A-662-2755-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2755/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02436-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 24.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjai T. R.,

atsakovo atstovei Ievai Kližentytei,

vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. R. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2011 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-3137-11 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, bei įpareigoti Tarnybą per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal pareiškėjos prašymą.

Nurodė, kad dėl sunkios finansinės būklės 2010 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl savavališkos statybos fakto, detaliojo plano pripažinimo negaliojančiu bei kt. reikalavimų, kurioje ji yra įtraukta atsakove. Pažymėjo, kad 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu Tarnyba pareiškėjai suteikė antrinę teisinę pagalbą ginant jos interesus civilinėje byloje. Pagal minėtą sprendimą jai buvo paskirtas advokatas bei suteikta galimybė ginti savo teises įstatymų nustatyta tvarka.

Po keleto posėdžių civilinė byla buvo sustabdyta dėl kitos bylos nagrinėjimo. Pareiškėja vėl kreipėsi į atsakovą, prašydama suteikti jai antrinę teisinę pagalbą, tačiau Tarnyba Sprendimu atsakė suteikti teisinę pagalbą, nes esą civilinė byla, kurioje ji prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra sietina su pareiškėjos ūkine komercine veikla. Pareiškėjos nuomone, tokie Tarnybos veiksmai laikytini sąmoningu Tarnybai priskirtų funkcijų neatlikimu, reikalingų terminų priimti sprendimą nesilaikymu ir neteisingu aplinkybių vertinimu.

Tarnyba priėmė neigiamą Sprendimą dėl teisinės pagalbos suteikimo, nors pareiškėja pateikė visus reikalingus duomenis apie savo turtinę padėtį. Pareiškėja nurodė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 6 dalies 4 punktą ir pažymėjo, kad, pirmiausia, jos veikla turėtų būti pripažinta kaip komercinė arba tiesiogiai kylanti iš komercinės veiklos, tačiau to konstatuoti šiuo atveju negalima. Teigė, kad Tarnybos teiginiai apie tai, jog, pareiškėjai pasirašius keletą preliminarių sutarčių su potencialiais pirkėjais, galima spręsti apie pareiškėjos ūkinę komercinę veiklą, yra nepagrįsti.

Pažymėjo, kad preliminarių sutarčių sudarymas arba nesudarymas nėra komercinė veikla ir juo labiau komercine veikla negalėtų būti pripažinta nagrinėjamos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodė, kad pagrindinis reikalavimas buvo susijęs su savavališkų statybų konstatavimu, savavališkų statybų padarinių pašalinimu bei įsakymo dėl detaliojo plano patvirtinimo panaikinimu, todėl tai nėra reikalavimas, tiesiogiai kilęs iš komercinės veiklos. Nei viena bylos šalis nėra komercinis asmuo. Pažymėjo, kad Tarnyba, du kartus vertindama tos pačios bylos medžiagą ir reikalavimus, padarė skirtingas išvadas ir priėmė skirtingus sprendimus.

Toks skirtingas aplinkybių vertinimas parodo, kad atsakovas kiekvienu atveju priima skirtingus sprendimus pagal tas pačias aplinkybes bei galbūt yra šališkas pareiškėjos atžvilgiu.

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16-19).

Nurodė, kad Sprendimą priėmė objektyviai, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjus pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir kitus pareiškėjos Tarnybai pateiktus dokumentus, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir terminų, atsižvelgiant į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus. Pažymėjo, kad Tarnybai pateiktu prašymu pareiškėja prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-85-433/2011. Šioje byloje ieškovai prašė teismo įpareigoti pareiškėją savo lėšomis nugriauti savavališką statybą, užfiksuotą pagal savavališkos statybos aktus, ir sutvarkyti statybvietę; pripažinti pareiškėjos atliktą vienbučio gyvenamojo namo rekonstrukciją į 9 butų gyvenamąjį namą savavališka statyba ir atkurti buvusią iki pažeidimo padėtį, įpareigojant pareiškėją savo lėšomis atstatyti statinį.

Nagrinėdama anksčiau minėtą pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, Tarnyba nustatė, kad pareiškėja įsigijo namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Įsigijusi šį pastatą, pareiškėja su būsimais pirkėjais sudarė preliminariąsias butų pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis įsipareigojo rekonstruoti minėtą namą, suformuoti atskirus butus, turėdama tikslą parduoti juos atskiriems asmenims. Suformavusi butus, T. R. dalį jų pardavė. Taigi, minėti faktai sudarė prielaidas konstatuoti, kad namą, dėl kurio statybos ir rekonstrukcijos buvo nagrinėjamas ginčas Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme, pareiškėja įsigijo siekdama gauti ekonominės naudos.

Kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.4 straipsnį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką ekonominės naudos siekimas yra vienas iš ūkinės komercinės veiklos požymių, Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punktu, nusprendė atsisakyti suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Akcentavo, kad Sprendime Tarnyba motyvuotai išdėstė tokio atsisakymo priežastis, detaliai išaiškindama pareiškėjai, kodėl jos vykdyta veikla buvo prilyginta ūkinei komercinei veiklai.

Nors pareiškėja skunde nurodė, kad jos turtas ir metinės pajamos suteikė jai teisę gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, tačiau atsakovas pabrėžė, jog asmens teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis sistemine Įstatymo analize, nurodė, kad antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tačiau pažymėjo, kad net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas nustato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje reglamentuojami atvejai, kai antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010) ir pažymėjo, kad Tarnyba sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar Tarnyba pagrįstai taikė Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punktą, bei atskleisti sąvokos „ūkinė komercinė veikla“ reikšmę ir turinį. Teismas nurodė, kad teisės doktrinoje ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama, asmens veikla, siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu-pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą (žr., Valentinas Mikelėnas ir kt., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002. P. 23). Aiškinant paminėtą ūkinės komercinės veiklos sąvoką lingvistiškai, išskirtini tokie pagrindiniai ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai: pirma, tęstinumas, nuolatinis veikos pobūdis; antra, savarankiškumas, t. y. veikimas savo rizika ir savo vardu; trečia, atlygintinumas, t. y. veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 ir nurodė, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme savarankiška veikla laikoma tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas. Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas. Tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-693/2007; 2006 m. birželio 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A5-902/2006).

Išanalizavęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Tarnyba, pagrįstai konstatavo, jog namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dėl kurio statybos ir rekonstrukcijos buvo nagrinėjamas ginčas Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme, pareiškėja įsigijo siekdama ekonominės naudos, o tai reiškia, kad jos veiksmuose yra/buvo ūkinės komercinės veiklos pažymių. Pabrėžė, kad civilinė byla, dėl kurios pareiškėjai buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimu jau yra išnagrinėta ir ieškovų L. V. ir V. V. ieškinys pareiškėjai atmestas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Sprendimu atsakovas pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto pagrindu.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 2-5) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti arba bylą grąžinti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog namą, dėl kurio statybos ir rekonstrukcijos buvo nagrinėjamas ginčas Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme, pareiškėja įsigijo siekdama ekonominės naudos. Šie teiginiai, pasak pareiškėjos, neatitinka tikrovės, nes byloje nėra medžiagos, galinčios vienareikšmiškai juos patvirtinti, be to, kai kurių aplinkybių, nurodytų teismo, apskritai nebuvo. Pažymi, kad 2000 m. namą kartu su sūnumi įsigijo gyventi su savo šeima. Daugiau jokio kito turto iki 2006 m. neturėjo, taip pat nevykdė jokių sandorių dėl minėto namo. Pažymi, kad dėl skolų teko namą dalimis parduoti, tam ir buvo pasirašytos preliminarios sutartys. Pareiškėja name gyvena iki šiol ir jokio kito turto ir kito gyvenamojo būsto neturi. Mano, kad Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto nuostata taikoma tik prašymams, susijusiems su reikalavimais, tiesiogiai atsirandančiais dėl arba iš asmens vykdomos ūkinės komercinės veiklos, todėl daro išvadą, jog antrinė teisinė pagalba gali būti neteikiama, kai asmuo yra pripažintas ūkinės komercinės veiklos subjektu, jo prašymas Tarnybai yra susijęs su byloje keliamais reikalavimais, o reikalavimai neatsiejamai susiję su jo profesine arba ūkine komercine veikla. Nurodo, kad į bylą buvo įtraukta ne savo noru. Pažymi, kad ieškovai civilinėje byloje nekėlė piniginių reikalavimų, o siekė panaikinti viešojo administravimo subjektų priimtus individualius administracinius aktus ir įpareigoti atsakovus atlikti su tuo susijusius veiksmus. Vadinasi, ieškovų reiškiami reikalavimai nebuvo tiesiogiai susiję su pareiškėjos veikla, o su viešojo administravimo subjektų atliktais veiksmais ir priimtais sprendimais, todėl reikalavimai byloje negali būti vertinami kaip tiesiogiai atsirandantys dėl pareiškėjos ūkinės komercinės veiklos.

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. II., b. l. 8-12).

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš dalies remiasi analogiškais argumentais, pateiktais pirmosios instancijos teismui. Nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2009 m. kovo 24 d. teismų praktikos apžvalgą Nr. 30 ir pažymi, kad užtenka nustatyti vieną požymį, asmeniui esant pardavimo ar paslaugų tiekimo santykiuose su vartotoju, kad minėtas asmuo būtų laikomas verslininku – turi būti veikiama verslo tikslais. Verslininku vartojimo sutartyje gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Taip pat atsakovas remiasi Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktika ir pažymi, kad ekonominės veiklos sąvoka šio teismo praktikoje aiškinama itin plačiai – kaip bet kokia veikla, susijusi su prekių ir paslaugų siūlymu konkrečioje rinkoje (ETT 2000 m. rugsėjo 12 d. sprendimas byloje Pavlov ir kt., C-180/98-C-184/98, Rink. p. 1-6451, 75 p.).

Vertinant, ar konkreti veikla patenka į ekonominės veiklos sąvokos taikymo srities apimtį, ši veikla vertinama per se, neatsižvelgiant į jos tikslus ar rezultatus (ETT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas byloje T-Mobile Austria ir kt., C-284/04, Rink. p. 1-5189, 35 p.). Nurodo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, kartu pažymėdamas, jog vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims.

Atsakovo manymu, pareiškėjos vykdyta veikla atitinka kiekvieną iš nurodytų individualios veiklos požymių. Teigia, kad pareiškėjos teiginiai, esą ji namą įsigijo dėl asmeninių poreikių, o jo rekonstrukciją į atskirus butus bei šių butų pardavimą vykdė dėl atsiradusių skolų, yra pareiškėjos gynybinė pozicija. Šį argumentą pagrindžia LAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/200S, kurioje teismas inter alia konstatavo, kad fizinių asmenų tęstinai vykdoma butų statyba ir pardavimas yra verslas.

Tarnyba pažymi, kad 2010 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-1081-10 pareiškėjai iš tiesų buvo suteikta antrinė teisinė pagalba Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-557-433/2010 dėl savavališkos statybos fakto, įsakymo dėl detaliojo plano tvirtinimo pripažinimo negaliojančiu ir savavališkos statybos padarinių likvidavimo, tačiau 2011 m. vasario 2 d. Tarnybos priimtu sprendimu Nr. (1.7.)-NSP-23 antrinės teisinės pagalbos teikimas minėtoje byloje pareiškėjai buvo nutrauktas, nustačius, kad pareiškėja sąmoningai pateikė Tarnybai neteisingą informaciją apie savo turtą ir pajamas, turinčias reikšmės antrinės teisinės pagalbos teikimui.

Akcentuoja, kad minėtu 2010 m. balandžio 21 d. sprendimu suteikiant pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, Tarnybai nebuvo žinomos aplinkybės, susijusius su anksčiau aprašyta pareiškėjos vykdyta ūkine komercine veikla. Šios aplinkybės pirmą kartą paaiškėjo tik 2010 m. gruodžio 13 d. ir sudarė pagrindą Tarnybai atsisakyti suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjos 2011 m. spalio 21 d. pateiktą prašymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-3137-11, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai T. R., teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkte įtvirtinta norma, numatanti, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą arba, šiai aplinkybei paaiškėjus vėliau, – priimti sprendimą antrinės teisinės pagalbos teikimą nutraukti (Įstatymo 23 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovui pateiktame prašyme T. R. nurodė, kad prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-85-433/2011 dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo (t. I, b. l. 20-21). Skundžiamu Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punktu ir 18 straipsnio 2 dalimi, atsakovas atsisakė teikti jai antrinę teisinę pagalbą, motyvuodamas tuo, kad Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-85-433/2011 pareiškėjos reiškiami atsikirtimai yra tiesiogiai susiję ir kilo iš jos vykdytos ūkinės komercinės veiklos (t. I, b. l. 3-4).

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, konstatavo, kad pareiškėja T. R., įsigijusi namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei su būsimais pirkėjais sudarydama preliminariąsias butų pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis įsipareigojo rekonstruoti minėtą namą, suformuodama atskirus butus, turėdama tikslą parduoti juos atskiriems asmenims, bei dalį butų pardavusi, vertėsi ūkine komercine veikla, todėl antrinė teisinė pagalba jai nesuteikta pagrįstai. Pareiškėja T. R. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Anot pareiškėjos, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog namą pareiškėja įsigijo siekdama ekonominės naudos, be to, ieškovų reikalavimai civilinėje byloje Nr. 2-85-433/2011 nebuvo tiesiogiai susiję su pareiškėjos veikla.

Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl įrodymų rinkimo, jų vertinimo bei įrodinėjimo naštos (onus probandi) paskirstymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). Tačiau ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, jame buvo motyvuotai įvertinti byloje surinkti duomenys bei atlikta tinkama teisinė bylos aplinkybių analizė, o pareiškėjos T. R. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės teisingų pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nesutariama dėl fakto, ar pareiškėjos T. R. veiksmai, įsigijus namą, sudarius preliminariąsias butų pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis įsipareigota rekonstruoti minėtą namą, suformavus atskirus butus bei dalį jų pardavus, gali būti pripažįstami ūkinės komercinės veiklos vykdymu, taip pat, ar ieškovų L. V. ir V. V. civilinėje byloje Nr. 2-85-433/2011 pateikti reikalavimai yra tiesiogiai susiję su minėta pareiškėjos vykdyta veikla.

Pirmiausia būtina atskleisti sąvokos „ūkinė komercinė veikla“ reikšmę bei turinį. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teisės doktrinoje ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama, asmens veikla siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu-pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą (žr. Valentinas Mikelėnas ir kt., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002. P. 23). Aiškinant paminėtą ūkinės komercinės veiklos sąvoką lingvistiškai, išskirtini tokie pagrindiniai ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai: pirma, tęstinumas, nuolatinis veikos pobūdis; antra, savarankiškumas, t. y. veikimas savo rizika ir savo vardu; trečia, atlygintinumas, t. y. veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2902/20011, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011). Taigi, vertinat pareiškėjos T. R. veiksmus, būtina nustatyti, ar jiems būdingi ūkinei komercinei veiklai priskirtini požymiai, nes tik šių požymių visuma sudaro pagrindą pripažinti fizinį asmenį verslininku – ūkinės komercinės veiklos vykdytoju.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtinta, kad pareiškėjos T. R. veiksmuose, įsigijus namą, sudarius preliminariąsias butų pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis įsipareigota rekonstruoti minėtą namą, suformavus atskirus butus bei dalį jų pardavus, yra visi ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai.

Byloje nustatyta, jog T. R. 2000 m. balandžio 7 d. įsigijo namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 43). Kaip jau minėta, įsigijusi šį pastatą, pareiškėja su būsimais pirkėjais sudarė preliminariąsias butų pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis įsipareigojo rekonstruoti minėtą namą, suformuoti atskirus butus, turėdama tikslą parduoti juos atskiriems asmenims: 2006 m. vasario 10 d. sudarė preliminariąją pirkimo-padavimo sutartį su O. R. (t. I, b. l. 128-130), 2007 m. birželio 1 d. sudarė preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį su V.

L. (t. I, b. l. 133-135), 2008 m. gegužės 26 d. sudarė preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį su A. B. (t. I, b. l. 141-142) ir kt. Suformavusi butus, T. R. dalį butų pardavė: 2007 m. vasario 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), parduotas V. T. (V. T.) (t. I, b. l. 88-92); 2009 m. liepos 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo parduotas A. A. Y. ir E. Y. (E. Y.) (t. I, b. l. 93-99); 2009 m. sausio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo parduotas A.

Š. (A. Š.) ir I. Š. (t. I, b. l. 101-116); 2008 m. gruodžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo parduotas P. V. (t. I, b. l. 117-121); Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 10 d. nutartimi butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo perduotas O. R. (t I, b. l. 66-68). Šie faktai įrodo, kad pareiškėjos veikla truko tam tikrą laikotarpį, t. y. buvo nuolatinio, tęstinio, o ne vienkartinio pobūdžio. Byloje taip pat nekyla jokių abejonių, kad tokia pareiškėjos vykdoma veikla buvo savarankiška.

Tiek preliminariosios pirkimo-pardavimo sutartys, tiek pirkimo-pardavimo sutartys įformintos pareiškėjos T. R. vardu. Sprendžiant dėl pareiškėjos vykdytos veiklos atlygintinumo, trečiojo ūkinės komercinės veiklos požymio, pažymėtina, kad pareiškėja, įsigijusi namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei su būsimais pirkėjais sudarydama preliminariąsias butų pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis įsipareigojo rekonstruoti minėtą namą, suformuodama atskirus butus, turėdama tikslą parduoti juos atskiriems asmenims bei dalį butų parduodama, neabejotinai siekė pelno.

Tai, ar pareiškėjos veikla buvo pelninga ar ne, neturi reikšmės, kadangi šiuo atveju yra svarbu tai, jog pareiškėjos veikloje yra nustatytas ekonominės naudos siekimas. Netgi ir vertinant, jog pareiškėja namą įsigijo dėl asmeninių poreikių, iš bylos duomenų matyti, kad vėliau šis poreikis tapo nevienkartinio pobūdžio savarankiška veikla, kuria buvo siekiama ekonominės naudos.

Byloje nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 2-85-433/2011, kurioje pareiškėja prašė suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ieškovai L. V. ir V. V. pateikė ieškinį, be kita ko, atsakovei T. R., prašydami teismo įpareigoti ją savo lėšomis nugriauti savavališką statybą, užfiksuotą pagal savavališkos statybos aktus, esančią Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, taip pat pripažinti T. R. atliktą vienbučio gyvenamojo namo rekonstrukciją į 9 butų gyvenamąjį namą savavališka statyba ir atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį, įpareigojant T.

R. savo lėšomis atstatyti statinį, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Kaip jau buvo minėta anksčiau, iš byloje esančių duomenų visumos matyti, jog savo namo rekonstrukciją pareiškėja atliko būtent siekdama jį suformuoti į atskirus butus ir tokiu būdu gauti pelno. Iš preliminarių sutarčių nuostatų matyti, jog pareiškėja siekė suformuoti 9 butus, įregistruoti juos kaip savarankiškus nekilnojamus daiktus ir ateityje visus juos parduoti atskiriems asmenims (t. I, b. l. 128). Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurioje yra sprendžiamas klausimas, susijęs su pareiškėjos atlikta namo rekonstrukcija (galbūt savavališka statyba, esančia Vilniuje, (duomenys neskelbtini)), yra vertintinas kaip susijęs su materialiniu teisiniu reikalavimu, tiesiogiai kylančiu iš jos vykdytos ūkinės komercinės veiklos, t. y. būtent dėl pareiškėjos T.

R. vykdytų rekonstrukcijos darbų ieškovai L. V. ir V. V. kreipėsi į teismą. Todėl pareiškėjos argumentas, jog civilinėje byloje Nr. 2-85-433/2011 reiškiami ieškovų reikalavimai (įpareigojimas T. R. savo lėšomis nugriauti savavališką statybą, užfiksuotą pagal savavališkos statybos aktus, esančią Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, taip pat pripažinimas T. R. atliktos vienbučio gyvenamojo namo rekonstrukcijos į 9 butų gyvenamąjį namą savavališka statyba ir iki pažeidimo buvusios padėties atkūrimas, įpareigojant T.

R. savo lėšomis atstatyti statinį, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) nebuvo tiesiogiai susiję su pareiškėjos T. R. veikla (namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įsigijimas, preliminariųjų butų pirkimo-pardavimo su būsimais pirkėjais sutarčių sudarymas, kuriomis T. R. įsipareigojo rekonstruoti minėtą namą, atskirų butų suformavimas, turint tikslą parduoti juos atskiriems asmenims, bei dalies būtų pardavimas), atmestinas, kaip nepagrįstas. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą buvo susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjos ūkinės komercinės veiklos.

Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2011 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-3137-11 pagrįstai atsisakė pareiškėjai T. R. teikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad jos prašymas susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl jos ūkinės komercinės veiklos. Todėl nėra pagrindo grąžinti Tarnybai pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nagrinėti iš naujo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos T. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė-Maculevičienė