2022-03-23 Nr. AB-7611-3-61-3-04422-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1729-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04422-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S33177 (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 6K-1498 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo grindė baime, jog kilmės valstybėje jam yra nesaugu ir jis tikėtinai bus persekiojamas bei gali patirti smurtą ir kankinimus. Pareiškėjas teigė, kad šalyje vyksta intensyvėjanti priešprieša tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), abi pusės aktyviai verbuoja sukilėlius į savo sukarintas gretas, o jis nenorėjo prisidėti prie su ginklu kovojančių sukilėlių.

3. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos žmogaus teisių teismo suformuluotą praktiką, tiek Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše (toliau – ir Tvarkos aprašas) numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjo išsiuntimo, rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies išimtimi, tačiau ji nagrinėjamu atveju nėra taikoma. Pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, teikė visokeriopą pagalbą, jo pasakojimas visiškai atitiko kilmės valstybės informaciją, jis nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, nenustatyta, kad jis keltų grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies ir privalo būti išsiųstas.

5. Pareiškėjas pabrėžė, kad Departamentas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką – šis terminas nėra proporcingas, kadangi pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio persekiojimo, jo pasakojimas buvo nuoseklus, tikroviškas.

6. Pareiškėjas nurodė, kad jam prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, rinkti aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę, pareiškėjo padėties kilmės valstybėje ir išvykus iš jos.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas deklaratyviai formuluoja tariamus Departamento sprendimo trūkumus, nekonkretizuodamas, kokios pareiškėjo asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias pareiškėjo atveju priimtas išvadas jos paneigia, todėl vien tik nesutikimas su Departamento sprendimu nedaro jo nepagrįstu ir negaliojančiu.

9. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu buvo padaryta išvada, jog „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo sąlyga nebuvo įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų. Tyrimo metu nenustatyta individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios leistų pagrįstai spręsti, kad pareiškėjas ateityje susidurs su netinkamu elgesiu. Tyrimo metu buvo surinkta informacija iš įvairių šaltinių. Naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas.

10. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, neva lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jo nurodytų aplinkybių tikrumą. Pareiškėjas nurodė bendro pobūdžio išvykimo iš kilmės valstybės priežastį – saugumą, tačiau tai savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo, be to, pareiškėjo pasakojimas nebuvo detalus ir nuoseklus kaip to pagrįstai galima tikėtis, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių jo pasakojimą patvirtinančių įrodymų. Atsakovas pabrėžė, kad, nors kilmės valstybės informacija patvirtino pareiškėjo pasakojimą, kad (duomenys neskelbtini) vyksta konfliktas, tačiau pareiškėjo pasakojimas tiek apie konfliktą, tiek jo asmeninį įsitraukimą į jį nebuvo detalus, gilus, informatyvus. Departamentas sprendė, kad pareiškėjo pasakojimas apie kilmės šalyje kilusias problemas nėra patikimas, todėl jam netaikomas abejonės privilegijos principas, pareiškėjo istorija, kuria jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, yra abstrakti ir nedetali, į patikslinančius klausimus pareiškėjas pateikdavo minimalias, nespecifines detales, atsakymai į klausimus buvo lakoniški arba į klausimus buvo neatsakoma, klausimus teko kartoti kelis kartus. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios lemtų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų

11. Pasisakydamas dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, atsakovas nurodė, kad Departamentas nenustatė, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, žeminantis elgesys, taip pat nebuvo patvirtinta, kad, grįžus į kilmės šalį, pareiškėjui nebus sudarytos sąlygos dirbti pagal jo gebėjimus ar jis bus diskriminuojamas, nėra pagrįstos tikimybės, jog šalies kontekstas lemtų pareiškėjo diskriminavimą visuomenėje, priešingai, atsižvelgiant į jo paties paaiškinimus, jis visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, savęs neidentifikuoja kaip išsiskiriančio kultūriniame šalies kontekste. Departamentas akcentavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog, pareiškėjui grįžus į kilmės šalį, jam grėstų mirties bausmė ar egzekucija, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė.

12. Atsakovas nurodė, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų, pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje.

13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

14. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2020 m. kovo mėn., tačiau nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Atsakovo nuomone, šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 15. Vilniaus apygardos administracini teismas 2022 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimą, o kitus skundo reikalavimus atmetė.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirto 2021 m. liepos 4 d., o 2021 m. rugsėjo 9 d. buvo užregistruotas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį.

17. Teismas nustatė, kad Departamento sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Teismas aptarė 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalį, Įstatymo normas (86 str., 87 str.), Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas (36 p., 99 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

19. Teismas nurodė, kad Departamentas įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvai yra grėsmė būti nužudytam sukilėlių dėl to, kad atsisako prie jų jungtis, ir (duomenys neskelbtini) kariuomenės dėl to, kad laiko jį sukilėliu. Pareiškėjas pateikė dokumentus: 2020 m. vasario 6 d. (duomenys neskelbtini) išduotą Pranešimą apie paiešką, 2020 m. sausio 22 d. (duomenys neskelbtini) Apeliacinio teismo prokuratūros prokuroro išduotą (duomenys neskelbtini) orderį, (duomenys neskelbtini) magistrato (duomenys neskelbtini) surašytą Neperduotą šaukimą į teismą (be datos).

21. Teismas, susipažinęs su pareiškėjo pasakojimu, pateiktais įrodymais, Departamento pateiktais į bylą dokumentais, pritarė Departamento pozicijai, kad pareiškėjo pasakojimas ir dokumentai nepatvirtina pareiškėjo atitikimo Įstatymo ir Konvencijos nuostatų kriterijams dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo.

22. Teismas akcentavo, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas (apklausoje, teismo posėdyje) buvo neišsamus, bendro pobūdžio, prieštaringas, kintantis, nenuoseklus, nelogiškas – skiriasi pareiškėjo pasakojimai apie pabėgimą nuo sukilėlių, skiriasi pareiškėjo pasakojimai apie (duomenys neskelbtini) kariuomenės elgesį su pareiškėju, pareiškėjo pasakojimuose nesutampa datos, įvykiai, skiriasi pareiškėjo pasakojimai apie asmenis, kurie jam padėjo, nelogiškas pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) kariuomenės elgesį. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo pateiktuose dokumentuose yra gramatinių klaidų, teismas atmetė juos kaip nepatikimus. Teismas pažymėjo, kad nesugebėjimas įtikinamai paaiškinti asmeninę grėsmę, pasakojimo kitimas kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktų faktų patikimumo, o Departamentas, atmesdamas pareiškėjo pasakojimą dėl patikimumo stokos, neturi pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai.

23. Teismas vertino, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Teismas pabrėžė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Departamentas rėmėsi aktualiais bylai duomenimis ir Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateikiama informacija. Teismas sutiko su Departamento išvada, kad aukų skaičius pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nesuteikia pagrindo teigti, jog minimame regione vyksta beatodairiškas smurtas, pažymėdamas, kad ji pagrįsta surinkta kilmės valstybės informacija, kitokių duomenų ar įrodymų pareiškėjas nepateikė.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta ir pagal „slankiojančią skalę“, padidinta rizika nebuvo nustatyta – byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atitiktų surinktoje kilmės valstybės informacijoje esantį požymį, padidinantį riziką, todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pateikta informacija ir surinkta kilmės valstybės informacija nesudaro pagrindo manyti, jog pareiškėjui grėsė ar gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus kilmės valstybėje, kurie lemtų poreikį koreguoti EPPB vertinimą, byloje nėra, jų nenurodė ir pareiškėjas. Teismas konstatavo, kad atsakovas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlių statuso pareiškėjui nesuteikimo.

25. Pasisakydamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į Departamento surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat neįrodžius, kad prieš pareiškėją buvo panaudoti smurto veiksmai ar, kad pareiškėjui grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės bei į tai, kad pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

26. Vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, teismas nurodė, kad Komisijai nebuvo privaloma pareiškėjo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam jam buvo visapusiškai užtikrinta: galėjo ir teikė įrodymus, teikė paaiškinimus žodžiu, buvo atstovaujamas advokatų teikiant procesinius dokumentus.

27. Teismas aptarė Direktyvos 2008/115/EB nuostatas ir sutiko su atsakovo pozicija, kad, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti.

28. Teismas nurodė, kad Departamento sprendimu taip pat nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Įvertinęs Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija), (toliau – ir Tvarka), nuostatas (5 p., 44 p., 44.3 p., 44.3.1–44.3.6 p.), Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, teismas pažymėjo, kad Departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus.

29. Teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl, vadovaudamasis Tvarkos 44.3.1 punktu, ją pakeitė ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

30. Atsižvelgęs į tai, kad Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką termino pakeista, teismas konstatavo, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

31. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, tačiau teismas vertino, kad nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį.

III. 32. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

33. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neįsigilinus į reikšmingas faktines aplinkybes ir formaliai vertinant situaciją, nesilaikant tarptautinių teisės aktų nuostatų.

34. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti pareiškėjo skundą nagrinėsiančio administracinio teismo, Departamento sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi, o Departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir jo byloje esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo.

35. Atsakovas Departamentas, atsiliepime į apeliacinį skundą pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, prašo apeliacinį skundą atmesti.

36. Departamentas nurodo, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Departamento sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 37. Byloje esminis ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S33177 ir Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 6K-1498 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl Departamento įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

38. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Sprendžiant šį prašymą pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

39. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

41. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

43. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

44. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

45. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

46. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

47. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

48. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apklausos metu apie jo individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo baimės grįžti į kilmės šalį negrindžia jo galimu persekiojimu dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, jog jam prieglobstis turi būti suteiktas, nes kilmės valstybėje jam yra nesaugu, kad gali patirti persekiojimus, smurtą ir kankinimus, taip pat prašydamas prieglobsčio jis siekia išvengti priešpriešos, vykstančios tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Teigė, kad buvo verčiamas stoti į karinę grupuotę, kad buvo persekiojamas kariškių, mano, kad jo kariškiai ieškos, tačiau tai patvirtinančių faktų nekonkretizavo ir neįrodė. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad iki atvykdamas į Lietuvą, jis legaliai gyveno ir mokėsi Baltarusijoje, tačiau šioje šalyje prieglobsčio neprašė. Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo detalus ir išsamus, o duoti paaiškinimai nenuoseklūs, kas yra laikoma esminiu trūkumu, neleidžiančiu pareiškėjo pasakojimą laikyti patikimu įrodymu.

49. Pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjas nedalyvauja politikoje, nepriklauso jokiai partijai ar judėjimui, nėra aktyvus politinių, visuomeninių ar socialinių judėjimų narys, taip pat nėra valstybės tarnautojas, nedirba valdžios institucijose. Tuo metu, pagal kilmės valstybės informaciją anglakalbių – prancūzakalbių konflikto metu pagrindinės persekiojimą patiriančios asmenų grupės yra politikai, politiniai aktyvistai, mokytojai, teisėjai, asmenys, turintys ryšių su vyriausybe, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas dėl savo asmeninių savybių gali susidurti su padidinta rizika kilmės šalyje. Jokių dokumentų, kurie patvirtintų tariamą pareiškėjo paiešką, jo persekiojimą nėra pateikta. Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo nurodytos priežastys (nestabili padėtis šalyje, tariamas kariškių persekiojimas) neprilygsta „persekiojimui“, o bendra saugumo padėtis per se nesąlygoja individualios persekiojimo rizikos, pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti vertintina, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikytina visiškai pagrįsta.

50. Atsakydama į Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad jo atveju nebuvo surinkta naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas ir pan., teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Be to, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo kokia konkrečiai naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia ar kardinaliai kitaip pateikia duomenis apie bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), kokia konkrečiai informacija keistų individualią pareiškėjo situaciją ir/ar konkrečias aplinkybes dėl tarptautinės apsaugos poreikio pareiškėjui.

51. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas atitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies kriterijus. Vadovaudamasis pabėgėlių teisės nuostatomis ir nustatęs, jog užsienietis neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų, Migracijos departamentas vertina ar jis gali saugiai grįžti ir saugiai įsikurti kilmės valstybėje, ar įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

52. Pagal byloje surinktus duomenis pareiškėjo kilmės valstybėje nevyksta karinis konfliktas, nenustatyta, kad kilmės valstybėje vyktų beatodairiškas smurtas, dėl kurio pareiškėjas negalėtų saugiai grįžti ir įsikurti kilmės valstybėje. Nepatvirtinta, kad grįžus į kilmės šalį jam nebus sudarytos sąlygos dirbti pagal jo gebėjimus ar jis bus diskriminuojamas, nėra pagrįstos tikimybės, kad būtent pareiškėjui kiltų reali ir individuali grėsmė, todėl sutiktina su atsakovo išvada, jog pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

53. Patikrinusi bylą faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo bei teisės taikymo aspektais teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, Migracijos departamentas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į iš įvairių šaltinių surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo gyvenamojoje vietovėje. Įvertinus šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui asmeniškai kyla grėsmė. Pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių tokią situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

54. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

56. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjo argumentus, teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Arūnas Dirvonas Ramūnas Gadliauskas