2015-11-17 Nr. BB-4656-1-82-1-00115-2014-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-478-746/2015

Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00115-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.20.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. I. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo I. I. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalį ir 236 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt, t. y. 564 Eur) dydžio baudomis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė I. I. paskirta 20 MGL (2600 Lt, t. y 753 Eur) dydžio bauda.

Taip pat skundžiamas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. nuosprendis, kuriuo nuteistosios I. I. apeliacinis skundas atmestas, o Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendis pakeistas.

Nuteistosios I. I. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuotos kaip viena nusikalstama veika pagal BK 236 straipsnio 1 dalį paskiriant jai 15 MGL (564 Eur) dydžio baudą ir panaikinant Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, nuteistajai I. I. buvo subendrintos pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir 236 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės.

Kita Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. I. nuteista už tai, kad 2013 m. gruodžio 5 d., apie 16.30 val., Raseinių r., Ariogaloje, (duomenys neskelbtini) esančiame UAB „S.“ administraciniame pastate, žinomai melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą.

I. I., būdama įspėta ir pasirašiusi dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariatui pranešė apie tai, kad 2013 m. gruodžio 5 d. 14.00–14.05 val. UAB „S.“ administraciniame pastate iš neužrakinto kabineto buvo pavogtas ant stalo be priežiūros paliktas jai priklausantis 1300 Lt (376,51 Eur) vertės mobiliojo ryšio telefonas „Sony C6503 Xperia“, nors mobiliojo ryšio telefonas priklausė UAB „S.“ ir pagrobtas nebuvo. Dėl to Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Be to, ji 2013 m. gruodžio 5 d. 16.45 val.–17.00 val. tame pačiame UAB „S.“ administraciniame pastate, būdama raštu įspėta už melagingų parodymų davimą, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto R. Levikovo apklausiama kaip liudytoja apie UAB „S.“ administraciniame pastate iš neužrakinto kabineto pavogtą jai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Sony C6503 Xperia“, davė melagingus parodymus apie nebūtą nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad tuo atveju, jeigu asmuo, melagingai įskundęs kitą asmenį, vėliau, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, pakartoja tą pačią melagingą informaciją, veikia vieninga tyčia ir iš esmės įgyvendina tos pačios veikos – melagingo įskundimo – motyvus bei tikslus, konstatavo, kad „tokie parodymai yra ankstesnės veikos (melagingo įskundimo ar pranešimo) tęsinys, todėl nėra pagrindo kaltininko veikos kvalifikuoti dar ir pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus“. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo I.I. padarytos nusikalstamos veikos buvo kvalifikuotos pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir 236 straipsnio 1 dalį, pakeitė ir jos padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo kaip vieną nusikalstamą veiką pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniu skundu nuteistosios I. I. gynėjas advokatas A. Pėstininkas prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jo ginamajai nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jo ginamąją pripažino kalta nesant jos veiksmuose būtino BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios. Pasak kasatoriaus, BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Tuo tarpu jo ginamosios veiksmų, kasatoriaus tvirtinimu, negalima vertinti kaip kėslo tyčia įskųsti teisėsaugos institucijoms nekaltą asmenį, nes jos valia buvo nukreipta ne į melagingą įskundimą, bet į bandymą apginti savo pažeistas teises dėl neteisėtai jai priklausančių duomenų ir privačios informacijos perėmimo.

Kasatorius teigia, kad vienas iš esminių šio nusikaltimo požymių yra tai, kad pranešama žinomai neteisinga informacija apie konkretaus asmens nusikalstamą veiką. Vadinasi, nusikalstamą veiką darantis asmuo supranta, kad savo kryptingais veiksmais sudaro tokią situaciją, jog kito asmens teisės ir laisvės bus neteisėtai suvaržytos. Tuo tarpu jo ginamoji, kasatoriaus tvirtinimu, akivaizdžiai suklydo dėl UAB „S.“ direktoriaus veiksmų kvalifikavimo, tačiau juos teisingai įvertino kaip prieštaraujančius teisei – konkrečiai jos teisėtiems interesams. Pasak kasatoriaus, jo ginamoji matė, kaip jos naudotą mobiliojo ryšio telefoną iš kabineto išsinešė būtent R. S. (S.) ir, jai pareikalavus jį grąžinti, R. S. atsisakė tai padaryti. Kasatorius pažymi, kad nors jo ginamoji pareikalavo būtent telefono, iš tiesų ji siekė tik apginti savo nuosavybę (telefone ir SIM kortelėje esančią asmeninę informaciją, elektroninį parašą, kodus) ir apsisaugoti nuo kišimosi į jos privatų gyvenimą. Anot kasatoriaus, R. S., paėmęs mobiliojo ryšio telefoną, įgijo galimybę disponuoti privačia, jam nepriklausančia informacija, nes telefonas buvo įjungtas ir jame buvo įdėta jo ginamajai priklausanti SIM kortelė. Dėl to, R. S. atsisakius grąžinti mobiliojo ryšio telefoną ir pasišalinus, jo ginamoji nematė kitos išeities kaip tik kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas.

Kasatorius nurodo, kad melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą ir atitinkamai parodymai nelaikytini melagingais, jeigu liudytojas ar nukentėjusysis, pranešdamas apie nusikaltimą, duodamas parodymus, sąžiningai klysta. Kasatoriaus teigimu, ir jo ginamoji, ir pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas iš jos pareiškimą priėmęs pareigūnas R. Levikovas patvirtino, jog pareiškime aprašytų neteisėtų R. S. veiksmų kaip vagystės kvalifikavimą nulėmė R. Levikovo pozicija, kad jis pareiškimo nepriims, jei jo ginamoji jame neįvertins ir nenurodys telefono aparato vertės. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai tokį jo ginamosios suklydimą kvalifikuojant nusikalstamą veiką įvertino kaip žinomai melagingą. Pasak kasatoriaus, jo ginamosios veiksmai turėjo būti vertinami kaip akivaizdus suklydimas, kuriam įtakos turėjo minėtų aplinkybių visuma ir siekis apginti savo teises, o ne kaip sąmoningi ir tikslingi veiksmai siekiant apkaltinti asmenį nebūtais dalykais. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas R. Levikovas vėliau parodė, kad, pareigūnams atvykus į įvykio vietą, jo ginamoji pabrėžė, kad iš jos buvo atimtas telefonas, kuriame buvo elektroninis parašas, o jo SIM kortelėje – svarbi informacija.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios I. I. gynėjo advokato A. Pėstininko kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad I. I. ne klydo, o suprato, kad nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją apie R. S. neva padarytą nusikaltimą, kreipiasi į kompetentingą instituciją, turinčią teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Prokuroro teigimu, baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad UAB „S.“ direktoriui R. S. paėmus bendrovei priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo naudojosi I. I., ji būtų išreiškusi norą atgauti jame buvusią asmeninę informaciją. Anot prokuroro, priešingai, I. I., būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 straipsnį, 2013 m. gruodžio 5 d. už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą protokole-pareiškime nurodė, kad jos mobiliojo ryšio telefoną pavogė bendrovės direktorius R. S., nors, kaip ilgą laiką dirbusi bendrovėje, žinojo, jog mobiliojo ryšio telefonas, kuriuo ji naudojosi, priklauso ne jai, o bendrovei, ir kad išėjimo iš darbo atveju teisė įsigyti šį telefoną jai nesuteikta. Tą pačią dieną apklausta kaip liudytoja ir duodama parodymus, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, I. I. prašė padėti susigrąžinti mobiliojo ryšio telefoną ir nubausti jį pavogusį asmenį. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl mobiliojo telefono vagystės buvo pradėtas 2013 m. gruodžio 5 d. ir nutrauktas 2014 m. vasario 11 d.

Nukentėjusiojo R. S. atstovas advokatas Nerijus Katilius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios I. I. kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino I. I. veikus tiesiogine tyčia, nes ji žinojo, jog mobiliojo ryšio telefonas priklauso ne jai, o UAB „S.“, tačiau, nepaisydama to, ikiteisminio tyrimo institucijai pateikė melagingą pareiškimą, norėdama nusikalstama veika apkaltinti nekaltą asmenį – R. S. Pasak nukentėjusiojo atstovo, tai, kad nuteistoji I. I. norėjo pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigai būtent apie mobiliojo ryšio telefono vagystę, o ne apie kokį nors kitą padarytą nusikaltimą, patvirtina baudžiamojoje byloje esantis 2013 m. gruodžio 5 d. nuteistosios protokolas–pareiškimas, tos pačios dienos jos kaip liudytojos apklausos protokolas ir vyresniojo patrulio K. Rimkaus tarnybinis pranešimas. Kartu nukentėjusiojo atstovas pažymi, kad nuteistoji melagingą pareiškimą ikiteisminio tyrimo institucijai pateikė norėdama padaryti nemalonumų jo atstovaujamajam dėl jų tarpusavio konflikto, po kurio ji išėjo iš darbo. Tai, kad tarp nuteistosios ir R. S. buvo įvykęs konfliktas, anot nukentėjusiojo atstovo, pripažįsta ir pati I. I. Be to, nukentėjusiojo atstovo nuomone, jei nuteistajai I. I. mobiliajame telefone buvusi informacija, kaip ji pati nurodo, būtų buvusi svarbi, ji būtų jos pareikalavusi iš R. S., tačiau to nepadarė ir iki šiol nesikreipė į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl neteisėto jai priklausančių duomenų perėmimo (BK 198 straipsnis). Nukentėjusiojo atstovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistoji po konflikto su R. S. ne tik pateikė melagingą pareiškimą apie jo neva padarytą mobiliojo ryšio telefono vagystę, bet, norėdama pakenkti jam ir jo vadovaujamai bendrovei UAB „S.“, pateikė teismui nepagrįstą pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „S.“ iškėlimo, nors vėliau savo reikalavimų iškelti bankroto bylą UAB „S.“ atsisakė ir Šiaulių apygardos teisme UAB „S.“ iškelta civilinė byla Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi buvo nutraukta.

Nuteistosios I. I. gynėjo advokato A. Pėstininko kasacinis skundas atmestinas.

Pagrindinis ir iš esmės vienintelis kasatoriaus skundo argumentas yra tas, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jo ginamąją pripažino kalta nesant jos veiksmuose būtino BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios. Pasak kasatoriaus, BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Tuo tarpu jo ginamosios veiksmų, kasatoriaus tvirtinimu, „negalima vertinti kaip kėslo tyčia įskųsti teisėsaugos institucijoms nekaltą asmenį“, nes jos valia buvo nukreipta ne į melagingą įskundimą, bet į bandymą apginti savo pažeistas teises dėl neteisėtai jai priklausančių duomenų ir privačios informacijos perėmimo.

Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Vadinasi, pagal baudžiamąjį įstatymą melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pranešama apie neva padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas yra baigtas, kai įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Pažymėtina, kad šio nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad informacija, kurią jis pateikia BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, neatitinka tikrovės, be to, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį jis juos informuoja, nėra buvę, kad nusikaltimas neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai melagingą informaciją šios institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės turinys teismų praktikoje atskleidžiamas ne tik remiantis kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-497/2014, 2K-7-27-746/2015).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad: I. I., S. B. ir UAB „S.“ generalinio direktoriaus R. S. tarpusavio pokalbio jo kabinete metu įvykus konfliktui, I. I. pareiškė, kad išeina iš darbo, ir išėjo iš R. S. kabineto, mobiliojo ryšio telefoną palikdama ant jo darbo stalo; R. S., kaip įmonės generalinis direktorius, mobiliojo ryšio telefoną, kaip priklausantį įmonei, paėmė; I. I. paprašius UAB „S.“ generalinio direktoriaus R. S. grąžinti jai mobiliojo ryšio telefoną, šiam telefono, kaip įmonės nuosavybės, jai negrąžinus, I. I. su sutuoktiniu pagrasino, kad R. S. turės nemalonumų; tiek protokole-pranešime, tiek vėliau duodama parodymus kaip liudytoja, būdama įspėta už melagingų parodymų davimą, I. I. teigė, jog jos telefoną pavogė bendrovės direktorius R. S.; I. I. žinojo, jog mobiliojo ryšio telefonas yra įmonės, o ne jos nuosavybė; 2013 m. gruodžio 5 d. 15.52 val. policijos komisariate buvo įregistruotas įvykis – vagystė; policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą, I. I. paaiškino, kad iš UAB „S.“ generalinio direktoriaus kabineto dingo jai priklausantis telefonas; byloje nėra duomenų, kad I. I. būtų prašiusi R. S. grąžinti mobiliajame telefone buvusią jos SIM kortelę; I. I. žinojo, kad baudžiamasis persekiojimas gali būti pradėtas dėl mobiliojo telefono, o ne dėl SIM kortelės ir elektroninio parašo vagystės. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad „I. I. yra aukštojo išsilavinimo, UAB „S.“ ji dirbo ekonomikos direktore, jai buvo suteikti praktiškai neriboti įgaliojimai atstovauti bendrovei įvairiose valstybės institucijose sprendžiant bet kokius su UAB „S.“ susijusius klausimus“, todėl ji turėjo suprasti, kas yra svetimo turto vagystė. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, I. I. veikos objektyviosios aplinkybės atspindi ir subjektyviąją jos padarytos veikos pusę – tiesioginę tyčią, t. y. tai, kad ji suvokė, jog policijai pateikia melagingą informaciją apie UAB „S.“ generalinio direktoriaus R. S. neva padarytą nusikalstamą veiką – telefono vagystę, taip pat davė apie tai melagingus parodymus, nors žinojo, kad mobiliojo ryšio telefonas priklauso ne jai, o UAB „S.“, numatė, kad dėl jos pranešimo bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir norėjo taip veikti.

Taigi nuteistosios I. I. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios I. I. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Vladislovas Ranonis

Jonas Prapiestis