2023-01-18 Nr. AB-1531-3-62-3-00178-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-54-575/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00178-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.8; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinės paramos skyriaus 2021 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 3338 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti D. S. socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d. ir priteisti 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo privalomos sumokėti dienos (2021 m. vasario 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos už vėlavimą sumokėti socialinę išmoką; 3) priteisti iš atsakovo Savivaldybės 100 000 Eur neturtinę žalą už patirtus išgyvenimus, stresą, pažeminimą ir kt. bei 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu (-ais) priimti prejudicinį (-ius) sprendimą (-us) šioje administracinėje byloje; 5) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar lėšų gauti socialinei paramai Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 1, 2 ir 5–25 straipsniai ta apimtimi, kuria Paramos įstatyme neįtvirtinta pagal sutartį nusistatyto sutuoktinių turto teisinio režimo sudarant vedybų sutartį tokių sutuoktinių pajamų (ap)skaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.101 straipsniui, 3.102 straipsnio 1 ir 2 dalims, 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 2 ir 3 dalims bei kita, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 19, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 52, 150 straipsnių normoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė skirti jam socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d. Jis 2019 m. spalio 10 d. įregistravo santuoką su E. B., tačiau kartu su sutuoktine negyvena, jis gyvena Kaune, o sutuoktinė Tauragės rajone. Pagal su E. B. 2019 m. rugsėjo 23 d. sudarytą ikivedybinę sutartį, pareiškėjas ir jo sutuoktinė turtą valdo visiško atskirumo režimu. Todėl visiškai nesuprantama Sprendimo formuluotė „<...> bendrai gyvenantiems asmenims<...>“. Pareiškėjo teigimu, Administracijos Socialinės paramos skyrius nepagrįstai reikalavo pateikti duomenis apie sutuoktinės E. B. turimą turtą, gaunamas pajamas, o jų nepateikus, neteisėtai neskyrė socialinės pašalpos. Jis yra pateikęs visus su juo asmeniškai susijusius dokumentus, o reikalaujami pateikti dokumentai laikytini pertekliniais.

3. Pareiškėjo nuomone, dėl nepagrįsto Administracijos Socialinės paramos skyriaus reikalavimo pateikti duomenis apie sutuoktinės pajamas ir turtą buvo pažeistos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) deklaruojamos pamatinės laisvės – privataus fizinio asmens teisė laisvai judėti ir vykdyti veiklą ES erdvėje. Taip pat atsakovas pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnyje įtvirtintą teisę į privatų ir šeimos gyvenimą. Dėl atsisakymo skirti pareiškėjui socialinę pašalpą buvo pažeistos Chartijos 34 straipsnio dalys, laiduojančios ES piliečiams teisę gauti socialinę paramą, taip pat 24 straipsnyje nustatytos vaiko teisės ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šeimos socialinė apsauga.

4. Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuota, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota. Valstybės socialinė orientacija atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir valstybės santykius, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisės aktais Lietuvos Respublikoje negalima nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kad nepasiturintis asmuo apskritai būtų paliktas be lėšų ir valstybės finansinės pagalbos.

5. Paramos įstatymas akivaizdžiai diskriminuoja ir suvaržo dviejų asmenų teisę sudaryti santuoką nusistatant atskirus (savarankiškus) turto režimus. Pareiškėjo nuomone, Paramos įstatyme didelių abejonių dėl teisėtumo ir konstitucingumo kelia sąvoka „bendrai gyvenantys asmenys“, kuri akivaizdžiai neatitinka ES ir Lietuvos Respublikos konstitucinio teisinio reguliavimo.

6. Dėl valstybės piktnaudžiavimo nesureguliuojant nacionalinių teisės aktų pagal privalomus tarptautinių teisės aktų reikalavimus ir Administracijos Socialinės paramos skyriaus nepagrįsto atsisakymo skirti socialinę išmoką pareiškėjui padaryta didelė – 100 000 Eur neturtinė žala, kadangi pareiškėjas dėl to patyrė stresą, pažeminimą ir išgyvenimus. Savivaldybė privalo atlyginti patirtą neturtinę žalą.

7. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamoje byloje būtina kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Chartijoje įtvirtintos šeimos socialinės apsaugos užtikrinimo, kad šeima ar kiekvienas asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų pragyventi ir kuris negali gauti tokių lėšų savo pastangomis ar iš kitų šaltinių, ypač iš socialinės apsaugos sistemos, gautų reikiamą paramą, neužtikrinimo Lietuvos Respublikoje, kuri yra ir ES valstybė narė. Lietuvoje Respublikoje pasirinktas socialinės paramos teisinis reguliavimas gali prieštarauti ir ES steigimo sutarčių pagrindinėms nuostatoms

8. Taip pat būtina kreiptis ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, ar Paramos įstatymo 1, 2 ir 5–25 straipsniai ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nenumatyta sutuoktinių turto teisinio režimo sudarant vedybų sutartį sutuoktinių pajamų (ap)skaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, neprieštarauja CK 3.101 straipsniui, 3.102 straipsnio 1 ir 2 dalims, 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 2 ir 3 dalims ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 19, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 52, 150 straipsnių normoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui.

9. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, 2021 m. sausio 6 d. kreipdamasis su prašymu-paraiška socialinei paramai gauti už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d., nepateikė reikalingų dokumentų, t. y. duomenų apie jo sutuoktinės E. B. pajamas ir turtą. Pareiškėjas prašyme-paraiškoje nurodė, jog „žmonos E. B. duomenų netikrinti“. Pareiškėjas informavo, jog jo sutuoktinė E. B. nesutinka ir neduoda leidimo tikrinti jos asmens duomenų, nes tam nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Taip pat pareiškėjas nurodė, jog Savivaldybė laikosi nepagrįstos nuostatos, jog, skiriant socialinę pašalpą, jo ir sutuoktinės turtas privalo būti sumuojamas. Pareiškėjui nepateikus nurodytų dokumentų, buvo priimtas Sprendimas, kuriuo nuspręsta socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. balandžio 1 d. neskirti šiems bendrai gyvenantiems asmenims: D. S. ir E. B. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi (laiku nepateikti reikalingi dokumentai).

11. Atsakovas, įvertinęs Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, 6 straipsnį, 14 straipsnio 1 dalį ir 17 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad, nepriklausomai nuo aplinkybių, ar pareiškėjas gyvena su sutuoktine kartu, ar atskirai, ar yra sudarę ikivedybinę sutartį, jis pagal Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį yra priskiriamas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai. Pareiškėjas yra sudaręs santuoką su E. B., todėl pagal Paramos įstatymo nuostatas yra priskiriamas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai, ir, nepriklausomai nuo turto teisinio režimo, abu sutuoktiniai privalo pateikti Paramos įstatyme nurodytą informaciją bei dokumentus apie turtą, pajamas ir kt.

12. Atsakovas priėmė teisėtą ir teisingą Sprendimą, tinkamai taikė Paramos įstatymo nuostatas, todėl nėra jokio pagrindo panaikinti Sprendimą. Savivaldybė ir Administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, priešingai, tinkamai įgyvendino Paramos įstatymo nuostatas bei visiškai teisėtai iš pareiškėjo reikalavo Paramos įstatyme nurodytų dokumentų, tačiau pareiškėjui atsisakius juos pateikti priėmė sprendimą neskirti socialinės pašalpos. Nenustačius jokių neteisėtų atsakovų veiksmų, nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą.

II. 13. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas D. S. yra sudaręs santuoką su E. B., santuoka buvo įregistruota 2019 m. spalio 10 d. Dar iki santuokos sudarymo pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 23 d. buvo sudaręs su E. B. ikivedybinę sutartį. Pareiškėjas 2021 m. sausio 6 d. kreipėsi su prašymu-paraiška į Administracijos Socialinės paramos skyrių socialinei paramai gauti už laikotarpį nuo 2021 m. sauso 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d. Administracijos Socialinės paramos skyrius skundžiamu Sprendimu pareiškėjui atsisakė skirti socialinę pašalpą, kadangi pareiškėjas yra susituokęs, todėl privalėjo pateikti duomenis apie sutuoktinės E. B. veiklos pobūdį, pajamas ir turtą. Taip pat pareiškėjas buvo informuotas, jog, jam nepateikus nurodytų dokumentų, bus priimtas sprendimas neskirti socialinės pašalpos. Pareiškėjui nepateikus dokumentų apie sutuoktinės E. B. veiklos pobūdį, pajamas ir turtą, skundžiamu Sprendimu buvo nuspręsta neskirti socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. balandžio 1 d. bendrai gyvenantiems asmenims D. S. ir E. B. Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi, nes pareiškėjas nepateikė reikalingų duomenų apie sutuoktinę, būtinų piniginei socialinei paramai gauti.

15. Teismas, vadovaudamasis Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendrai gyvenančių asmenų sąvoka bei to paties įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje įtvirtinta vieno gyvenančio asmens apibrėžimu, pažymėjo, jog pareiškėjas D. S. pagal Paramos įstatyme nurodytus bendrai gyvenančio asmens ir vieno gyvenančio asmens kriterijus ir nustatytas faktines aplinkybes turi bendrai gyvenančio asmens socialinį statusą, kadangi yra sudaręs santuoką, ir neatitinka vieno gyvenančio asmens apibrėžimo. Todėl, nepriklausomai nuo aplinkybių, ar pareiškėjas gyvena su sutuoktine kartu, ar atskirai, ar yra sudaręs ikivedybinę sutartį, jis pagal Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį yra priskiriamas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai. Byloje nėra nustatyta duomenų apie pareiškėjo D. S. ir jo sutuoktinės E. B. gyvenimą skyrium (separaciją), patvirtintą teismo sprendimu. Taigi, nepriklausomai nuo ikivedybinės sutarties sudarymo, taip pat nepriklausomai nuo ikivedybinėje sutartyje nustatyto turto teisinio režimo, nagrinėjamo ginčo atveju abu sutuoktiniai, išlikę santuokoje, privalo laikytis Paramos įstatymo reikalavimų ir pateikti Paramos įstatyme nurodytą informaciją bei dokumentus apie turtą, pajamas siekdami gauti socialinę pašalpą.

16. Teismas, įvertinęs Paramos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje bei 25 straipsnio 2 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nurodė, kad asmeniui kreipiantis dėl socialinės pašalpos gavimo tenka pareiga pateikti Paramos įstatyme nurodytus dokumentus, kurie viešojo administravimo subjekto įvertinami ir atsižvelgiant į juos priimamas atitinkamas sprendimas. Pareiškėjas, pateikdamas 2021 m. sausio 6 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti joje padarė įrašą „žmonos E. B. duomenų netikrinti“. Prašymą-paraišką ir dokumentus priėmusi specialistė informaciniame lapelyje pažymėjo, jog D. S. nesutinka, kad būtų tikrinami sutuoktinės registrai. Pareiškėjas privalėjo pateikti trūkstamus dokumentus, tačiau to sąmoningai nepadarė. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas D. S. pripažino ir neneigė, kas jis nepateikė Administracijos Socialinės paramos skyriui duomenų apie sutuoktinės E. B. veiklos pobūdį, pajamas ir turtą. Pareiškėjas teigė, kad duomenys yra pertekliniai, tačiau Paramos įstatymas tokių išlygų nenumato, o ikivedybinė sutartis negali prieštarauti imperatyviems teisės aktams. Pareiškėjui nepateikus reikalingų dokumentų apie sutuoktinės E. B. veiklos pobūdį, pajamas ir turtą, kurie buvo būtini sprendžiant kausimą dėl socialinės paramos skyrimo, Administracijos Socialinės paramos skyrius turėjo pagrįstą teisinį pagrindą priimti skundžiamą Sprendimą neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. balandžio 1 d.

17. Teismas sprendė, jog Administracijos Socialinės paramos skyrius, priimdamas Sprendimą, pagrįstai vadovavosi Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Pareiškėjas nepateikė reikalingų duomenų socialinei pašalpai gauti apie jo sutuoktinės E. B. veiklos pobūdį, pajamas ir turtą, todėl pareiškėjui socialinė parama nebuvo paskirta. Administracijos Socialinės paramos skyrius, priimdamas Sprendimą, veikė teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdamas individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Teismo vertinimu, skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Atmetęs prašymą panaikinti skundžiamą Sprendimą, pirmosios instancijos teismas netenkino ir išvestinių skundo reikalavimų dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

18. Vertindamas skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos darbuotojų neteisėtos veikos, t. y. nagrinėjamo ginčo atveju Administracijos Socialinės paramos skyriaus darbuotojų neteisėtų veiksmų, ar tai, kad priimti skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Nenustačius neteisėtos valdžios institucijos darbuotojų neteisėtos veikos ar tai, kad skundžiami sprendimai buvo priimti nepagrįstai ir neteisėtai, teismo vertinimu, Kauno miesto savivaldybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir jo prašomas metines palūkanas.

19. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai abejoti dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl netenkino pareiškėjo prašymo. Be to, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nenagrinėja įstatymų atitikties CK nuostatoms, nes tai nėra priskirta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 str.).

20. Įvertinęs byloje kilusį ginčą, kuris išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą skunde nurodytais klausimais.

III. 21. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

22. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjo vertinimu, teismas netinkamai nustatė teisines ir faktines bylos aplinkybes, padarė esminius materialiosios teisės pažeidimus, nesilaikė ES teisės viršenybės principo, netinkamai taikė nacionalinę teisę ir teismų praktiką.

23. Pareiškėjas nurodo, kad Savivaldybė jau antri metai teigia ir oficialiuose dokumentuose melagingai nurodo, kad D. S. ir E. B. gyvena kartu Kauno mieste, nors jie neturi nuosavos tinkamos gyventi patalpos, o E. B. nuo gimimo gyvena Tauragės rajone. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo ir jo sutuoktinės turto atskyrimo, dėl to, kad jis nesutiko leisti tikrinti sutuoktinės asmeninių duomenų. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas negalėjo prašyti pateikti papildomų dokumentų apie jo sutuoktinės turtą, nes jie neturi teisinės įtakos priimant sprendimą dėl socialinės pašalpos suteikimo.

24. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neišnagrinėjimo pareiškėjo skundo reikalavimų dalies, tinkamai neišnagrinėjo savarankiško reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

25. Pareiškėjo teigimu, dar nuo 2020 m. pradžios Savivaldybei tyčia nenurodant registruose pareiškėjo, kaip socialiai remtino asmens, jis nuo 2020 m. pradžios negauna ir socialinės studento stipendijos iš Valstybės studijų fondo, dėl to jis patyrė ir turtinę žalą.

26. Pareiškėjo vertinimu, nebuvo teisinio pagrindo atsakovui reikalauti duomenų apie jo (pareiškėjo) sutuoktinės materialinę padėtį ir vertinti šiuos duomenis, sprendžiant socialinės pašalpos skyrimo klausimą. Pareiškėjas yra sudaręs ikivedybinę sutartį, kuria sutarta, jog kiekvienos sutarties šalies turtas yra asmeninė tos šalies nuosavybė. Be to, pareiškėjas negyvena kartu su sutuoktine.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde analizuoja ES ir kitus teisės aktus, kurie, pareiškėjo vertinimu, pagrindžia jo reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą.

28. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime aiškiai išdėstė savo motyvus, todėl nėra pagrindo teigi, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjo netenkinantys ar, jo nuomone, nepakankamai išsamūs teismo motyvai, negali būti prilyginami motyvų nebuvimui,

30. Atsakovo teigimu, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog nebuvo teisinio pagrindo reikalauti duomenų apie jo sutuoktinės materialinę padėtį ir šių duomenų vertinti sprendžiant socialinės pašalpos skyrimo jam klausimą vien dėl to, kad yra sudaryta ikivedybinė sutartis, kuria susitarta, jog kiekvienos šalies turtas yra asmeninė tos šalies nuosavybė. Tiek atsakovai, tiek teismas išsamiai pasisakė dėl kokių teisinio reglamentavimo nuostatų, skiriant socialinę pašalpą pareiškėjui, turėjo būti vertinamas ir jo sutuoktinės turtas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su išdėstytais argumentais, savaime nereiškia, jog buvo neteisingai nustatytos faktinės bei teisinės aplinkybės, padaryti esminiai materialiosios teisės pažeidimai jas taikant, nesilaikyta ES teisės viršenybės, netinkamai taikyta nacionalinė teisė ir teismų praktika.

31. Atsakovas pažymi, kad nei viename pareiškėjo cituojamame ES ar kitame teisės akte nėra nurodyta, kad valstybės narės privalo besąlygiškai suteikti asmenis socialinę paramą. Priešingai, pabrėžiama, jog konkrečius kriterijus nustato nacionaliniai teisės aktai. Tokie kriterijai nustatyti Paramos įstatyme, kuriuo vadovavosi Administracija.

32. Pareiškėjo prašymai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra grindžiami tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą abejoti dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar Europos Sąjungos teisės aktams. Be to, byloje nagrinėjamas ginčas išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti socialinę pašalpą, teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių jo sutuoktinės E. B. veiklos pobūdį, pajamas, turtą. Teismas konstatavo, kad pagal Paramos įstatyme nurodytus bendrai gyvenančio asmens ir vieno gyvenančio asmens kriterijus ir faktines aplinkybes, pareiškėjas turi bendrai gyvenančio asmens socialinį statusą, kadangi jis yra sudaręs santuoką ir neatitinka vieno gyvenančio asmens apibrėžimo. Administracijos Socialinės paramos skyrius, priimdamas Sprendimą, pagrįstai vadovavosi Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi, kuriame numatyta, jog jeigu asmuo nustatytu laiku nepateikia trūkstamų dokumentų, savivaldybės administracija per 5 darbo dienas priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos ir asmeniui grąžina jo pateiktus dokumentus.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad buvo padaryti proceso ir materialiosios teisės pažeidimai. Pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai nurodė, kad sutuoktinė gyvena su juo, nors ji gyvena ne Kaune, o Tauragės rajone ir priklauso Tauragės rajono savivaldybei. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neturėjo teisės reikalauti pateikti sutuoktinės, gyvenančios kitoje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, dokumentų, nes to nenumato nei ES teisė, nei nacionaliniai teisės aktai. Pareiškėjas akcentuoja, kad Paramos įstatymo nuostatos nėra suderintos su Chartijos nuostatomis. Pareiškėjas teigia, kad teismas nenagrinėjo jo skunde pateiktų argumentų dėl ES ir tarptautinės teisės normų, jose įtvirtintų teisės principų bei asmens teisių ir laisvių, ESTT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

36. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas ir E. B. sudarė ikivedybinę sutartį, kuria nustatytas šalių turto teisinis režimas. 2019 m. spalio 10 d. santuokos sudarymo įrašas Nr. 2021 patvirtina, kad pareiškėjas ir E. B. sudarė santuoką 2019 m. spalio 10 d. 2021 m. sausio 6 d. pareiškėjas pateikė Administracijos Socialinės paramos skyriui prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti. Šiuo prašymu pareiškėjas prašė skirti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2021 m. sauso 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad „žmonos E. B. duomenų netikrinti“. 2021 m. sausio 20 d. buvo priimtas pareiškėjo ginčijamas Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimas Nr. 3338 „Dėl socialinės pašalpos skyrimo“, kuriame nurodyta, jog socialinė pašalpa neskiriama laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. balandžio 1 d. D. S. bei jo sutuoktinei E. B. Sprendime nurodyta neskyrimo priežastis – Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi (laiku nepateikti reikalingi dokumentai).

37. Teisėjų kolegija, nenustačiusi teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

38. Paramos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 20 d.) 6 straipsnis numato, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 1) vidutinės pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, tenkančios vienam iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienam gyvenančiam asmeniui per mėnesį, yra mažesnės kaip 1,1 valstybės remiamų pajamų dydžio; 2) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą.

39. Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad bendrai gyvenantys asmenys – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai).

40. Paramos įstatymo 2 straipsnio 15 dalis numato, kad vienas gyvenantis asmuo – vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu.

41. Paramos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens mėnesio pajamos socialinei pašalpai gauti apskaičiuojamos: 1) pagal vidutines 3 praėjusių mėnesių iki mėnesio, nuo kurio skiriama socialinė pašalpa, pajamas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnyje; 2) pagal mėnesio, nuo kurio skiriama socialinė pašalpa, pajamas, jeigu bent vieno iš bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamų šaltinis, palyginti su 3 praėjusiais mėnesiais, pasikeitė arba tą mėnesį, nuo kurio skiriama socialinė pašalpa, yra gauta vienkartinė išmoka (premija, vienkartinė netekto darbingumo kompensacija, išeitinė išmoka, išmokėta nutraukus darbo sutartį, išeitinė išmoka atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui ir kitos faktiškai gautos vienkartinės pajamos, išskyrus kompensaciją už nepanaudotas atostogas) (toliau – vienkartinė išmoka) ar iš karto už 2 ir daugiau mėnesių išmokėtos kas mėnesį gaunamos pajamos arba pasikeitė bendrai gyvenančių asmenų sudėtis ar vieno gyvenančio asmens šeiminė padėtis.

42. Paramos įstatymo 20 straipsnis nustato kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos tvarką. Kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, asmuo pateikia asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos formos prašymą-paraišką ir jos priedus (toliau – prašymas-paraiška) ir prašyme-paraiškoje nurodo piniginės socialinės paramos skyrimui ir apskaičiavimui būtinus duomenis apie: 1) save ir bendrai gyvenančius asmenis; 2) veiklos pobūdį; 3) turimą turtą ir šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 6–11 punktuose ir 2 dalyje nurodyto turto vertę; 4) gaunamas pajamas; 5) kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją (2 d.). Prie prašymo-paraiškos pridedamos bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pažymos apie šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytas pajamas, gautas per 3 praėjusius mėnesius iki mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, arba, jeigu pajamų šaltinis yra pasikeitęs arba tą mėnesį, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, yra gauta vienkartinė išmoka ar iš karto už du ir daugiau mėnesių išmokėtos kas mėnesį gaunamos pajamos, pajamas to mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, išskyrus atvejus, kai savivaldybės administracija duomenis gauna iš valstybės ir žinybinių registrų bei valstybės informacinių sistemų. Visų prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų teisingumą prašymą-paraišką pateikęs asmuo patvirtina savo parašu (3 d.). Savivaldybės administracija gautą prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti užregistruoja prašymo-paraiškos pateikimo dieną ir prašymą-paraišką pateikusiam asmeniui įteikia informacinį lapelį. Jeigu pateikti ne visi reikiami dokumentai, informacija apie trūkstamus dokumentus įrašoma į informacinį lapelį. Jeigu asmuo nustatytu laiku nepateikia trūkstamų dokumentų, savivaldybės administracija per 5 darbo dienas priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos ir asmeniui grąžina jo pateiktus dokumentus (6 d.).

43. Paramos įstatymo 25 straipsnis įtvirtina piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigas, tarp kurių yra ir pareiga pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus (Paramos įstatymo 25 str. 2 p.).

44. Apibendrindama aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmuo, siekiantis gauti socialinę pašalpą, turi pateikti atsakingai institucijai nustatytos formos prašymą bei informaciją ir dokumentus, patvirtinančius jo atitiktį nustatytiems asmenų, pretenduojančių gauti socialinę pašalpą, reikalavimams. Asmeniui atsisakius pateikti ar nepateikus trūkstamų dokumentų, atsakinga institucija priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos. Kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, pareiškėjo pareiga pateikti dokumentus priklauso nuo to, koks yra jo statusas pagal Paramos įstatymą, t. y. ar jis laikytinas bendrai gyvenančiu asmeniu ar vienu gyvenančiu asmeniu. Jei asmuo laikomas bendrai gyvenančiu asmeniu, pagal Paramos įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, kyla pareiga pateikti informaciją ir dokumentus, susijusius su bendrai gyvenančių asmenų pajamomis ir pan.

45. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su Paramos įstatyme įtvirtintu „bendrai gyvenančių asmenų“ apibrėžimu ir mano, kad nagrinėjamu atveju turi reikšmės aplinkybės, kad jis yra sudaręs ikivedybinę sutartį, kurioje nustatytas turto atskirumo režimas, pareiškėjas negyvena su sutuoktine, sutuoktinė nesutinka pateikti duomenų apie savo pajamas, ir jam neturėtų būti keliami reikalavimai, keliami bendrai gyvenantiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su E. B. (santuoka įregistruota 2019 m. spalio 10 d.) ir byloje nėra duomenų apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gyvenimą skyrium (separaciją), patvirtintą teismo sprendimu. Kaip jau minėta, aptartame teisiniame reguliavime nėra įtvirtintos išimtys dėl atvejų, kai sutuoktiniai faktiškai gyvena atskirai (be teismo sprendimu patvirtino gyvenimo skyrium) arba kai yra sudaryta vedybų sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas supranta sąvoką „bendrai gyvenantys asmenys“ pažodžiui, kaip apimančią tik kartu faktiškai gyvenančius asmenis. Pareiškėjo teiginiai, kad jo sudaryta vedybų (ikivedybinė) sutartis turi aukštesnę teisinę galią nei Paramos įstatymo nuostatos, yra subjektyvi pareiškėjo nuomonė.

46. Įvertinus Paramos įstatyme įtvirtintas „bendrai gyvenančių asmenų“ bei „vieno gyvenančio asmens“ sąvokas, darytina išvada, kad „bendrai gyvenančių asmenų“ statusui nustatyti pakanka tarp šalių sudarytos santuokos fakto, nesiejant jo su kitomis aplinkybėmis (vedybinių sutarčių sudarymu ir kt.). Nagrinėjamu atveju, pagal minėtas Paramos įstatymo nuostatas, pareiškėjas laikytinas bendrai gyvenančiu asmeniu. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų apie jo sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas, turtą, kaip to reikalauja Paramos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis bei 25 straipsnio 2 punktas, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad Administracijos Socialinės paramos skyrius pagrįstai nusprendė neteikti socialinės paramos pareiškėjui.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje eA-1678-756/25021, 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1741-502/2021, 2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2791-629/2021 ir 2022 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-803-789/2022 taip pat laikėsi pozicijos, kad, pareiškėjui nepateikus duomenų apie jo sutuoktinės turimą turtą ir kt., Administracija pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui ir jo sutuoktinei, kaip bendrai gyvenantiems asmenims, socialinę paramą.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo reikalavimo priteisti 100 000 Eur neturtinę žalą dėl nuolat sukeliamo streso, išgyvenimų ir pažeminimo, nuolat atliekant sveiku protu nesuvokiamus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimo pagrindus nustato CK 6.250 straipsnis. Viešoji civilinė atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms, t. y. neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.271 str.). Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, tarp jų ir neturtinę žalą, apibrėžtą CK 6.250 straipsnyje. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – Kauno miesto savivaldybės administracijos (darbuotojų) neteisėtų veiksmų. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei konstatavus, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, Kauno miesto savivaldybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

49. Apeliaciniame skunde prašoma kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti atitinkamų Paramos įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2791-629/2021 yra išsamiai išdėstęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl socialinės paramos santykių. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (žr., pvz., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus).

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, be kita ko, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų nuostatų konstitucingumo, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjo keliamais klausimais.

51. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, dėl kokių teisės normų aiškinimo ir taikymo jis prašo kreiptis ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su jo prašymu kreiptis į ESTT, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad nustatytas nacionalinis teisinis reglamentavimas sudaro prielaidas diskriminuoti pareiškėją, sudaro nevienodas sąlygas įgyvendinti teisę į socialinę apsaugą, pažeidžia esminius Europos Sąjungos teisės principus, yra nesuderinamas su tam tikromis Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

52. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius