2016-02-12 Nr. AB-3422-3-61-3-04982-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-654-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04982-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4, 25), prašydamas: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, jeigu teismas laikys, kad šis terminas praleistas; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8754; 3) įpareigoti VSDFV iš esmės išnagrinėti skundą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Nurodė, kad vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatomis, nuo 2010 m. sausio mėnesio jam buvo mokama sumažinta senatvės pensija dėl to, jog pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamų pajamų. Tik po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo pareiškėjas suprato, kad jo teisės pažeistos, todėl turėjo teisėtą lūkestį, jog pensijos nepriemoka bus išmokėta. Dėl pensijos perskaičiavimo nebuvo priimtas ir įteiktas joks sprendimas, todėl senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas ne nuo 2010 m. sausio mėnesio, o nuo Konstitucinis Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo. Savo reikalavimus pareiškėjas pagrindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, suformuota nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus.

Atsakovas VSDFV su skundu nesutiko ir atsiliepimais į skundą bei patikslintą skundą (b. l. 43–46) prašė bylos dalį, kurioje prašoma atnaujinti skundo pateikimo terminą, nutraukti, likusioje dalyje skundą atmesti.

Teigė, kad pareiškėjui pensija buvo perskaičiuojama teisėtai bei pagrįstai, vadovaujantis galiojančiais įstatymais. Pagal iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusio Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalį, teritorinių skyrių sprendimai per 3 metus galėjo būti skundžiami VSDFV. Pareiškėjas dėl pensijos nepriemokos su skundu į VSDFV skyrių kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 26 d., o jo skundas nagrinėjimui buvo persiųstas VSDFV. Pareiškėjui pirma sumažinta pensija buvo neišmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl vadovaujantis teismine praktika pareiškėjas yra praleidęs skundo pateikimo terminą. VSDFV pareiškėjui išaiškino, kad gali būti teikiamas prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą bei pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą terminui atnaujinti. Pareiškėjas VSDFV jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog skundo padavimo terminas yra praleistas dėl objektyvių aplinkybių, nepateikė, todėl 2014 m. spalio 30 d. sprendimu jo skundą atsisakyta nagrinėti. Atsakovas taip pat nurodė, kad sprendimą dėl termino atnaujinimo gali priimti VSDFV, o ne teismas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu (b. l. 56–58) pareiškėjo S. S. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad S. S. paskirta socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo apskaičiuojama ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis (b. l. 6–7). S. S. 2014 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių su prašymu išmokėti 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką, tačiau VSDFV 2014 m. spalio 7 d. raštu jam išaiškinta, kad praleistas skundo pateikimo terminas (b. l. 5, 8). Minėtame rašte taip pat pažymėta, kad pareiškėjas iki 2014 m. lapkričio 6 d. gali pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog terminas skundui pateikti yra praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas 2014 m. spalio 20 d. pateikė VSDFV patikslintą skundą, kuriame, be kita ko, prašė atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 11–12). Pagrįsdamas savo prašymą paaiškino, kad jokio sprendimo, kuriuo būtų pagrįstas pensijos mažinimas nėra gavęs, o per masines informavimo priemones šalies vadovai žadėjo, jog pensijos nepriemokos artimiausiu metu bus išmokėtos. VSDFV 2014 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. (6.5)-I-8754 pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo pateikimo terminą buvo atmestas, taip pat atsisakyta nagrinėti skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo (b. l. 13–15).

Byloje spręstinas ginčas dėl S. S. skundo reikalavimų panaikinti VSDFV 2014 m. spalio 30 d. sprendimą, atnaujinti terminą skundui paduoti bei įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti jo pateiktą skundą pagrįstumo bei teisėtumo.

Sprendžiant S. S. reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo VSDFV 2014 m. spalio 30 d. sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Teisminėje praktikoje, aiškinant Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, ne kartą konstatuota, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuri realizuojama ginčo klausimu teikiant skundą VSDFV (LVAT 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis adm. byloje Nr. AS520-789/2013 ir kt.). Pagal Pensijų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2013 m. sausio 1 d., 45 straipsnio 1 dalį, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV. Pagal VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktą, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas nenagrinėjamas.

Pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuota pirma pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., o skundas dėl pensijos nepriemokos VSDFV skyriui pateiktas 2014 m. rugpjūčio 26 d., t. y. gerokai (daugiau kaip pusantrų metų) praleidus Pensijų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2013 m. sausio 1 d., 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų apskundimo terminą.

Teisminėje praktikoje ne kartą išaiškinta, kad sprendimų pensijų klausimais apskundimo tvarka aiškiai reglamentuojama aptartų teisės aktų nuostatomis, kuriose įtvirtintas pakankamai ilgas terminas ginčui inicijuoti. Todėl termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis adm. byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.). Taip pat pažymėta, kad nors pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, jog pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais, nėra pagrįstas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-2232/2013).

Kaip minėta, VSDFV 2014 m. spalio 20 d. raštu pareiškėjui buvo išaiškinta teisė teikti įrodymus, pagrindžiančius termino skundui paduoti praleidimo priežastis (b. l. 8–10). Tačiau VSDFV pateiktame patikslintame skunde (b. l. 11–12) pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, jog skundo pateikimo terminas yra praleistas dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės sprendžiant termino atnaujinimo klausimą nepripažintinos svarbiomis. Tokia teismo išvada grindžiama tuo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., o prašymas dėl pensijos nepriemokos VSDFV skyriui buvo pateiktas 2014 m. rugpjūčio 26 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Taigi, pareiškėjas net ir po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nepateisinamai ilgai delsė kreiptis ginčo klausimais į VSDFV, veikė nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, todėl pripažintina, kad terminą praleido ne dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, o dėl savo pasirinkto elgesio varianto.

Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad VSDFV 2014 m. spalio 30 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestinas. Skundo reikalavimai, kuriais prašoma atnaujinti skundo pateikimo terminą ir įpareigoti VSDFV iš esmės išnagrinėti pareiškėjo pateiktą skundą yra išvestiniai reikalavimo panaikinti VSDFV 2014 m. spalio 30 d. sprendimą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad VSDFV minėtu sprendimu pareiškėjo skundą nagrinėti atsisakė pagrįstai bei teisėtai, atmestini ir išvestiniai skundo reikalavimai.

III. Pareiškėjas S. S. apeliaciniu skundu (b. l. 61–65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti; taip pat prijungti prie bylos šiuos dokumentus, kurių neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas: VSDFV Kauno skyriaus pensijų skyriaus 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 10.33C 19539 ir Nr. 10.33.C-19541, taip pat VSDFV Kauno skyriaus pensijų skyriaus 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 10.22.C-18430.

Pareiškėjo manymu, teismas neteisingai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek proceso teisės normas, nukrypo nuo LVAT formuojamos praktikos. Pareiškėjo teigimu, termino apskųsti VSDFV 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8754 jis nepraleido, nes šiame sprendime buvo nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 20 dienų nuo jo gavimo dienos. Be to, pareiškėjo manymu, atsakovas skundžiamame sprendime išreiškė savo, kaip ginčą išankstine privaloma ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos valią. Taigi teismas nepagrįstai nesiaiškino, ar buvo pasinaudota ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Taip pat teismas formaliai vertino aplinkybes, dėl kurių galimai buvo praleistas 3 metų terminas: neatsižvelgta į prastą pareiškėjo sveikatos būklę. Apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d. Be to, sumažinta pensija mokėta kas mėnesį, todėl minėtas terminas iš naujo prasidėdavo kiekvieną mėnesį. Šiuo atveju pareiškėjo teisės turi būti ginamos realiai, o ne formaliai. Be to, LVAT savo praktikoje (adm. bylos Nr. A444-2232/2013, Nr. A552-519/2013, Nr. AS756-279/2014) pripažino, kad teismų praktika dėl kreipimosi dėl pensijų nepriemokų į ikiteismines institucijas ir teismus terminų iki šio nėra vienoda, kas kelia sunkumų pensijos gavėjams. Pensininkams dėl jų amžiaus yra sunkiau suprasti, kad įstatymai galimai prieštarauja Konstitucijai. Taigi iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo šia teismų praktika, kurioje praleisti terminai buvo atnaujinami.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 73–78) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepimą grindė iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Papildomai atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi LVAT praktika, suformuota bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimo pagal Laikinąjį įstatymą. Be to, atsakovas nesutinka su tuo, kad ginčo sprendime išreiškė savo valią dėl ginčo esmės. Argumentų bei įrodymų dėl savo sveikatos būklės nei VSDFV, nei teismui pareiškėjas neteikė, todėl šiais aspektais teismas negalėjo pasisakyti (jie pirmą kartą nurodyti tik apeliaciniame skunde).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas S. S. siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, neišmokėtos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Tokiu būdu sumažinta pensija pareiškėjui buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 6–7). Bylos duomenimis nustatyta, kad VSDFV 2014 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8123 (b. l. 8–10) pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. lapkričio 6 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį senatvės pensiją jis praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą terminą atnaujinti. Šiame sprendime atsakovas nurodė ir tai, kad per nustatytą laiką nepateikus įrodymų arba nusprendus, kad nėra pagrindo atnaujinti termino, pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 26 d. prašymas būtų paliktas nenagrinėtas, kaip pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą. Pareiškėjas 2014 m. spalio 20 d. pateikė VSDFV patikslintą prašymą (b. l. 11–12), kuriame nurodė, kad negavo jokio VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo, kuriuo būtų informuotas apie sumažintos pensijos mokėjimą, per masinio informavimo priemones buvo žadama artimiausiu metu pensijų nepriemokas grąžinti, o Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., iki šio nutarimo paskelbimo dienos pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą nežinojo. VSDFV, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 26 d. patikslintą prašymą, nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2014 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8754 (b. l. 37–39) konstatavo, kad pareiškėjo pateikti argumentai negali būti laikomi pakankamu pagrindu atnaujinti 3 metų terminą skundui paduoti, ir vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu atsisakė atnaujinti minėtą terminą ir nagrinėti pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 26 d. prašymą ta apimtimi, kuria pareiškėjas reikalauja įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti 2010-2011 metais negautą senatvės pensijos dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu (b. l. 56–58) pareiškėjo S. S. skundą, kuriuo jis prašė atnaujinti 3 metų terminą, panaikinti atsakovo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8754 ir įpareigoti VSDFV iš esmės išnagrinėti skundą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio, todėl šiuo atveju nepasinaudojo privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra. Šiuo aspektu teisėjų kolegija teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 6 d. Nr. AS502-654/2014; 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytą, apelianto argumentai, jog byloje buvo netinkamai išaiškinta asmens teisė ginti savo pažeistas teises, taip pat neteisingai aiškintas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas (jo skaičiavimas) atmetami kaip nepagrįsti.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka ir su ta teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atsisakė atnaujinti jo praleistą terminą skundui paduoti.

Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje (žr., pvz., 2015 m. liepos 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1404-143/2015) ne kartą akcentuota, jog aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, todėl jo atnaujinimo (Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Kita vertus, atsiradus ginčui dėl šio termino praleidimo priežasčių svarbumo, termino praleidimo priežastys yra vertintinos teismo. Teismas, patikrindamas Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas patikrinęs skundžiamame VSDFV sprendime atsakovo nurodytas atsisakymo atnaujinti Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino atnaujinimo priežastis, nusprendė, kad atsakovas pagrįstai minėto termino neatnaujino, t. y. iš esmės atmetė pareiškėjo reikalavimą atnaujinti praleistą 3 metų terminą. Vadinasi, Vilniaus apygardos administracinis teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje iš esmės nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjo reikalavimą atnaujinti praleistą 3 metų terminą teismas atmeta kaip išvestinį iš reikalavimo panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš esmės atsisakyta atnaujinti pareiškėjo praleistą Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV, pritaria teismo vertinimui, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nesudaro pagrindo šį terminą atnaujinti. Kaip minėta šiame procesiniame sprendime, priežastys, dėl kurių asmenys praleido nustatytą 3 metų terminą, turi būti individualaus pobūdžio ir tokios, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje tokie bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje, žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: Nr. A143-1522/2014, Nr. A602-1401/2014, Nr. eA-59-143/2015, Nr. A-62-143/2015, Nr. A-66-143/2015, Nr. A-167-143/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. A-735-143/2015, Nr. A-340-143/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju jokių kitų svarbių individualaus pobūdžio aplinkybių, pateisinančių termino praleidimą, pareiškėjas nenurodė (teiginį apie sunkią sveikatos būklę pareiškėjas nurodė tik apeliaciniame skunde, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė).

Be to, LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties adm. byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-870-146/2015). Taigi pareiškėjas nepagrįstai remiasi LVAT praktika, suformuota bylose, kuriose ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų grąžinimo.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė šiuos dokumentus, į kuriuos prašė atsižvelgti: VSDFV Kauno skyriaus pensijų skyriaus 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 10.33C 19539 ir Nr. 10.33.C-19541 (b. l.66, 67), taip pat VSDFV Kauno skyriaus pensijų skyriaus 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 10.22.C-18430 (b. l. 68). Šiuose sprendimuose nurodyta, kad pareiškėjui S. S. atitinkamai nuo 2009 m. rugpjūčio 23 d. iki gyvos galvos, nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. iki gyvos galvos ir nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki gyvos galvos skiriama 1 497,36 Lt, 1 519,71 Lt ir 1 544,17 Lt valstybinio socialinio draudimo pensija. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys neturi įtakos sprendžiant dėl pareiškėjo praleisto kreipimosi į VSDFV termino atnaujinimo.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo S. S. skundą. Naikinti minėtą sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė