2018-11-07 Nr. AB-20895-3-61-3-01492-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2494-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01492-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 37.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. buvo laikomas Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad savo noru buvo kalinamas baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose. Dėl atsisakymo gyventi jam skirtose gyvenamosiose patalpose nuolat buvo baudžiamas nuobaudomis, dėl kurių neteko nuteistiesiems suteikiamų lengvatų, t. y. žiūrėti televizorių, turėti radiją, susitikti su artimaisiais ir pan. Teigė, kad kamerų, kuriose buvo laikomas įrengimas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, t. y. durys ir priekinės sienos buvo vien tik iš metalinių grotų. Dėl netinkamai įrengtų kamerų durų į jas patekdavo cigarečių dūmai, nuolatos buvo girdimas triukšmas, dėl kurio nebuvo įmanoma išsimiegoti, kildavo konfliktai.

3. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo nuolat įžeidinėjamas. Visi pareiškėjo teikiami skundai dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo ignoruojami. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas patyrė depresiją, dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, pažeminimą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2014 m. gegužės 5 d. turi būti taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2012 m. liepos 19 d. iki pat laisvės atėmimo bausmės pabaigos buvo laikomas Vilniaus PN atskirojo sektoriaus (Sniego g. 2) baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas buvo baudžiamas už tai, kad jis nevykdė pataisos įstaigos administracijos nurodymų gyventi jam paskirtose gyvenamosiose patalpose (bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose). Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti kamerų tipo patalpose atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Vilniaus PN atskirajame sektoriuje (Sniego g. 2) yra vienodai įrengtos visos trys kamerų tipo patalpos (ankščiau vadintos baudos izoliatoriumi). Minėtose patalpose yra įrengtos durys apie 1,5 m nuo grindų yra ištisinės, t. y. metalinės, o nuo 1,5 m iki lubų yra grotuotos. Šiose patalpose įrengtos tokios durys, nes pačiose kamerose nėra įrengtų langų, langai įrengti bendrame trijų kamerų koridoriuje. Įrengus papildomas išorines ištisines duris, į kameras nepakliūtų natūrali šviesa ir patalpų vėdinimas taptų neįmanomas. Grotuotos kamerų durys užtikrina šilumos patekimą į kameras šaltuoju metų laiku, nes šildymo radiatoriai įrengti bendrame tris kameras apjungiančiame koridoriuje. Vilniaus PN atskirojo sektoriaus (Sniego g. 2) kamerų tipo patalpose (baudos izoliatoriuje) įrengti išorines ištisines metalines duris nėra techninės galimybės. Pareiškėjo skundas pagrįstas abstrakčiais teiginiais, nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo V. Z. teisė būti kalinamam tinkamai įrengtoje Vilniaus pataisos namų kameroje, kitą skundo dalį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl laikymo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2015 m. gegužės 5 d.

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2017 m. gegužės 4 d., todėl jam gali būti priteista žala tik nuo 2014 m. gegužės 4 d., o ne nuo 2012 m. liepos 13 d., kaip nurodo pareiškėjas. Todėl teismas, pritaikęs ieškinio senaties terminą, atmetė pareiškėjo skundo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2014 m. gegužės 3 d.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu – nuo 2014 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. Vilniaus PN buvo laikomas kamerų tipo patalpose (baudos izoliatoriuje), kadangi buvo baudžiamas už tai, jog atsisakė gyventi jam suteiktose gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas vertino, kad kamerų tipo patalpų (baudos izoliatorių) įrengimas neatitiko įstatymuose nustatytų reikalavimų, t. y. durys ir priekinės sienos buvo vien tik iš metalinių grotų, dėl to kameroje nuolat buvo triukšmas, į jas patekdavo cigarečių dūmai.

11. Teismas įvertinęs, pateiktas Vilniaus PN kamerų tipo patalpų nuotraukas (b. l. 75–78) padarė išvadą, kad durų įrengimas neatitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (redakcija galiojusi nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2016 m. sausio 28 d.) 17 punkte nustatytų reikalavimų. Be to, Vilniaus PN patvirtino, kad Vilniaus PN kamerų tipo patalpų durys įrengtos netinkamai, t. y. nurodė, kad minėtų patalpų durys apie 1,5 m. nuo grindų yra ištisinės, t. y. metalinės, o nuo 1,5 m. iki lubų grotuotos, bei pabrėžė, kad įrengti išorines ištisines metalines duris nėra techninių galimybių. Taigi teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam tinkamai įrengtoje kameroje.

12. Teismas taip pat sprendė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, t. y. pareiškėjas nepateikė jokių savo teiktų skundų kopijų, todėl teismas pareiškėjo argumentą, jog jis ne kartą su prašymais ir skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, tačiau ji į tai nekreipė dėmesio, vertino kritiškai.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, nesutikdamas su paskirtomis nuobaudomis ir dėl to atsiradusiomis pasekmėmis, turėjo teisę šias nuobaudas apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo apskundęs tik dvi jam paskirtas nuobaudas, t. y. 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 28-45(2) paskirtą nuobaudą (administracinė byla Nr. I-5056-189/2015) ir 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 28-63(2) paskirtą nuobaudą (administracinė byla Nr. I-7019-968/2015), tačiau šie skundai buvo atmesti, teismų sprendimai yra įsiteisėję. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ir dėl kitų jam paskirtų nuobaudų bei dėl to atsiradusių suvaržymų. Todėl teismas nevertino pareiškėjo teiginių dėl nuobaudų pagrįstumo.

14. Teismas, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę, į aplinkybę, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino ir pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie pablogėjusią sveikatą, į tai, kad nors netinkamas kameros durų įrengimas galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus nepatogumus dėl sklindančio triukšmo ar kvapų, vertino, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėtų būti atlyginama pinigais, ir nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

III. 15. Pareiškėjas V. Z. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

16. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai taikė ieškinio senatį, nes jis apie savo teisių pažeidimą, t. y. kad kalinimas Vilniaus PN kamerose, kuriose kamerų durys ir sienos yra grotuotos, neatitinka Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), sužinojo tik 2016 m. gruodžio mėnesį. Tik gavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartį jis labiau pradėjo domėtis įvairiais teisės klausimais. Todėl senaties terminio pradžia turi būti skaičiuojama nuo minėto termino, be to, atsakovo padarytas pažeidimas buvo trunkamojo pobūdžio.

17. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nesutiko gyventi jam paskirtose gyvenamosiose patalpose dėl dvejų aplinkybių, t. y. dėl poilsio laiko kaitaliojimo du kartus per savaitę (dėl ko net gydytojai patvirtina, kad ypač kenkia sveikatai) ir dėl „kastų“ buvimo Vilniaus PN ir jų toleravimo paties atsakovo. Pareiškėjas yra jautrus asmuo, todėl buvimas minėtose patalpose būtų reiškę, kad jo gyvybei grėstų realus pavojus arba jam būtų reikėję specialiai padaryti tokį nusikaltimą, už kurį baudžiama įkalinimu. Be to, atsakovas nuolat tyčiojosi iš pareiškėjo, dažnai jo specialiai nevesdavo pasivaikščioti į kiemelį, o jeigu išvesdavo, tai laiką sutrumpindavo iki 0,5 val. vietoje 1 val. per dieną.

18. Pareiškėjas teigia, kad dėl ilgo – 33,5 mėnesių buvimo Vilniaus PN netinkamomis, kankinamomis sąlygomis (kamerų durys ir priekinės sienos yra atviro tipo – grotuotos, dažnai įbėgdavo žiurkės, iš kitų kamerų sklisdavo cigarečių dūmai; radijo taškai kartais būdavo palikti įjungti naktį; buvo uždrausta kažkuo domėtis, kiekvieną dieną kildavo įvairūs konfliktai, nuolatinis triukšmas), jo nervinė sistema buvo visiškai išbalansuota ir pasekmes jis jaučia iki šiol, net praėjus 2 metams po išėjimo iš Vilniaus PN. Pareiškėjui teko lankytis pas psichologą, psichiatrą, gerti stiprius vaistus nuo stresinės būklės, depresijos. Pažymų dėl šio nebaigto gydymo pareiškėjas dar nespėjo gauti. Be to, pareiškėjui dėl stiprių psichinių išgyvenimų atsirado stuburo išvarža, sąnarių skausmai, rankų ir kojų nagų grybelis, buvo sunaikintas imunitetas, sudilo dantų emalė.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi išvardytų įrodymų vertinimo taisyklių.

21. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumo. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodytų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia jokių reikšmingų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes. Pareiškėjas nurodo, kad jam nustatyta intervertebrinė osteochondrozė, rankų ir kojų nagų grybelis, tačiau nenurodo priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų Vilniaus PN veiksmų ir pareiškėjo nurodomos sveikatos būklės.

22. Atsakovas pažymi, kad grotuotos kamerų durys užtikrino šviesos ir šilumos patekimą į kameras. Atsižvelgiant į pastato konstrukciją, Vilniaus PN atskirojo sektoriaus (Sniego g. 2) kamerų tipo patalpose įrengti išorines ištisines metalines duris nebuvo techninių galimybių. 2017 metų rugpjūčio mėnesį Vilniaus PN nuteistieji atliekantys bausmę atskirajame sektoriuje Sniego g. 2 buvo perkelti į Vilniaus PN sektorių Rasų g. 8 tolimesnei bausmei atlikti. Atskirojo sektoriaus Sniego g. 2 patalpos Vilniaus PN šiuo metu nenaudojamos. Nuteistųjų perkėlimo klausimas iš Vilniaus PN atskirojo sektoriaus Sniego g. 2 buvo svarstomas pakankamai ilgą laiko tarpą, todėl siekiant racionaliai naudoti materialinius ir finansinius išteklius atskirojo sektoriaus Sniego g. 2 kamerų tipo patalpų durys keičiamos nebuvo.

23. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas savo noru buvo kalinamas baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, nes nuolat atsisakinėjo gyventi jam skirtose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Darytina išvada, kad pareiškėjui pasirinkus tokį bausmės atlikimo būdą, t. y. laisvės atėmimo bausmę atlikti kamerų tipo patalpose, kamerų tipo patalpų įrengimas didesnio diskomforto pareiškėjui nesukėlė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo laikymo Vilniaus pataisos namuose sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2015 m. gegužės 5 d.

25. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies, konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija už kamerų tipo patalpų durų netinkamą įrengimą, tačiau kitų Vilniaus PN padarytų pažeidimų nenustatė. Teismas, pritaikęs ieškinio senaties terminą, atmetė pareiškėjo skundo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2014 m. gegužės 3 d. ir vertino pareiškėjo laikymo sąlygas Vilniaus PN nuo 2014 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 5 d.

26. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, motyvuodamas aplinkybėmis, kad teismas netinkamai taikė ieškinio senatį, nes pareiškėjas apie jo teisių pažeidimą sužinojo tik 2016 m. gruodžio mėnesį, atsakovas toleravo pavojingas gyvybei gyvenimo sąlygas ir taikė netinkamą poilsio režimą, dėl ko jis nesutiko gyventi jam paskirtose gyvenamosiose patalpose ir savo noru gyveno baudos izoliatoriuje bei kamerų tipo patalpose, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, atsakovas nevesdavo jo pasivaikščioti į kiemelį. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis patyrė tokias stiprias sveikatai ir psichinei būklei pasekmes dėl netinkamų buvimo Vilniaus PN sąlygų, kad gydosi šias pasekmes iki šiol.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). To paties straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

28. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir šioje byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

29. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.

30. Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2570-438/2018). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, kad jam negalėjo būti žinomi nacionalinės teisės aktai, suteikiantys teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Jo nurodoma aplinkybė, kad jis tiesiog nežinojo, kad netinkamos laikymo Vilniaus PN sąlygos prieštarauja teisės aktams, nėra sudaranti pagrindą konstatuoti svarbią priežastį, dėl kurios pareiškėjas praleido minėtą ieškinio senaties terminą. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis aiškiai žinojo ir turėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Be to, kaip jis pats nurodo, jis ne kartą kreipėsi į patį atsakovą dėl netinkamų laikymo pataisos namuose sąlygų.

33. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN 2014 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 5 d.

34. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad asmens kalinimas pataisos namuose per se (savaime) neimplikuoja, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apsiribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015 ir kt.).

35. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo dėl šioje byloje nustatyto Taisyklių 17 punkto pažeidimo (t. y. netinkamo kamerų tipo patalpų durų įrengimo). Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

37. Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas ir šios konkrečios bylos aplinkybes, nagrinėjamu atveju nebuvo ir nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių (šios nutarties 26, 36 punktai) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

38. Pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

40. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virginija Volskienė