2016-02-03 Nr. AB-2524-3-64-3-03614-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-111-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03614-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Greisima“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Greisima“ skundą atsakovui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl administracinio nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas UAB „Greisima“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas) 2015 m. lapkričio 27 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. FR0706-13838 ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. lapkričio 27 d. mokesčių administratoriaus nurodymo Nr. FR0706-13838 galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad, remiantis aktualia bei dominuojančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, mokesčių administratoriaus nurodymas yra procedūrinis (tarpinis) dokumentas, negalintis būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Teismas pažymėjo, kad šiuo dokumentu (nurodymu) pareiškėjui, vadovui ar įgaliotam asmeniui nurodyta pateikti laidavimo arba garantijos dokumentą, pagal kurį laiduotojas arba garantas įsipareigotų įvykdyti mokesčių mokėtojo UAB „Greisima“ mokestines prievoles – 63 498 Eur, jeigu šios nebus vykdomos atitinkamų mokesčių įstatymų nustatytais terminais. Taip pat minėtame nurodyme nurodoma, kad už valstybinės mokesčių inspekcijos vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų nevykdymą taikoma administracinė atsakomybė. Šį nurodymą teismas vertino kaip tarpinį procedūrinį dokumentą, negalintį būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Taigi, teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas nurodymas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste nėra administracinis aktas, nes jame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų pareiškėjų atžvilgiu, jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjų teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje, todėl reikalavimas dėl minėto sprendimo panaikinimo nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

II. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti nagrinėti pareiškėjo skundą.

Paaiškina, kad nurodymas turi materialų, o ne procedūrinį pobūdį. Šis atsakovo nurodymas įpareigoja pareiškėją surasti asmenį, kuris sutiktų būti atsakingas už pareiškėjo mokestines prievoles, o tai susiję su papildomomis išlaidomis bei finansiniais įsipareigojimais tretiesiems asmenims.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriame pažymi, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui duotas nurodymas negali būti laikomas tarpiniu procedūriniu sprendimu, kadangi priimtas atlikus mokestinį patikrinimą, todėl gali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Nagrinėjamos bylos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog ginčijamas administracinis aktas neturi įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 144 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, administraciniams teismams priskirta nagrinėti tik tokias administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), kurios daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011; 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m., 254–263 p.).

Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis anksčiau paminėtomis teisės normomis, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie (pa)veikia asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, nes nagrinėdamas tokius skundus teismas asmens teisių ar įstatymo saugomų interesų apginti negalėtų, skundo tenkinimo atveju asmens teisinė padėtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (šiuo klausimu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, iš esmės vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią administraciniam teismui neskundžiamais laikomi mokestinio patikrinimo, taip pat ir operatyvaus, ar mokestinio tyrimo metu tikrinamam mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją (žr., pvz., 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-275/2011; 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1240-438/2015; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1402-556/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas administraciniam teismui siekia apskųsti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. lapkričio 27 d. nurodymą Nr. FR0706-13838, kuriuo pareiškėjas įpareigotas pateikti laidavimo arba garantijos dokumentą, pagal kurį laiduotojas arba garantas įsipareigotų įvykdyti mokesčių mokėtojo UAB „Greisima“ mokestines prievoles, sudarančias 63 498 Eur, jeigu šios nebus vykdomos atitinkamų mokesčių įstatymų nustatytais terminais.

Pirmiausia, sutinkant su atsakovo atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą išdėstyta pozicija, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nurodymas pareiškėjui duotas mokesčių administratoriui jau atlikus mokestinį patikrinimą: 2015 m. lapkričio 20 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. FR0680-803 (b. l. 9–18). Taigi, atsižvelgus į šią aplinkybę, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo ginčijamą nurodymą vertino kaip tarpinį procedūrinį dokumentą, priimtą atliekant mokestinį patikrinimą, todėl vien dėl šios priežasties negalintį būti savarankišku administracinės bylos dalyku.

Antra, pagal MAĮ 103 straipsnio 1 dalį, tokio pobūdžio nurodymui, koks šiuo atveju yra duotas pareiškėjui, keliami specialūs reikalavimai.

Minėta teisės norma įtvirtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais, kai to reikia tinkamam mokestinių prievolių vykdymui užtikrinti (įskaitant mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo ir grąžinimo pagrįstumą), mokesčių administratorius turi teisę pareikalauti, kad mokesčių mokėtojas pateiktų laidavimo arba garantijos dokumentą, pagal kurį laiduotojas arba garantas įsipareigoja įvykdyti mokesčio mokėtojo mokestines prievoles, jei šios nebus vykdomos atitinkamų mokesčių įstatymų nustatytais terminais.

Taigi, atsižvelgus į išdėstytą teisės normos dispoziciją, nustatyta, kad pareiškėjui mokesčių administratoriaus duotam nurodymui keliamos šios specifinės sąlygos: 1) toks nurodymas priimamas tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais; 2) kai to reikia tinkamam mokestinių prievolių vykdymui užtikrinti (įskaitant mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo ir grąžinimo pagrįstumą).

Šiuo aspektu būtina paminėti MAĮ 32 straipsnio 7 punkte įtvirtintą mokesčių administratoriaus pareigą stengtis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą. Todėl pareiga pagrįsti, kad mokesčių mokėtojui duodami privalomi nurodymai yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir būtini pagal visas jiems teisės aktuose keliamas sąlygas, tenka mokesčių administratoriui.

Vadovaujantis šiais argumentais, darytina išvada, kad mokesčių mokėtojui negali būti apribojama teisė į teisminę gynybą skundžiant atsakovo nurodymą pateikti laidavimo arba garantijos dokumentą, kadangi šis mokesčių administratoriaus privalomas nurodymas negali būti vertinamas kaip tarpinis procedūrinis dokumentas, nesukeliantis savarankiškų pareigų pareiškėjui, juo labiau kad įstatymai tokio pobūdžio nurodymui nustato specifinių reikalavimų, kurių įgyvendinimą nagrinėjamu atveju privalo patikrinti teismas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, todėl pareiškėjo atskirasis skundas iš dalies tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Greisima“ atskirąjį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį panaikinti ir grąžinti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė