2013-06-11 Nr. AB-2467-3-61-3-02248-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-788/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02248-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. N. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. rugpjūčio 29 d. (pagal gavimo datą) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija; atsakovas) 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 1D-5683(11) ir įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. liepos mėn. neteisėtai neišmokėtos pareigūnų pensijos dalį – 14262,46 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad 2001 m. rugpjūčio 20 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 17340 pareiškėjui nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirta 688,43 Lt, o nuo 2010 m. sausio mėnesio 754 lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nurodė, kad taikant Konstitucijai prieštaraujančio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, jam nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo mokama perskaičiuota 291,69 Lt pensija. Pažymėjo, jog iš esmės analogiško turinio nuostatos buvo įtvirtintos ir vėlesnėse, po 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, redakcijose. Be to, atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 2011 m. gruodžio 20 d. redakciją, nuostatų dėl valstybinių, taip pat ir pareigūnų ir karių, pensijų sumažinimo didesniu mastu priklausomai nuo draudžiamųjų pajamų turėjimo galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad kiekvieną mėnesį atsakovas pareiškėjui nepagrįstai neišmokėjo 462,31 Lt pensijos dalies ir už 2010 m. sausio mėnesio – 2012 m. liepos mėnesio laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalis yra 14 262,46 Lt. Teigė, kad Vidaus reikalų ministerija atsisako grąžinti neteisėtai neišmokėtos pensijos dalį, todėl ji turi būti priteista.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kol Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjui mokama valstybinė pensija, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo jomis nesivadovauti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucijai prieštaraujantys teisės aktai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas. Todėl atsakovas nurodė, kad Laikinojo įstatymo bei Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negali būti taikomos nuo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16–18) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad J. N. mokama valstybinė pensija buvo skaičiuojama vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl jam išmokėtos sumos laikytinos pagrįstomis. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas įsigaliojo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., tačiau įstatymas nenumato sumažintų pensijų kompensavimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 1D-5683(11) ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 10882,71 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. N. nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirta 688,43 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 19). Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2/17-1351 nuspręsta J. N. nuo 2004 m. gegužės 1 d. mokėti 754 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 20). Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą išmokėti jam susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, taip pat mokėti paskirtą 754 Lt dydžio pensiją, Vidaus reikalų ministerija 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1D-5683(11) nurodė, kad valstybinė pensija pareiškėjui perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, galiojančiomis iki 2012 m. gruodžio 31 d. Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos galios neteks nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., Laikinasis įstatymas nenumato sumažintų pensijų kompensavimo, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo pareiškėjui mokėti 754 Lt dydžio pensiją (b. l. 35–36).

Teismas rėmėsi ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d., iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), 5 straipsnio 2 dalimi (Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol minėtos normos neteko galios).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Remiantis tuo, teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta (administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55/2004). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Sisteminis nurodytų nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos vertinimas sudarė teismui pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia to, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas pažymėjo, kad Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 26 d. pažyma Nr. 11D(P)-5045 tvirtina, jog J. N. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija jo nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, tačiau nustatė, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nustatytą ribojimą.

Teismas nustatė, kad J. N. paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. liepos mėn. buvo 574 Lt, todėl per šį laikotarpį jam turėjo būti išmokėta 23 374 Lt. Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nurodyta suma perskaičiuota iki 19 994,25 Lt. Ši suma vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. liepos mėn. išmokėta 9 111,54 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neprieštarauja Konstitucijai, teismas sprendė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. liepos mėn. turėjo būti išmokėta 19 994,25 Lt suma. Atsižvelgiant į tai, J. N. priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 10 882,71 Lt suma.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nurodė, kad pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes ji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turėjo būti pritaikytos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012). Teismo vertinimu, toks teismo aiškinimas suponavo išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas pažymėjo, jog Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui buvo priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teismas pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo turinys prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikiamiems išaiškinimams, kad pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas atitiko nustatytą teisinį reguliavimą, todėl jam pagrįstai buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir neproporcingai apribojo asmenų teises. Teismo vertinimu, atsakovas neteisėtai, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, dar kartą perskaičiavo pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją, taip neproporcingai apribodamas Konstitucijoje garantuotas teises. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog Vidaus reikalų ministerijos sprendimas, kuris grindžiamas Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 55–57), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą visa apimtimi.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai įvertino skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 1D-5683(11), priimto tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka, teisėtumą (prieštaraudamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai). Ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas buvo priimtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pažymi, kad panašioje savo turiniu administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje dėl teisėjų valstybinės nepriemokos nurodė, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės. Šioje byloje teismas konstatavo, jog pensijas išmokančios institucijos veiksmai ir sprendimai buvo teisėti ir kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nepagrįstai priteisė nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. liepos mėnesio, t. y. už laikotarpį iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba nurodė, kad prisideda prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinio skundo.

Pareiškėjas J. N. atsiliepimu (b. l. 65–66) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, kad apeliacinis skundas grindžiamas ištraukiant pavienius sakinius iš Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo teksto. Nurodo, kad šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog „Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad „<..> Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima tokias teisines situacijas, kai buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti. <...> Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje vartojama sąvoka „sprendimas“, aiškinama šio straipsnio 1, 2, 3 dalių kontekste, reiškia tokį vadovaujantis teisės aktu priimtą valinį aktą, kuriuo sukeliamos įvairios teisinės pasekmės, kaip antai: sukuriamos, pakeičiamos, nesuteikiamos (apribojamos) ar panaikinamos konkretaus asmens teisės, pareigos, teisinis statusas. <...> Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad su sprendimų vykdymu susijusius santykius reglamentuoja ir kituose įstatymuose įtvirtintos teisės normos. <...> Taigi įvairūs įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai reguliuoja santykius, susijusius su sprendimų (inter alia administravimo subjektų, teismų sprendimų) vykdymu, šių įstatymų nuostatas vykdymo procese taiko įvairios jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos.“ Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti“. Pareiškėjas tvirtina, jog vertinant šį nutarimą sistemiškai, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė suformuotą konstitucinę jurisprudenciją.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikintame Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendime nr. 1D-5683(11) buvo nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka. Suteikta teise pareiškėjas pasinaudojo nepažeisdamas nustatytos tvarkos, kreipėsi su skundu į teismą. Todėl mano, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neturėjo vadovautis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Priešingu atveju, būtų pažeista asmens teisė į pažeistų interesų gynybą, taip pat teisinio tikrumo principas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui J. N. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Byloje buvo nustatyta, kad J. N. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija jo nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, tačiau nustatė, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytą ribojimą susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka buvo 10 882,71 Lt, todėl šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Teismas sprendė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 1D-5683(11) turinys prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikiamiems išaiškinimams. Teismo vertinimu, atsakovas neteisėtai, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, dar kartą perskaičiavo pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją, taip neproporcingai apribodamas Konstitucijoje garantuotas teises. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog Vidaus reikalų ministerijos sprendimas, kuris grindžiamas Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir išvadoms.

Byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjui nebuvo išmokėta dalis jam priklausiusios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dėl netinkamo teisinio reguliavimo – t. y. egzistuojant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatoms, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tokiu būdu nebuvo apsaugota pareiškėjo konstitucinė teisė į pensiją. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai pašalino pareiškėjo teisių pažeidimą.

Su atsakovų apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali sutikti. Pabrėžtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pažymėtina, kad iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų taip pat matyti, jog Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą.

Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Todėl aiškinimas, kad asmuo, kuris dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo patyrė turtinių praradimų, neturi teisės gauti neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos nepriemokos, galėtų pakenkti tinkamai pareigūnų ir karių socialinei apsaugai, kurią siekiama užtikrinti Valstybinių pensijų įstatymu bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo teisių negynimas (ar gynimas iš dalies) būtų susijęs su itin nepalankių padarinių veiksmingai žmogaus teisių apsaugai atsiradimu, o to teisė netoleruoja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1037/2013).

Nagrinėjamu atveju dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Todėl konstatuotina, kad šioje situacijoje buvo pagrindas apginti pareiškėjo konstitucines teises dar iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendime Nr. 1D-5683(11) buvo nurodyta, jog vienas iš pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinė pensijos perskaičiavimo pagrindų yra Laikinojo įstatymo 5 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, kad šis straipsnis pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino nurodytą sprendimą Nr. 1D-5683(11). Remiantis tuo, teisėjų kolegija pripažįsta, jog egzistavo būtinybė pašalinti pažeidimą ir panaikinti sprendimą, kuriame remiamasi Konstitucijai prieštaraujančia norma.

Minėta Konstitucinio Teismo jurisprudencija lemia ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pareiškėjui priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 26 d. pažyma Nr. 11D(P)-5045, pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio nuostatomis. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjui turėjo būti išmokėta 19 994,25 Lt suma, vadovaujantis tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau buvo išmokėta 9 111,54 Lt, kadangi buvo vadovaujamasi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu. Taigi, darytina išvada, jog pareiškėjui 10 882,71 Lt valstybinės pensijos nepriemoka susidarė būtent dėl antikonstitucine pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos taikymo. Pažymėtina, jog būtent šis pareiškėjo turtinis praradimas pripažįstamas jo teisių pažeidimu ir teismas privalėjo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo, asmens pasitikėjimo teise bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą priteistinos pareiškėjo pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos laikotarpį.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, todėl naikinti jo sprendimo nėra jokio pagrindo. Dėl išdėstytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, atsakovų apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius