A-756-1609-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1609/2012

Procesinio sprendimo kategorija 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams S. T., advokatei R. Č.,

atsakovo atstovei R. D.,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“ atstovui advokatui G. Č.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“ ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Stoties turgus“ kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. T-307 patvirtinto Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi nustatytomis Kauno miesto vietomis automobiliams statyti, sąrašo dalį, kurioje nurodyta „Aikštelė Šiaulių ir Girstupio g. sankirtoje“.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesutinka su sprendimu patvirtinto sąrašo dalimi „III.Žalioji zona“, kurioje nurodyta „Aikštelė Šiaulių ir Girstupio g. sankirtoje“. Ši sąrašo dalis yra neteisėta ir pažeidžia pareiškėjo interesus. Pažymėjo, kad 1994 m. gegužės 17 d. Kauno miesto valdyba potvarkiu Nr. 667-v įpareigojo VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ (pareiškėjas jos teisių perėmėjas) užsakyti mokamos mašinų stovėjimo aikštelės prie Geležinkelio stoties prekyvietės, Šiaulių ir Girstupio gatvėse, laikino sutvarkymo projektą ir įrengti aikštelę pagal patvirtintą projektą. 1994 m. birželio 7 d. Kauno miesto valdyba potvarkiu Nr. 809-v nusprendė išnuomoti VŠĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ 5 metams 950 kv. m. žemės sklypą prie Šiaulių ir Girstupio g. sankryžos, mokamai mašinų stovėjimo aikštelei įrengti. 1994 m. liepos 18 d. su pareiškėju buvo pasirašyta valstybinės žemės nuomos sutartis. 2000 m. vasario 1 d. Kauno miesto valdybos sprendimu Nr. 97 ir 2000 m. kovo 8 d. nuomos sutartimi minėtas žemės sklypas buvo išnuomotas pareiškėjui. Pareiškėjas pagal projektą savo lėšomis įrengė automobilių stovėjimo aikštelę, kuri nuo pat įrengimo pradžios naudojama pareiškėjo veikloje, ji skirta automobiliams laikyti, pareiškėjas joje savo lėšomis pastatė sargo namelį. Pareiškėjas aikštele naudojasi jau daugelį metų ir pagal Civilinio kodekso 4.22 – 4.27 straipsnių nuostatas, yra laikomas teisėtu ir sąžiningu valdytoju bei siekia būti pripažintas savininku įgyjamosios senaties būdu. Atsakovas ginčijamu įsakymu pažeidė Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą viršenybės principą, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio ir 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi atsakovas sprendime nenurodė jokios įstatymo normos, kuri jam suteiktų įgaliojimus paimti juridinių asmenų naudojamą turtą ir, be šių asmenų žinios, apmokestinti šį turtą vietine rinkliava bei perduoti jį eksploatuoti kitam juridiniam asmeniui. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, ginčo aikštelė nėra Kauno miesto savivaldybės nuosavybė ir nėra valstybės turtas, perduotas atsakovui patikėjimo teise.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui žemės sklypas buvo išnuomotas terminuotai, t. y. iki 2003 m. kovo 31 d. 2000 m. Kauno miesto savivaldybė turėjo teisę išnuomoti valstybinės žemės sklypus, vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ bei 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 2.1 punkte nustatyta, kad perduotus savivaldybėms valdyti valstybinės žemės sklypus išnuomoja savivaldybių tarybos.

Pagal 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. I-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnį, vietinės reikšmės keliai ir nemagistralinių kelių gatvės su visais priklausiniais buvo priskirtos savivaldybėms. Iš pareiškėjo pateikto 1994 m. gegužės 17 d. Kauno miesto valdybos potvarkio Nr. 667-v matyti, kad VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ buvo įpareigota užsakyti tik laikiną, o ne nuolatinį automobilių stovėjimo aikštelių sutvarkymo projektą ir pagal patvirtintą projektą tas aikšteles įrengti.

Vadovaujantis minėtu potvarkiu, matyti, kad aikštelę įrengti buvo leidžiama tik laikinai. Pareiškėjo nuomos sutarčių terminai yra pasibaigę, todėl jis nėra sąžiningas ir teisėtas valdytojas, kadangi šiuo metu jis neturi jokio teisėto ginčo aikštelės valdymo teisinio pagrindo. 1995 m. kovo 14 d. priėmimo – perdavimo aktu – važtaraščiu Girstupio ir Šiaulių gatvės kartu su visais jų priklausiniais buvo perduoti Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Kauno miesto savivaldybė pagal Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktą turi teisę nustatyti rinkliavas už naudojimąsi nustatytomis Kauno miesto vietomis automobiliams statyti, o kadangi ginčijama aikštelė yra kelio, esančio Girstupio ir Šiaulių gatvių sankirtoje, sudėtinė dalis, Kauno miesto savivaldybės taryba, įgyvendindama minėtą teisę, 2008 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. T-307 nustatė vietines rinkliavas už naudojimąsi aikštele, esančia Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje, automobiliams statyti.

Kauno miesto valdybos 1994 m. gegužės 17 d. potvarkiu Nr. 667-v VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ buvo įpareigota užsakyti tik laikiną, o ne nuolatinį automobilių stovėjimo aikštelių sutvarkymo projektą ir pagal patvirtintą projektą tas aikšteles įrengti. Tai reiškia, jog atsakovas neatsisakė savo daiktinių teisių į ją, todėl negalima teigti, kad turtą pradėjo valdyti nuo 1995 m., ir paneigia pareiškėjo tvirtinimą, jog pagal Civilinio kodekso 4.22 – 4.27 straipsnius, yra laikomas teisėtu ir sąžiningu daikto valdytoju. 2000 m. kovo 8 d.

žemės sklypo nuomos sutarties 14 punktu nuomininkui buvo nustatyta pareiga pasibaigus nuomos terminui nukelti ir išsivežti laikiną statinį bei sutvarkyti sklypą savo lėšomis. Sutarties 11 punktu buvo numatyta, kad esamą dangą keisti arba ardyti galima tik suderinus miesto valdybos nustatyta tvarka. Tokia sutarties nuostata UAB „Stoties turgus“ pripažino, kad nėra aikštelės savininkas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, jog ginčą palieka spręsti teismo nuožiūra.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6 knygos 29 skyrius reglamentuoja būtent žemės nuomos teisinius santykius, o pagal Civilinio kodekso 6.545 straipsnio 1 dalį, žemės nuomos sutarties dalyku yra sutartyje nurodytas žemės sklypas perduotas laikinam naudojimui, t. y apibrėžtam terminui. Pagal CK 6.562 straipsnį, vienu iš pagrindų, kuriems esant žemės nuomos sutartis baigiasi, yra laikomas nuomos termino pasibaigimas. Teismas pažymėjo, kad 2000 m. kovo 8 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi (toliau – ir Sutartis) ginčo žemės sklypas, esantis prie Šiaulių g. ir Girstupio g. sankryžos, UAB „Stoties turgus“ buvo išnuomotas terminuotam laikotarpiui, t. y. iki 2003 m. kovo 31 d., todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui reikalauti ginčijamo sprendimo panaikinimo vadovaujantis CK 6.481 straipsniu. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas ginčo sklypą naudoja nesant teisinio pagrindo, todėl nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus dėl jo teisių pažeidimo grindžiant CK 4.34 – 4.35 straipsnių normomis, nustatančiomis valdytojo teisių apsaugą bei teiginiu, jog aikštele naudojasi jau daugelį metų ir pagal CK 4.22-4.27 straipsnių nuostatas yra laikomas teisėtu ir sąžiningu daikto valdytoju.

Teismas pažymėjo, kad šioje situacijoje nėra svarbu ir tai, jog pareiškėjo teigimu, jis savo lėšomis įrengė automobilių stovėjimo aikštelę, kadangi Kauno miesto valdyba 1994 m. gegužės 17 d. potvarkiu Nr.667-v įpareigojo Valstybinę įmonę „Geležinkelio stoties prekyvietė“ užsakyti mokamų automobilių stovėjimo aikštelių teritorijos laikino sutvarkymo projektą ir jas pagal patvirtintą projektą įrengti. Tokiu 2000 m. kovo 8 d. Sutarties 14 punktu šalys suderino valią dėl nuomininko įsipareigojimo, susijusio su išnuomotos žemės grąžinimu, t. y. pasibaigus žemės nuomos terminui, nuomininkas nukelia ir išveža laikiną statinį bei sutvarko nuomotą sklypą savo lėšoms. CK 6.557 straipsnio 1 dalis numato, kad pasibaigus žemės nuomos terminui už pastatytus pastatus, statinius ar įrenginius, kurių statybos galimybė buvo numatyta žemės nuomos sutartyje, nuomininkui žemės savininkas kompensuoja. Esant tokiam sutarties šalių teisių ir pareigų teisiniam reglamentavimui, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą. Ši situacija jau išspręsta įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-00130-52/2009, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ reikalavimą nustatyti, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – automobilių aikštelę, esančią šios administracinės bylos ginčo dalyku bei į ten pat esantį lauko inžinerinį įrenginį – naftos produktų ir purvo gaudytoją. Nepaisant to, jog pareiškėjas ir toliau naudojasi minėta aikštele, nekilnojamas daiktas nėra suformuotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl nėra įgyjamosios senaties taikymo sąlygų (I t., b. l. 168-174).

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, padarė išvadą, kad nekilnojamas daiktas –automobilių stovėjimo aikštelė Šiaulių ir Girstupio g. sankirtoje (unikalus Nr.4400-15544-9440) ginčijamo 2008 m. birželio 27 d. Nr. T-307 priėmimo metu priklausė valstybei, bylos nagrinėjimo metu daiktinės teisės į ją, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai taip pat neįregistruoti (II t., b. l. 38). 1997 m. gruodžio 12 d. priimto Valstybės turto perdavimo savivaldybėms įstatymo Nr. VIII-546 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto „a“ papunktis numatė, kad prie gatvėms ir keliams priklausančių statinių priskiriamos automobilių stovėjimo ir parkavimo aikštelės. Nors minėtu 1995 m. kovo 14 d. priėmimo- perdavimo aktu ginčo automobilių stovėjimo aikštelė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn neperduota, o 2010 m. vasario 12 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-68-428/2010 panaikinta šios aikštelės daiktinių teisių registracija savivaldybės vardu, tačiau pats žemės sklypas yra valstybinė žemė, teritorinio planavimo sąlygų žemės sklypo prie automobilių stovėjimo aikštelės Šiaulių g. ir Girstupio g. sankryžoje detaliajam planui rengti nėra išduota (II t, b. l. 40), o Nacionalinės žemės tarnyba ir jos atstovas teisme Kauno miesto savivaldybės ketinimui rinkti mokestį už automobilių stovėjimą valstybei priklausančiame žemės sklype byloje neprieštaravo.

Teismas nurodė, kad konstatavus, jog pareiškėjas neturi teisinių pagrindų naudotis šiuo žemės sklypu bei neįgijo daiktinių teisių į automobilių stovėjimo aikštelę, pareiškėjo argumentai dėl Vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio pažeidimų bei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo normų pažeidimų laikytini nepagrįstais, kadangi ginčijamu sprendimu automobilių stovėjimo aikštelės kaip nekilnojamo daikto nuosavybės klausimas nebuvo sprendžiamas, o valstybinės institucijos dėl ginčijamo sprendimo pretenzijų nekėlė. Teismas padarė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės taryba pagrįstai Šiaulių ir Girstupio g. sankirtoje esančią aikštelę įtraukė į sąrašą Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi vietomis automobiliams statyti, todėl Kauno miesto tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. T-307 patvirtinto sąrašo dalis, kurioje nurodyta „Aikštelė Šiaulių ir Girstupio g. sankirtoje“ įtraukiama į vietine rinkliava apmokestinamų objektų sąrašą, yra teisėta ir pagrįsta.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Stoties turgus“ prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus ir priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisę, neatskleidė bylos esmės, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtinos tinkamam teisės taikymui, t. y. netyrė, ar atsakovas teisėtai priėmė pareiškėjo skundžiamą sprendimo dalį.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai taikė Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias žemės nuomos sutarčių vykdymą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad žemės nuomos terminas pasibaigė 2003 m. kovo 31 d., todėl pareiškėjas ginčo sklypą naudoja nesant teisinio pagrindo. Teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2007 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2007, 2005 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2005), kuria remiantis tais atvejais, kai žemės nuomos klausimo nereglamentuoja specialiosios teisės normos (CK 29 skyrius), taikytina bendroji teisės norma, nustatanti tolesnį naudojimąsi daiktu pasibaigus sutarties terminui (CK 6.481 straipsnis). Pareiškėjo nuomone, nei vienai sutarties šaliai neginčijant 2000 m. kovo 8 d. nuomos sutarties ir toliau tęsiant teisinius nuomos santykius (naudojimąsi žemės sklypu bei nuomos mokesčio deklaracijos bei paties mokesčio priėmimą į savivaldybės biudžetą), teismas neturėjo teisės nuspręsti, kad žemės nuomos terminas pasibaigė 2003 m. kovo 31 d., tuo labiau, kad byloje nebuvo pareikštas toks reikalavimas. Pažymi, kad Kauno miesto savivaldybė niekada nereiškė pareiškėjui jokių pretenzijų dėl tolesnio naudojimosi aikštele po 2003 m. kovo 31 d., o priešingai – iš pareiškėjo priima kasmetinį žemės nuomos mokestį už žemės sklypą, esantį po ginčo aikštele.

Pareiškėjas pažymi, kad nepagrįsta laikytina teismo išvada, kad 2000 m. kovo 8 d. Sutarties 14 punktu šalys suderino valią dėl nuomininko įsipareigojimo, susijusio su išnuomotos žemės grąžinimu, kadangi iš Sutarties nuostatų nėra aišku kokį objektą šalys laikė laikinu statiniu. Tuo labiau, kad į bylą buvo pateikti įrodymai, liudijantys ir kitų statinių buvimą ginčo aikštelėje, t. y. aikštelės darbuotojo namelio, naftos gaudyklės. Teismas nepagrįstai susiejo 2000 m. kovo 8 d. Sutartyje minimą laikiną statinį su teritorijos laikino sutvarkymo projektu, kuris minimas Kauno miesto valdybos 1994 m. gegužės 17 d. potvarkyje Nr. 667-v.

Pažymi, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-68-428/2010 tenkino pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ skundą ir nusprendė įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į Šiaulių 1078 kv. m. ploto automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus numeris 4400-1544-9440), esančią Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje, kaip Šiaulių gatvės sudėtinę dalį. Nurodo, kad jokiais įrodymais neparemta teismo išvada, kad ginčijamo 2008 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T-307 priėmimo metu ginčo aikštelė priklausė valstybei.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 15 d. nutartyje nurodė, kad įrašas dėl Kauno miesto savivaldybės daiktinių (nuosavybės) teisių į paminėtą automobilių stovėjimo aikštelę registro ir kadastro tvarkytojo (atsakovo) buvo padarytas 2008 m. rugpjūčio 16 d. atlikus Kauno miesto Šiaulių g. kadastrinius matavimus. Todėl darytina išvada, kad 2008 m. birželio 27 d., t. y. ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu, aikštelė nepriklausė Kauno miesto savivaldybei. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi 1997 m. gruodžio 12 d. priimto Valstybės turto perdavimo savivaldybėms įstatymo Nr. VIII-546 3 str. 3 d. 3 punkto „a” papunkčiu, kadangi įsiteisėjusiu 2010 m. vasario 12 d.

Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-68-428/2010 konstatuota, kad šio įstatymo redakcija, kuri įsigaliojo nuo 1998 m. sausio 16 d., 1995 m. kovo 14 d. valstybės turto perdavimo-priėmimo metu Kauno miesto savivaldybei metu negaliojo ir valstybės turto perdavimo metu atsiradusiems teisiniams santykiams netaikytina, o duomenų, kad Kauno miesto savivaldybė būtų vėliau šią aikštelę priėmusi pagal kitus priėmimo-perdavimo aktus, nenustatyta.

Atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ apeliacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pareiškėjo nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose civilinėse bylose buvo sprendžiami ginčai dėl privačios žemės nuomos santykių, tuo tarpu šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl valstybinės žemės nuomos, todėl šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai negali būti taikomi.

Mano, kad nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad tai, jog Kauno miesto savivaldybė niekada nereiškė pareiškėjui jokių pretenzijų dėl tolesnio naudojimosi aikštele po 2003 m. kovo 31 d. ir priima kasmetinį žemės nuomos mokestį už žemės sklypą, tokiu būdu tęsiant teisinius nuomos santykius. Remiantis CK 6.549 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis imperatyviomis nuostatomis, nepriklausomai nuo to, ar nuomotojas prieštarauja ar ne, valstybinės žemės nuomos sutartis neterminuota tapti negali. Pažymi, kad pasikeitus Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymui, ir apskričių viršininkams suteikus įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybinės žemės (minėto įstatymo 10 straipsnio 8 punktas, 2000 m. gegužės 4 d. redakcija, įsigaliojusi 2000 m. gegužės 24 d.), iš Kauno miesto savivaldybės buvo atimta teisė spręsti bet kokius su valstybine žeme, taip pat ir valstybinės žemės nuoma, susijusius klausimus.

Iš to darytina išvada, kad po 2000 m. gegužės 4 d. Kauno miesto savivaldybė apskritai negalėjo sudaryti valstybinės žemės nuomos sutarties. Pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį, pasibaigus nuomos sutarčiai, jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą bei atlyginti nuostolius. Kadangi pareiškėjas žemės sklypo valstybei negrąžino, jis, vadovaujantis CK 6.499 straipsnio 2 dalimi bei Sutarties 16 punktu, privalo mokėti žemės nuomos mokestį iki tol, kol žemės sklypas bus grąžintas valstybei.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad iš sudarytos Sutarties nuostatų nėra aišku, kokį objektą šalys laikė laikinu statiniu, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendime tik konstatavo, kad 2000 m. kovo 8 d. nuomos sutarties 14 punktu šalys suderino valią dėl nuomininko įsipareigojimo, susijusio su išnuomotos žemės grąžinimu, t. y. pasibaigus žemės nuomos terminui, nuomininkas nukelia ir išveža laikiną statinį bei sutvarko nuomotą sklypą savo lėšomis.

Atsakovo nuomone, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jis įrengė automobilių stovėjimo aikštelę ir iki šiol ją valdo. Byloje esantys duomenys, t. y. 1994 m. gegužės 17 d. Kauno miesto valdybos potvarkis Nr. 667-v bei 2000 m. kovo 8 d. Valstybinės žemės nuomos iki trejų metų ne žemės ūkio veiklai sutartis Nr. Š-19 neginčijamai patvirtina aplinkybę, kad UAB „Stoties turgus” valstybinė žemė buvo išnuomota jau su įrengta automobilių stovėjimo aikštele, kurią pareiškėjas turėjo teisę papildomai sutvarkyti. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad įrengė automobilių stovėjimo aikštelės asfalto dangą. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad įsiteisėjusiame 2009 m sausio 29 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendime buvo nustatyta, kad pareiškėjas savo lėšomis įrengė ginčo aikštelę. Pažymi, kad minėtas Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas buvo apskųstas Kauno apygardos teismui, kuris pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių nepatvirtino. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jokiais įrodymais neparemta teismo išvada, kad ginčijamo 2008 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T-307 priėmimo metu ginčo aikštelė priklausė valstybei. Teismas vadovavosi Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-68- 428/2010, kuriame buvo nustatyta, kad 1995 m. kovo 14 d. priėmimo- perdavimo aktu Lietuvos Respublikos Vyriausybė Kauno miesto savivaldybei ginčo aikštelių neperdavė. Taip pat teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, konstatavo, kad ginčo žemės sklypas yra valstybinė žemė. To neginčija ir pats pareiškėjas. Taip pat pažymėtina, kad aplinkybę, kad ginčo aikštelės priklauso valstybei taip pat patvirtina ir 1994 m. liepos 18 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis bei 2000 m. kovo 8 d. Valstybinės žemės nuomos iki trejų metų ne žemės ūkio veiklai sutartis Nr. Š-19, kuriomis pareiškėjui tik terminuotam laikotarpiui buvo išnuomotas valstybinis žemės sklypas su jame esančia automobilių stovėjimo aikštele.

Nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Kauno miesto savivaldybė nepagrįstai suteikė galimybę suinteresuotam asmeniui UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės” iš ginčo aikštelės naudojimo gauti pajamas. Vadovaujantis vietinės rinkliavos už naudojimąsi nustatytomis Kauno gatvių ir aikščių vietomis automobiliams statyti nuostatų, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 35, patalpintų viešame internetiniame puslapyje www.kaunas.lt (toliau – ir Nuostatai), 5 punktu, VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės” yra tik pavesta organizuoti mokamų automobilių stovėjimo vietų įrengimą priežiūrą ir eksploatavimą rinkliavos surinkimą bei jos mokėjimo kontrolę. O minėtų Nuostatų 6 punkte nustatyta, kad rinkliava yra įskaitoma į Kauno miesto savivaldybės biudžetą. Tokiu būdu, VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės” yra tik pavesta užtikrinti Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatytos rinkliavos mokėjimo kontrolę, o visa rinkliava yra surenkama į Kauno miesto savivaldybės biudžetą.

Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ prašo palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą trečiasis suinteresuotas asmuo atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Kaip matyti iš pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ skundo ir jo priedų turinio, pareiškėjas nesutinka su Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T-307 dalimi, kuria buvo pakeistas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 35 patvirtintas Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi nustatytomis vietomis automobiliams statyti, sąrašas, įtraukiant į šį sąrašą aikštelę Šiaulių gatvės ir Girstupio gatvių sankirtoje. Pareiškėjo nuomone, Kauno miesto savivaldybės taryba, įtraukdama į Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi nustatytomis vietomis automobiliams statyti, sąrašą minėtą aikštelę, kuri, pareiškėjo teigimu, buvo įrengta jo lėšomis ir yra naudojama pareiškėjo iki šiol, pažeidė pareiškėjo, kaip sąžiningo ir teisėto valdytojo, teises, nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 21 punktu (2005 m. balandžio 14 d. įstatymo Nr. X-160 redakcija, galiojusi skundžiamo Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo metu), vietinių rinkliavų ir kitų įmokų nustatymas priskirtas savivaldybių tarybų kompetencijai. Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktu, savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už naudojimąsi savivaldybių tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti (išskyrus vietas automobiliams statyti prie valstybinės reikšmės kelių, 5 - 15 m pažymėtoje atkarpoje prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų, taip pat vietas, kurias nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į saugumą, tarptautinį protokolą ar kitus viešuosius interesus užtikrinančius reikalavimus). Rinkliavų įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės taryba savo sprendimu: 1) nustato vietinę rinkliavą; 2) tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus; 3) nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams; 4) nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus. Taigi, vadovaujantis minėtomis Vietos savivaldos ir Rinkliavų įstatymo nuostatomis, savivaldybės taryba turi teisę savo sprendimu nustatyti savivaldybės teritorijoje galiojančią rinkliavą už naudojimąsi savivaldybės tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti (išskyrus aukščiau nurodytus įstatymo nustatytus atvejus).

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Kauno miesto valdybos 1994 m. gegužės 17 d. potvarkiu Nr. 667-v „Dėl mokamų mašinų stovėjimo aikštelių įrengimo“ Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius buvo įpareigotas iki 1994 m. gegužės 24 d. parengti mokamų automobilių stovėjimo aikštelių Šiaulių ir Girstupio gatvėse, prie geležinkelio stoties prekyvietės, žaliąsias linijas ir suderinti jas su atitinkamomis tarnybomis (t. I, b. l. 25). Valstybinė įmonė „Geležinkelio stoties prekyvietė“ minėtu potvarkiu buvo įpareigota užsakyti mokamų automobilių stovėjimo aikštelių teritorijos laikino sutvarkymo projektą ir jas pagal patvirtintą projektą įrengti. Kauno miesto valdyba 1994 m. birželio 7 d. priėmė potvarkį Nr. 809-v, kuriuo nuspręsta išnuomoti iki 5 metų Kauno valstybinei įmonei „Geležinkelio stoties prekyvietė“ žaliosiomis linijomis ribojamus žemės sklypus mokamoms automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti:

1) prie M. K. Čiurlionio g. ir Girstupio g. sankryžos – 1058 kv. m.;

2) prie Šiaulių g. ir Girstupio g. sankryžos – 950 kv. m. (t. I, b. l. 26). Remiantis Kauno miesto valdybos 1994 m. birželio 7 d. potvarkiu Nr. 809-v, 1994 m. liepos 18 d. Kauno miesto valdyba ir Kauno valstybinė įmonė „Geležinkelio stoties prekyvietė“ sudarė valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, pagal kurią Kauno valstybinei įmonei „Geležinkelio stoties prekyvietė“ buvo išnuomotas 950 kv. m. žemės sklypas, esantis prie Girstupio ir Šiaulių gatvių sankryžos, Kaune (t. I, b. l. 27-28). Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad minėtos valstybinės žemės nuomos sutarties galiojimo terminas buvo pratęstas, todėl darytina išvada, kad ši sutartis galiojo iki 1999 m. liepos 18 d.

Iš byloje esančių dokumentų taip pat matyti, kad Kauno miesto valdybos Rejestro tvarkytojo 1995 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 262 buvo įregistruota UAB „Stoties turgus“, įsteigta reorganizavus Kauno valstybinę įmonę „Geležinkelio stoties prekyvietė“ (t. I, b. l. 24). Kauno miesto valdyba 2000 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą Nr. 97 išnuomoti UAB „Stoties turgus“ 9,5 aro žemės sklypą, kuriame yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos (t. I, b. l. 29). Šio Kauno miesto valdybos sprendimo pagrindu Kauno miesto savivaldybė ir UAB „Stoties turgus“ 2000 m. kovo 8 d. sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. Š-19, pagal kurią pareiškėjui UAB „Stoties turgus“ buvo išnuomotas 950 kv. m.

žemės sklypas, esantis prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, Kaune (t. I, b. l. 30-31). Sutarties 6 punkte nurodytas žemės naudojimo pobūdis – automobilių stovėjimo aikštelė. Sutarties 5 punkte buvo nustatytas žemės nuomos terminas iki 2003 m. kovo 31 d. Teismui taip pat nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šis terminas nustatyta tvarka buvo pratęstas.

Taigi, aptarti įrodymai patvirtina, kad minėtas 950 kv. m. valstybinės žemės sklypas, esantis prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, Kaune, kuriame Kauno miesto savivaldybės nurodymu buvo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, pagal 1994 m. liepos 18 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį buvo nuomojamas Kauno valstybinei įmonei „Geležinkelio stoties prekyvietė“ iki 1999 m. liepos 18 d., o pagal 2000 m. kovo 8 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. Š-19 buvo nuomojamas UAB „Stoties turgus“ iki 2003 m. kovo 31 d. Tuo tarpu šioje byloje ginčijamas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-307, kuriuo į Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi nustatytomis vietomis automobiliams statyti, sąrašą įtrauktas anksčiau minėtas žemės sklypas, buvo priimtas 2008 m. birželio 27 d. Byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad UAB „Stoties turgus“, įsteigtai reorganizavus Kauno valstybinę įmonę „Geležinkelio stoties prekyvietė“, nuosavybės teise priklauso (ar priklausė) minėtas žemės sklypas, esantis prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, Kaune, arba jame įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pasibaigus valstybinės žemės sklypo nuomos terminui kaip nors buvo sprendžiamas klausimas dėl šiame sklype esančios automobilių stovėjimo aikštelės įrenginių perdavimo, perkėlimo ar pan. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. sausio 29 d. sprendimu atmetė UAB „Stoties turgus“ reikalavimą nustatyti, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – 943,90 kv. m. ploto automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. 4400-1544-9440), esančią Kauno m., prie Šiaulių g. ir Girstupio g. sankryžos, bei į ten pat esantį lauko inžinerinį įrenginį – naftos produktų ir purvo gaudytoją (unikalus Nr. 4400-15449351). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi paliko šį Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimą nepakeistą. Jokios UAB „Stoties turgus“ daiktinės teisės į minėtą žemės sklypą ar joje įrengtą automobilių stovėjimo aikštelę nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pagal 1995 m. kovo 14 d. priėmimo - perdavimo aktą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 199 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“, Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn kartu su kitomis šiame akte nurodytomis gatvėmis buvo perduotos ir Girstupio bei Šiaulių gatvės (t. I, b. l. 135-160). Šio 1995 m. kovo 14 d. priėmimo - perdavimo akto pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės į minėtas gatves.

Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs UAB „Stoties turgus“ skundą, 2010 m. vasario 12 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-68-428/2010, įpareigojo Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į Šaulių gatvės (unikalus Nr. 4400-0456-4543, registro įrašas Nr. 44/3037479) 1078 kv. m. ploto automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. 44000-1544-9440), esančią Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje (Šiaulių gatvės kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu Nr. A-3), kaip Šiaulių gatvės sudėtinę dalį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 15 d. nutartimi paliko Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą nepakeistą (administracinė byla Nr. A143-210/2011). Tačiau, kaip matyti iš Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 15 d. nutarties turinio, Kauno miesto savivaldybės daiktinės teisės į minėtą automobilių stovėjimo aikštelę (ne į gatvę) išregistruotos atsižvelgiant į tai, kad tokios teisės negalėjo būti įregistruotos būtent 1995 m. kovo 14 d. priėmimo - perdavimo akto pagrindu.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendime konstatuota, kad minėtu priėmimo - perdavimo aktu automobilių stovėjimo aikštelė pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus kaip valstybės turto objektas nebuvo perduota Kauno miesto savivaldybei. Priėmimo - perdavimo akto surašymo metu galiojusio 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. 1-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, galiojusios iki 1998 m. sausio 16 d., 3 straipsnio 3 punkto 3 papunktis numatė, kad į savivaldybių balansą įeina miestų ir gyvenviečių bendrosios paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybės funkcijoms vykdyti: vietinės reikšmės keliai ir nemagistralinių kelių gatvės su visais priklausančiais statiniais, tiltais, viadukais, požeminėmis bei antžeminėmis perėjomis, laiptais, atraminėmis sienelėmis, visuomeninio keleivinio transporto sustojimo vietomis, paviljonais, kelių eismo reguliavimo techninėmis priemonėmis, inžinerine įranga bei komunikacijomis.

Nurodytas objektų sąrašas buvo baigtinis. Be to, šio įstatymo 4 straipsnyje buvo numatyta, kad įstatymo 3 straipsnio trečiosios dalies 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti objektai, iš jų – ir gatvės su visais priklausančiais statiniais, perduodami savivaldybių nuosavybėn be jų techninės inventorizacijos ir teisinės registracijos, tačiau šio turto priėmimo - perdavimo aktuose nurodoma jų pavadinimas ir vieta, balansinė ir likutinė vertė. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 199 patvirtintos Dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos 11 punkte.

Tačiau 1995 m. kovo 14 d. priėmimo - perdavimo akte nebuvo nurodyta reikiamų duomenų, t. y. automobilių stovėjimo aikštelės pavadinimo, adreso (vietos), balansinės ir likutinės vertės. Pagal 1997 m. gruodžio 2 d. priimto Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo Nr. VIII-546 3 straipsnio 3 dalies 3 punktą, automobilių stovėjimo ir parkavimo aikštelės buvo priskirtos prie gatvėms ir keliams priklausančių statinių. Tačiau šis įstatymas, įsigaliojęs nuo 1998 m. sausio 16 d., 1995 m. kovo 14 d. valstybės turto perdavimo - priėmimo Kauno miesto savivaldybei metu negaliojo ir valstybės turto perdavimo metu atsiradusiems teisinimas santykiams netaikytinas.

Būtent dėl anksčiau nurodytų priežasčių ir buvo panaikinta Kauno miesto savivaldybės daiktinių teisių į minėtą automobilių stovėjimo aikštelę registracija, kuri buvo atlikta tik 1995 m. kovo 14 d. priėmimo - perdavimo akto pagrindu. Todėl, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis jau minėtomis Vietos savivaldos ir Rinkliavų įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis savivaldybės kompetenciją vietinių rinkliavų nustatymo srityje, įsiteisėjęs Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimas ir jame konstatuotos aplinkybės negali būti vertinami kaip pagrindas skundžiamai Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T-307 daliai panaikinti. Be to, kaip jau buvo minėta, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota jokių UAB „Stoties turgus“ daiktinių teisių į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, Kaune. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktu, įstatymų nustatytais pagrindais savivaldybių ir privačion nuosavybėn neįgyta žemė nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.

Dėl pareiškėjo argumento, kad automobilių stovėjimo aikštelė žemės sklype prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, Kaune, buvo įrengta pareiškėjo lėšomis, pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiamas ginčas tik dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T-307, kuriuo minėta aikštelė buvo įtraukta į Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi nustatytomis vietomis automobiliams statyti, sąrašą. Šioje byloje nebuvo keliama jokių reikalavimų dėl nuosavybės teisės ar valdymo teisės nustatymo, panaikinimo ir pan., taip pat nebuvo keliama jokių reikalavimų, susijusių su nuomos teisiniais santykiais. Todėl šioje administracinėje byloje pasisakytina tik dėl ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T-307, įvertinant jo teisėtumą ir pagrįstumą, kas savo ruožtu atliekama byloje surinktų įrodymų pagrindu.

Atsižvelgiant į visus anksčiau nurodytus argumentus, darytina išvada, kad teismui nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, jog priimant ginčijamą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. T-307 buvo pažeistos UAB „Stoties turgus“, kaip savininko ar teisėto valdytojo, teisės. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius