2017-10-11 Nr. AB-18476-3-61-3-01126-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4939-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01126-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. (S. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. (S. J.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. balandžio 7 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (15/5-4)11U-280(00313) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Indijos Respublikos piliečiui S. J., panaikinimo“.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2013 m. buvo viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Jogos centro (duomenys neskelbtini) direktoriumi. Komercinei veiklai vykdyti pareiškėjas 2016 m. kovo 21 d. įsigijo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sorušas“ (toliau – ir Bendrovė) akcijų. Dėl turimo 1/3 akcijų paketo pareiškėjas negalėjo įtakoti Bendrovės veiklos, be to, jis negaudavo informacijos, nepasirašė jokių dokumentų. Jam iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos nebuvo žinoma apie darbuotojų atleidimus bei skolas valstybei.

Iš viešai prieinamos informacijos matyti, jog UAB „Sorušas“ buvo veikianti įmonė, laiku teikusi finansines ataskaitas valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui. Pareiškėjas tikėjosi įsigyti likusias Bendrovės akcijas tam, kad galėtų vykdyti realią veiklą Lietuvos Respublikoje. Akcijų įsigijimo metu Bendrovė vykdė veiklą, buvo įdarbinusi darbuotojus, todėl negalėjo būti laikoma fiktyvia įmone, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 6 dalyje.

Pareiškėjo teigimu, jo pagrindinis tikslas įsigyjant UAB „Sorušas“ akcijas buvo realios ūkinės-komercinės veiklos vykdymas, ir tik tapęs akcininku jis kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo tuo pagrindu. Jo tikslas buvo užsiimti jogos paskaitų dėstymu, seminarų vedimu, prekiauti ajurvediniais produktais. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad skundžiamame sprendime nepateikta informacija apie Bendrovės veiklos atitikimą tuo metu (nuo 2017 m. sausio 1 d.) galiojusiai Įstatymo redakcijai. Taip pat nepateikta informacija, patvirtinanti, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą, jos darbuotojus ir pagrindinį atvykimo į Lietuvos Respublikos tikslą.

Priimant skundžiamą sprendimą nebuvo prašoma pateikti paaiškinimus ar detalesnę informaciją, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintame Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas). Pareiškėjas Lietuvoje teisėtai gyveno ir užsiėmė veikla nuo 2014 m., todėl atsakovo teiginiai, kad jis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, bei dėl to kylančios nelegalios migracijos grėsmės, nepagrįsti.

Pareiškėjas turėjo artimus šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, jis nuo 2014 m. gyveno su B. M.-T., bei realius ekonominius, socialinius ir kitus ryšius.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo nuomone, priimant skundžiamą sprendimą teisingai vadovautasi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., atsižvelgiant į pakeitimų įsigaliojimo tvarką. Pareiškėjas ir UAB „Sorušas“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų – Bendrovėje nebuvo įsteigtos ne mažiau nei trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o UAB „Sorušas“ galbūt buvo įsteigta tam, kad užsieniečiai galėtų gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. buvo fiktyvi įmonė. Pagrindinis pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslas nuo pat VšĮ Jogos centro (duomenys neskelbtini) įsteigimo buvo vykdyti veiklą, susijusią su paskaitų, seminarų apie jogą organizavimu. Pareiškėjas siekė toliau vykdyti šią veiklą, tačiau Įstatymas nenumatė galimybės įteisinti buvimą Lietuvos Respublikoje veiklos vykdymo viešojoje įstaigoje pagrindu. Jis įsigijo UAB „Sorušas“ akcijas vien tam, kad formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus reikalavimus. Abejotina, kad pareiškėjas staiga būtų pakeitęs veiklos vykdymo kryptį ir nusprendęs pradėti veiklą vykdyti UAB „Sorušas“, kadangi jis, gavęs leidimą laikinai gyventi, ir toliau dirbo ir gaudavo užmokestį iš VšĮ Jogos centro (duomenys neskelbtini). Jis nesiekė valdyti ir nevaldė Bendrovės, nepriimdavo sprendimų jos vardu. Pareiškėjo paaiškinimai, kad jam nebuvo žinoma faktinė Bendrovės veiklos situacija, įrodė, jog jis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir jo tikrasis tikslas buvo tęsti veiklą VšĮ Jogos centre (duomenys neskelbtini), jis neketino vykdyti teisėtos veiklos UAB „Sorušas“. Pareiškėjo susitarimai dėl jo kaip akcininko ateities Bendrovėje, nusiskundimai dėl neinformavimo šiuo atveju neturėjo reikšmės, nes tai buvo jo tarpusavio civiliniai teisiniai santykiai su kitais asmenimis.

5. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2016 m. lapkričio 2 d. UAB „Sorušas“ nebuvo nė vieno dirbančio darbuotojo, ir ji 2017 m. gegužės 5 d. turėjo 1 588,72 Eur skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma – 1 865,91 Eur. Pareiškėjas nesilaikė imperatyvių Įstatymo nuostatų, siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje – toks pareiškėjo elgesys leido daryti išvadą dėl realios ir akivaizdžios nelegalios migracijos grėsmės. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog UAB „Sorušas“ vykdė sėkmingą veiklą. Nustatytas ne vienas veiksnys, dėl kurio manytina, kad Bendrovė fiktyvi: pareiškėjo atžvilgiu taikytini Aprašo 100.3, 100.5, 100.9 ir 100.12 punktuose nurodyti veiksniai. Kadangi apie pareiškėją ir UAB „Sorušas“ surinkti duomenys buvo pakankamai aiškūs ir nedviprasmiški, nebuvo tikslinga pareiškėją dar ir apklausti. Be to, pareiškėjas migracijos institucijoms nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų buvę galima daryti išvadą, kad jis turėjo sukūręs šeimyninio pobūdžio ryšius.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo S. J. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2016 m. kovo 29 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veikos Lietuvos Respublikoje pagrindu, nurodydamas ketinimą dirbti ar užsiimti teisėta veikla UAB „Sorušas“. Pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2017 m. rugsėjo 15 d. Pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 21 d. buvo UAB „Sorušas“ akcininkas, turėjęs 500 vnt. vardinių paprastųjų akcijų. Pareiškėjui iš VšĮ Jogos centro (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. buvo mokamas atlyginimas. Tarp pareiškėjo ir VšĮ Jogos centro (duomenys neskelbtini) 2013 m. gruodžio 1 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 1 direktoriaus pareigoms užimti. Tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo 2017 m. sausio 31 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 1 taip pat direktoriaus pareigoms užimti. Departamentas skundžiamu 2017 m. kovo 22 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais.

8. Teismas pažymėjo, jog, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamoje byloje vadovautinasi iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, todėl UAB „Sorušas“ taikytinas reikalavimas, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Tačiau Bendrovėje nuo 2016 m. lapkričio 2 d. nedirbo nė vienas darbuotojas, ji 2017 m. gegužės 5 d. turėjo 1 865,91 Eur deklaruotų mokesčių mokestinę nepriemoką, jos skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017 m. kovo 17 d. buvo 1 552,88 Eur, 2017 m. gegužės 3 d. – 1 588,72 Eur. Pareiškėjas neneigė, jog UAB „Sorušas“ nevykdė jokios veiklos. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog Departamentas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „Sorušas“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, o pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie šios bendrovės veiklą, jos darbuotojus ir pagrindinį atvykimo tikslą. Pareiškėjas siekė tik atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus gauti leidimą laikinai gyventi ir tokiu būdu legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, o ne užsiimti realia ūkine-komercine veikla Lietuvos Respublikoje.

9. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Sorušas“ nuo 2016 m. lapkričio 2 d. nedirbo nė vienas darbuotojas, teiginys, jog ji buvo veikianti įmonė, laikytinas nepagrįstu. Pareiškėjas, siekdamas tęsti darbą VšĮ Jogos centre (duomenys neskelbtini), įsigijo Bendrovės akcijas tam, kad galėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Akivaizdu, kad įmonė, įsteigta tik tam, jog užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi, buvo fiktyvi. Tai patvirtino ir duomenys, kad Bendrovėje dirbę Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai Departamentui gerai žinomi kaip asmenys, nuolat įdarbinami užsieniečių, kurie kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsakovas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog UAB „Sorušas“ įsteigta tik tam, kad užsieniečiai, kurie buvo jos dalyviai, gautų leidimus laikinai gyventi, o ne užsiimtų realia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, todėl buvo rimtas pagrindas manyti, jog Bendrovė buvo fiktyvi. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad priimant skundžiamą sprendimą jo nebuvo prašoma pateikti paaiškinimus ar detalesnę informaciją, kaip tai numatyta Apraše, kadangi Aprašo 3 skirsnis suteikė teisę Departamentui arba migracijos tarnybos valstybės tarnautojui, įtarus, kad įmonė buvo įsteigta ar įsigyta nesiekiant vykdyti šios įmonės steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, o siekiant užsieniečiui, kuris yra šios įmonės dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, gauti leidimą laikinai gyventi, suteikė diskrecijos teisę pasirinkti patikrinimo ar įmonė fiktyvi taktiką. Teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 patvirtintas Lietuvos migracijos politikos gaires padarė išvadą, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo veiksmus siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog buvo rimtas pagrindas manyti, kad nagrinėjamu atveju galėjo kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2016 m. kovo 29 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nenurodė jokių duomenų apie šeimyninius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ekonominiai ir socialiniai ryšiai, dėl kurių jam galėtų būti išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko sąlygų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, todėl skundžiamas 2017 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. (15/4-4)11U-280(00313) paliktas galioti.

III. 11. Pareiškėjas S. J. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas nurodo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam išduotas 2014 m. balandžio 11 d. ir pratęstas 2015 m. balandžio 11 d. Nuo 2016 m. sausio 1 d. pareiškėjas ketino užsiimti papildoma ūkine-komercine veikla – ajurvedinių produktų importu į Lietuvos Respubliką. Tuo tikslu sudarytos distribucijos sutartys su galimais tiekėjais iš Indijos Respublikos. 2017 m. sausio 19 d. įsteigta UAB (duomenys neskelbtini), kurios vieninteliu akcininku ir direktoriumi buvo pareiškėjas. Pareiškėjas nuo 2014 m. gyvena su B. M.-T., su ja palaiko artimus šeimyninius santykius, tačiau jie nėra susituokę ar įregistravę partnerystę, bendrų vaikų neturi.

13. Pareiškėjo teigimu, tiek Departamentas, tiek teismas, siekdami nustatyti, ar UAB „Sorušas“ realiai vykdo veiklą, galėjo kreiptis į Bendrovę, nuvykti į deklaruotą jos buveinę, paprašyti papildomų dokumentų. Tai, kad Bendrovėje nėra darbuotojų, nepatvirtina, kad ji veiklos nevykdo, nes veikla gali būti vykdoma laikinai įdarbinant (nuomojant) darbuotojus, pasitelkiant trečiuosius asmenis pagal civilines sutartis. Aplinkybės, kad Bendrovė nevykdo veiklos, nepatvirtina ir susidarę įsiskolinimai, nes vykdant veiklą gali susidaryti apyvartinio kapitalo trūkumas. UAB „Sorušas“ VĮ Registrų centrui teikė finansines ataskaitas, kas patvirtino, jog ji vykdė veiklą ir nebuvo fiktyvi. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad Departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo pareiškėją apklausti raštu, kaip tai numatyta Aprašo 101 punkte. Skundžiamame sprendime nepateikta informacija, patvirtinanti, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančiu duomenis. Tai, kad pareiškėjui dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių nepavyko pradėti veiklos UAB „Sorušas“, savaime neįrodo, kad pareiškėjas neketino realiai vykdyti teisėtos veiklos. Pareiškėjo siekį Lietuvos Respublikoje užsiimti teisėta veikla patvirtina VšĮ Jogos centro (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) įsteigimas, pradėta vykdyti distribucijos veikla, atrenkami partneriai ir tiekėjai. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas galėjo būti trečiųjų asmenų vykdomos veiklos auka, kadangi jam nebuvo teikta informacija apie UAB „Sorušas“ veiklą. Pareiškėjas nesiekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, jis nekėlė nelegalios migracijos grėsmės, nes jis Lietuvos Respublikoje nuo 2014 m. užsiima realia veikla, sukūrė šeimyninius ryšius. Pareiškėjas taip pat dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad nebuvo vertintas jo atitikimas nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Įstatymo redakcijos reikalavimams, galbūt pareiškėjas atitiko keliamus reikalavimus kitais pagrindais.

14. Pareiškėjas teismui 2017 m. spalio 10 d. pateikė prašymą dėl apeliacinio skundo atsisakymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 15 d. išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo skundžiamu atsakovo 2017 m. kovo 22 d. sprendimu (II t., b. l. 112-114), nustačius, kad UAB „Sorušas“ nedirbo nė vienas darbuotojas, įmonė buvo fiktyvi.

16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str. 2 d.).

17. Iš teismui 2017 m. spalio 10 d. pateikto pareiškėjo rašytinio prašymo turinio matyti jo valia atsisakyti apeliacinio skundo administracinėje byloje Nr. eA-4939-858/2016. Kadangi pareiškimą pareiškėjo vardu parengė ir pateikė pareiškėjo atstovas (advokatas), teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės pareiškėjui yra žinomos. Taip pat nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė.

18. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paduotas prašymas dėl apeliacinio skundo atsisakymo neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų, pareiškėjui yra žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės, todėl nėra kliūčių nutraukti apeliacinį procesą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo S. J. (S. J.) atsisakymą nuo apeliacinio skundo.

Administracinės bylos pagal pareiškėjo S. J. (S. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo apeliacinį procesą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė