2022-09-28 Nr. AB-23516-3-61-3-03731-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-333-415/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03731-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN), 13 535 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2020 m. kovo 31 d. iki 2020 m. rugsėjo 8 d. buvo kalinamas Vilniaus PN pažeidžiant minimalias vienam asmeniui tenkančio ploto normas. Pareiškėjas buvo patalpintas į karantino kamerą, kurios plotas nuo 10 kv. m iki 12 kv. m. su dar penkiais asmenimis, šioje kameroje jis buvo laikomas apie tris savaites. Šioje gyvenamojoje patalpoje stovėjo trys gultai, stalas, dvi lentynos, o tai dar labiau mažino asmeniui tenkantį plotą. Pareiškėjui pasikreipus į Vilniaus PN administraciją, jam žodžiu atsakė, kad kitų patalpų nėra. Po to pareiškėjas buvo paskirtas į 3-iąjį būrį, apgyvendintas gyvenamojoje patalpoje Nr. 211, kurioje kalėjo kartu su kitais nuteistaisiais, iš viso vienoje patalpoje buvo 10 nuteistųjų. Vienam asmeniui tenkantį plotą dar labiau mažino šioje kameroje įrenti baldai. Pareiškėjas dėl jam nežinomų priežasčių buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 4, kurioje buvo laikomas 5 paras. Baudos izoliatoriaus kameroje pareiškėjas neturėjo galimybės nei pasigaminti valgyti, nei išsivirti arbatos, nebuvo įrengtas naktinis apšvietimas. Dėl izoliacijos jam buvo atimta galimybė pasinaudoti vaizdo skambučiu. 3-iajame būryje įrengti tualetai buvo be klozetų, dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumų.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN nesilaikė reikalavimo suteikti nuteistiesiems teisę pasivaikščioti 3 val. Pasivaikščioti lauke buvo leidžiama nuo 18:00 val. iki 19:00 val. Pasivaikščiojimo metu kiemelyje būdavo kelių būrių asmenys, todėl erdve teko dalintis. Administracija skirsto nuteistuosius pagal statusą, dirbantys nuteistieji gali nuolat būti lauke, taip pat 3-ame ir 4-ame aukšte gyvenantys nuteistieji, kurie laikytini aukštesnio statuso. Tuo tarpu 2-ojo būrio nuteistieji (kuriam pareiškėjas yra priskirtas) gali eiti į lauką tik nuo 18:00 val., o galimybės išeiti į lauką dienos metu neturi.

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Vilniaus PN dušuose nėra įrengtų atskirų kabinų ar užuolaidų, todėl dušo patalpoje maudantis keliems nuteistiesiems jis patyrė nepatogumų, jautėsi nejaukiai. Pasinaudoti dušu leidžiama tik vieną kartą per savaitę, be to, dušai yra nehigieniški.

5. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN maistas nekokybiškas, netgi sugedęs. Pareiškėjas dėl nuolat išduodamo nekokybiško maisto kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, taip pat dėl šios priežasties yra badavęs. Kadangi pareiškėjas dėl maisto blogos kokybės teikė skundus, jam buvo išduodami blogos kokybės produktai, kurių galiojimo laikas pasibaigęs. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl dantų būklės, tačiau administracija atsisakė jam padėti, motyvuodama tuo, kad teisės aktai nenumato galimybės nuteistajam sudėti dantis. Dėl dantų trūkumo pareiškėjas negalėjo valgyti, jautėsi kankinamas.

6. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą paaiškino, kad net esant užimtoms visoms bendrabučio, kamerų tipo gyvenamosioms patalpoms, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, nes visų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų, kamerų tipo patalpų (tame tarpe ir karantino patalpų) plotas visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Karantino patalpose Nr. 108, 109 vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, esant užimtoms visoms jose įrengtoms miegamosioms vietoms. Karantino (izoliavimo) patalpos – yra laikino laikymo gyvenamosios patalpos, kuriose laikomi visi asmenys, atvykę planiniu etapu. Tokiame priežiūros poste nuteistieji asmenys laikomi trumpą laiko tarpą, t. y. tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Karantino (izoliavimo) patalpose yra numatyta, kad kiekvienas asmuo privalo turėti atskirą lovą. Nuteistieji, esantys karantino patalpose, į lauką eina pasivaikščioti tris kartus per dieną po vieną valandą. Bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, taip pat kaip ir kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 4. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji.

8. Atsakovo atstovas nurodė, kad 2018 m. antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolat tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis, įrengiamomis viešuosiuose tualetuose. Nuteistiesiems užtikrinamas privatumas jais naudojantis.

10. Atsakovo atstovas teigė, kad maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos darbuotojo juslinio maisto patikrinimo (ragavimo), tai pažymint pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale, todėl sugedęs maistas Vilniaus PN negali ir nėra tiekiamas nuteistiesiems. Gaminant maistą, laikomasi griežto gamybos technologinio proceso nuoseklumo, kontroliuojama, kad maistas būtų kokybiškas, o produktų kiekiai daviniuose atitiktų taisyklių reikalavimus, vykdoma griežta kontrolė, išduodant paruoštą maistą. Pataisos įstaigoje esančios virtuvės darbą kontroliuoja virtuvės vedėjas bei Turto valdymo skyriaus viršininkas.

11. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas gyveno I-o gyvenamojo korpuso 2-ame aukšte. Pagal naujai patvirtintą 2020 m. vasario 14 d. Vilniaus PN administracijos nustatytą grafiką Nr. 81-262(1) 2 būrio nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti nuo 18:00 iki 22:00 val. Visiems Vilniaus PN nuteistiesiems yra sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore įstatyme nustatytą laiką. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nustatytu grafiku ginčo laikotarpiu vaikščiojo apie 6 pačius šviesiausius mėnesius, iš kurių pusę laiko buvo pastebimas ženklus dienos trukmės ilgėjimas ir po kiekvienos paros lauke darėsi vis šviesiau, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jis visiškai nematė dienos šviesos, neatitinka tikrovės.

12. Pasak atsakovo atstovo, Vilniaus PN administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi, nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė.

14. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo kamerose, teismas nustatė, kad Vilniaus PN karantino patalpos Nr. 108 plotas yra 14,39 kv., patalpoje įrengtos 4 miegamos vietos, karantino patalpos Nr. 109 plotas yra 19,78 kv. m. patalpoje įrengtos 6 miegamos vietos (3 dviaukštės lovos). Pareiškėjas buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 211, kurios plotas yra 31,02 kv. m., įrengtos 9 miegamos vietos. Kameros Nr. 4 plotas yra 11,98 kv. m., joje įrengtos 3 miegamos vietos.

15. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (teisės akto redakcija, galiojanti iki 2020 m. sausio 22 d.) 111.1 papunktyje buvo nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos namų bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, o 111.2 papunktyje nustatyta, kad kamerų tipo patalpose šis plotas turi būti ne mažesnis negu 3,6 kv. m. Teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintos Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (galiojančios nuo 2020 m. sausio 22 d.) vienam asmeniui bendrabučio tipo ar kamerų tipo patalpose tenkančio ploto reikalavimų nenustato. Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) vienam asmeniui kamerose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

16. Teismas sprendė, kad, nors atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose gyvenamosiose patalpose, pareiškėjas to taip pat nenurodė, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų gyvenamųjų patalpų nebuvo pažeisti, nes pareiškėjui tiek karantino patalpoje Nr. 108, tiek Nr. 109 teko daugiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto (3,6 kv. m. ir 3,3 kv. m.), gyvenamojoje bendrabučio tipo patalpoje – 3,4 kv. m., o kamerų tipo patalpoje Nr. 4 – 3,9 kv. m. Teismas pažymėjo, kad pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista.

17. Dėl pareiškėjo argumentų, kad 3-jame būryje įrengti tualetai yra be klozetų teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo kamerų tipo patalpose įrengti sėdimą klozetą (unitazą). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas nėra pripažįstamas pažeidimu. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas dėl savo sveikatos negalėjo naudotis tupimo tipo tualetu, pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

18. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl privatumo dušuose, jų higienos, galimybės pasinaudoti dušu tik vieną kartą per savaitę, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog pataisos namuose turi būti įrengtos pertvaros privatumui dušo patalpose užtikrinti, galimybė nusiprausti duše tik vieną kartą per savaitę įtvirtinta teisės aktuose. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros nuo 2018 m. antros pusės. Įvertinęs tai, kad byloje yra pateikti įrodymai (nuotraukos), jog Vilniaus PN dušai buvo atskirti sienelėmis iš abiejų pusių, teismas sprendė, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrino pakankamą privatumą naudojantis dušu, pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą.

19. Pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore tris valandas, teismas vertino kaip bendro pobūdžio, neindividualizuotus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais šiuo klausimu į įkalinimo įstaigos administraciją nesikreipė. Teismas nustatė, kad pagal Vilniaus PN 2020 m. vasario 14 d. patvirtintą grafiką NR. 81-262(1), 2 būrio nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti nuo 18:00 val. iki 22:00 val. Todėl pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo sudaryta galimybė Vilniaus PN pasivaikščioti tris valandas teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad Vilniaus PN nuteistieji skirstomi į grupes pagal statusą, suteikiant aukštesnį statusą turintiems nuteistiesiems palankesnį pasivaikščiojimo laiką. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog nuteistieji skirstomi į grupes pasivaikščioti kiemelyje taip, jog vienu metu jame nebūtų per daug asmenų. Pareiškėjo argumentus, jog vaikštant nuo 18:00 val. iki 22:00 val. jis negalėjo matyti dienos šviesos, teismas vertino kaip neatitinkančios tikrovės, kadangi 18:00 val. vakaro pavasario, vasaros metu būna šviesu, taigi pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti šviesoje.

20. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nekokybiško maito, teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pateikė teismui įrodymus, pagrindžiančius, kad nuteistiesiems išduodamas maistas yra maistingas, kokybiškas, įvairus, o nuteistieji maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintus valgiaraščius. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos maisto energetinės vertės yra neįrodyti, nes pareiškėjas nekonkretizavo, kokiais laikotarpiais jam buvo tiekiamas netinkamos energetinės vertės maistas, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Vilniaus PN maistas gaminamas, tiekiamas blogomis sąlygomis, porcijos neatitiko nustatytų normų. Iš bylos medžiagos teismas nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo maitinimo organizavimo.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl prastos dantų būklės yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, iš pareiškėjo paaiškinimų nėra galimybės nustatyti, nei kada tokios aplinkybės pasireiškė, nei kokio pobūdžio jos buvo, pareiškėjas nepateikė duomenų, jog būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl dantų būklės ar kliūčių valgyti.

22. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad neteisėti Vilniaus PN veiksmai nenustatyti, o, nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra sąlygų visumos valstybės civilinei atsakomybei kilti pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 23. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 20 d. sprendimą ir visa apimtimi patenkinti jo skundą, t. y. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 13 535 Eur neturtinei žalai atlyginti.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjant tokio pobūdžio bylas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Lietuvos valstybė grubiai pažeidinėja Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra išaiškinta, jog valstybė asmeniui negali suteikti mažiau nei 3 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto, tai reiškia, kad į šį plotą negali įsiskaičiuoti baldai, sanitarinis mazgas. Pareiškėjo teigimu, teisėja šioje byloje gynė atsakovo interesus, o ne pareiškėjo.

25. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui ir kurias teismas sprendime detaliai įvertino. Pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų nuo 2020 m. kovo 31 d. iki 2020 m. rugsėjo 8 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl ploto kamerose trūkumo, privatumo neužtikrinimo dušuose, kitų skunde nurodytų ir pirmosios instancijos teismo sprendime įvertintų kalinimo sąlygų neginčija. Pareiškėjas taip pat teigia, kad šioje byloje buvo ginami atsakovo interesai, o ne pareiškėjo.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog šis teismas byloje buvo šališkas.

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

32. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė privatumo, naudojantis dušu, pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-597-442/2021 ir kt.). Iš Vilniaus PN į bylą pateiktų nuotraukų (b. l. 27–29) matyti, kad dušo patalpos atskirtos pertvaromis. Šią aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Kadangi pareiškėjas, deklaratyviai nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, nenurodė jokių išskirtinių ir esminių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos teismų praktikos, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo, naudojantis dušu, pažeidimo kaip nepagrįstus.

33. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog, skaičiuojant gyvenamąjį plotą, neturėjo būti įskaičiuotas plotas, kurį užėmė inventorius ir sanitarinis mazgas, teisėjų kolegija pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (neteko galios 2021 m. spalio 1 d.) 2.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. To paties įsakymo 2.2 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

34. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą.

35. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017 ir kt.).

36. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu tiek bendrabučio tipo patalpoje Nr. 211, tiek kamerų tipo patalpoje Nr. 4 buvo užtikrinta minimali ploto vienam asmeniui norma (bendrabučio tipo patalpoje – 3,1 kv. m, kamerų tipo patalpoje – 3,6 kv. m). Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu tekęs kameros plotas nebuvo mažesnis nei 3 kv. m. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto bei Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjui tekusį plotą, jam būnant karantino patalpoje Nr. 109. Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, karantino patalpos Nr. 109 plotas 19,78 kv. m, įrengtos 6 miegamos vietos, t. y. pareiškėjui teko apie 3,3 kv. m ploto. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas skunde teigė, jog karantino patalpoje buvo laikomas apie tris savaites, tačiau konkretaus laikotarpio nenurodė, tokių duomenų nepateikė ir atsakovo atstovas.

38. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose (pataisos namuose) vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr., pvz., 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2650-756/2018, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2226-629/2020). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir pripažįsta, kad karantino patalpoje Nr. 109 pareiškėjui teko mažesnis nei 3,6 kv. m plotas, t. y. iki minimalios ploto normos jam trūko 0,30 kv. m ploto. Tai yra pagrindas pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjui kilo neturtinė žala.

39. Kaip matyti iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų, pareiškėjas ginčo laikotarpiu taip pat buvo laikomas karantino patalpoje Nr. 108, kurios plotas 14,39 kv. m, įrengtos 4 miegamos vietos. Taigi pareiškėjui šioje karantino patalpoje buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas – pareiškėjui teko apie 3,6 kv. m ploto.

40. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatyto pažeidimo pobūdį, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui kilo reikšmingų neigiamų pasekmių (tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas), taip pat į tai, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog karantino patalpose nuteistieji laikomi trumpą laiko tarpą, t. y. tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais, o pareiškėjas nedetalizavo, kurioje karantino patalpoje ir kokiomis dienomis jam trūko ploto, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog nurodytas pažeidimas (pareiškėjui trūko apie 0,3 kv. m ploto karantino patalpoje Nr. 109) sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, todėl pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas karantino patalpoje Nr. 109, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 20 d. sprendimą pakeisti, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus pataisos namų karantino patalpoje Nr. 109.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Dainius Raižys