2016-06-29 Nr. AB-13611-3-61-3-00395-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-107-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00395-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. G. skundą atsakovams Kėdainių rajono apylinkės teismui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja H. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą – 44 382,12 Lt už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; 2) priteisti 0,07 procentus delspinigių už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 5 procentus metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. balandžio 8 dekretu Nr. IK-1774 buvo paskirta Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėja. Pareiškėja nurodė, kad neteisėtas atlyginimų sumažinimas pasireiškė tuo, jog buvo pakeisti du teisės aktai: Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais įstatymas (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-85 redakcija) ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d.

įstatymo Nr. X-1 771 redakcija) priedėlis. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje įtvirtintas teisėjų atlyginimų (pareiginės algos) koeficientas buvo neteisėtai sumažintas. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad galimybė mažinti teisėjų atlyginimą, mažinant pareiginės algos koeficientą, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme nėra numatyta. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje buvo įtvirtintas apylinkės teismo teisėjo atlyginimo (pareiginės algos) koeficientas – 14,2.

Pakeitus šio įstatymo priedėlį nuo 2009 m. gegužės 1 d. apylinkės teismo teisėjo atlyginimų pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas iki 12,5, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pareiginės algos koeficientas sumažintas dar kartą iki 11,56. Pastarojo įstatymo galiojimas buvo kelis kartus pratęstas ir galiojo iki 2013 m. spalio 1 dienos. Be to, sumažinus atlyginimą, sumažėjo ir priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Apylinkės teismo teisėjų ir teismų pirmininkų darbo užmokestis 2009 m. buvo neproporcingai mažinamas du kartus: pirmą kartą darbo užmokestis sumažintas 12 proc.

– nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. įstatymu sumažinus pareiginės algos koeficientą nuo 14,2 iki 12,5 ir antrą kartą darbo užmokestis sumažintas dar 12 proc. – nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., kai įstatymu buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas nuo 12,5 iki 11,56. Pareiškėja pažymėjo, kad teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo. Pareiškėja atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir pažymėjo, kad, pripažįstant, jog bazinis dydis dėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties galėjo būti mažinimas nuo 475 iki 450, negalima sutikti, jog pareiginės algos koeficientas buvo mažintas pagrįstai ir teisėtai.

Pareiškėjos teigimu, neteisėtas atlyginimo sumažinimas, priedo už ištarnautus metus sumažėjimas, teisėtai priklausančio atlyginimo nemokėjimas daugiau nei tris metus, jo neatstatymas pasibaigus valstybės ekonominiam ir finansiniam sunkmečiui daro didelę materialinę ir moralinę žalą, todėl prašė priteisti 44 382,12 Lt, kaip neišmokėto atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 dienos. Pareiškėja taip pat prašė priteisti 0,07 procento dydžio delspinigius. Pareiškėja paaiškino, kad, negaudama didelės dalies atlyginimo, patiria nuostolių, valstybė neteisėtai naudojasi jai priklausančia atlyginimo dalimi, palūkanų už naudojimąsi pinigais nemoka, todėl prašė priteisti ir Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas palūkanas (procesines palūkanas) – 5 proc. metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja praleido ieškinio senatį reikalavimams nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. pareikšti, todėl prašė taikyti ieškinio senatį, numatytą Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Atsakovo teigimu, teismas turėtų ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pažymėjo, kad prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, todėl šioje byloje jo taikyti negalima. Atsakovas pažymėjo, kad valstybė susiduria su objektyviais ekonominio pobūdžio sunkumais, todėl, jeigu teismas patenkintų pareiškėjos reikalavimą, prašė teismo sprendimo įvykdymą byloje atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas Kėdainių apygardos teismas atsiliepimu į skundą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., pareiškėjai H. G. – 44 382,12 Lt (12 853,95 Eur). Kitą skundo dalį teismas atmetė. Sprendimo vykdymą teismas atidėjo kitiems (2015 m.) biudžetiniams metams.

Teismas rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalimis, 3 straipsniu, Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsniu, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.), nuo 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu ir darė išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Tokiu atveju pareiškėjos teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo.

Teismas neturėjo pagrindo abejoti Kėdainių rajono apylinkės teismo pateiktais paskaičiavimais, todėl pareiškėjai iš Lietuvos valstybės priteisė minėto teismo nurodyto dydžio neišmokėtą teisėjų atlyginimo dalį.

Teismo vertinimu, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Teismas rėmėsi Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalimi, Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1, 2 dalimis, nustatė, kad pareiškėjos teisių pažeidimas pripažintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, teisių pažeidimo neneigė nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia. Kai Lietuvos valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažįsta neteisėtais ir vėliau imasi veiksmų atkuriant pažeistas teises, teismas vertino kaip skolininko veiksmus, liudijančius, kad jis pripažįsta prievolę, todėl darė išvadą, kad atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą (Darbo kodekso 27 str. 5 d., Civilinio kodekso 1.130 str. 2 d.), todėl pareiškėjos skundo reikalavimas tenkintinas visa apimtimi.

Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai.

Pareiškėjos reikalavimą dėl 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos, priteisimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad Teisėjų atlyginimų įstatymas nenumato palūkanų mokėjimo už uždelstą teisėjo atlyginimo išmokėjimą. Nuostatų dėl palūkanų mokėjimo nėra ir Darbo kodekse bei Valstybės tarnybos įstatyme. Palūkanų taikymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Pareiškėjos pagrindinis reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį plačiąja prasme kilo iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.1 straipsnio 1, 3 dalimis, pažymėjo, kad specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius, numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 straipsnis), jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl teismas darė išvadą, kad reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 284 straipsniu ir, kadangi 2014 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, teismas sprendimo vykdymą atidėjo kitiems biudžetiniams metams.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas daro išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo po paskelbimo 2013 m. spalio 1 d., todėl valstybė turėjo labai trumpą terminą finansinių galimybių įvertinimui ir teisės aktų parengimui, taip pat per šį laiką turėjo sudaryti sąlygas atstatyti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį valstybės ir savivaldybių tarnautojams bei kitiems pareigūnams. Atsakovas pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime buvo išspręsti klausimai ne tik dėl teisėjų darbo užmokesčio sumažinimo ir kompensavimo, bet ir dėl visų valstybės ar savivaldybės tarnautojų darbo užmokesčio. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, pažymi, kad Finansų ministerijos preliminariais skaičiavimais sumažintam visų asmenų darbo užmokesčiui kompensuoti papildomas lėšų poreikis sudarytų nuo 0,29 iki 0,42 proc. bendro vidaus produkto. Atsakovas daro išvadą, kad teismas nevertino visų aplinkybių, susijusių su valstybės galimybėmis 2014 metais prisiimti finansinius įsipareigojimus ir patvirtinti praradimų kompensavimo mechanizmą.

Atsakovas Kėdainių rajono apylinkės teismas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja H. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjos manymu, apeliacinis skundas yra nepagrįstas, Pareiškėja nurodo, jog tai, kad įstatymų leidėjas nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą. Pareiškėjos manymu, jos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. įstatymo priėmimo. Pareiškėja pažymi, kad teismas įvertino visas aplinkybes, susijusias su valstybės galimybėmis 2014 metais prisiimti finansinius įsipareigojimus ir protingą laikotarpį patvirtinti praradimų kompensavimo mechanizmą, sprendimo vykdymą atidėjo kitiems biudžetiniams metams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai, Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu taikyto neproporcingai sumažinto teisėjų pareiginės algos dydžio koeficiento.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 44 382,12 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas, prieš tai įvertinus pareiškėjos atlyginimo sumažinimo proporcingumą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai 2009-2013 metų laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos nuostatos.

Minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos buvo išaiškintos Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime. Jame Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentu, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Kėdainių rajono apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti tik Kėdainių rajono apylinkės teismas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip atsakovas ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, naikinant jo dalį, kuria tenkintas pareiškėjos skundas ir dėl šio pareiškėjos reikalavimo priimamas naujas sprendimas, kuriuo šis pareiškėjos reikalavimas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimo dalį, kuria H. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteista 44 382,12 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 dienos ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjos H. G. skundą atmesti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Dalia Višinskienė