 m. spalio 4 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. sausio 17 d., 2012 m. vasario 7 d., 2012 m. kovo 27 d., 2012 m. balandžio 17 d., 2012 m. balandžio 30 d., 2012 m. gegužės 15 d., 2012 m. liepos 17 d., 2013 m. liepos 24 d., 2012 m. liepos 31 d., 2012 m. rugpjūčio 7 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d., 2012 m. rugsėjo 11 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. spalio 2 d., 2012 m. lapkričio 20 d., 2012 m. lapkričio 27 d., 2012 m. gruodžio 18 d., 2012 m. gruodžio 28 d., 2013 m. sausio 15 d., 2013 m. liepos 9 d., 2013 m. liepos 16 d., 2014 m. vasario 11 d., 2014 m. vasario 25 d. iš Lukiškių TI-K į Alytaus pataisos namus ir atgal vykdavo autotransporto priemonės „Maz“, „VW Crafter“, „Mercedes Benz“ ir „Iveco Eurocargo“.

Iš Tarnybos į bylą pateiktų registracijos liudijimų teismas nustatė, kad autotransporto priemonėse “VW Crafter”, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) įskaitant vairuotojo vietą yra 19 sėdimų vietų (I tomas, b. l. 104, 106, 108, 110, 112, 114, 116, 118); autotransporto priemonėje „Maz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), yra 33 sėdimos vietos (I tomas, b. l. 120); autotransporto priemonėse „Maz“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra 43 sėdimos vietos (I tomas, b. l. 123, 126); autotransporto priemonėje „Iveco Eurocargo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (nesimato kiek vietų) (I tomas, b. l. 128); autotransporto priemonėje „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) yra 3 sėdimos vietos (I tomas, b. l. 130).

Teismas, įvertinęs nurodytus duomenis kartu su byloje pateiktais duomenimis apie pareiškėjo konvojavimo datas (I tomas, b. l. 28, 31, 34, 37, 40, 43, 46, 49, 52, 55, 58, 61, 64, 67, 73, 76, 79, 82, 85, 88, 91, 94, 97, 100, 103) ir Tarnybos kelionės žiniaraščius, iš kurių matyti vienu metu konvojuotų asmenų skaičius (I tomas, b. l. 26–27, 29–30, 32–33, 35–36, 38–39, 41–42, 44–45, 47–48, 50–51, 53–54, 56–57, 59–60, 62–63, 65–66, 68–69, 71–72, 74–75, 77–78, 80–81, 83–84, 86–87, 89–90, 92–93, 95–96, 98–99, 101–102), konstatavo, kad Tarnybai iš Lukiškių TI-K į Alytaus pataisos namus 2011 m. rugpjūčio 2 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 7 d., 2012 m. balandžio 17 d., 2012 m. gegužės 15 d., 2012 m. liepos 24 d., 2012 m. rugpjūčio 7 d., 2012 m. rugsėjo 11 d., 2012 m. spalio 2 d., 2012 m. lapkričio 27 d. 2012 m. gruodžio 29 d., 2013 m. liepos 16 d., 2014 m. vasario 27 d. ir 2007 metų rugpjūčio mėnesį ir iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K 2011 m. spalio 4 d., 2012 m. sausio 17 d., 2012 m. kovo 27 d., 2012 m. balandžio 30 d., 2012 m. liepos 17 d., 2012 m. liepos 31 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. lapkričio 20 d., 2012 m. gruodžio 18 d., 2013 m. sausio 15 d., 2013 m. liepos 9 d., 2014 m. vasario 13 d. konvojuojant pareiškėją specialiaisiais automobiliais maksimalus vienu metu konvojuojamų asmenų skaičius nebuvo viršytas.

Kelionės žiniaraščiuose nėra įrašų apie gautus S. R. skundus dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. Taip pat pažymėjo, kad pagal Konvojavimo taisyklių 146 punkte įtvirtintą specialiojo automobilio įrengimo ir jame privalomų daiktų sąrašą, specialiuosiuose automobiliuose nereikalaujama įrengti bagažo skyrių. Taisyklių 146 punktas taip pat nenumato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus.

Teismas taip pat nustatė, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius 2012 m. spalio 24 d. atlikęs specialios autotransporto priemonės „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (I tomas, b. l. 138), 2013 m. kovo 27 d. atlikęs specialios autotransporto priemonės „Iveco Eurocargo”, valstybinis numeris GND472 (I tomas, b. l. 163) ventiliacijos efektyvumo matavimus pažeidimų nenustatė. Taip pat, 2012 m. spalio 24 d. atlikęs specialios autotransporto priemonės „Mercedes Benz”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (I tomas, b. l. 138), 2012 m. lapkričio 16 d. atlikęs specialios autotransporto priemonės „Maz”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (I tomas, b. l. 135), 2012 m. lapkričio 30 d. atlikęs specialiosios autotransporto priemonės „Maz”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (I tomas, b. l. 134) ir 2013 m. kovo 27 d. specialios autotransporto priemonės „Iveco Eurocargo”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (I tomas, b. l. 136) apšvietos patikrinimą, pažeidimų nenustatė. Iš teismui pateiktų kelionės žiniaraščių taip pat nustatė, kad 2011 m. spalio 4 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. sausio 17 d., 2012 m. vasario 7 d., 2012 m. balandžio 30 d., 2012 m. gegužės 15 d., 2013 m. sausio 15 d., 2013 m. liepos 9 d., 2013 m. liepos 16 d. (I tomas, b. l. 29, 30, 32, 33, 35, 36, 38, 39, 47, 48, 50, 51, 89, 90, 92, 93, 95, 96) atlikus specialių autotransporto priemonių, kuriomis buvo konvojuojamas pareiškėjas, patikrinimus inžinerinių techninių priemonių gedimų nenustatyta. Įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus dėl apšvietimo, šildymo sistemos, ventiliacijos, atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Tarnyba pareiškėją būtų konvojavusi 2012 m. liepos 24 d., 2014 m. vasario 27 d. ir 2007 metų rugpjūčio mėnesį, 2012 m. balandžio 30 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. lapkričio 20 d., 2012 m. gruodžio 18 d., 2013 m. sausio 15 d., 2014 m. vasario 13 d.

Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad nenustatyta, jog Tarnyba iš Lukiškių TI-K į Alytaus pataisos namus 2011 m. rugpjūčio 2 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 7 d., 2012 m. balandžio 17 d., 2012 m. gegužės 15 d., 2012 m. liepos 24 d., 2012 m. rugpjūčio 7 d., 2012 m. rugsėjo 11 d., 2012 m. spalio 2 d., 2012 m. lapkričio 27 d., 2012 m. gruodžio 29 d., 2013 m. liepos 16 d., 2014 m. vasario 27 d. ir 2007 metų rugpjūčio mėnesį ir iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K 2011 m. spalio 4 d., 2012 m. sausio 17 d., 2012 m. kovo 27 d., 2012 m. balandžio 30 d., 2012 m. liepos 17 d., 2012 m. liepos 31 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. lapkričio 20 d., 2012 m. gruodžio 18 d., 2013 m. sausio 15 d., 2013 m. liepos 9 d., 2014 m. vasario 13 d. pareiškėją būtų konvojavusi teisės aktuose (Viešojo saugumo tarnybos nuostatuose, Konvojavimo taisyklėse) įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiais specialiaisiais automobiliais. Taip pat teismas nenustatė, kad nurodytomis dienomis konvojuojant pareiškėją jam būtų sudarytos netinkamos sąlygos, ar kad jis būtų kankinamas, žalojamas, žiauriai su juo elgiamasi arba žeminamas jo orumas. Šioje byloje nenustatyta, kad Tarnybos pareigūnai nurodytu laikotarpiu konvojavę pareiškėją neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos 36 000 Lt neturtinei žalai atlyginti atmetė nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų - Tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas dėl neturtinės žalos pareiškėją gydant LAVL nurodė, kad pareiškėjas skunde teigia, jog nuo 2007 m. sausio 4 d. iki 2007 metų gegužės mėnesio dėl stipraus nugaros skausmo buvo laikomas įvairiose LAVL kamerose, kurių plotas vos 18 m2 su 7–8 asmenimis, neužtikrinant pareiškėjo teisės į minimalų 5 m2 plotą. Kameroje būdavo 5 dviejų aukštų lovos, užimančios po 2 m2, sanitarinis mazgas (praustuvas su surūdijusia kriaukle), tualetas su 1,5 m sienele. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2007 m. sausio 5 d. iki 2007 m. gegužės 21 d. buvo laikomas LAVL Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 24, kurios plotas 21,25 m2 ir kurioje buvo 9 lovos (I tomas, b. l. 153), dėl to jis iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, prašo priteisti 134 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų patalpos ir jų ploto normos“ 2 lentelėje nustatyta, kad kamerų tipo patalpos kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 m2 vienam žmogui. Pareiškėjo teigimu, jis LAVL palatose buvo laikomas su 7–8 asmenimis. Atsakovas teigia, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, tačiau neneigė, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, 42525/07; LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso buvimo LAVL laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis plotas. Palatose vienam asmeniui tenkantis plotas nuo 2007 m. sausio 5 d. iki 2007 m. gegužės 21 d. neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl konstatavo, kad pareiškėjui gydantis LAVL buvo pažeista jo teisė į minimalų 5 m2 plotą.

Teismas nurodė, kad remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, kad dėl nežmoniškų gyvenimo jo laikymo LAVL sąlygų patyrė moralinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, buvo sužalota sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Byloje nenustatytos aplinkybės, galėjusios kompensuoti santykinai mažą palatos plotą, pvz., suteikta papildoma judėjimo laisvė ar pan. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Valstybė neužtikrino pareiškėjui LAVL minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės, jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas dėl kitų pareiškėjo skundo teiginių, t. y., kad tualetas nuo kameros atskirtas tik sienele, unitazo nebuvo, tik skylė grindyse, todėl naudodamasis tualetu turėjo kentėti nežmoniškus skausmus, vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo prastai, tualete nebuvo ventiliacijos, gyvenamojoje patalpoje buvo apie 80 proc. drėgmės, nuo sienų ir lubų luposi pasidengęs grybeliu tinkas, buvo tarakonų, nebuvo kamerų nerūkantiems arba norintiems mesti rūkyti, nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalį įmonės, įstaigos gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją ir įregistruotos Valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre. Iš Įstaigų asmens sveikatos priežiūros licencijų sąrašo (žr., http://www.vaspvt.gov.lt) matyti, kad LAVL 1999 m. gruodžio 17 d. buvo išduota asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 1080, kuri Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2011 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. T1-148 „Dėl įstaigų asmens sveikatos priežiūros licencijų galiojimų panaikinimo“ buvo panaikinta. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 97 patvirtintą Įstaigų sveikatos priežiūros licencijavimo taisyklių 4.1.4. punktą įstaiga ar jos steigėjas, norintis gauti licenciją, pateikia Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, be kita ko, higienos paso-leidimo vykdomai veiklai kopiją (išduoto pagal higienos normą HN 47). Kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL turėjo asmens sveikatos priežiūros licenciją, darė išvadą, kad LAVL vykdoma veikla atitiko Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto 1995 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 17 patvirtintoje Higienos normoje HN 47-1995 „Medicinos įstaigos. Higienos normos ir taisyklės“ nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentus dėl tualeto įrengimo, palatoje buvusios drėgmės, palatos įrengimo ir tarakonų atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo atstovas LAVL prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 4 d. iki 2007 m. gegužės mėn. taikyti ieškinio senatį. Remdamasis Civilinio kodekso nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl ieškinio senaties termino taikymo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą dėl netinkamų jo laikymo sąlygų LAVL laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 5 d. iki 2007 m. gegužės 21 d., teismui pateikė 2014 m. liepos 24 d., t. y. praėjus daugiau kaip 7 metams nuo paskutinės dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas laikymo LAVL sąlygas. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad anksčiau negalėjo kreipti į teismą, kadangi EŽTT nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnį, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, vertino kaip aplinkybę, nesudarančia svaraus pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl 134 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų LAVL pareigūnų veiksmų, priteisimo atmetė kaip paduotą praleidus ieškinio senaties terminą.

Teismas sprendime dėl pareikšto reikalavimo atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, padarytą iš esmės LAVL nesuteikiant pareiškėjui tinkamos asmens sveikatos priežiūros pagalbos nurodė, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., LVAT 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Papildomai atkreipė dėmesį, kad Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, teismingumo laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartį byloje T-77/2006 ir 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje T-110/2013). Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 dalį, teismas skundą palieka nenagrinėtą jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dar galima šia tvarka pasinaudoti. Todėl teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisi iš LAVL neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, paliko nenagrinėtą.

Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl Vilniaus AVPK pareigūnų veiksmų nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad teismo posėdžių, vykusių Vilniaus miesto apylinkės teisme, metu teismo posėdžio pirmininkas būtų leidęs nuimti pareiškėjui antrankius, o konvojaus pareigūnai šio nurodymo nebūtų vykdę. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, priėjo prie išvados, kad konvojaus pareigūnai nepažeidė Konvojavimo taisyklėse nustatytos konvojavimo tvarkos, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus AVPK pareigūnų veiksmų. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų, priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Kadangi nei vienas pareiškėjo skundo reikalavimas nebuvo tenkintas, netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas S. R. apeliaciniame skunde (II tomas, b. l. 69–70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują - pareiškėjo skundą tenkinti pilnai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį reikalavimui dėl pareiškėjo laikymo LAVL nežmoniškomis sąlygomis, kadangi šiuo atveju ieškinio senatis negalėjo būti taikoma, nes byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, be to nepraleistas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas.

2. Teismo sprendime nepagrįstai teigiama, kad visos sąlygos LAVL atitinka nustatytus teisės aktų reikalavimus, kadangi nebuvo pateikta ginčijamu laikotarpiu LAVL sudaryta sutartis su kenkėjų kontrolės tarnyba.

3. Teismas sprendime nepasisakė dėl skirstymo nuteistųjų į rūkančių ir nerūkančių kameras.

4. Nepagrįsti teismo sprendimo argumentai dėl sanitarinės patalpos įrengimo, palatoje buvusios drėgmės, parazitų, kadangi atsakovas nepaneigė drėgmės kameroje buvimo, blogos ventiliacijos, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, kitų antisanitarinių sąlygų palatose.

5. Nesutinka dalyje su teismo sprendimo argumentais dėl autotransporto priemonių apšvietimo, šildymo sistemos ir ventiliacijos nebuvimo, kadangi automobiliuose, kuriuose jis buvo etapuojamas, jokie matavimai nebuvo atlikti, nepateikti duomenys, kad automobiliuose yra šildymo sistemos. Be to, automobiliuose buvo vežama nuo 10 iki 12 asmenų, toje pačioje automobilio kameroje, kadangi atskira bagažo patalpa neįrengta, buvo vežamas ir asmenų bagažas, dėl to tekdavo važiuoti stovint. Pareiškėjas teigia, kad tokiomis sąlygomis jį etapuojant, pažeidžiamos Konvojavimo taisyklės (109 punktas).

6. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl sąlygų nereiškė, kadangi draudžiama žmogų kankinti, žeminti jo orumą.

7. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas teismo salėje buvo laikomas su antrankiais, kadangi tai pažeidžia tarptautines sutartis. EŽTT yra išaiškinęs, jeigu asmens, kurio atžvilgiu neįsiteisėjo apkaltinamasis teismo nuosprendis, laikymas teismo salėje su antrankiais pažeidžia teisę nebūti žeminamam Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme, taip pat pažeidžia nekaltumo prezumpciją Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalies prasme.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą ( II tomas, b. l. 75A–76A) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą ( II tomas, b. l. 76–79) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, naikinti jo nėra pagrindo. Apelianto teiginiai, kad jo laikymas teismo posėdžio salėje su antrankiais pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 str. 2 d. yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, turi būti atsižvelgta į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, neteisėtų veiksmų trukmę, jų intensyvumą (vienkartiniai ar pasikartojantys), pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui. Kadangi S. R. dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi po įvykių praėjus daugiau nei metams, darė išvadą, kad jam minėtas įvykis buvo mažareikšmis ir smulkmeniškas, patirti dvasiniai išgyvenimai buvo vienkartinio pobūdžio arba jų apskritai nebuvo, nes duomenų, kad teismo posėdžių metu S. R. prašė nuimti antrankius, kad būdamas su antrankiais jis jaučiasi žeminamas, nėra, skunde ši aplinkybė taip pat nenurodyta. Pareiškėjo reikalavimus Lietuvos valstybei laiko kaip nesąžiningą norą pasipelnyti. Nagrinėjamu atveju jokie pareigūnų neteisėti veiksmai nenustatyti, todėl nėra pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2014 m. vasario 27 d., taip pat pareiškėjo laikymo Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžiuose su antrankiais, LAVL laikymo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų bei netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Juolab kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (I tomas, b. l. 26–145, 153–166, 180–200; II tomas, b. l. 1–20 ), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis siejo su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis jo konvojavimo, laikymo sąlygomis LAVL bei apylinkės teismo posėdžiuose su antrankiais, atlyginimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas iš Lukiškių TI-K į Alytaus pataisos namus ir iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Į minėtos patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl sėdimų vietų, vėdinimo, šildymo sistemų. Taigi atsakovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nepagrįstas pareiškėjo skunde nurodytas teiginys, jog jis buvo konvojuojamas perpildytomis transporto priemonėmis, nes pagal administracinėje byloje pateiktus duomenis pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, vienu metu vykstančių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo skaičiaus, kuriam jos pritaikytos vežti, t. y. Konvojavimo taisyklių 109 punktas, numatantis, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, nebuvo pažeistas, atlikus specialaus transporto patikrą, pastabų nėra nurodyta, nuteistųjų skundų dėl konvojavimo sąlygų ar sveikatos sutrikimų neužfiksuota. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, kurios, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo nesutikimo su teismo sprendimu argumentus dėl jo laikymo LAVL sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, argumentų, susijusių su teismo nustatytomis jo konvojavimo sąlygomis, apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo. Tuo tarpu, kaip minėta, pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skunde nurodytus jo konvojavimo sąlygų aspektus skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija pakartotinai plačiau jų nevertina.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo sprendimu dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui dėl jo laikymo LAVL sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, kad pareiškėjui jo laikymo LAVL metu, t. y. nuo 2007 m. sausio 4 d. iki 2007 metų gegužės mėn., nebuvo užtikrintos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, dėl to konstatavo, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašė šiam pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, taikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo laikymo sąlygų LAVL ginčijamu laikotarpiu ir jų nekartoja. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, ir nenustatęs pagrindo jį atnaujinti, taikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimą šioje dalyje atmetė. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikė ieškinio senaties terminą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su jo laikymo LAVL sąlygomis, šiuo atveju nėra reikšmingi, todėl nevertinami.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas teismo salėje buvo laikomas su antrankiais. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Vilniaus AVPK pareigūnų veiksmų teisėtumo, todėl jų nebekartoja ir papildomai dėl jų nepasisakys.

Pareiškėjas, kaip nustatė teismas, skunde kėlė reikalavimą ir dėl LAVL jam netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Nors pareiškėjas dėl šios sprendimo dalies jokių argumentų apeliaciniame skunde nenurodo, tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, kuriame nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą ir teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, pasisakys ir dėl šios sprendimo dalies, kuria pareiškėjo reikalavimas dėl LAVL netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, paliktas nenagrinėtas konstatavus, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dar galima šia tvarka pasinaudoti (ABTĮ 103 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas sprendime, be kita ko, pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, padarytą iš esmės LAVL nesuteikiant pareiškėjui tinkamos asmens sveikatos priežiūros pagalbos, yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., LVAT 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, teismingumo laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartį byloje T-77/2006 ir 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje T-110/2013).

ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, teismas, nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą LAVL nesuteikiant pareiškėjui tinkamos asmens sveikatos priežiūros pagalbos neteismingas administraciniam teismui, turėjo šią administracinės bylos dalį nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikinamas ir administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo S. R. reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, nutraukiama (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą pakeisti panaikinant sprendimo dalį, kurią administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo S. R. reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, palikta nenagrinėta, ir šią administracinės bylos dalį nutraukti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė