0eaefcab-4cff-47a4-a479-fa42d296ee61 · Panevėžio apygardos teismas

? Civilinė byla Nr.2-233-278/2020 Teisminio proceso Nr.2-55-3-01635-2019-2 Procesinio dokumento kategorija: 2.6.10.5.2.5; 3.2.6.5 (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. kovo 24 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Valiulienė, sekretoriaujant Daivai BenevičiÅ«tei, Å¡alims nedalyvaujant, vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo A. P. ieÅ¡kinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo ir n u s t a t ė: ieÅ¡kovas A.

P. ieÅ¡kiniu nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau ir LRV) 1992-05-25 nutarimu Nr. 383 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo statant gyvenamuosius namus“ ir LRV 1992-08-20 potvarkiu Nr. 828p „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo statant gyvenamuosius namus, butus Vilniaus mieste dalinio dalyvavimo bÅ«du“ uždarajai akcinei bendrovei (toliau ir UAB) „Dieona“ pateikė praÅ¡ymÄ priimti sprendimÄ dėl darbuotojų gyvenamajam plotui gauti eilės sudarymo ir gyvenamajam plotui statyti bei komunaliniam Å«kiui plėtoti ir į kasÄ Ä¯nešė 1 044 000 rublių.

Teigė, kad UAB „D.“ 1992-09-23 su savivaldybės valstybine akcine įmone „Kapitalinė statyba“ (toliau – SÄ® ,,Kapitalinė statyba“) pasirašė protokolÄ dėl lėšų perdavimo Vilniaus miesto valdybai, todėl miesto valdyba, remdamasi jo įmokos dydį patvirtinančiais dokumentais, turėjo priimti potvarkį dėl gyvenamojo namo (buto) perdavimo nuosavybės teise asmeniui, savo lėšomis apmokėjusiam jų statybÄ . Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismui teikė ieÅ¡kinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir A.

T. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir prievolės iÅ¡ be pagrindo įgyto turto vykdymo, tačiau teismas civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/2018 neteisingai įvertino įrodymus, neteisingai kvalifikavo tarp vienaÅ¡alį sandorį sudariusio asmens Vilniaus miesto savivaldybės ir sandorio Å¡alių atsiradusias civilines teises ir pareigas, pažeidė procesines ir materialines teisės normas, konstitucinius principus, CK 1.5 straipsnyje įtvirtinus teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principus, padarė neteisingas iÅ¡vadas ir vertinimus, todėl priėmė neteisingÄ sprendimÄ , tuo padarydamas jam turtinę ir neturtinę žalÄ bei pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos (toliau ir EŽT) Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ teisę į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ .

Teigė, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai, sutikdami su pirmos instancijos teismo sprendimu, padarė aiÅ¡kiÄ teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo klaidÄ , nes procesiniais sprendimais yra pažeidžiamos jo konstitucinės teisės. Be to, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimui, apeliacinė instancija užkirto jam keliÄ Ä¯ veiksmingÄ teisinę gynybÄ ir teisingÄ bylos nagrinėjimÄ bei pažeidė EŽT Konvencijos 13 straipsnio nuostatas, jo teisę į nuosavybę. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsisakydamas priimti kasacinį skundÄ , taip pat neužtikrino jo teisių gynimo, pažeidė lygybės prieÅ¡ įstatymÄ principÄ , ignoravo Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 1-2 dalių bei civilinio proceso nuostatų reikalavimus, neužtikrino jo lėšomis teisėtai įgyto daikto apsaugos.

Nurodė, kad teismai realiai neapgynė jo pažeistų teisių dėl ko jis patyrė žalÄ . Prašė priteisti iÅ¡ Lietuvos Respublikos jo naudai 756 870 Eur už prarastÄ turtÄ , 6 procentų dydžio palÅ«kanas (1 240 740 Eur), 496 283 Eur negautas pajamas ir 1 010 026 Eur neturtinę žalÄ ir bylÄ nagrinėti raÅ¡ytinio proceso tvarka. Procesiniais dokumentais atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, ieÅ¡kinį prašė atmesti ir bylÄ nagrinėti raÅ¡ytinio proceso tvarka.

Nurodė, kad valstybės atsakomybė už žalÄ , atsiradusiÄ dėl ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta Civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.272 straipsnio 1-3 dalyse. Kadangi ieÅ¡kovo A. P. reikalavimas atlyginti žalÄ kildinamas iÅ¡ teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylÄ , ieÅ¡kovas privalo įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, žalÄ , priežastinį ryšį bei kaltę (CPK 178 straipsnis), tačiau ieÅ¡kovas minėtų deliktinės atsakomybės sÄ lygų iÅ¡ esmės neįrodinėja.

Nurodė, kad procesiniai sprendimai, iÅ¡ kurių ieÅ¡kovas kildina žalÄ yra įsiteisėję. IeÅ¡kovas, pasinaudodamas savo teise apskųsti teismo sprendimÄ instancine tvarka, pateikė dėl priimto sprendimo apeliacinį skundÄ , todėl darytina iÅ¡vada, kad, reikalavimas byloje kildinamas dėl įsiteisėjusio sprendinio, kuris turi res judicata galiÄ . Nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistu pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , aiÅ¡kiai ir iÅ¡samiai nurodė priežastis, dėl kurių buvo atmestas ieÅ¡kovo apeliacinis skundas, todėl ieÅ¡kovo A.

P. nurodyti samprotavimai, pasvarstymai ir jų pagrindu daromos iÅ¡vados apie teismų procesinių veiksmų ir sprendimų neteisėtumÄ , yra nepagrįsti. Teigė, kad su pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu nepateikta jokių įrodymų, jog ieÅ¡kovas patyrė žalÄ , o samprotavimai apie negautÄ turtinę žalÄ yra nepagrįsti ir nerealÅ«s. Nurodė, kad tarp teismo atliktų veiksmų, iÅ¡ kurių ieÅ¡kovas kildina savo reikalavimÄ ir žalos, kuriÄ ieÅ¡kovas A. P. neva patyrė, nėra ir priežastinio ryÅ¡io, kuris yra viena iÅ¡ deliktinės atsakomybės sÄ lygų.

IeÅ¡kinys atmestinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylÄ , atlygina valstybė visiÅ¡kai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigÅ«no kaltės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti yra bÅ«tinos trys sÄ lygos: neteisėti pareigÅ«nų ar teismo veiksmai (neteisėtas neveikimas), Å¡iais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos faktas ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryÅ¡ys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-375/2011, Nr. 3K-3-634/2013, Nr. 3K-3-63-378/2018, Nr. 3K-3-231-695/2019 ir kt.).

Esant minėtam teisiniam reglamentavimui, ieÅ¡kovas, reikalaudamas atlyginti žalÄ , neatleidžiamas nuo Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y., jam tenka pareiga įrodyti tris bÅ«tinÄ sias Å¡ios civilinės atsakomybės rÅ«Å¡ies sÄ lygas. Neįrodžius bent vienos iÅ¡ bÅ«tinųjų atsakomybės sÄ lygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-319/2008, Nr. 3K-3-2/2012, Nr. 3K-3-423-378/2015 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovas A. P. nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas V. P., nagrinėdamas civilinę bylÄ Nr. 2-2488-794/2018 pagal jo ieÅ¡kinį atsakovams A. T. ir Vilniaus miesto savivaldybei, padarė procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimus – neatsižvelgė į visas byloje esančias ir nustatytas aplinkybes, neteisingai jas vertino, neteisingai kvalifikavo teisinius santykius, taikė ieÅ¡kinio senatį, dėl ko buvo pažeista jo teisė į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ .

Tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo pažeistos jo konstitucinės teisės į nuosavybę, padarė akivaizdžias teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo klaidas, neužtikrino jo teisės į veiksmingÄ teisinę gynybÄ ir teisingÄ bylos iÅ¡nagrinėjimÄ . Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsisakydamas priimti jo kasacinį skundÄ , iÅ¡ esmės pažeidė lygybės prieÅ¡ įstatymÄ principÄ ir neužtikrino jo lėšomis teisėtai įgyto daikto, gyvenamojo ploto apsaugos, vien dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be teisinio pagrindo.

Taigi, ieÅ¡kovas A. P. nurodė, kad turtinė ir neturtinė žala jam yra padaryta teisėjų neteisėtais veiksmais. Vienas iÅ¡ civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taikÄ tarp ginčo Å¡alių (CPK 2 straipsnis). Teismas, nagrinėdamas civilines bylas, turi veikti maksimaliai atidžiai ir rÅ«pestingai, negali pažeisti civilinį procesÄ reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir dalyvaujančių byloje asmenų teisių, turi objektyviai įvertinti byloje esančius įrodymus ir nustatyti ginčo aplinkybes, tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusius teisinius santykius, iÅ¡spręsti kilusį ginÄÄ .

Teismo priimtas sprendimas turi bÅ«ti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Teismo (teisėjo) kaltė gali bÅ«ti konstatuota padarius akivaizdžiÄ ir Å¡iurkščiÄ teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo klaidÄ , todėl sprendžiant teisėjo kaltės klausimÄ , bÅ«tina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimÄ , ne tik aiÅ¡kiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje bÅ«tų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011, 2015-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).

Tik nustačius, kad bylÄ nagrinėjęs teismas (teisėjas) kaltais veiksmais padarė akivaizdų ir Å¡iurkÅ¡tų pažeidimÄ , padarė klaidÄ , turėjusiÄ esminę ir lemiamÄ reikÅ¡mę ieÅ¡kovo teisių pažeidimui, tuo sukeldamas žalÄ , valstybei gali kilti civilinė atsakomybė. Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovas A. P., Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/2018, pagal jo ieÅ¡kinį atsakovams A. T. ir Vilniaus miesto savivaldybei prašė 1) pripažinti jo reikalavimo teisę į jo lėšomis apmokėtÄ 218,82 kv. m. gyvenamÄ jį plotÄ ;

2) taikant restitucijÄ priteisti jam iÅ¡ atsakovo A. T. 3 k. butÄ , adresu (duomenys neskelbtini);

3) priteisti jam iÅ¡ atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės turtinę žalÄ : įgyto 146 kv. m. turto vertę – 240 900 Eur; nuo įgytos vertės 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas 301 125 Eur; negautas pajamas – 219 000 Eur; nuo įgytos 72,82 kv. m. turto vertės 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas 150 191 Eur; dėl 72,82 kv. m. turto negautas pajamas – 109 230 Eur. Be to, prašė už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei skirti 5 700 Eur baudÄ .

Atmesdamas minėtus ieÅ¡kovo reikalavimus, Vilniaus apygardos teismas 2018-07-17 sprendimu konstatavo nesant pagrindo pripažinti, kad ieÅ¡kovas A. P. įgijo nuosavybės teisę į ginčo butÄ , nes pagal byloje esančius dokumentus, galutinai atsiskaičius už pastatytÄ gyvenamÄ jį plotÄ , Vilniaus miesto savivaldybės nustatyta tvarka jis bus perduotas UAB „D.“. Darė iÅ¡vadÄ , kad 1992-01-23 protokolas pagal savo turinį laikytinas UAB „D.“ ir savivaldybės įmonės „Kapitalinė statyba“ sutartimi dėl gyvenamojo ploto (buto) statybos.

Teismas nesutiko, kad ieÅ¡kovo pateiktų dokumentų pagrindu jis įgijo UAB „D.“ teises pagal 1992-01-23 protokolÄ bei darė iÅ¡vadÄ , kad 1993-01-20 iÅ¡duotas orderis ieÅ¡kovo A. P. Å¡eimai suteikė tik teisę apsigyventi bute, bet nepatvirtino jo nuosavybės teisės į minėtÄ butÄ . Nurodė, kad trijų kambarių buto savininku iki 2013-08-09, t. y., iki užregistruojant nuosavybę varžytynių laimėtojui A. T., buvo nurodyta UAB „D.“, o ne A. P.. Konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog UAB ,,Dieona“ bÅ«tų perleidusi nuosavybės teises į ginčo butÄ , o vien tai, kad ieÅ¡kovas buvo likviduotos bendrovės akcininku ar prezidentu nesudaro pagrindo teigti, kad likviduotos bendrovės turtas perėjo jo nuosavybėn. Teismas pažymėjo, kad 2013-06-21 - 2013-06-28 vykusių varžytynių, kurių metu naujuoju buto savininku tapo atsakovas A.

T., teisėtumo klausimas buvo sprendžiamas civilinėje byloje Nr. 2-142-235/2016, kurioje priimtas jau įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-01 sprendimas atmesti ieÅ¡kovo A. P. ieÅ¡kinį dėl turto pardavimo iÅ¡ varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Spręsdamas dėl ieÅ¡kovo reikalavimo priteisti iÅ¡ atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės turtinę žalÄ , teismas nurodė, kad ieÅ¡kovo argumentai, jog atsakovė pasisavino ieÅ¡kovo lėšomis apmokėtÄ gyvenamÄ jį plotÄ ir padarė tyčinį nusikaltimÄ , yra neįrodyti, nes byloje nėra duomenų, kad bÅ«tų konstatuotas turto pasisavinimo faktas baudžiamojo proceso tvarka, o vien ieÅ¡kovo subjektyvÅ«s įsitikinimai nelaikytini įrodymu.

Be to, nurodė, kad atsakovės darbuotojų veiksmų teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-665/2005 ir Nr. A525-1355/2010, kuriose nebuvo konstatuota jokių atsakovų neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas darė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, todėl žalos atlyginimo priteisimas negalimas. Konstatavo, kad vėliausiai 2008 metais ieÅ¡kovas turėjo sužinoti apie galimai pažeistas jo teises, Å¡io termino atnaujinti neprašė, nenurodė priežasčių, dėl kurių senaties terminas turėtų bÅ«ti atnaujintas ir darė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kinys byloje negali bÅ«ti tenkinamas ne tik dėl to, jog ieÅ¡kovas A.

P. neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės taikymo sÄ lygų, bet ir dėl to, kad ieÅ¡kovas yra praleidęs įstatymo nustatytÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikÅ¡ti. Nurodė, kad praÅ¡ymas atsakovei skirti baudÄ yra nemotyvuotas, be to, nenustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė teiktų nepagrįstus procesinius dokumentus, vilkintų bylos nagrinėjimÄ ir darė iÅ¡vadÄ nesant pagrindo tenkinti praÅ¡ymo dėl baudos skyrimo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-2488-794/2018, 2 t., b.l. 82-89).

IÅ¡ minėtos civilinės bylos duomenų nustatyta, kad dėl Vilniaus apygardos teismo 2018-07-17 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/2018 ieÅ¡kovas A. P. teikė apeliacinį skundÄ , tačiau skundas buvo atmestas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas galioti nepakeistas (civilinė byla Nr. 2-2488-794/2018, 2 t., b.l. 155-167). Lietuvos apeliacinis teismas 2019-07-01 nutartimi sutiko su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis ir nenustatė procesinių teisės normų taikymo pažeidimų, ar aiÅ¡kių materialinės teisės aiÅ¡kinimo ar jos taikymo klaidų dėl kurių galėjo bÅ«ti priimtas neteisingas teismo sprendimas.

Minėtoje 2019-07-01 nutartyje nėra konstatuota teismo ar teisėjo kaltė, neteisėti veiksmai, todėl minėti duomenys nepagrindžia ieÅ¡kovo A. P. teiginių, kad pirmosios instancijos teismas (teisėjas) netinkamai taikė Civilinio proceso kodekso ir Civilinio kodekso nuostatas, o tuo pačiu atliko neteisėtus veiksmus, ko pasėkoje valstybė turėtų atlyginti žalÄ . Spręsdamas ieÅ¡kovo kasacinio skundo priėmimo klausimÄ ir 2019-09-30 nutartimi atsisakydamas priimti kasacinį skundÄ , Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nenustatė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų (teisėjų) proceso normų, materialinės teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo klaidų (b. l. 36, CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Esant įsiteisėjusiems teismų sprendimams (Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. A502-982/10, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-6998-599/2015 ir kt.), kuriais konstatuota, kad butas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise iki jo pardavimo iÅ¡ varžytynių priklausė UAB „D.“, o ne ieÅ¡kovui A. P., konstatuoti, kad nagrinėjant civilinę bylÄ Nr. 2-2488-794/2018 teismai (teisėjai) neužtikrino jo lėšomis įgyto turto apsaugos, pažeidė jo konstitucines teises bei teisę į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ , nėra pagrindo.

Be to, ieÅ¡kovas teismui nenurodė, kokius konkrečiai įrodymus nevertino ar neteisingai juos įvertino teismai (teisėjai). Pagal Civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių nuostatas, vertinant Å¡alių pateiktus įrodymus, teismas vadovaujasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Priimdamas sprendimÄ , teismas privalo įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ .

Todėl tai, kad teismai (teisėjai), įvertinę byloje surinktus įrodymus, padaro kitokias išvadas, nei nurodo tam tikra šalis, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Dėl paminėto, vien tik ieškovo A. P. nesutikimas su teismų (teisėjų) atliktu įrodymų vertinimu, materialinės teisės normų aiškinimu ir taikymu, tame tarpe ir dėl ieškinio senaties, bei jo nesutikimas su galutiniu nagrinėtos civilinės bylos rezultatu, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų teismų ir (ar) teisėjų veiksmų.

Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme yra aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016). Nagrinėjamu atveju ieškovas A.

P. nepateikė jokių leistinų įrodymų, kad civilinę bylÄ Nr. 2-2488-794/2018 nagrinėję teismai (teisėjai) elgėsi neteisėtai ar, kaip minėta, padarė klaidų vertinant įrodymus bei taikant materialines teisės normas, turėjusius reikÅ¡mės jo teisių pažeidimui. Be to, iÅ¡ civilinės bylos Nr. 2-2488-794/2018 duomenų nustatyta, kad aukÅ¡tesnės instancijos teismo apeliacine tvarka, pagal A. P. atskiruosius skundus, minėtoje byloje buvo peržiÅ«rėtas ne tik pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, bet ir priimtos nutartys, atitinkamai įvertintas jų teisėtumas ir pagrįstumas įstatymų nustatyta tvarka ir priimant jas, teisės normų pažeidimų nenustatyta.

Dėl paminėto, teismas konstatuoja, kad ieÅ¡kovui A. P. neįrodžius kaltų neteisėtų teismų (teisėjų) veiksmų, nagrinėjant civilinę bylÄ Nr. 2-2488-794/2018, civilinės atsakomybės valstybei taikymas pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį nėra galimas, nes nesant neteisėtų veiksmų, negali bÅ«ti ir priežastinio ryÅ¡io tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Be to, praÅ¡ydamas priteisti turtinę ir neturtinę žalÄ ieÅ¡kovas A. P. jų dydžio nepagrindė ir jokiais įrodymais neįrodė (CPK 178 straipsnis, CK 6.246–6.249 straipsniai, 6.272 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 265, 268–270, straipsniais, teismas n u s p r e n d ž i a : A. P. ieÅ¡kinį atmesti. Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismÄ . Teisėja Birutė Valiulienė