2013-03-14 Nr. AB-616-3-62-3-00737-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-229/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00737-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu išnagrinėjo pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, 1300 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.

Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

II. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 12 d. faksimiliniu laišku Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą persiuntė apeliacinį skundą (b. l. 67 – 68).

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 5 dalimi, 127 ir 129 straipsniais bei pažymėjo, jog būtina sąlyga, pateikus skundą faksimiliniu laišku, per tris dienas pateikti teismui skundo originalą. Pažymėjo, jog įvykdžius šią sąlygą, skundas laikomas paduotu jo išsiuntimo faksimiliniu laišku dieną. Tuo tarpu, jeigu per nurodytą terminą teismui nepateikiamas skundo originalas, skundas laikomas paduotu tą dieną, kai teismui buvo pateiktas skundo originalas. Akcentavo, jog būtent tokios yra aptariamo termino nesilaikymo teisinės pasekmės (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-274/2012). Teismas, atsižvelgęs į tai, jog apeliantas apeliacinio skundo originalo nėra pateikęs iki šiol, apeliacinį skundą, išsiųstą faksimiliniu laišku, atsisakė priimti (ABTĮ 134 str.).

III. Pareiškėjas 2013 m. sausio 2 d. (pagal gavimo datą) pateikė skundą dėl praleisto termino atnaujinimo (b. l. 71), kuriuo prašo atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminus ir priimti apeliacinį skundą nagrinėjimui.

Skunde nurodė, jog apeliacinį skundą siuntė faksu, nes matė, jog tai yra pakankama ir nesudarys kliūčių bylai nagrinėti. Pabrėžė, jog nėra teisininkas, lėšų advokatui pasisamdyti neturi, todėl nežinojo ABTĮ 22 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Taip pat nurodė, jog prašo atsižvelgti į tai, jog šiuo metu jis (duomenys neskelbtini) vykdo profesinę reabilitaciją.

Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2013 m. sausio 3 d. nutartimi pareiškėjo prašymo netenkino.

Teismas apžvelgė apeliacinio skundo padavimo eigą bei rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog svarbiomis termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimis ABTĮ 127 straipsnio prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008). Pridūrė, jog tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju ir, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-553/2010). Nurodė, jog pareiškėjas svarbia termino praleidimo priežastimi įvardino nežinojimą, tačiau įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo turi žinoti įstatymus, elgtis taip, kad jų nepažeistų, ir negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-681/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2007 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007). Akcentavo, jog galiojant teisės principui ignorantia legis neminem excusat (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymus, laikytis juose nustatytų pareigų, įpareigojimų, terminų. Sprendė, jog pareiškėjas neįrodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių pateikti skundą laiku, todėl nėra pagrindo praleistą terminą atnaujinti.

IV. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (b. l. 85), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartį, atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminus ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atskirajame skunde nurodo, jog teismas nenagrinėjo jo argumentų apie tai, jog jis nėra teisininkas, o advokato samdytis neišgalėjo. Pažymi, jog nesutinka su principo ignorantia legis neminem excusat taikymu konkrečioje byloje, nes nepagrįsta teigti, jog kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turėtų išmanyti visus Lietuvos įstatymus. Tikina, jog manė, kad persiuntimas faksu yra pakankamas veiksmas, nesudarantis kliūčių nagrinėti jo pateikto apeliacinio skundo. Priduria, jog taip pat nesuvokia, kodėl skundą, adresuotą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, konkrečiu atveju išnagrinėjo Kauno apygardos administracinis teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos objektas – Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis, kuria buvo atsisakyta atnaujinti pareiškėjui terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Iš bylos duomenų matyti, jo pareiškėjas apeliacinį skundą buvo pateikęs faksimiliniu laišku, tačiau per tris dienas, kaip tai numato ABTĮ 22 straipsnio 5 dalis, nepateikė apeliacinio skundo originalo, kas sudarė teismui pagrindą, vadovaujantis ABTĮ 134 straipsniu, apeliacinį skundą atsisakyti priimti. Pirmosios instancijos teismas taip pat, remdamasis ABTĮ 34 straipsniu, neatnaujino pareiškėjui termino apeliaciniam skundui pateikti, nelaikydamas jo nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbiomis.

Kaip minėta, ABTĮ 22 straipsnio 5 dalis, inter alia, įtvirtina, jog jeigu skundas (prašymas) siunčiamas faksimiliniu laišku, ne vėliau kaip per tris dienas teismui turi būti pateiktas skundo (prašymo) originalas.

Konkrečiu atveju neginčijama, jog pareiškėjas 2012 m. gruodžio 12 d. persiuntęs pirmosios instancijos teismui apeliacinį skundą faksimiliniu laišku, jo originalo, kaip to reikalauja ABTĮ 22 straipsnio 5 dalis, per tris dienas nepateikė. Tačiau tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, per se nesudarė apygardos administraciniam teismui pagrindo minėtąjį apeliacinį skundą atsisakyti priimti.

Atkreiptinas dėmesys, jog ABTĮ 134 straipsnis, kuriuo nagrinėjamu atveju vadovavosi pirmosios instancijos teismas, įtvirtina baigtinį sąrašą atvejų, kuomet apeliacinis skundas negali būti priimamas. Būtent – minėtojo straipsnio 3 dalis įtvirtina, jog apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu: 1) skundas paduotas praleidus jam paduoti nustatytą terminą ir neprašoma šio termino atnaujinti arba toks prašymas nebuvo patenkintas; 2) skundą paduoda neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti; 3) skundą paduoda įgaliojimų neturintis atstovas. Tuo tarpu ABTĮ 134 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu apeliacinis skundas neatitinka šio įstatymo 130 straipsnio reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kai per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Akivaizdu, jog analizuojama situacija nepateko į ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, kadangi konkrečiu atveju faksimiliniu laišku apeliacinis skundas buvo pateiktas laiku, todėl teismas, turėdamas šiuo būdu pareiškėjo persiųstą apeliacinį skundą, tačiau neturėdamas jo originalo, turėjo konstatuoti, jog apeliacinis skundas neatitinka įstatymo jam numatomų formos reikalavimų bei nutartimi nustatyti terminą trūkumams pašalinti, t. y. pasiūlyti pareiškėjui pateikti apeliacinio skundo originalą. Pažymėtina, jog tokia išvada dera ir su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama pozicija, jog siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 str.) (2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009).

Tačiau teismas aptartųjų veiksmų nepadarė, vietoje to netinkamai pritaikydamas ABTĮ 134 straipsnyje įtvirtintą baigtinių atsisakymo priimti apeliacinį skundą pagrindų sąrašą, bei vėliau ginčijama 2013 m. sausio 3 d. nutartimi taip pat atsisakydamas pareiškėjui atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Pažymėtina, jog ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. ABTĮ 127 straipsnio 2 dalis taip pat numato, jog praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismo pozicija neatnaujinti pareiškėjui termino apeliaciniam skundui paduoti pagal nustatytus bylos duomenis nelaikytina pagrįsta. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sprendžiant, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas, be kita ko, kiekvienu konkrečiu atveju turi vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pastebėtina, jog teisingumo principo turinys neabejotinai siejasi su tam tikro balanso, pusiausvyros bei lygiavertiškumo kriterijais. Todėl atsižvelgiant į tai, jog pats teismas nebuvo aktyvus, padedant pareiškėjui įgyvendinti procesines teises bei nenustatė jam termino trūkumams pašalinti, t. y. nepaprašė pateikti apeliacinio skundo originalo, principo ignorantia legis neminem excusat (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės) pareiškėjo procesinių teisių įgyvendinimo plotmėje nederėtų suabsoliutinti. Taigi, įvertinus bylos duomenų visumą, spręstina, jog pareiškėjo nurodytos priežastys, sutrukdžiusios jam laiku paduoti apeliacinį skundą, laikytinos svarbiomis, t. y. sudarančiomis pagrindą atnaujinti pareiškėjui terminą apeliaciniam skundui paduoti. Juo labiau, jog byloje yra duomenų, kad pareiškėjas iš dalies yra neįgalus (b. l. 74), kas galėjo sudaryti jam objektyvių sunkumų, įgyvendinant savo teisę į apeliaciją.

Paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas skundas, dokumentai ar atliekami kiti veiksmai), kuriam atlikti praleistas terminas, šio reikalavimo nesilaikymas sudaro pagrindą nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Tačiau pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, kartu su minėtu prašymu turėjo paduoti ir apeliacinio skundo originalą, t. y. abu procesinius veiksmus atlikti tuo pačiu metu. Kaip bebūtų jis, nors ir savo prašyme nurodė, kad prideda apeliacinio skundo originalą, jo nepridėjo. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo pateiktas dokumentas (b. l. 72) negali būti laikomas apeliacinio skundo originalu, nes jis nėra autentiškas. Būtent – iš privalomojo apeliacinio skundo rekvizito – parašo po apeliaciniu skundu – skilties akivaizdžiai matyti, jog tai tėra šio dokumento kopija. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavusi, jog šis pareiškėjo pateiktas apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnyje numatytų reikalavimų, pareiškėjo keliamo klausimo (priimti jo pateiktą apeliacinį skundą) iš esmės išspręsti negali. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs pareiškėjui terminą apeliaciniam skundui pateikti bei išsiaiškinęs minėtąją aplinkybę, turėjo suteikti pareiškėjui galimybę pašalinti ir šį skundo trūkumą, t. y. pasiūlyti jam pateikti pasirašytą bei kitus ABTĮ 130 straipsnio reikalavimus atitinkantį apeliacinį skundą.

Pridurtina ir tai, jog nors pareiškėjas kėlė prieštaravimus dėl to, jog savo prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti adresavo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, o jį išnagrinėjo Kauno apygardos administracinis teismas, šioje dalyje teismas procesinės pažaidos nepadarė. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, jog pagal ABTĮ 127 straipsnio 2 dalį, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, o dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, gali būti duodamas atskirasis skundas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliacinį skundą, nors ir faksimiliniu laišku, kaip ir prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti teikė per Kauno apygardos administracinį teismą, todėl termino atnaujinimo klausimą visiškai pagrįstai išsprendė būtent šis teismas, o ne Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Be to, kaip žinia, visa tai neužkirto pareiškėjui kelio termino atnaujinimo klausimo išsprendimą apskųsti atskiruoju skundu būtent Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuo jis konkrečiu atveju ir pasinaudojo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, todėl ginčijama Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 3d. nutartis yra naikintina. Tuo tarpu pareiškėjo atskirasis skundas – tenkintinas iš dalies, perduodant pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo ir apeliacinio skundo priėmimo klausimus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija :

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo M. K. prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius