2017-11-22 Nr. AB-21601-3-64-3-01606-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2661-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01606-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. D. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2013 m. vasaros, kameroje Nr. 105 jam nebuvo suteiktas minimalus kameros plotas, kameroje drėgna, tamsu, ant sienų ir lubų pelėsis, grybelis, šalta, langų stiklai nuo purvo neskaidrūs, jų neįmanoma nuvalyti, nes yra grotos, patalpintas į Šiaulių TI susirgo (duomenys neskelbtini). Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą – nepatogumus, dvasinius pergyvenimus, emocinę depresiją.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. kameroje Nr. 105 ir jam teko nuo 3,46 iki 8,07 kv. m., pareiškėjui tik 6 dienas teko nežymiai mažesnis kameros plotas nei nustatyta. Kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus. Pabrėžė, kad Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi.

Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Nurodė, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu kameroje Nr. 105 Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų dėl jos neatitikimo higienos normos reikalavimams. Vadovavosi Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktu bei Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktu. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Taisyklių Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos nuostatos, kurios nesusijusios su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai.

Pažymėjo, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele. Visos kameros aprūpintos reikalingu inventoriumi. Gyvenamosiose kamerose dirbtinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis higienos normos reikalavimais. Nurodė, kad pacientų izoliavimas vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas ir užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų sąrašu.

Sergantys (duomenys neskelbtini) asmenys laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų. Pareiškėjas neskundžia, kad jis buvo laikomas su asmenimis, sergančiais (duomenys neskelbtini), jis tik skundžiasi dėl netinkamų laikymo sąlygų pačioje kameroje Nr. 105. Nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Atsakovas prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė A. P. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 25 d., nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d., nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. sausio 10 d., nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2013 m. birželio 13 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d., o į teismą kreipėsi tik 2016 m. birželio 30 d., nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl nusprendė, kad reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpius nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2013 m. birželio 13 d. turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124–1.125 str., 1.126 str. 1 d., 1.127 str. 1 d., 5 d., 1.131 str. 1 d.).

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas viso 15 dienų, gyvenamojoje kameroje Nr. 105, su dar 3-6 asmenimis ir jam teko nuo 3,46 iki 6,05 kv. m. Teismas, įvertinęs pažymoje nurodytą kameros Nr. 105 plotą (24,22 kv. m.) ir joje buvusių asmenų skaičių (4-7), konstatavo, kad 9 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 3 dienas pareiškėjui pastoviai teko mažiau, negu 3,6 kv. m, o dar 3 dienas pareiškėjui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 3,46 iki 6,05 kv. m.), tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šias dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, todėl 2016 m. liepos 13 d. pažymos turinys vertintas pareiškėjo naudai ir konstatuota, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 6 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kameros plotui. Įvertinęs tai, kad kameros plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikru laikotarpiu buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuota, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti nepatogumus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

8. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje Nr. 105 drėgna, tamsu, ant sienų ir lubų pelėsis, grybelis, šalta, langų stiklai nuo purvo neskaidrūs, jų neįmanoma nuvalyti. Iš atsakovo į bylą pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matėsi, kad atliktų patikrinimų metu Šiaulių TI gyvenamoji kamera Nr. 105 nebuvo tikrinama. Atsakovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kameros, kurioje jis buvo laikomas, drėgmės, pelėsio, žemos temperatūros, blogo apšvietimo. 2016 m. liepos 15 d. Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymoje Nr. 62/08-490 nurodyta, kad įstaigoje nėra įrengta ventiliacijos sistema, todėl patalpose gali būti per mažas oro judėjimo greitis ir/ar santykinės drėgmės lygis, Šiaulių TI pastatų kompleksas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą; Šiaulių TI patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja; dirbtinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis HN 76:2010 reikalavimais, gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai, taigi pats atsakovas iš dalies patvirtina, kad kamerose galėjo būti šalta, drėgna, tamsu. Atsižvelgdamas į teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą, teismas laikė, jog atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas drėgnose, šaltose, tamsiose kamerose, kuriose ant sienų ir lubų yra pelėsio, t. y. sąlygomis, neatitinkančiomis Higienos normos HN 76:2010 (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 22 ir 26, 56 punktų reikalavimų, o tai sudarė pagrindą konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

9. Įrašai pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nesudarė pagrindo teigti, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) susirgo tik patekęs į Šiaulių TI, ir ta aplinkybė, kad jam (duomenys neskelbtini) požymiai nustatyti iš karto, patalpinus jį į Šiaulių TI, paneigė, kad jis (duomenys neskelbtini) susirgo dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose. Iš Šiaulių TI direktoriaus patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plano matėsi, kad kamera 105 skirta laikyti (duomenys neskelbtini) sergančius arba pagal gydytojo išvadas privalomus laikyti atskirai nuteistuosius ir suimtuosius, taigi pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kameroje, skirtoje laikyti tokiomis ligomis sergančius nuteistuosius (suimtuosius). Tačiau pareiškėjui, sergančiam nurodyta liga, objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims, konkrečiai – higienos normos reikalavimus atitinkančių gyvenamųjų kamerų.

10. Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, daryta išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Pareiškėjo laikymas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kita vertus, nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 12 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžta, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jos laikymo sąlygų, nesiskundė, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur.

III. 11. Pareiškėjas A. P. D. pateikė apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo.

12. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes teismas taikė senaties terminą, nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis jokių senaties terminų nenumato.

13. Nurodo, kad Šiaulių TI turėjo informacijos apie tai, kad pareiškėjas yra neįgalus, turi problemų dėl sveikatos ir amžiaus, pareigūnai matė, kad pareiškėjas sunkiai vaikšto. Tačiau pareiškėjas buvo verčiamas pats nešioti čiužinį, buvo spardomas, kad greičiau eitų, bijodavo eiti į pasivaikščiojimo kiemelį, kuris yra ant stogo. Be to, tualetai nepritaikyti žmonėms su negalia.

14. Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Pažymi, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

16. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

17. Pažymi, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimų daliai už laikotarpius nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2013 m. birželio 13 d. taikė ieškinio senaties terminą, o dėl likusio laikotarpio konstatavo, kad pareiškėjas iš viso 15 dienų buvo laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, o 6 dienas – ir neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto asmeniui. Atsižvelgęs į nustatytus pažeidimus, taip pat tai, jog pareiškėjas sirgo (duomenys neskelbtini), nusprendė, kad 100 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

20. Iš pareiškėjo teismui pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytu ieškinio senaties terminu, taip pat prašo priteisti teisingą neturtinės žalos atlyginimą.

21. Vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

22. Pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju negalima taikyti ieškinio senaties, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato ieškinio senaties instituto, yra nepagrįsti. Kaip matyti, ieškinio senatis yra nustatyta Lietuvos nacionalinėje teisėje, todėl nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ją esant pagrindui taiko.

23. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2013 m. vasaros. Šiaulių TI byloje pateikti duomenys (b. l. 12–14) patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. Todėl pareiškėjas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 30 d. (b. l. 9), atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpius nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2013 m. birželio 13 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

24. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

25. Iš bylos duomenų objektyvių aplinkybių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios, jam sutrukdžiusių kreiptis į teimą su skundu laiku ir dėl to pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, nenustatyta. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Taigi nagrinėjamoje byloje pagrįstai buvo vertinta tik pareiškėjo reikalavimo dalis dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t. y. nuo 2013 m. birželio 30 d.

26. Atsižvelgiant į tai, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d., t. y. iš viso 15 dienų. Nustatyta, kad pareiškėjas šiomis dienomis buvo laikomas kameroje Nr. 105, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų (dėl drėgmės, pelėsio, temperatūros, apšvietimo) bei kurioje 6 dienas nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m kameros ploto norma, įtvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte.

27. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ir naujus reikalavimus dėl, jo teigimu, buvusių pažeidimų Šiaulių TI (dėl sąlygų, nepritaikytų žmonėms su negalia), pažymėtina, kad šie reikalavimai nebuvo reiškiami pirmosios instancijos teismo proceso metu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai reiškiami argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

28. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, į nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę (15 dienų), taip pat tai, kad pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, turėjo sveikatos problemų, dėl ko jis galėjo jautriau reaguoti į dėl netinkamų kalinimo sąlygų kilusius nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 200 Eur.

30. Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. P. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys