2020-06-23 Nr. AB-12761-3-62-3-01184-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-845-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01184-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Marijampolės pataisos namuose buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2018 m. birželio 7 d. 2 lokaliniame sektoriuje, 4 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje. Teigė, jog minėtoje patalpoje trūko gyvenamojo ploto, kurį dar labiau mažino įrengti baldai. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemas buvo apie 300 kv. m ploto, o juo vienu metu naudojosi nuo 180 iki 350 nuteistųjų, todėl trūko ploto judėti, kiemelyje įrengti tik trys suoliukai, dvi sportavimo įrangos, todėl nebuvo sudaryta galimybė sportuoti. Pažymėjo, jog pataisos namų administracija tinkamai neįrengė rūkymo patalpos, buvo tik užkabintas ženklas su užrašu „rūkymo vieta“, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kiemelio grindinys blogos būklės, ant grindinio buvo duobės, nebuvo medžių. Prausykla maža, trūko ploto, įrengti 4 vandens čiaupai ir 4 kriauklės, dušinėje tik vienas vandens purkštukas. Prausykloje sienos apipelijusios, neįrengtos rūbų džiovyklos, dušinė tik iš vienos pusės atitverta daline iki lubų pertvara, bet nebuvo durų, besiprausiantį galėjo stebėti kiti nuteistieji, pareigūnai. Tualeto patalpoje įrengti trys unitazai, trys pisuarai, neužtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, sienos apipelijusios, bloga ventiliacija. Minėjo, kad daiktų sandėlis mažas, jame trūko lentynų, sienų dažai nusilupę, dėl nuolatinių kratų daiktai buvo išmėtomi ir sumaišomi. Nebuvo įrengti poilsio kambariai. Dušine buvo galima pasinaudoti kartą į savaitę, nusirengimo kambaryje trūko rūbų pakabų, įrengta 12-15 dušų purkštukų, iš kurių 4-5 neveikiantys, įrenginiai surūdiję, sienos ir lubos apipelijusios. Visą kalinimo laikotarpį, pareiškėjo teigimu, buvo skalbiami tik apatiniai rūbai, patalynė, tačiau išskalbtos patalynės kokybė buvo bloga, o viršutiniai rūbai nebuvo skalbiami. Mano, kad tokios kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjui pablogėjo sveikata, pasidarė dirglus, jautė psichologinį sukrėtimą, dvasinius nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo bendravimo galimybės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Marijampolės pataisos namų, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.

4. Nurodė, kad Marijampolės pataisos namai tinkamai laikosi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo teiginys dėl per mažo ploto yra niekuo nepagrįstas. 2016 m. lapkričio 14 d. buvo atliktas visuomenės sveikatos centro patikrinimas. Patikrinimo akte Nr. PA.4-432 pažeidimai nebuvo nustatyti, be to, Marijampolės pataisos namuose visos patalpos yra tikrinamo periodiškai kas dvejus metus. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato kiemelių pasivaikščiojimų plotų ar jų įrengimo. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 74 straipsnio 5 punktas numato, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės pataisos namai lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai ir pažeidimų nenustatė.

5. Nurodė, kad jokie teisės aktai nenumato sanitarinio ir higienos mazgo ploto. Atlikus periodinį patikrinimą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. rugsėjo 23 d. akte Nr. PA.4-432 pažeidimų nenustatyta, pelėsio nerasta. Sanitariniame mazge 2017 m. rugsėjo mėnesį dalinės pertvaros paaukštintos iki 2 metrų. Sanitarinis mazgas, higienos mazgas įrengti atskirose patalpose. Atsakovas nėra gavęs jokio pareiškėjo skundo ar kreipimosi dėl tariamo daiktų išmėtymo po kratų, todėl atsakovas manė, kad toks teiginys yra nepagrįstas. Nei drėgmės nei pelėsio sandėlyje nėra, tai nustatyta Nacionalinio visuomenės sveikatos centro periodiniame patikrinimo akte.

6. Marijampolės pataisos namai laikosi higienos normoje HN 134:2015 įtvirtintų reikalavimų, atlikus periodinį patikrinimą, pažeidimų nenustatyta. Marijampolės pataisos namuose patalynė ir drabužiai skalbiami, jie priimami ir atiduodami išskalbti nustatytu ir patvirtintu Marijampolės pataisos namų direktoriaus grafiku. Vadovaujantis 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. lR-132 5 punkte numatyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra teikęs prašymus išduoti higienos priemonės. Marijampolės pataisos namuose užtikrinta galimybė nuteistiesiems kartą per savaitę nusimaudyti duše. Periodinio patikrinimo akte dušinėje pažeidimų nenustatyta, nurodyta, jog yra nusirengimo / apsirengimo kambarys. Atsakovo nuomone, atmestinas pareiškėjo teiginys, jog dušinėje trūko vietos, kadangi jokie teisės aktai nenumato dušinės ploto. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog jį besiprausiantį galėjo stebėti pareigūnai, nes, kaip nurodė atsiliepime, pareigūnai į dušinę nevaikšto.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde prašo atlyginti neturtinę žalą, tačiau nenurodo, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovų priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Todėl Marijampolės pataisos namų administracijos nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Manė, kad Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo S. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas (tinkamą pasivaikščiojimo kiemelio grindinį, poilsio kambario neįrengimą). Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Marijampolės pataisos namuose nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog 4 būrio 10 gyvenamoje patalpoje trūko gyvenamojo ploto normos.

10. Teismas nurodė, kad netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

11. Į bylą pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2018 m. birželio 7 d. bausmę atliko 4 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,53 kv. m, joje įrengtos 16 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,22 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo.

12. Teismas taip pat pažymėjo, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

13. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemas buvo apie 300 kv. m ploto, o juo vienu metu naudojosi nuo 180 iki 350 nuteistųjų, todėl trūko ploto judėti, kiemelyje įrengti tik trys suoliukai, dvi sportavimo įrangos, todėl nebuvo sudaryta galimybė sportuoti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčijo, jog jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą siejo su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, suoliukų ar sporto įrenginių skaičiaus, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, trūksta inventoriaus, atmestas kaip nepagrįstas. Kita vertus, kaip nurodė teismas, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė minėtas aplinkybes, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismas vertino, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

14. Teisėjų kolegija nurodė, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse numatyta, jog pasivaikščiojimo kiemų grindys turi būti lygios ir neslidžios. Pareiškėjas nurodė, jog pasivaikščiojimo grindinys labai blogos būklės, yra duobės. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas nepaneigė šių pareiškėjo argumentų, nepateikė teismui pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukų ir nenurodė kokios būklės yra pasivaikščiojimo kiemelio grindys, priėjo išvadą, jog lieka nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelio grindinio.

15. Pareiškėjas pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemuose rūkoma, patalpų, skirtų rūkantiems asmenims, nėra, todėl jis, būdamas nerūkantis, turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčui aktualiu metu kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje (ar pasivaikščiojimo kiemelyje) rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, jog Marijampolės pataisos namai neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentus dėl gryno oro trūkumo pasivaikščiojimo kiemelyje atmetė kaip neįrodytus (ABTĮ 56 str.).

17. Pareiškėjas teigė, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nurodyta tik rūkymo vieta, tačiau ji neapibrėžta, nenurodytos rūkymo vietos ribos. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, nurodė, kad Įstatymas ir kiti teisės aktai nereglamentuoja, jog būtų apibrėžtos rūkymo vietos ribos ir nustatyta apibrėžta teritorija, kurioje galima rūkyti.

18. Pareiškėjas teigė, kad prausykla maža, trūko ploto, įrengti 4 vandens čiaupai ir 4 kriauklės, dušinėje tik vienas vandens purkštukas. Prausykloje sienos apipelijusios, neįrengtos rūbų džiovyklos, prausykloje netiekiamas karštas vanduo. Tualeto patalpoje įrengti trys unitazai, trys pisuarai, neužtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, sienos apipelijusios, bloga ventiliacija. Teismas nurodė, kad už patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, todėl, pareiškėjo teiginys, jog patalpose buvo pelėsis, patalpos netvarkingos, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpų tvarkymą asmuo tinkamai neatliko pareigos tvarkyti patalpas. Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. rugsėjo 7 d. patikrinimo akto Nr. PA.4-318 (23.14.1.4.12) matyti, jog 4 būrio bendro naudojimo patalpose pelėsio nepastebėta (atitinka higienos normos HN 134:2015 39 punktą). Dušinės, prausyklos patalpos valomos ir dezinfekuojamos kasdien (atitinka higienos normos HN 134:2015 28.2 punktą). Duomenų, ar ginčo laikotarpiu patalpos buvo tvarkingos nei atsakovas, nei pareiškėjas nėra pateikęs. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu taip pat nenurodė, ar dėl patalpų būklės kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, ar teikė prašymus skundus administracijai.

19. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Teismas pažymėjo, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius. Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.) numatyta, jog bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Atsakovo atstovas nepaneigė, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu sanitariniame mazge buvo trys unitazai, trys pisuarai, prausykloje keturi vandens čiaupai ir keturios kriauklės. Iš Marijampolės pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. birželio 26 d. pažymos Nr. 14/07-3365 teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu 4 būryje buvo nuo 54 iki 65 nuteistųjų. Teismas konstatavo, jog sanitarinių įrenginių kiekis atitiko normose numatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad prausyklų ir sanitarinių mazgų plotas teisės aktuose nėra numatytas.

20. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 27 punkte buvo numatyta, jog sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Pagal Higienos normos HN 134:2015 (galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Atsižvelgiant į tai, kad teisinis reglamentavimas nenumato karšto vandens įrengimo sanitariniuose mazguose, prausyklose, todėl pareiškėjo argumentus šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstus.

21. Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas sanitariniame mazge. Teismas nurodė, kad nors iš byloje esančios nuotraukos matyti, jog unitazai vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), nusprendė, jog yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

22. Pareiškėjas teigė, kad dušinė buvo įrengta taip, jog kiti kalinamieji bei pareigūnai jį galėjo stebėti, duše neįrengtos pertvaros. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pateikė teismui dušinės nuotraukas, iš kurių būtų galima matyti, jog nėra įrengtos pertvaros. Be to, netgi vertinant, kad pareiškėjui privatumas duše nebuvo užtikrinamas, nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, kad galimas privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

23. Iš byloje pateiktų įrodymų teismas nustatė, jog dušo patalpose įrengtos persirengimo vietos bei kabyklos rūbams pasikabinti, kadangi teisės aktuose nereglamentuotas rūbų pakabų įrengimo skaičius, todėl pareiškėjo argumentus, kad persirengimo kambaryje trūko rūbų pakabų, atmetė kaip nepagrįstus.

24. Pareiškėjas nurodė, kad būryje nebuvo poilsio kambario. Taip pat nurodė, jog daiktų sandėlis buvo per mažo ploto, blogos būklės, trūko lentynų daiktams susidėti. Kratų metu daiktų sandėlyje buvo išmėtomi, sumaišomi daiktai. Atsakovo atstovė nurodė, jog laisvalaikio kambario 4 būryje nebuvo bei nurodė, jog pareiškėjo skundų dėl atliekamų kratų nebuvo pateikta. Teismas nurodė, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte numatyta, jog kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Atsakovo atstovas nurodė, jog toks kambarys nebuvo įrengtas, todėl šis pažeidimas pripažintinas nustatytu. Tesės aktai nereglamentuoja daiktų sandėlių patalpų ploto, konstrukcijų ypatumų, todėl pareiškėjo argumentus dėl daiktų sandėlių būklės atmetė. Iš byloje pateiktų 4 būrio daiktų laikymo patalpos fotonuotraukų teismas nustatė, jog minėtoje patalpoje įrengtos lentynos, daiktai laikomi krepšiuose. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas reikštų pretenzijas dėl vykdytų kratų ginčo laikotarpiu nėra pateikta, taip pat ir pareiškėjas nedetalizavo ir neįvardino kada kratos buvo vykdomos netinkamai.

25. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad neturėjo galimybės išsiskalbti asmeninių drabužių. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 4 būrio patalpose yra sumontuota skalbimo mašina. Be to, bylos duomenimis, prausimosi patalpos taip pat yra aprūpintos daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenimis (dubenys, vonelės). Asmeniniams drabužiams skalbti nuteistieji yra aprūpinami skalbiamuoju muilu, o nuteistieji, kurie nori skalbtis savo viršutinius drabužius skalbimo milteliais, juos gali įsigyti parduotuvėje (b. l. 29, 32). Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

26. Byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, kaip nurodė teismas, vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

27. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, priėjo išvadą, kad pareiškėjas nejuto tokios didelės, ypatingai jį slegiančios skriaudos, kurią būtų galima įvertinti prašoma priteisti 30 000 Eur suma. Šiame kontekste teismas pabrėžė, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismas nusprendė, kad, įvertinus Marijampolės pataisos namų padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimo lygį ir kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama (teisinga) satisfakcija pareiškėjui. Tokiu būdu teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (tinkamą pasivaikščiojimo kiemelio grindinį, poilsio kambario neįrengimą), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 56 str.).

III. 28. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti pareiškėjui iš atsakovo Marijampolės pataisos namų 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

29. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška. Teigia, kad patyrė neturtinę žalą pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjui kalinti Marijampolės pataisos namuose buvo pažeistos tiek absoliučios, tiek fundamentalios teisės ir dėl to patyrė psichologinį-emocinį sukrėtimą, stresą, privatumo trūkumą. Atkreipia dėmesį, kad sanitarinis mazgas yra pilnai atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų, tačiau neturi lango ir ventiliacijos.

30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Marijampolės pataisos namų, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

31. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, todėl mano, kad teikti kitus tikslinančius ar papildančius bylos duomenis yra netikslinga.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo lango ir ventiliacijos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas į pataisos įstaigą nesikreipė dėl netinkamos ventiliacijos ir langų 4 būrio sanitariniame mazge. Be to, byloje esantis Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas patvirtina, kad atlikus patikrinimą pagal kitų asmenų skundus, Marijampolės PN higienos normų pažeidimų ginčui aktualiu laikotarpiu nustatyta nebuvo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos sanitariniame mazge atmetami.

35. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti pažeidimo pripažinimu, pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

36. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

37. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.).

38. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

39. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl nepriteisė pareiškėjui piniginės kompensacijos. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą priėmė įvertinęs pažeidimo mastą ir trukmę, pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimo lygį ir kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes. Taigi, atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

41. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys