2025-02-12 Nr. AB-2537-3-61-3-04748-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1130-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04748-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Z. su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslintas skundas kartu įvardijami skundu) kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 24S189073, kuriame buvo nuspręsta atsisakyti pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kadangi asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas I); 2) įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą I bei priimti naują sprendimą – pakeisti leidimą laikinai gyventi; 3) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 24S204642, kuriame buvo nuspręsta A. Z. uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. rugsėjo 8 d. iki 2029 m. rugsėjo 7 d. (toliau – ir Sprendimas II, o Sprendimas I ir Sprendimas II kartu įvardijami Sprendimais). Pareiškėjas taip pat prašė jam iš atsakovo priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

2. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, pareiškėjas savo poziciją grindė šiais argumentais:

2.1. Migracijos departamento nustatytos aplinkybės neatitinka susiklosčiusios situacijos, o, priimdamas Sprendimus, atsakovas pažeidė jam, kaip viešojo administravimo subjektui, tenkančią pareigą įvertinti visas aplinkybes. Sprendimai buvo priimti neišnagrinėjus visų svarbių aplinkybių, nepateikiant pagrįstų argumentų, įrodymų ir motyvų dėl tokių sprendimų priėmimo, todėl jie yra neproporcingi ir neteisėti.

2.2. Sprendimai yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsniu ir 3 straipsnyje įtvirtintais išsamumo, lygiateisiškumo, objektyvumo, efektyvumo bei proporcingumo principais.

2.3. Migracijos departamentas Sprendimus grindė aplinkybėmis, kad A. Z. gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas 2016 m. ir 2018–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ (toliau – ir Baltarusijos įmonė) mašinisto padėjėju, todėl privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią. Atsižvelgus į tai, jis ateityje gali būti išnaudojamas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų. Atsakovas, priimdamas Sprendimus, išimtinai formaliai rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2024 m. liepos 12 d. priimta išvada Nr. 18-6476 (toliau – ir Išvada), kurioje nustatyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

2.4. Nei Išvadoje, nei Sprendimuose, vertinant A. Z. realiai galimą grėsmę valstybės saugumui, nebuvo įvertinta, jog pareiškėjas praeityje dirbo ne karinėje ar sukarintoje struktūroje, o mašinisto padėjėju Baltarusijos įmonėje, vykdančioje krovinių ir keleivių vežimą traukiniais, ir šios pareigos niekaip nebuvo susijusios su Baltarusijos Respublikos žvalgybos ar saugumo užduočių vykdymu, pagal užimamas pareigas pareiškėjas nedalyvavo svarbių sprendimų, organizuojant Baltarusijos įmonės veiklą, priėmime.

2.5. A. Z. darbas Baltarusijos įmonėje buvo trumpalaikis, jis po studijų Valstybiniame Baltarusijos geležinkelių koledže baigimo epizodiškai 2016 m. ir 2018–2020 m. dirbo Baltarusijos įmonėje ir tai buvo dar iki A. L. jėga užgrobiant valdžią Baltarusijos Respublikoje po 2020 m. rugpjūčio 8–9 d. vykusių prezidento rinkimų, taigi, A. Z. dirbant minėtoje įmonėje, žvalgybos ir saugumo agentai nebuvo pradėję tokio masto žvalgybos bei žmonių persekiojimo, koks yra dabar, be to, abejotina, kad dėl trumpo darbo Baltarusijos įmonėje periodo pareiškėjas galėjo tapti žvalgybos ir saugumo agentų taikiniu. 2018 m. pradėdamas dirbti mašinisto padėjėju Baltarusijos įmonėje, A. Z. niekaip negalėjo numatyti, kad po 2020 m. prezidento rinkimų jo šalyje prasidės protestai, vyks susirėmimai tarp protestuotojų ir specialiųjų policijos pajėgų. A. Z., įgijęs traukinio mašinisto profesiją, pagal ją negalėjo įsidarbinti ne valstybės valdomoje įmonėje, kadangi tokios įmonės Baltarusijos Respublikoje nėra.

2.6. Nepritarimas Baltarusijos Respublikos vadovo ideologijai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių pareiškėjas galutinai nutraukė darbo santykius su Baltarusijos įmone ir ieškojo kitų alternatyvų pragyvenimui už minėtos valstybės ribų, šiuo atveju Lietuvoje. Nuo 2021 m. balandžio 14 d. A. Z. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Ortima“ transportinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, Lietuvos valstybės institucijos nuo pareiškėjo atvykimo į Lietuvą nėra užfiksavusios jo padarytų nusižengimų ar kitos veiklos, keliančios grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai.

2.7. Atsakovas nevertino, kad, 2022 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos Seimui paskelbus rezoliuciją Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ ir iš esmės Baltarusijos Respubliką paskelbus teroristine valstybe, pareiškėjas nedirbo nei Baltarusijoje, nei jos įmonėse.

2.8. Atsakovas padarė nepagrįstą išvadą dėl A. Z. lojalumo Baltarusijos Respublikai bei išvadą, kad pareiškėjo buvusi darbo veikla gali būti išnaudota Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, jis taip pat nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas, vykdamas į Baltarusijos Respubliką lankyti šeimos, gali kelti papildomas rizikas. Nagrinėjamu atveju nėra realių ir neginčijamų įrodymų apie Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų bandymus užverbuoti A. Z. ir jų pavedimus vykdyti pareiškėjui patikėtas užduotis.

2.9. Priimant Sprendimus, nebuvo atliktas individualus pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas, o lėmė tai, kad atsakovas priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus, kurie taip pat neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Savo poziciją atsakovas grindė šiais argumentais:

4.1. A. Z. 2024 m. sausio 29 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnyje nustatytu pagrindu. Pildydamas atsakovo pateiktą klausimyną, pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. ir 2018–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“.

4.2. Migracijos departamentas, įvertinęs Išvadą, kurioje buvo konstatuota, kad A. Z. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, bei kitus duomenis, priėmė Sprendimus.

4.3. Pareiškėjo keliama grėsmė yra pagrįsta jo darbu valstybės institucijai, lojalumu jai. A. Z. ilgą laiką dirbo Baltarusijos įmonės filiale, t. y. valstybinėje institucijoje, kurioje, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojalus valdžiai ir jos vykdomai politikai. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

4.4. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra per aukštas įrodinėjimo standartas, taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti A. Z. gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

4.5. Sprendimuose yra apžvelgiamas geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karine agresija prieš Ukrainą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems (tarnaujantiems) Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

4.6. Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas, vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

4.7. Sprendimas II buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatomis. Atsakovas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstus bei teisėtus Sprendimus.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Valstybės saugumo departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

6.1. Sprendimai buvo priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, jie yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, Sprendimai buvo priimti įvertinus visus turimus duomenis apie A. Z., jie atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

6.2. Pareiškėjas (Baltarusijos Respublikos pilietis), dirbdamas Baltarusijos įmonėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose ir valstybės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą bei lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Šios institucijos užtikrina, kad minėtose įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. A. Z. gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

6.3. Kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šių šalių valstybės įmonėse. Valstybės saugumo departamento kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes, kur gyvendami, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.

6.4. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinę vizą, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar panašiai, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai.

II. 7. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo A. Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos pilietis, 2023 m. gruodžio 5 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Migracijos departamentas Sprendimus priėmė atsižvelgęs į trečiojo suinteresuoto asmens pateiktą Išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi A. Z. 2016 m. ir 2018–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ mašinisto padėjėju.

9. Pacitavęs Įstatymo 4 straipsnio 4–6 dalių (nurodytos Įstatymo 4 straipsnio 3–5 dalys laikytinos rašymo apsirikimu), 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 64 ir 76 punktų bei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnio nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas, vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

10. Apžvelgęs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl nacionalinio saugumo užtikrinimo reikšmės ir užsieniečių teisės atvykti į kitą valstybę bei užsieniečio keliamo pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės vertinimo specifiką, teismas pažymėjo, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

11. Teismas nustatė, kad aplinkybė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, buvo konstatuota įvertinus Išvadą, kuri buvo grindžiama aplinkybe, jog A. Z. 2016 m. ir 2018–2020 m. dirbo Baltarusijos įmonėje mašinisto padėjėju, todėl jis gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, o tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

12. Teismas nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, kad aplinkybės, jog jo eitos mašinisto padėjėjo pareigos Baltarusijos įmonėje buvo nereikšmingos, darbas buvo trumpalaikis ir epizodiškas, nesusijęs su Baltarusijos žvalgybos ar saugumo užduočių vykdymu, o taip pat dirbtas laikotarpiu iki A. L. jėga užgrobiant valdžią Baltarusijoje po 2020 m. vykusių prezidento rinkimų, taip pat, kad A. Z. nutraukė šiuos darbus, negali būti vertinamos kaip grėsmė Lietuvos Respublikos saugumui.

13. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir atsižvelgęs į Nacionalinio saugumo strategijoje nurodytą Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Baltarusijos vaidmens, vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą, bei su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, sutiko su Valstybės saugumo departamento ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu, jo visapusiškumu bei objektyvumu ir nurodė, kad A. Z. nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių Išvadoje nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos bei saugumo tarnybos, užtikrinančios, jog tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Teismas pažymėjo, kad šių išvadų nepaneigia ir A. Z. nurodyti argumentai apie jo tarnybos pobūdį bei tarnybos santykių pasibaigimo priežastys. Teismo nuomone, Sprendimuose buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl potencialiai realios galimybės būti užverbuotam priešiškai Lietuvos Respublikai veiklai vykdyti.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas darbo Lietuvoje laikotarpiu 30 kartų kirto Lietuvos–Baltarusijos sieną, jis taip pat vyko ir per Latvijos–Baltarusijos sieną, šiuo metu A. Z. yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos per Medininkų pasienio kontrolės punktą. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad tai, jog pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką, atsižvelgiant į šiandienos geopolitinę situaciją, gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos bei saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus.

15. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų akivaizdų A. Z. priešiškumą Baltarusijos Respublikos oficialiosios valdžios politikai ar veikimą prieš režimą, todėl sprendė, kad nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai.

16. Teismas nesutiko su A. Z. skunde nurodytais argumentais, kad Migracijos departamentas Sprendimus priėmė vien tik vadovaudamasis Išvada bei joje nurodyta aplinkybe apie pareiškėjo darbą Baltarusijos įmonėje, ir pažymėjo, kad atsakovas taip pat įvertino kitas aplinkybes, individualiai susijusias su A. Z., t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius.

17. Teismas apžvelgė Migracijos departamento nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo darbo Baltarusijos įmonėje, taip pat dėl A. Z. išduotų vizų, aplinkybę, kad šiuo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje registruotose įmonėse nedirba, aplinkybes, kad nuo 2022 m. gegužės 11 d. iki 2024 m. gegužės 11 d. A. Z. Lietuvos Respublikoje gyveno su leidimu laikinai gyventi, o šiuo metu jis neturi galiojančio Lietuvos Respublikos išduoto dokumento, suteikiančio ar patvirtinančio teisę gyventi Lietuvoje.

18. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nenustatė, jog pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nebuvo nustatyta duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, ir sutiko su atsakovo vertinimu, kad A. Z. Lietuvoje nesukūrė ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių, be to, tokie trumpalaikiai ryšiai negali būti laikomi atsveriančiais grėsmės valstybės saugumui svarbą.

19. Teismas apžvelgė aktualias 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatas, pažymėdamas, kad nepaprastoji padėtis buvo įvesta visame Lietuvos Respublikos pasienio ruože prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika, todėl visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai.

20. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas siekia gyventi Lietuvoje, tačiau jo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas pažymėjo, kad tai, jog A. Z. anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, iš Valstybės saugumo departamento neatima teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui.

21. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas Sprendimu I teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jame buvo įvertintos individualios A. Z. aplinkybės, šis sprendimas Viešojo administravimo įstatymo nuostatas atitinka.

22. Vertindamas Sprendimo II pagrįstumą ir teisėtumą, teismas nurodė, kad šis sprendimas taip pat buvo priimtas tuo pačiu faktiniu pagrindu – dėl grėsmės valstybės saugumui, jis grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

23. Teismas kaip nepagrįstus atmetė A. Z. argumentus, kad faktas, jog pareiškėjo darbo santykiai su Baltarusijos įmone nutrūko 2020 m., savaime reiškia, kad grėsmė dėl ryšių su Baltarusijos Respublikos tarnybomis yra išnykusi. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis, todėl, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, A. Z. ryšiai gali aktualizuotis, jis gali būti lengviau palenkiamas vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis, ir sprendė, jog šios aplinkybės yra pakankamos pripažinti, jog egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė, ir, neįvertinus minėtų aplinkybių, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai, esant tokiai geopolitinei situacijai.

24. Aptaręs Įstatymo 133 straipsnio 1, 5, 7 ir 8 dalių bei Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkto nuostatas ir aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatavo, kad Sprendimas II buvo pagrįstai priimtas tuo pagrindu, jog asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o jame nustatytas uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas laikytinas proporcingu.

25. Teismas nenustatė pagrindo kvestionuoti Sprendime II padarytos išvados, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybei. Kadangi Sprendimas II yra grindžiamas tais pačiais faktais, kaip ir Sprendimas I, Sprendime II nurodyti motyvai yra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui.

26. Atmetęs A. Z. skundo reikalavimus dėl Sprendimų panaikinimo, teismas netenkino ir pareiškėjo reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo pakeisti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje bei prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo.

III. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimą, panaikinti Sprendimą I ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą: Sprendimą I panaikinti bei priimti naują sprendimą – pakeisti A. Z. išduotą leidimą laikinai gyventi, ir panaikinti Sprendimą II. Pareiškėjas taip pat prašo jam iš atsakovo priteisti visų patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

28. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, pareiškėjas savo poziciją grindžia šiais argumentais:

28.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad A. Z. galima grėsmė valstybės saugumui buvo konstatuota remiantis prielaidomis ir subjektyviomis interpretacijomis, neatlikus išsamaus individualaus pareiškėjo galimos grėsmės vertinimo, neįvertinus jo asmeninės gyvenimo istorijos, profesinės veiklos, ryšių su kitomis institucijomis bei asmenimis ir panašiai. Neištyrus visų aplinkybių, vien faktas, kad A. Z. prieš keletą metų dirbo Baltarusijos įmonėje, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, nebuvo pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės valstybei egzistavimą, todėl Sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

28.2. Nesutiktina su Sprendimuose padaryta išvada, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos bei saugumo tarnybos ir A. Z., turėdamas leidimą laikinai gyventi, būtinai gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes dėl savo darbo Baltarusijos įmonėje trukmės, pobūdžio, dėl situacijos Baltarusijoje bei kita, ir nurodo, kad šios aplinkybės Sprendimuose nebuvo įvertintos, tačiau pirmosios instancijos teismas šio pažeidimo nenustatė.

28.3. Sprendimas I neatitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų išsamumo, lygiateisiškumo, objektyvumo ir proporcingumo principų, kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas išsamus ir realus A. Z. elgesio vertinimas, buvo apsiribojama tik tariamomis išvadomis, be pagrįstų motyvų ar įrodymų dėl keliamos grėsmės realumo.

28.4. Sprendimas I prieštarauja aiškiai suformuotai teismų praktikai dėl grėsmės vertinimo, dėl pareigos atsakovui savarankiškai ištirti bylos aplinkybes, o išvadas pagrįsti objektyviais duomenimis. Migracijos departamentas turėjo visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam buvo žinomos apie pareiškėją (jo šeimą, darbą, gyvenimo trukmę Lietuvoje, A. Z. padarytus pažeidimus), ir, tik jas sistemiškai įvertinęs, galėjo daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali.

28.5. Nors A. Z. biografiniai faktai apie jo darbo veiklą Baltarusijos įmonėje ir kelionės į Baltarusiją sunkiai gali būti vertinami kaip potencialus pavojus Lietuvos valstybės saugumui, tačiau net ir šios aplinkybės negali būti vertinamos atsietai nuo kitų, su pareiškėju susijusių, duomenų, kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta jokių jo ryšių su minėtos valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis. A. Z. į Baltarusijos Respubliką vyko pasimatyti su savo šeimos nariais. Pareiškėjo teisė pasimatyti su šeima yra garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir tokia teisė negali būti ribojama arba vertinama kaip neteisėtas veiksmas ar galima grėsmė.

28.6. A. Z. kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, jo darbo patirtis Baltarusijos Respublikoje nebuvo vertinama kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, tačiau ši vėliau aplinkybė buvo įvertinta kaip kelianti grėsmę, taigi atsakovas tas pačias aplinkybes įvertino skirtingai. Be to, Migracijos departamentas nepateikė jokių duomenų, kad pareiškėjas gali kelti realią grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje kaip grėsmė buvo vertinamas darbas Rusijos Federacijos ar Baltarusijos valdžios institucijose ar karinėse struktūrose, kadangi A. Z. tokiose institucijose niekada nedirbo.

28.7. Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkeliant pareiškėjui, nurodant, kad A. Z. nepateikė įrodymų, kurie leistų pripažinti atsakovo išvadą dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui realumo nepagrįsta, ar įrodymų, rodančių pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos Respublikos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą. Nagrinėjamu atveju būtent atsakovas pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius savo priimamo sprendimo pagrįstumą, o teismas tuos įrodymus turi vertinti, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad Migracijos departamentas nepateikė realių įrodymų savo išvadai pagrįsti, ir nepagrįstai pareiškėjui perkėlė pareigą pateikti įrodymus, kurie leistų pripažinti atsakovo Sprendime I nurodytą išvadą nepagrįsta.

28.8. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sprendimo II pagrįstumą ir teisėtumą, nesiremdamas jokiais tai patvirtinančiais įrodymais, nepagrįstai konstatavo, kad egzistuoja A. Z. keliama pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė, kadangi atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis, todėl, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis, jis gali būti lengviau palenkiamas vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis.

28.9. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi prielaidomis ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Neatliktas individualus ir realus A. Z. keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas lėmė neteisėto Sprendimo II priėmimą, toks sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas šios reikšmingos aplinkybės neįvertino, todėl jo priimtas sprendimas taip pat yra neteisėtas ir nepagrįstas.

28.10. Pareiškėjui iš karto nebuvo pateikti Sprendimo II motyvai. Be to, abu Sprendimai buvo priimti dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, dėl to paties subjekto (t. y. pareiškėjo), todėl atsakovas, papildomai priimdamas Sprendimą II, taip pat pažeidė efektyvumo ir išsamumo principus. Pirmosios instancijos teismas šios situacijos neištaisė.

29. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo A. Z. apeliacinį skundą atmesti, o teismo 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Migracijos departamentas savo poziciją grindžia šiais argumentais:

30.1. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas 2016 m. ir 2018–2020 m. dirbo Baltarusijos įmonėje, kuri buvo valdoma Baltarusijos valdžios, o pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos yra pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pagal suformuotą teismų praktiką, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

30.2. A. Z. darbą Baltarusijos Respublikos įmonėje baigė sąlyginai neseniai, tik 2020 m., be to, jis ne tik dirbo Baltarusijos įmonėje, bet ir mokėsi Valstybiniame Baltarusijos geležinkelių koledže, todėl iki šiol gali palaikyti ryšius su įmonėje likusiais kolegomis ar bendramoksliais ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

30.3. A. Z. nepagrįstai teigia, kad atsakovas neįvertino visų su juo susijusių individualių aplinkybių ir pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakovas įvertino A. Z. šeiminius ryšius (nėra duomenų apie Lietuvos Respublikoje gyvenančius šeimos narius), socialinius, ekonominius ryšius, Migracijos departamentas taip pat įvertino, jog pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas vadovavosi ne vien trečiojo suinteresuoto asmens pateikta Išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje. Pareiškėjas nenurodė daugiau aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs.

30.4. A. Z. nurodytos aplinkybės (darbo specifika, funkcijos, pareigos, darbo trukmė, tuometinė geopolitinė padėtis ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybei ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi. Aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, iš Valstybės saugumo departamento neatima teisės reikšmingas A. Z. biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Ši aplinkybė taip pat nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais.

30.5. Sprendimais A. Z. nebuvo uždrausta vykti, gyventi ar lankytis kitose Europos Sąjungos ar Šengeno erdvės zonos valstybėse narėse. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui užkerta kelią nustatytą laiko tarpą veikti priešingai, nei nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, bei atlieka prevencinę funkciją kitų asmenų, siekiančių neteisėtai pasinaudoti galimybe gyventi ir / ar dirbti Lietuvos Respublikoje, atžvilgiu.

30.6. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie dėl jo priimtus Sprendimus.

30.7. A. Z., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad, jais remiantis, būtų padarytos kitokios išvados dėl ginčo, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, jog įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. Z. argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašo pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

32. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuostatas; teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą bei pagrįstai prioritetą suteikė visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Baltarusijos piliečio teisėms ir interesams. Savo poziciją Valstybės saugumo departamentas grindžia šiais argumentais:

32.1. Trečiasis suinteresuotas asmuo, atsižvelgęs į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos įmone. Šie A. Z. ryšiai nebuvo atsitiktiniai, tokį darbą pareiškėjas pasirinko sąmoningai, kryptingai ir nuosekliai, po studijų Valstybiniame Baltarusijos geležinkelių koledže. Vien faktas, kad šiuo metu A. Z. tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, jog jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.

32.2. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia A. Z. pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste.

32.3. Pagal teismų praktiką, Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nėra būtina konstatuoti konkrečių neteisėtų užsieniečio veiksmų. Sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, Išvadoje, kuria yra pagrįsi Sprendimai, nurodyti duomenys negali būti laikomi bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 24S189073, kuriame buvo atsisakyta pakeisti A. Z. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2024 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. 24S204642, kuriame pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, pagrįstumo bei teisėtumo. A. Z. taip pat prašo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą I bei priimti naują sprendimą – pakeisti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.

34. Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė 2023 m. gruodžio 5 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurį motyvavo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pagal kurį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pildydamas Migracijos departamento parengtą klausimyną, A. Z., be kita ko, nurodė, kad 2016 m. baigė Baltarusijos Respublikos valstybinį geležinkelio koledžą ir 2016 m. bei 2018–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ mašinisto padėjėju, o 2016–2018 m. tarnavo kariuomenėje.

35. Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatyme, t. y. ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, su paklausimu kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą. Valstybės saugumo departamentas 2024 m. rugpjūčio 12 d. išvadoje Nr. 18-6476 nurodė, kad A. Z. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos įmonėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Be to, Valstybės saugumo departamento duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Valstybės saugumo departamento nuomone, A. Z. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Įvertinęs Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją ir kitus duomenis, atsakovas priėmė šioje administracinėje byloje ginčijamus sprendimus, t. y. atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir jam uždraudė 60 mėnesių atvykti į Lietuvos Respubliką.

36. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurie atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl nėra pagrindo Sprendimų naikinti, pareiškėjo skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovas rėmėsi ne tik Išvada, tačiau jis taip pat įvertino kitas aplinkybes, individualiai susijusias su A. Z., t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius. Teismas padarė išvadą, kad nustatytos aplinkybės yra pakankamos pripažinti, jog egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė, ir, neįvertinus paminėtų aplinkybių, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai, esant tokiai geopolitinei situacijai. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog A. Z. galima grėsmė valstybės saugumui buvo konstatuota remiantis prielaidomis ir subjektyviomis interpretacijomis, neatlikus išsamaus individualaus pareiškėjo galimos grėsmės vertinimo, neįvertinus jo asmeninės gyvenimo istorijos, profesinės veiklos, ryšių su kitomis institucijomis bei asmenimis ir panašiai.

37. Sprendimų turinys patvirtina, kad jie iš esmės yra grindžiami Valstybės saugumo departamento pateikta informacija ir aplinkybėmis, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime I, be kita ko, yra nurodyta, kad A. Z. atsakymai į kitus klausimyno klausimus nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuri buvo nustatyta remiantis jo buvusiais darbo (tarnybos) santykiais, o tai, kad asmuo mokėsi Valstybiniame Baltarusijos geležinkelių koledže, vėliau 2016 m. ir 2018–2020 m. dirbo Baltarusijos įmonėje, parodo, jog jis tikslingai siekė užsiimti tokia veikla. Be to, darbo Lietuvoje laikotarpiu pareiškėjas 27 kartus kirto Lietuvos–Baltarusijos sieną, be to, jis vyksta ir per Latvijos–Baltarusijos sieną.

38. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

39. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, 2025 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1072-492/2025).

41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

42. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Kaip minėta, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ 2016 m. ir 2018–2020 m. Valstybės saugumo departamento surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymėtina, kad A. Z. su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinami ryšiai su Baltarusijos Respublikos įmone nebuvo atsitiktiniai, tokį darbą pareiškėjas pasirinko sąmoningai, kryptingai ir nuosekliai po studijų Baltarusijos Respublikos valstybiniame geležinkelio koledže, nurodyti pareiškėjo su Baltarusijos įmone buvę darbo santykiai nutrūko pakankamai neseniai, ir vien faktas, kad šiuo metu A. Z. tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) bei nebegali kelti grėsmės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas, be kita ko, 2016–2018 m. tarnavo Baltarusijos kariuomenėje.

43. Pareiškėjo buvęs darbas Baltarusijos įmonėje, jo tarnyba Baltarusijos kariuomenėje, dažnas Lietuvos–Baltarusijos sienos kirtimas, jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. A. Z. dėl savo ankstesnio darbo bei ryšių su Baltarusijos valdžios institucijomis ir pareigūnais tampa lengviau palenkiamu vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir taip kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis, todėl šios aplinkybės patvirtina potencialų A. Z. pažeidžiamumą. Byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų akivaizdų pareiškėjo priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką ar kad darbą Baltarusijos valstybės įmonėje pareiškėjas paliko dėl vertybinių įsitikinimų / moralinių priežasčių, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti A. Z. lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai ir kad jis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali vykdyti režimo užduotis. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti Valstybės saugumo departamento, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateiktos informacijos teisingumu bei pagrįstumu. Atsižvelgus į tai, kad, siekdamas gyventi Lietuvoje, asmuo privalo pagrįsti, jog atitinka Įstatyme nustatyta sąlygas, kad galėtų tokią teisę įgyvendinti, o Lietuvos Respublika neturi pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir leisti šioje šalyje gyventi, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų, reikalavimas pateikti nurodytus argumentus ir / ar įrodymus negali būti laikomas nepagrįstų įrodinėjimo pareigos perkėlimu pareiškėjui.

44. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. Z. dažnai vyksta į Baltarusijos Respubliką, jis pats apeliaciniame skunde nurodė, kad į Baltarusijos Respubliką vyksta pasimatyti su savo šeimos nariais. Tikėtina, kad A. Z. taip pat palaiko ryšius ir su kitais artimaisiais, draugais, bendramoksliais bei kolegomis, gyvenančiais Baltarusijoje, ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama priežastimi, keliančia grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1481-442/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2527-1047/2024). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2527-1047/2024, 2025 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1072-492/2025).

46. Atkreiptinas dėmesys, kad nors ginčijami Migracijos departamento priimti Sprendimai iš esmės yra grindžiami Valstybės saugumo departamento pateikta informacija ir aplinkybėmis, tačiau iš jų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimą. Sprendime I atsakovas pažymėjo, kad užsieniečiui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2022 m. rugpjūčio 22 d., leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2022 m. gegužės 11 d. iki 2024 m. gegužės 11 d.; asmuo Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2021 m. rugsėjo 24 d.; Migracijos departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovo naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad Migracijos departamentas neatliko savarankiško vertinimo, o A. Z. galima grėsmė valstybės saugumui buvo konstatuota remiantis tik prielaidomis ir subjektyviomis interpretacijomis.

47. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik trumpas A. Z. gyvenimas Lietuvoje ir tam tikros ekonominės (darbo) aplinkybės bei jo pildant klausimyną išdėstyta pozicija savaime nepaneigia byloje nustatytų esminių aplinkybių dėl pareiškėjo darbo Baltarusijos įmonėje bei iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. A. Z. nėra pasiekęs jokio ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje, kuri leistų daryti priešingą išvadą. Pareiškėjo procesiniuose dokumentuose teismui nurodytos kitos aplinkybės nekeičia atlikto vertinimo dėl jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, t. y. dabartinės situacijos kontekste savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jis negali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

48. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir Išvadoje nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog A. Z. gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kadangi ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visumą. Aplinkybės, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, taip pat teisėjų kolegijos jau aptartos aplinkybės, kad jis dirbo neaukštos kvalifikacijos darbą ir Baltarusiją grįžta pasimatyti su savo šeimos nariais, pasikeitusi geopolitinė situacija bei galimybės tai numatyti nebuvimas ir kitos, esant Išvadai, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, jo intereso likti gyventi Lietuvoje nepateisina. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, iš Valstybės saugumo departamento neatima teisės reikšmingas A. Z. biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Ši aplinkybė taip pat nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Pažymėtina, kad A. Z. asmeniniai ar ekonominiai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

49. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 24S189073 yra teisėtas bei pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti A. Z. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo.

50. Pareiškėjas taip pat nesutinka su Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. 24S204642, kuriame buvo nuspręsta jam uždrausti 60 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką.

51. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

52. Vertindama Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 24S204642, kuriame A. Z. buvo uždrausta 60 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ji yra grindžiama aktualiu teisiniu reguliavimu, joje buvo įvertintas pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis. Sprendime II buvo konstatuota, kad Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje A. Z. buvo išdavusi daugkartinę Šengeno vizą, galiojusią nuo 2020 m. rugpjūčio 11 d. iki 2021 m. vasario 10 d., ir nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2022 m. rugpjūčio 22 d., darbo pagrindu tarpininkaujant UAB „Ortima“, o Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje jam buvo išdavusi daugkartinę Šengeno vizą laikotarpiui nuo 2021 m. vasario 12 d. iki 2022 m. vasario 11 d. (ši viza 2021 m. rugsėjo 6 d. buvo atšaukta vizos turėtojo prašymu).

Nuo 2022 m. gegužės 11 d. iki 2024 m. gegužės 11 d. asmuo Lietuvos Respublikoje gyveno su leidimu laikinai gyventi, o, priimant Sprendimą II, jis neturėjo galiojančio Lietuvos Respublikos išduoto dokumento, suteikiančio ar patvirtinančio teisę gyventi Lietuvoje. 2024 m. sausio 29 d. pareiškėjas Migracijos departamentui buvo pateikęs prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, tačiau, atsižvelgęs į Valstybės saugumo departamento pateiktą motyvuotą išvadą dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui ir atlikęs individualų visų susijusių aplinkybių vertinimą bei vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsakovas Sprendimu I atsisakė pakeisti A.

Z. išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas Sprendime II taip pat pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, asmuo darbo veiklą Lietuvoje pradėjo 2021 m. rugsėjo 24 d. UAB „Ortima“, kurioje dirbo iki 2024 m. rugpjūčio 30 d. 2024 m. rugpjūčio 30 d. Migracijos departamentas gavo UAB „Ortima“ pranešimą Nr. 2408-PRNŠ-6221, kuriame pareiškėjo darbdavys jį informavo, kad nutraukė su užsieniečiu sudarytą darbo sutartį Lietuvos Respublikos darbo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas).

Šiuo metu asmuo Lietuvos Respublikoje registruotose įmonėse nedirba. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pirmasis A. Z. Lietuvos Respublikos valstybinės sienos kirtimo atvejis buvo užfiksuotas 2020 m. spalio 12 d., atvykstant per Medininkų pasienio kontrolės punktą, ir nuo tada iš viso buvo fiksuota 30 asmens Lietuvos Respublikos sienos su Baltarusija kirtimo abejomis kryptimis atvejų. Šiuo metu asmuo yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos per Medininkų pasienio kontrolės punktą (sienos kirtimo data – 2024 m. gegužės 8 d.).

Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kadangi šios institucijos naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra informacijos apie A. Z. šeimos narius bei jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, atsakovas Sprendime II padarė išvadą, kad užsienietį su Lietuva sieja grynai ekonominio pobūdžio ryšiai, kurie nelaikytini ilgalaikiais ir galinčiais atsverti grėsmės Lietuvos valstybės saugumui svarbą.

Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, dėl kurių draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką A. Z. galėtų būti netaikomas.

53. Iš nustatytų faktinių aplinkybių yra akivaizdu, kad pareiškėjas nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę.

54. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad A. Z. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi ir nebuvo nustatyti užsieniečio šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, bei atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3 punktus, pareiškėjui nustatė 60 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kurį vertino kaip proporcingą. Teisėjų kolegijos nuomone, Sprendimas II yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas, o draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas. Minėtas sprendimas yra byloje, su jo turiniu A. Z. susipažino ir Sprendimo II motyvus suprato, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti jo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Pažeidimu taip pat negali būti laikoma tai, kad klausimai dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir uždraudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką buvo išspręsti ne vienu, o dviem atsakovo sprendimais.

55. Įvertinusi išdėstytas ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovas, nustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas sąlygas bei įvertinęs nustatytas su pareiškėju susijusias aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai Sprendimais, kurie yra pagrįsti teisės aktų normomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl priešingai nei teigia A. Z., Viešojo administravimo įstatymo nuostatas atitinka, atsisakė pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ir jam uždraudė 60 mėnesių atvykti į Lietuvos Respubliką. A. Z. jam nepalankių Sprendimų priežastis suprato.

56. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo A. Z. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino Sprendimus. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo A. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

57. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis