2017-11-20 Nr. AB-21317-3-61-3-00528-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1292-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00528-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d. buvo laikomas LAVL 40 kv. m ploto patalpoje, kurioje buvo drėgna, per lubas tekėjo vanduo, sienos buvo pasidengusios pelėsiu, kameros grindys supuvusios, o per nesandarius langus į kamerą pūtė vėjas. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo tuštintis, nes turi kojų sąnarių problemų, o tualete dėl jo įrengimo ypatumų nebuvo galimybės sėdėti. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad dušo kabinos buvo neatskirtos viena nuo kitos, dušo čiaupai susidėvėję. Pareiškėjas teigė, kad tokios jo laikymo sąlygos prilygo kankinimui, dėl to jis patyrė nepatogumus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. LAVL paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d. buvo gydomas Pravieniškių padalinio baudos izoliatoriaus pastato karantino patalpose, kurių plotas 44,61 kv. m, minėtu laikotarpiu jis buvo laikomas vienas. Be to, nurodė, kad tualetas įrengtas atskiroje patalpoje, o Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nenumato dušo kabinų atskyrimo. LAVL taip pat akcentavo, kad ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normoms šalinami trumpiausiais terminais. LAVL kartu atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais nesikreipė, o jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodymais, pareiškėjas neturtinę žalą apibūdina bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu (b. l. 111–114) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas gyvenimo sąlygas LAVL Pravieniškių padalinyje, o pareiškėjo reikalavimą dėl 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d. buvo gydomas LAVL Pravieniškių padalinio baudos izoliatoriaus pastato karantino patalpose, kurių plotas 44,61 kv. m, šiuo laikotarpiu jis buvo laikomas vienas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas šių aplinkybių neginčija.

7. Teismas taip pat nurodė, kad iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 27 d. rašto Nr. 2-4375-7(4.11) matyti, jog pagal pareiškėjo skundą buvo atliktas LAVL dušų ir karantino patalpų atitikimo Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad karantino patalpoje reikalingas einamasis patalpų remontas, atsilupę sienų ir lubų dažai, t. y. nustatytas Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimas. Teismas kartu akcentavo, kad iš pateiktų į bylą nuotraukų matyti, jog sienų ir lubų dažai apsilupę, tačiau nematyti, kad grindys būtų supuvę. Be to, Kauno visuomenės sveikatos centras nenustatė kitų Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų, o iš LAVL Ūkio skyriaus pažymos matyti, kad pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų į įstaigos administraciją ginčo laikotarpiu su skundais nesikreipė. Taigi, teismas laikė įrodytais pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamos sienų ir lubų būklės. Tačiau pareiškėjo skundo teiginius dėl drėgmės, pelėsio buvimo, supuvusių grindų, nesandarių langų karantino patalpose, kuriose jis buvo laikomas, teismas atmetė kaip neįrodytus.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad jis negalėjo tuštintis, nes turi kojų sąnarių problemų, o tualete dėl jo įrengimo ypatumų nebuvo galimybės sėdėti, teismas akcentavo, jog iš byloje esančios nuotraukos matyti, kad karantino kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, tualetas įrengtas atskiroje patalpoje su durimis, jame įrengtas klozetas. Taigi, teismas sprendė, kad tualeto įrengimas iš esmės atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus. Nors pareiškėjas teigė, kad tualete negalėjo tuštintis, nes turi kojų sąnarių problemų, teismas, įvertinęs į bylą pateiktą pareiškėjo sveikatos istoriją, nustatė, jog pareiškėjas kelio sąnario skausmais skundėsi tik 2014 m. rugsėjo 16 d., nuo 2015 m. balandžio 27 d. skundėsi kitais susirgimais, į LAVL Pravieniškių padalinį atvyko 2015 m. rugsėjo 18 d. su kitokio pobūdžio sveikatos sutrikimais – jam buvo nustatyta tuberkuliozė, 2015 m. rugsėjo 17 d. išraše iš medicininių dokumentų ligos, susijusios su sąnariais, nepaminėtos, o iš vėlesnio 2015 m. gruodžio 28 d. įrašo pareiškėjo sveikatos istorijoje matyti, kad jis nusiskundimų neturi, nori sportuoti. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju laikytina, jog pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, kad jis galėjo naudotis tualetu, nors jame ir nebuvo sėdimo unitazo. Įvertinęs šiuos įrodymus bei aplinkybę, kad pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo sąlygų LAVL ginčo laikotarpiu nereiškė, teismas pareiškėjo teiginius dėl negalėjimo tuštintis tualete vertino kaip neįrodytus ir konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad dušo kabinos buvo neatskirtos viena nuo kitos, o dušo čiaupai buvo susidėvėję, teismas pabrėžė, jog iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 27 d. rašto Nr. 2-4375-7(4.11) ir 2015 m. rugpjūčio 11 d. patikrinimo akto matyti, kad Kauno visuomenės sveikatos centras Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų dušuose nenustatė. Tuo tarpu pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė, kokiu būdu buvo pažeistos jo teisės dėl neatskirtų dušo kabinų ir senų susidėvėjusių čiaupų, todėl teismas nurodė, kad neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

10. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas buvo laikomas LAVL Pravieniškių padalinio baudos izoliatoriaus pastato karantino patalpose, kuriose dalis sienų ir lubų dažų buvo nutrupėję ir dėl to patalpos neatitiko Higienos normos HN 76:2010 62 punkto reikalavimų, t. y. šiais aspektais neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) laikomi įrodytais. Atitinkamai teismas sprendė, kad dėl šių atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Tačiau šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas santykinai neilgą laikotarpį (8 paras), kad nėra duomenų, jog netinkamos gyvenimo sąlygos būtų sukėlusios pareiškėjui reikšmingas ar nepataisomas pasekmes, kad pažeidimus lėmė ne sąmoningi atsakovo atstovo veiksmai, siekis išskirti pareiškėją iš kitų asmenų, bet objektyviai susiklosčiusi būklė įstaigoje, jis buvo laikomas didelėje patalpoje (44,61 kv. m ploto) vienas, teismas sprendė, kad šiuo atveju pakankama ir teisinga satisfakcija yra teisės pažeidimo pripažinimas, o pareiškėjo reikalaujamos 7 000 Eur sumos priteisimas būtų aiškiai neadekvatus pažeidimo pobūdžiui ir patirtiems neigiamiems išgyvenimams.

III. 11. Pareiškėjas T. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 122), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju dėl teismo nustatytų pažeidimų jis patyrė neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas nurodo, kad jis nesiekia pasipelnyti iš valstybės įstaigos.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 127–128) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą nepakeistą. LAVL mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus bei pateiktus įrodymus, priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis ir teismų praktika, todėl skundžiamas sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų argumentų ar motyvų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d. LAVL jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo.

15. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

16. Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo laikymo sąlygų LAVL ginčo laikotarpiu, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu dėl byloje nustatytų netinkamų laikymo sąlygų (Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimo) pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo būdu bei mano, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas LAVL, apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

17. Taigi, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L.

L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

18. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju šioje konkrečioje byloje buvo nustatytas tik Higienos normos HN 76:2010 62 punkto reikalavimų pažeidimas (dalis patalpos, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sienų ir lubų dažų buvo nutrupėję), be to, minėtas pažeidimas truko gana trumpą laikotarpį (8 dienas). Taip pat, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatyta, jog LAVL būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 43–101), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo taip pat nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

19. Dėl pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nurodyto tariamo pažeidimo, jog pareiškėjas dėl sąnarių skausmo negalėjo naudotis tualetu, akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas surinko šio klausimo išnagrinėjimui būtinus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir tinkamai taikė teisės normas. LAVL yra įrengtas azijietiško tipo „tupimas“ tualetas, kuris įrengtas atskiroje patalpoje, yra su vandens nuleidimo sistema. Taigi, nagrinėjamu atveju buvo užtikrintas tiek privatumas naudojantis tualetu, tiek higienos reikalavimai, todėl negalima konstatuoti, kad sanitarinės sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnį (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 104 punktas). Byloje esantys rašytiniai įrodymai (LAVL raštai, atsiliepimo į skundą turinys, sveikatos istorijos kopija) patvirtina, kad pareiškėjas nesikreipė į LAVL su skundais ar prašymais dėl sanitarinio mazgo, kuriuo pareiškėjas, jo tvirtinimu, dėl sąnarių problemų negalėjo naudotis. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos dėl to, jog nebuvo atsižvelgiama į pareiškėjo individualią padėtį.

20. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, dėl kurių, kaip minėta, šiuo atveju ginčo iš esmės nėra, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

21. Atkreiptinas dėmesys, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Tuo tarpu apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

22. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan