0e712119-9b46-41d2-aa5a-c00a5ae2b318 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1672-560/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04782-2011-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 73.2.6.1.; 121.18; VILNIAUS APYGARDOS TEISMASS P R E n d i m a s LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 11 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo UAB „Cargo and Go“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieÅ¡kinį atsakovui UAB „Cargo and Go“ dėl žalos atlyginimo, ir n u s t a t ė :I.

Ginčo esmėIeÅ¡kovas UAB DK „PZU Lietuva“ kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė priteisti iÅ¡ atsakovo UAB „Cargo and go“ 1 944,83 pagrindinės skolos ir 87,87 Lt palÅ«kanų, 6 procentų dydžio procesinių palÅ«kanų, bylinėjimosi iÅ¡laidų. Nurodė, kad su atsakovu buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta atsakovo automobilio „DAF FT XF 95.430“, v/n CCB989, valdytojų civilinė atsakomybė.

Minimas automobilis 2009-11-25 Vengrijoje sukėlė autoįvykį, kurio metu buvo sugadintas trečiojo asmens automobilis. Eismo įvykio kaltininku pripažintas UAB „Cargo and Go“ vairuotojas. Eismo įvykį ieÅ¡kovas pripažino draudiminiu įvykiu ir iÅ¡mokėjo nukentėjusiam asmeniui 1 944,83 Lt draudimo iÅ¡mokÄ . Pažymėjo, kad įvykio metu atsakovas nustatyta tvarka nebuvo sumokėjęs automobilio draudimo įmokų, todėl, remiantis TPVCAPDÄ® 11 str. 7 d., prašė priteisti iÅ¡ atsakovo nukentėjusiam asmeniui iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ .

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-05-31 priėmė preliminarų sprendimÄ , kuriuo priteisė iÅ¡ atsakovo UAB „Cargo and go“ ieÅ¡kovo UAB „PZU Lietuva“ naudai 1 944,83 Lt skolos, 87,87 Lt palÅ«kanų, 6 procentų dydžio procesines palÅ«kanas bei 701,13 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.Atsakovas UAB „Cargo and Go“ pateikė prieÅ¡taravimus dėl ieÅ¡kinio ir preliminaraus sprendimo, kuriuo prašė preliminarų sprendimÄ panaikinti, o ieÅ¡kinį atmesti. Nurodė, kad jam laiku nesumokėjus draudimo įmokos, ieÅ¡kovas nereiÅ¡kė pretenzijų dėl įmokų sumokėjimo terminų praleidimo.

Remiantis 6 str. 9 d., su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties Å¡alių pareiÅ¡kimai ir praneÅ¡imai turi bÅ«ti pateikiami raÅ¡tu. Atsakovas, negavęs pretenzijų dėl laiku nesumokėtų įmokų darė prielaidÄ , kad ieÅ¡kovas sutinka su tokiais atsakovo veiksmais ir tai nėra esminis sutarties sÄ lygų pažeidimas. Atsakovas nurodė, kad draudimo įmokas visada mokėjo pavėluotai, tačiau dėl to jokių pretenzijų iÅ¡ ieÅ¡kovo negavo. Ginčas dėl pavėluotų draudimo įmokų nekilo iki eismo įvykio padarymo.

Tai, kad ieÅ¡kovas toleravo pavėluotas įmokas leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad jis pagrįstai tikėjosi kiekvienÄ kartÄ , kad draudimo įmokos bus sumokėtos, kadangi atsakovo veiksmai buvo tęstinio pobÅ«džio, t.y. visos įmokos buvo sumokėtos praleidus terminÄ . Å iuo atveju draudimo įmoka buvo sumokėta 2010-04-12.IeÅ¡kovas UAB „PZU Lietuva“ atsiliepime į atsakovo UAB „Cargo and Go“ pateiktus prieÅ¡taravimus, nurodė, kad TPVCAPDÄ® 11 str. 7 d. ir LR Vyriausybės 2008-02-13 nutarimu Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo iÅ¡mokos mokėjimo taisyklių 64 p. aiÅ¡kiai numato draudiko teisę iÅ¡ draudėjo regreso tvarka prisiteisti sumas, iÅ¡mokėtas nukentėjusiems asmenims dėl eismo įvykių, įvykusių per laikotarpį, kuomet draudėjas vėlavo sumokėti draudimo įmokas.

Å i draudiko teisė nėra ribojama jokiais papildomais veiksmais ar kitais įpareigojimais. Pasak ieÅ¡kovo, atsakovas vengia savo sutartinės atsakomybės, nemokėjo įmokų, nors sutartyje yra aiÅ¡kiai nurodytos datos, kada turėjo bÅ«ti sumokėtos draudimo įmokos, tačiau to atsakovas nepadarė ir net įvykus eismo įvykiui, kaip matyti iÅ¡ byloje pateiktų dokumentų, ir toliau nemokėjo draudimo įmokų.II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-11-08 sprendimu paliko nepakeistÄ Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-05-31 preliminarų sprendimÄ bei papildomai priteisė iÅ¡ atsakovo UAB „Cargo and Go“ ieÅ¡kovui UAB DK „PZU Lietuva“ 1 046,65 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų ir valstybei 12 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Pirmosios instancijos teismas nesirėmė atsakovo nurodomomis Vilniaus apygardos teismo priimtomis nutartimis, konstatuojant, kad minėtų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas įmokÄ pagal poliusÄ sumokėjo pasibaigus sutarties terminui. Už draudimo sutarties pažeidimÄ Ä¯statymų leidėjas draudėjams numatė sankcijas, kurios pasireiÅ¡kia pareiga grÄ Å¾inti draudikui visÄ ar atitinkamÄ dalį iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos (TPVCAPDÄ® 11 str. 7 d.).

Kadangi atsakovas per visÄ draudimo sutarties galiojimo laikotarpį nesumokėjo nei vienos draudimo įmokos, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas pagrįstai ir teisėtai reikalauja taikyti minėtÄ Ä¯statyminę nuostatÄ , todėl ieÅ¡kovo reikalavimus patenkino visiÅ¡kai.III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentaiAtsakovas UAB „Cargo and Go“ apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-11-08 galutinį sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodo, kad įstatyme įtvirtintų teisės normų sistema suteikia draudikui teisę pasirinkti, kuriÄ pažeistÄ teisę ginti, ar teisę reikalauti sumokėti nesumokėtÄ draudimo įmokÄ , ar teisę reikalauti iÅ¡ draudėjo grÄ Å¾inti dėl padarytos žalos draudiko iÅ¡mokėtas sumas, jei draudimo įmoka nebuvo sumokėta iki eismo įvykio. Å ių teisių realizavimo pavyzdžiu galima bÅ«tų laikyti teisiÅ¡kai reikÅ¡mingÄ draudiko teisinį veiksmÄ , po eismo įvykio draudėjo sumokėtos draudimo įmokos grÄ Å¾inimÄ draudėjui, kuris pakeistų draudimo sutarties Å¡alių teises ir pareigas, o bÅ«tent, turėtų bÅ«ti vertinamas kaip ketinimas ateityje (atlyginus nukentėjusias asmeniui žalÄ ) pasinaudoti Ä®statymo 11 str. 7 d.

įtvirtinta regreso teise. Draudimo apsauga TPVCAPDÄ® prasme yra draudiko iÅ¡moka, mokama atlyginti nukentėjusiam asmeniui (naudos gavėjui) padarytÄ Å¾alÄ , kuri atsiranda dėl apdraustÄ transporto priemonę naudojančio valdytojo neteisėtų veiksmų. Tai reiÅ¡kia, kad tiek minimo įstatymo, tiek CK LIII skyriaus teisės normų prasme, draudimo įmokÄ draudėjas sumoka už draudimo apsaugÄ , kuriÄ , kilus civilinei atsakomybei, suteikia draudikas. Kitų draudimo įmokos mokėjimo teisinių pagrindų nei įstatymas, nei CK nenustato.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas sumokėjo draudimo įmokÄ tiek po eismo įvykio, tiek ir po draudimo sutarties pasibaigimo, tačiau iki draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo. Å iuo atveju reikÅ¡mingi Å¡ie teisiniai veiksmai, pakeitę draudimo sutarties Å¡alių teises ir pareigas: draudimo įmokos sumokėjimas ir tos įmokos priėmimas, užskaitymas ir negrÄ Å¾inimas. Taigi, remiantis įstatymo 11 str. 7 d. įtvirtinta dispozityvia draudiko teise, atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kovas ir atsakovas atliko teisėtus veiksmus, pakeičiančius jų teises bei pareigas, laikytina, kad ieÅ¡kovo reikalavimas Å¡ioje civilinėje byloje turėjo bÅ«ti atmestas dėl to, kad ieÅ¡kovui, priėmus draudimo įmokÄ bei nesant įstatymo 22 str.

įtvirtintų regreso teisės taikymo atvejų, regreso teisė reikalauti iÅ¡ atsakovo susigrÄ Å¾inti nukentėjusiam asmeniui iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ pasibaigė. Dėl Å¡ių aplinkybių ieÅ¡kinys turi bÅ«ti atmestas. IeÅ¡kovas UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kurį praÅ¡o atmesti bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kovo įsitikinimu, atsižvelgiant į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDÄ®) 11 str. 7 d. esmę, jame įtvirtinta draudiko regreso teisė taikytina ir tuomet, kai draudėjas draudimo įmokas sumoka jau po draudiminio įvykio, todėl, ieÅ¡kovo nuomone, draudimo įmokų sumokėjimo faktas bet kuriuo atveju Å¡ioje byloje esminės reikÅ¡mės neturi.

Tačiau net ir tuo atveju, jei, teismo įsitikinimu, draudimo įmokos sumokėjimas po draudiminio įvykio yra reikÅ¡mingas draudiko regreso teisei įgyvendinti, tinkamas įmokos sumokėjimo faktas Å¡ioje byloje neįrodytas ir nepagrįstas tinkamais įrodymais. Pasak ieÅ¡kovo, iÅ¡ atsakovo pateiktų dokumentų lieka visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, ar atsakovas padengė visÄ draudimo įmokÄ pagal draudimo sutartį. PrieÅ¡ingai, atsakovas nepateikė į bylÄ Ä¯rodymų, patvirtinančių, kad atsakovas, nors ir pavėluotai, sumokėjo visÄ jam priklausančiÄ mokėti draudimo įmokÄ , todėl teismas padarė teisingas ir pagrįstas iÅ¡vadas Å¡iuo klausimu.

Atsiliepime pažymima, kad draudimo sutartimi draudėjo prisiimta prievolė sumokėti draudimo įmokÄ už teikiamÄ draudimo apsaugÄ turi bÅ«ti vykdoma nepriklausomai nuo to, ar pasiraÅ¡ius sutartį draudiminis įvykis įvyko, ar ne, ar draudikas naudojasi atgręžtinio reikalavimo teise pagal įstatymo 11 str. 7 dalį, ar ne. Å ios prievolės nevykdymas yra pagrindas kitai Å¡aliai - draudikui reikalauti jos įvykdymo. Taigi, net jei draudėjas sumokėjo visÄ draudimo įmokÄ po įvykusio eismo įvykio ir pasibaigus draudimo sutarties galiojimui, Å¡i aplinkybė nepanaikina draudiko regreso teisės pagal įstatymo 11 straipsnio 7 dalį.

Nors transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimas yra detaliai sureglamentuotas atskiru įstatymu, nuostata, kad pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimo faktas panaikina draudiko regreso teisę, kylančiÄ iÅ¡ fakto, kad eismo įvykio padarymo momentu nėra sumokėta draudimo įmoka, iÅ¡ įstatymo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neiÅ¡plaukia. Pasak ieÅ¡kovo, priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi jame pateiktas įstatymo 11 straipsnio 7 dalies aiÅ¡kinimas atitinka draudimo sutarties, kaip rizikos sandorio esmę ir Lietuvos Respublikoje galiojantį privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo teisinį reguliavimÄ .

IeÅ¡kinio atmetimas prieÅ¡tarautų pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principams, kadangi, jei didelė dalis draudėjų, kurių veikla pasižymi padidinta rizika, ims nevykdyti įstatyme numatytos pareigos tinkamai mokėti įmokas, nes gali iÅ¡vengti sankcijų, nebus užtikrintas įstatymu siekiamas tikslas - visuomeninių santykių stabilumas, nes gali susidaryti situacija, kad draudikai negalės nukentėjusiajam asmeniui atlyginti padarytÄ Å¾alÄ veiksmingai ir laiku (CK 1.5 straipsnis).

Taip pat ieškovas pažymėjo, jog teismo precedentai, kuriais rėmėsi byloje atsakovas, buvo priimti savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skirtingose bylose, todėl šiais precedentais negali būti remiamasi, juolab jog atsakovo nurodoma praktika nėra nei vieninga, nei visuotinai taikoma.IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosApelianto UAB „Cargo and Go“ apeliacinis skundas tenkintinas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-11-08 sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinys atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindÄ , atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro iÅ¡vadÄ , kad yra pagrindas panaikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ bei priimti naujÄ sprendimÄ , kadangi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai aiÅ¡kino ir taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDÄ®) nuostatas, netinkamai įvertino bylos įrodymus, neįvertino tarp Å¡alių susiklosčiusių tęstinių santykių, atsiskaitymo už pasiraÅ¡ytas draudimo sutartis tarp Å¡alių susiklosčiusiÄ praktikÄ , dėl ko padarė neteisingas iÅ¡vadas, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimÄ , todėl toks teismo sprendimas dėl žemiau iÅ¡dėstytų teisinių ir faktinių argumentų naikintinas LR CPK 329 str. 1 d. pagrindu.

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2009-02-25 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 7167068, kuria buvo apdrausta automobilio „DAF FT XF 95.430“, v.n. CCB 989, valdytojų civilinė atsakomybė. Atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir laiku mokėti draudimo įmokas, t.y. 3 500 Lt sumokėti iki 2009-03-07 bei 3 500 Lt sumokėti iki 2009-09-07. Pagal sutarties 1.2 nuostatas sutartis įsigaliojo nuo 2009-03-07 ir galiojo 12 mėnesių. 2009-11-25 Vengrijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas trečiajam asmeniui priklausantis automobilis „Suzuki Swift“, v.n. (duomenys neskelbtini) Įvykio kaltininku pripažintas atsakovo automobilio vairuotojas.

Eismo įvykį ieÅ¡kovas pripažino draudiminiu įvykiu ir 2010-08-30 iÅ¡mokėjo 1 944,83 Lt draudimo iÅ¡mokÄ nukentėjusiam asmeniui. Ginčo dėl 2009-11-25 įvykusio įvykio iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos pagrįstumo nėra. Eismo įvykio metu atsakovas nebuvo sumokėjęs draudimo įmokų, o jas sumokėjo jau įvykus eismo įvykiui bei pasibaigus minėtai draudimo sutarčiai (2010-04-12), todėl ieÅ¡kovas, vadovaudamasis TPVCAPDÄ® 11 str. 7 p. nuostatomis, prašė iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ 1 944,83 Lt priteisti iÅ¡ atsakovo.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas skundžiamu 2011-11-08 galutiniu sprendimu paliko nepakeistÄ Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-05-31 preliminarų sprendimÄ , kuriuo ieÅ¡kovo pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys dėl žalos atlyginimo buvo patenkintas visiÅ¡kai, iÅ¡ esmės konstatuojant, jog atsakovui laiku bei per visÄ draudimo sutarties galiojimo laikotarpį nesumokėjus nei vienos draudimo įmokos, ieÅ¡kovas pagrįstai ir teisėtai, remiantis TPVCAPDÄ® 11 str. 7 d. nuostatomis, reikalauja iÅ¡ atsakovo priteisti patirtÄ Å¾alÄ â€“ iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ .

Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad tiek skundžiamame sprendime, tiek ir ieÅ¡kovo atsiliepime į apeliacinį skundÄ teigiama, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog visÄ pagal draudimo sutartį draudimo įmokÄ sumokėjo 2010-04-12, tačiau tokios pirmosios instancijos teismo bei ieÅ¡kovo iÅ¡vados, įvertinus byloje esančius įrodymus, nepripažintinos pagrįstomis. IÅ¡vadai apie fakto buvimÄ padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-20 nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-58/2007; 2008-02-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008).

Atsakovas į bylÄ pateikė sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡Ä , iÅ¡ kurio matyti, kad atsakovas, apmokant eilę draudimo polisų, 2010-04-12 ieÅ¡kovui pervedė 28 960 Lt. IÅ¡ atsakovo paaiÅ¡kinimų seka, kad Å¡iuo pavedimu buvo pilnai sumokėta draudimo įmoka pagal ginčo sutartį (7 000 Lt), kÄ iÅ¡ esmės patvirtina ir sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡e nurodyta mokėjimo paskirtis. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieÅ¡kovas neginčijo atsakovo teiginių, kad Å¡iuo mokėjimu buvo pilnai apmokėta ginčo draudimo sutartis, nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, jog draudimo įmoka pagal draudimo sutartį AYAS 01 7167068 nebuvo pilnai sumokėta.

PrieÅ¡ingai, ieÅ¡kovas atsiliepime į prieÅ¡taravimus bei vėlesniuose paaiÅ¡kinimuose patvirtino, kad draudimo įmoka buvo gauta bei kad tokios atsakovo sumokėtos įmokos, ieÅ¡kovo įsitikinimu, laikytinos sumokėtomis nesant jokio teisinio pagrindo. Remiantis iÅ¡dėstytu konstatuotina, kad teismas nepagrįstai laikė, jog byloje nėra įrodyta, kad atsakovas pilnai sumokėjo draudimo įmokas pagal ginčo draudimo sutartį. Nesant jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktÄ sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡Ä , jo paaiÅ¡kinimus, laikytina, kad byloje įrodyta, jog atsakovas 2010-04-12 bankiniu pavedimu ieÅ¡kovui sumokėjo visÄ draudimo pagal ginčo draudimo sutartį įmokÄ , t.y. 7 000 Lt.

Priešingi ieškovo atsiliepime pateikti išvedžiojimai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini. Iš skundžiamo teismo sprendimo seka, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės laikė, jog TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. numatyta draudėjo teisė yra savarankiškas, niekuo neribojamas įstatymo pagrindas reikalauti iš draudėjo išmokėtos draudimo išmokos. Analogiškai aiškina ir ieškovas, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su šia pozicija, tokiu įstatymo nuostatų aiškinimu.

TPVCAPDÄ® 11 str. 7 d. numato, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamÄ pagal draudimo sutartį draudimo apsaugÄ ir per tÄ laikotarpį pagal Å¡iÄ draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo, iÅ¡mokėjęs iÅ¡mokÄ draudikas turi teisę reikalauti iÅ¡ draudėjo grÄ Å¾inti dėl padarytos žalos draudiko iÅ¡mokėtas sumas. Pažymėtina, kad Å¡i teisės norma nėra imperatyvi (absoliuti), nes jos pagrindu dėl nurodytų aplinkybių (laiku nesumokėtos draudimo įmokos) draudikas tik įgyja teisę reikalauti iÅ¡ draudėjo grÄ Å¾inti dėl padarytos žalos draudiko iÅ¡mokėtas sumas.

Laikytina, kad draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau jÄ sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmokÄ priėmus, draudikas neturi teisės susigrÄ Å¾inti iÅ¡ draudėjo sumas, draudiko iÅ¡mokėtas dėl padarytos žalos. SistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant TPVCAPDÄ® nuostatas seka, kad draudiko sumokėtų iÅ¡mokų grÄ Å¾inimas reglamentuojamas įstatymo 22 str., kur 1 dalyje numatytas baigtinis sÄ raÅ¡as atvejų, kuomet draudikas besÄ lygiÅ¡kai turi teisę susigrÄ Å¾inti visÄ sumokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ , o 2 dalyje numatyta draudiko teisė susigrÄ Å¾inti visÄ iÅ¡mokėtÄ sumÄ ar jos dalį, jei transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė įstatymo 12 str. nustatytas pareigas ar padidino žalÄ dėl savo kaltės bei jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė sutartyje nustatytas pareigas (taip pat ir pareigÄ laiku mokėti draudimo įmokÄ ).

Pastaruoju atveju reikalaujamos grÄ Å¾inti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimÄ , priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikÅ¡mingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytÄ Å½alos nustatymo ir iÅ¡mokų mokėjimo tvarkÄ , tačiau Å¡ių aplinkybių ieÅ¡kovas nagrinėjamu atveju neįrodinėjo. Dėl aukščiau iÅ¡dėstyto konstatuotina, kad ieÅ¡kovo bei pirmosios instancijos teismo pozicija, jog TPVCAPDÄ® 11 str. 7 d. numatyta draudėjo teisė susigrÄ Å¾inti iÅ¡mokėtas draudimo iÅ¡mokas yra besÄ lyginė, neribojama jokiomis iÅ¡imtimis ar galimybėmis netaikyti regreso teisės tais atvejais, kai draudikas sumoka draudimo įmokÄ po draudiminio įvykio (ar pasibaigus draudimo sutarčiai), yra nepagrįsta, neatitinkanti specialaus (TPVCAPD) įstatymo nuostatų.IeÅ¡kovas, reikalaudamas priteisti iÅ¡ atsakovo 1 944,83 Lt iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos kaip žalÄ , rėmėsi vien ta aplinkybe, jog atsakovas draudiminio įvykio metu nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos (t.y. rėmėsi vien TPVCAPDÄ® 11 str. 7 d.).

Byloje nustatyta, kad pagal Å¡alių sudarytÄ sutartį atsakovas įsipareigojo sumokėti draudimo įmokÄ per du kartus, t.y. 2009-03-07 ir 2009-09-07, tačiau atsakovas Å¡ios pareigos neįvykdė. Draudimo apsauga pagal sutartį galiojo nuo 2009-03-07. Eismo įvykis, dėl kurio ieÅ¡kovas iÅ¡mokėjo praÅ¡omÄ priteisti draudiminę iÅ¡mokÄ , įvyko 2009-11-25, o atsakovas draudimo įmokÄ sumokėjo 2010-04-12, jau po eismo įvykio bei pasibaigus draudimo sutarčiai. Pavėluotai sumokėtÄ Ä¯mokÄ ieÅ¡kovas priėmė, dėl to nereiÅ¡kė jokių pretenzijų iki tol, kol jam teko iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ .

Kaip minėta, draudėjui sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau jÄ sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmokÄ priėmus, draudikas neturi besÄ lygiÅ¡kos teisės susigrÄ Å¾inti iÅ¡ draudėjo sumas, draudiko iÅ¡mokėtas dėl padarytos žalos. IeÅ¡kovas dėl laiku nesumokėtos draudiminės įmokos, nesiėmė jokių veiksmų, numatytų TPVCAPDÄ® 6 str. 9 d. bei LR draudimo priežiÅ«ros komisijos patvirtintų standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sÄ lygų 27 p. IeÅ¡kovas, kaip verslininkas, užsiimantis draudimine veikla, savo veiklos profesionalas, kuriam keliami didesni atidumo, rÅ«pestingumo standartai, žinodamas, kad atsakovas laiku (pagal sutartį) nėra sumokėjęs draudimo įmokos ir kad įsigaliojus draudimo apsaugai bei įvykus draudiminiam įvykiui jam kils pareiga iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , tačiau ilgÄ laikÄ (per visÄ sutarties galiojimo laikotarpį) nereikÅ¡damas atsakovui dėl nesumokėtos įmokos jokių pretenzijų, neragindamas atsiskaityti, neįspėdamas atsakovÄ apie įstatyme numatytų draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmių, nenutraukdamas draudimo sutarties, nelaikė atsakovo neveikimo (laiku nesumokėtos draudimo įmokos) esminiu sutarties pažeidimu bei iÅ¡ esmės prisiėmė rizikÄ dėl kilusių pasekmių.

Tai, kad ieÅ¡kovas nesinaudojo įstatymo bei sutartimi suteiktomis teisėmis, nesiėmė kitų priemonių prieÅ¡ pareigos nevykdantį draudėjÄ , reiÅ¡kia, kad jis netenka teisės tuo pagrindu, jog draudėjas nesumokėjo įmokos, reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka, o jam lieka teisė iÅ¡sireikalauti draudiminę įmokÄ pagal buvusius ir neįvykdytus draudėjo įsipareigojimus draudikui už laikotarpį, kai jis faktiÅ¡kai teikė draudiminę apsaugÄ draudėjo turtui. AnalogiÅ¡kos pozicijos laikėsi ir Vilniaus apygardos teismas 2012-06-13 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1559-275/2012, kur kartu teismas pripažino, jog pagal TPVCAPDÄ® 11 str. 7 d. reikalauti iÅ¡ draudėjo grÄ Å¾inti dėl padarytos žalos draudiko iÅ¡mokėtas sumas draudikas galėtų tuo atveju, jei bÅ«tų reikalavęs iÅ¡ draudėjo įvykdyti prisiimtÄ Ä¯sipareigojimÄ , perspėjęs draudėjÄ , kad jis pažeidžia sutartyje nustatytÄ mokėjimo terminÄ .

Be to, ta aplinkybė, jog atsakovas draudimo įmokÄ sumokėjo jau pasibaigus draudimo sutarčiai, nesudaro pagrindo daryti prieÅ¡ingas iÅ¡vadas. Tuo labiau, kad kaip seka iÅ¡ Å¡alių paaiÅ¡kinimų, kitų įrodymų, tarp ginčo Å¡alių buvo sudaryta daug draudimo sutarčių, kurias apmokėti atsakovas vėluodavo, tačiau ieÅ¡kovas toleravo įmokų vėlavimÄ , nereiÅ¡kė dėl to atsakovui (iki tol, kol neteko mokėti draudimo iÅ¡mokas) jokių pretenzijų. Be to, ieÅ¡kovas įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui iÅ¡mokėjo 1 944,83 Lt draudimo iÅ¡mokÄ , o atsakovas ieÅ¡kovui pagal sutartį sumokėjo už sutartimi taikytÄ draudiminę apsaugÄ 7 000 Lt dydžio draudimo įmokÄ , kuriÄ ieÅ¡kovas priėmė, todėl patenkinus ieÅ¡kinį reikÅ¡tų, kad atsakovas už draudimo sutartimi taikomÄ draudiminę apsaugÄ turi sumokėti du kartu, kas neatitiktų teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo principų, TPVCAPDÄ® nuostatų.

Remiantis aukščiau išdėstytu, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš atsakovo priteisti ieškovo reikalaujamos jo išmokėtos draudimo išmokos – 1 944,83 Lt bei kitų reikalaujamų sumų, o pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį vien ieškovo nurodomu pagrindu, netinkamai taikė ir aiškino TPVCAPDĮ nuostatas, netinkamai įvertino bylos įrodymus bei padarė nepagrįstas išvadas, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinys dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo atmestinas.

Remiantis LR CPK 93 str. 5 d. nuostatomis, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priėmus naujÄ sprendimÄ perskirstytinos bylinėjimosi iÅ¡laidos. VisiÅ¡kai atmetus ieÅ¡kovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieÅ¡kinį ir patenkinus atsakovo UAB „Cargo and Go“ apeliacinį skundÄ , ieÅ¡kovo praÅ¡ymas priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas, patirtas bylÄ nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atmestinas. Atsakovas UAB „Cargo and go“ pateikė į bylÄ Ä¯rodymus, kad sumokėjo 61 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ bei turėjo 726 Lt atstovavimo iÅ¡laidų.

Patenkinus apeliacinį skundÄ ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimÄ bei atmetus ieÅ¡kovo pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį, atsakovo praÅ¡ymas priteisti jo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas tenkintinas visiÅ¡kai, t.y. priteisiant iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovui 787 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų. Taip pat ieÅ¡kovas turi atlyginti valstybei iÅ¡laidas, kurias turėjo pirmosios instancijos teismas, iÅ¡siųsdamas Å¡alims procesinius dokumentus, t.y. 12 Lt. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., teismas n u s p r e n d ž i a:             atsakovo UAB „Cargo and Go“ apeliacinį skundÄ patenkinti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieÅ¡kinį dėl žalos atlyginimo ir palÅ«kanų priteisimo atmesti. Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo UAB DK „PZU Lietuva“ atsakovo UAB „Cargo and Go“ naudai 787 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo UAB DK „PZU Lietuva“ valstybės naudai 12 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų. Teisėjas                                                    Dainius Rinkevičius