2015-12-15 Nr. AB-24303-3-61-3-05157-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2044-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05157-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. V. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriui-pataisos namams ir Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, atsakovas) direktoriaus 2014 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. P-263 (toliau – ir Įsakymas Nr. P-263) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad Kalėjimų departamento direktorius, vadovaudamasis Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. VIII-1631 (toliau – ir Statutas), 38 straipsnio 6 ir 8 dalimis, atsižvelgdamas į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (toliau – ir Kauno NTI-PN) direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, 2014 m. balandžio 29 d. tarnybinį pranešimą Nr. 9-1708, pareiškėjos 2014 m. gegužės 2 d. sutikimą ir esant tarnybinei būtinybei, 2014 m. gegužės 5 d.

įsakymu Nr. P-116 laikinai perkėlė L. V., Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) Kriminalinės žvalgybos skyriaus (toliau – ir KŽS) vyriausiąją specialistę, A lygio 11 kategorijos statutinę valstybės tarnautoją, į Kauno NTI-PN KŽS viršininko, A lygio 14 kategorijos statutinio valstybės tarnautojo, pareigas nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki į šias pareigas bus paskirtas laimėjęs konkursą asmuo. Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. V-216 buvo paskelbtas konkursas į Kauno NTI-PN KŽS viršininko pareigas.

Pareiškėja pateikė dokumentus dalyvauti konkurse. Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas 2014 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. V-234, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58, (toliau – ir KD nuostatai) 17.5 punktu ir siekdamas pritraukti daugiau pretendentų dalyvauti konkurse bei patikslinti pareigybei nustatytus reikalavimus, atšaukė konkursą į Kauno NTI-PN KŽS viršininko pareigas.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. V-324 buvo paskelbtas konkursas į Kauno NTI-PN KŽS viršininko pareigas. Pareiškėja pateikė dokumentus dalyvauti konkurse. Konkursas į Kauno NTI-PN KŽS viršininko pareigas nėra įvykęs. 2014 m. spalio 28 d. po pietų pareiškėja buvo supažindinta su Įsakymu Nr. P-263, kuriuo, vadovaudamasis KD nuostatų 17.5 punktu, Kalėjimų departamento direktorius pripažino Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. gegužės 5 d. įsakymą Nr. P-116 „Dėl L. V. laikino perkėlimo“ nuo 2014 m. spalio 29 d. netekusiu galios.

Pareiškėja pažymėjo, jog Kauno NTI-PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus (buvęs Vidaus tyrimų skyrius) viršininko pareigas ėjo nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2013 m. sausio mėnesio, dirbo viena, nors skyriuje buvo trys etatai. Viena pareiškėja dirbo ir nuo 2013 m. birželio mėnesio iki rugpjūčio mėnesio, taip pat nuo 2014 m. gegužės 6 d., nors Kriminalinės žvalgybos skyriuje buvo keturi etatai. Pareiškėjos teigimu, Įsakymas Nr. P-263 nemotyvuotas, padaryta vienintelė nuoroda į KD nuostatų 17.5 punktą, nustatantį, kad Kalėjimų departamento direktorius leidžia įsakymus ir kontroliuoja, kaip jie vykdomi.

Priimant Įsakymą Nr. P-263 buvo pažeistos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 147 straipsnio 3 dalies nuostatos bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios, kad asmeniui dėl perkėlimo į kitas pareigas yra suteikiamos iki 5 darbo dienų apmokamos atostogos. Apie Įsakymą Nr. P-263 pareiškėja sužinojo 2014 m. spalio 28 d. apie 16 val., o Įsakymas Nr. P-263 įsigaliojo 2014 m. spalio 29 d., taigi, į pareigas Pravieniškių PN-AK KŽS pareiškėja turėjo grįžti 2014 m. spalio 29 d. 8.00 val.

Pareiškėja teigė, kad buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai į planuojamą asmeninį gyvenimą, darbo ir laisvalaikio laiką. Žinodama, kad liks einamose pareigose iki įvyks konkursas ir bus paskirtas konkursą laimėjęs pretendentas, pareiškėja planavo savo darbo ir šeimos asmeninį gyvenimą. Ginčo atveju nebuvo Statuto 38 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116 patvirtintų Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių (toliau – ir Organizavimo taisyklės) 125–130 punktuose nustatytų sąlygų, todėl pareiškėja mano, kad Įsakymas Nr. P-263 yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 28–30) atsakovas paaiškino, kad pareiškėja yra priimta į Pravieniškių PN-AK KŽS vyriausiosios specialistės pareigas. Priėmus Įsakymą Nr. P-263, pareiškėja toliau atlieka minėtas pareigas. Atsakovas pažymėjo, kad sprendimo motyvavimas ir pagrįstumas yra būtinas siekiant pareigūną laikinai perkelti iš vienų pareigų į kitas, kadangi gali būti keičiama pareigūno nuolatinė darbo vieta, laikinai pasikeičia pareigūno teisės ir pareigos, tačiau grąžinimui į nuolatines pareigas teisės aktuose specialieji reikalavimai nenustatyti.

Šią nuostatą įtvirtina ir Statutas, kurio 38 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad pareigūnas įsakymą dėl jo laikino perkėlimo į kitas pareigas per vieną mėnesį nuo supažindinimo su įsakymu dienos gali apskųsti teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareigūno sutikimas ar prašymas grąžinti jį į nuolatines pareigas nereikalingas, kaip nereikalingas ir sprendimas, kada grąžinti pareigūną į jo nuolatines pareigas. Teisės aktai Kalėjimų departamento direktoriui suteikia teisę laikinai perkelti bei atšaukti pareigūną.

Pareigūnų perkėlimo ir laikino perkėlimo į kitas pareigas teisinis reglamentavimas nenustato jokių grąžinimo į nuolatines pareigas apribojimų. Teisės aktai eksplicitiškai neįtvirtina, kokiam laikotarpiui tarnybinio būtinumo atvejais pareigūnas gali būti laikinai perkeltas iš vienų pareigų į kitas ir kada gali būti panaikintas sprendimas dėl pareigūno laikino perkėlimo. Vertinant sistemiškai, pareigūno laikino perkėlimo laikotarpis sietinas su tarnybiniu būtinumu. Laikinai perkelti pareigūną į kitas pareigas galima ne ilgiau nė tarnybinio būtinumo laikotarpiui.

Pasibaigus tarnybiniam būtinumui, pareigūnas turi būti nedelsiant grąžintas į savo pareigas. Taip pat pareigūnas turi būti gražintas į savo pareigas, o sprendimas dėl laikino perkėlimo panaikintas, jei pareigūno laikinas perkėlimas neatitinka tarnybinio būtinumo instituto tikslų. Atsakovas paaiškino, kad šiuo atveju buvo pagrindas manyti, jog pareiškėjos laikinas perkėlimas iš Pravieniškių PN-AK KŽS vyriausiosios specialistės į Kauno NTI-PN KŽS viršininko pareigas gali trukdyti organizuoti ir užtikrinti kokybišką šios institucijos darbą.

Tai patvirtina iš Kauno apygardos prokuratūros gauta informacija, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-00709-14 Kauno NTI-PN 1. e. Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigas L. V. 2014 m. spalio 7 d. buvo pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnyje, padarymo. Pagal Statuto 38 straipsnio 8 dalį, pareigūno laikinas perkėlimas į kitas pareigas per 5 jo tarnybos metus negali trukti ilgiau negu vienerius metus. Pareiškėja tarnybos metu laikinai į kitas pareigas buvo perkelta nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d., nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. ir nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. spalio 29 d.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos laikinas perkėlimas į kitas pareigas per 5 jos tarnybos metus iki Įsakymo Nr. P-263 priėmimo truko ilgiau negu vienerius metus, atsakovas teigė, kad buvo teisėtai ir pagrįstai priimtas sprendimas pripažinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. gegužės 5 d. įsakymą Nr. P-116 netekusiu galios.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 42–43) Pravieniškių PN-AK paaiškino, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. P-116 pareiškėja buvo laikinai perkelta į Kauno NTI-PN KŽS viršininko pareigas nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki į šias pareigas bus paskirtas laimėjęs konkursą asmuo. Kalėjimų departamento direktorius 2014 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. P-263 Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. gegužės 5 d. įsakymas Nr. P-116 buvo pripažintas netekusiu galios. Pareiškėja Įsakymu Nr. P-263 buvo grąžinta į pareigas, kurias ėjo Pravieniškių PN-AK iki ją perkeliant į kitas pareigas Kauno NTI-PN. Pravieniškių PN-AK nuomone, pareiškėjos skundo argumentai, susiję su laiko prisitaikyti prie pasikeitusių darbo sąlygų nesuteikimu ir Įsakymo Nr. P-263 nemotyvuotumu, yra nepagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu (b. l. 59–64) pareiškėjos L. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. P-263, kuriuo Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. gegužės 5 d įsakymas Nr. P-116 „Dėl L. V. laikino perkėlimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. P-116) buvo pripažintas nuo 2014 m. spalio 29 d. netekusiu galios, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėja, Pravieniškių PN-AK Vidaus tyrimų skyriaus vyriausioji specialistė (A lygis, 11 kategorija, pataisos vyresniojo pareigūno III rangas), Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. P-277 1.3 punktu laikinai nuo 2012 m. lapkričio 26 d. buvo perkelta į Kauno NTI-PN Vidaus tyrimų skyriaus viršininkės (A lygis, 13 kategorija) pareigas (b. l. 37). Kalėjimų departamento direktorius 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. P-221 Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. lapkričio 22 d.

įsakymo Nr. P-277 1.1 ir 1.3 punktus pripažino netekusiais galios (b. l. 39). Kalėjimų departamento direktorius 2013 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. P-231 laikinai nuo 2013 m. gruodžio 3 d. L. V., Pravieniškių PN-AK Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiąją specialistę (A lygis, 11 kategorija, pataisos vyresniojo pareigūno III rangas), perkėlė į Kauno NTI-PN Vidaus tyrimų skyriaus viršininkės (A lygis, 13 kategorija) pareigas, kol į šias pareigas bus paskirtas konkursą laimėjęs pretendentas (b. l. 38). Šis įsakymas Kalėjimų departamento 2014 m. balandžio 14 d.

įsakymu Nr. P-86 nuo 2014 m. balandžio 24 d. buvo pripažintas netekusiu galios (b. l. 40). Kalėjimų departamento direktorius, vadovaudamasis Statuto 38 straipsnio 6 ir 8 dalimis, atsižvelgdamas į Kauno NTI-PN direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, 2014 m. balandžio 29 d. tarnybinį pranešimą Nr. 9-1708 (b. l. 34), pareiškėjos 2014 m. gegužės 2 d. sutikimą (b. l.

33) ir esant tarnybinei būtinybei, 2014 m. gegužės 5 d įsakymu Nr. P-116 laikinai perkėlė L. V., Pravieniškių PN-AK Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiąją specialistę, A lygio 11 kategorijos statutinę valstybės tarnautoją, į Kauno NTI-PN KŽS viršininko, A lygio 14 kategorijos statutinio valstybės tarnautojo, pareigas nuo 2014 m. gegužės 6d. iki į šias pareigas bus paskirtas laimėjęs konkursą asmuo (b. l. 31). Kalėjimų departamento direktorius 2014 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. V-234 atšaukė konkursą į Kauno NTI-PN KŽS viršininko (A lygio 14 kategorijos statutinio valstybės tarnautojo) pareigas, paskelbtą Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. gegužės 20 d.

įsakymu Nr. V-216 (b. l. 5). Kalėjimų departamento direktorius 2014 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. V-324 paskelbė konkursą į Kauno NTI-PN KŽS viršininko (A lygio 14 kategorijos statutinio valstybės tarnautojo) pareigas (b. l. 6–7) Vadovaudamasis KD nuostatų 17.5 punktu, 2014 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. P-263 Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. gegužės 5 d įsakymą Nr. P-116 „Dėl L. V. laikino perkėlimo“ pripažino netekusiu galios nuo 2014 m. spalio 29 d. (b. l. 35).

Teismas nustatė, kad pareiškėjos perkėlimas į aukštesnes pareigas buvo laikino pobūdžio. Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, šio įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams nėra taikomos visa apimtimi, tačiau yra taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 181 straipsnis, kuris reglamentuoja laikiną perkėlimą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 181 straipsnio 5, 6 dalis, kai yra tarnybinė būtinybė, karjeros valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi teisę jį laikinai perkelti į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas.

Statutinių valstybės tarnautojų karjeros ypatumus atskleidžia nuostatos, įtvirtintos jų teisinį statusą reguliuojančiuose specialiuose statutuose ir įstatymuose. Specialiuoju valstybės tarnybą reglamentuojančiu įstatymu laikytinas Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas. Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų perkėlimą ir laikiną perkėlimą į kitas pareigas reglamentuoja Statuto 38 straipsnis. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tarnybinio būtinumo atvejais pareigūnus laikinai perkelti iš vienų pareigų į kitas aukštesnes, lygiavertes ar žemesnes tos pačios grandies pareigūnų pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje savo įsakymais gali teisingumo ministras ar Kalėjimų departamento direktorius. Pareigūnų perkėlimo ir laikino perkėlimo į kitas pareigas taisykles nustato teisingumo ministras (Statuto 38 straipsnio 10 dalis). Perkėlimą ir laikinąjį perkėlimą į kitas pareigas reglamentuojama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116 patvirtintų Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių 125–130 punktai. Pagal Organizavimo taisyklių 126 punktą, pareigūną į (iš) Kalėjimų departamento pareigūno (išskyrus šių Taisyklių 125 punkte nurodytas pareigas), šiam departamentui pavaldžios įstaigos direktoriaus pavaduotojo, skyriaus viršininko, tarnybos viršininko, skyriaus viršininko pavaduotojo, komandos viršininko pareigas (-ų) perkelia arba laikinai perkelia Kalėjimų departamento direktorius.

Išanalizavęs aptartą teisinį reglamentavimą, teismas nustatė, kad į kitas pareigas pareigūnas gali būti perkeliamas esant tarnybinei būtinybei, tačiau nei tarnybinės būtinybės sąvoka, nei sąlygos tarnybinei būtinybei teisės aktuose nėra įtvirtintos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2147/2012 tarnybinį būtinumą siejo su siekiu užtikrinti proporcingą darbuotojų santykį, organizuoti ir užtikrinti kokybišką institucijos darbą, o 2013 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1895/2013 pažymėjo, kad laikinas perkėlimas dėl tarnybinio būtinumo yra siejamas su siekiu užtikrinti kvalifikuotą ir tinkamą institucijos veiklos tikslų ir uždavinių įgyvendinimą bei funkcionalumą, proporcingai paskirstant vidinius personalo išteklius, tačiau laikino perkėlimo esant tarnybiniams būtinumui institutu negalima naudotis nepagrįstai ir nemotyvuotai.

Nors Įsakyme Nr. P-263 nėra nurodyta, tačiau, įvertinęs atsakovo atsiliepime išdėstytą poziciją bei atsižvelgęs į Kalėjimų departamento pateiktą Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. spalio 9 d. raštą Nr. 3S-74323, kuriame nurodyta, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-00709-14 Kauno NTI-PN l. e. KŽS viršininko pareigas L. V. 2014 m. spalio 7 d. buvo pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 228 straipsnyje, padarymo (b. l. 36), teismas priėjo prie išvadų, kad atsakovui buvo pagrindas manyti, jog pareiškėjos laikinas perkėlimas iš Pravieniškių PN-AK KŽS vyriausiosios specialistės į Kauno NTI-PN KŽS viršininko pareigas gali trukdyti organizuoti ir užtikrinti kokybišką šios institucijos darbą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Kalėjimų departamento direktorius, esant aptartai teisinei situacijai, turėjo diskrecijos teisę spręsti dėl L. V. grąžinimo į prieš tai eitas pareigas. Kartu teismas pažymėjo, jog pareigūno grąžinimas į jo nuolatines pareigas, į kurias jis ir buvo priimtas, laikytinas normalių, įprastų darbo sąlygų atkūrimu, todėl jis negali sukelti neigiamų pasekmių. Be to, iš esmės tarnybinio būtinumo vertinimas teisės aktais yra priskirtas vadovo diskrecijai, todėl tokia pozicija yra visiškai suderinta su įstaigos vadovui tenkančia atsakomybe dėl veiklos organizavimo ir keliamų tikslų įgyvendinimu.

Be to, teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Statuto 38 straipsnio 8 dalimi, pareigūno laikinas perkėlimas į kitas pareigas per 5 jo tarnybos metus negali trukti ilgiau negu vienerius metus. Pareiškėja tarnybos metu laikinai į kitas pareigas buvo perkelta nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d., nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. ir nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. spalio 29 d. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos laikinas perkėlimas į kitas pareigas per 5 jos tarnybos metus iki Įsakymo Nr. P-263 priėmimo truko ilgiau nė vienerius metus, teismas konstatavo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. gegužės 5 d įsakymas Nr. P-116 buvo teisėtai ir pagrįstai pripažintas netekusiu galios.

Valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojui dėl šio įstatymo 18 straipsnyje (išskyrus šio įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą perkėlimą) nustatyto perkėlimo į kitas pareigas kitoje gyvenamojoje vietovėje skiriama iki 5 darbo dienų persikėlimo atostogų. Teismas iš bylos dokumentų nustatė, kad priėmus Įsakymą Nr. P-263, pareiškėjos darbo vieta buvo perkelta iš Kauno į Pravieniškes, taigi, ji turėjo pradėti dirbti kitoje gyvenamojoje vietovėje. Iš pareiškėjos skundo matyti, kad šiuo metu ji gyvena Kaune, t. y. ji nepersikėlė į kitą gyvenamąją vietovę, o pradėjo važinėti į darbą kitoje gyvenamojoje vietovėje. Valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnio 2 dalis reglamentuoja persikėlimo išlaidų atlyginimą, kurios numatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 1051 patvirtintoje Persikėlimo išlaidų dėl karjeros valstybės tarnautojų perkėlimo į kitas pareigas kitoje gyvenamojoje vietovėje apmokėjimo tvarkoje (toliau – ir Perkėlimo apmokėjimo tvarka) Įvertinęs šio teisės akto nuostatas, teismas priėjo išvadą, kad atlyginamos realaus gyvenamosios vietos perkėlimo į kitą gyvenamąją vietovę išlaidos. Sistemiškai aiškindamas Valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnį ir atsižvelgdamas į skiriamų atostogų tikslinę paskirtį, teismas taip pat priėjo prie išvadų, kad 5 dienų persikėlimo atostogos skiriamos persikėlimo atveju, o ne pradėjimo važinėti į kitą darbo vietą atveju. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėja skundžiamu Įsakymu Nr. P-263 buvo ne perkelta, o grąžinta į anksčiau eitas pareigas. Įsakymo Nr. P-263 teisėtumo klausimui atostogų suteikimas ar nesuteikimas įtakos nedaro, t. y. atostogų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnio 1 dalį nesuteikimas gali pažeisti asmens teises, kurias jis turėtų teisę ginti, tačiau nedaro įtakos pačiam perkėlimo teisėtumui. Vien konstatavimas, kad atostogos nebuvo suteiktos, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo panaikinti asmens perkėlimą nustatančio sprendimo. Teismas pažymėjo, kad minėtas teisinis reglamentavimas tik nustato maksimalų darbo dienų skaičių, kuris gali būti suteikiamas persikeliant į kitas pareigas, tačiau imperatyviai neįtvirtina minimalaus tokių dienų skaičiaus, todėl pareiškėjos argumentus esą buvo pažeistos jos socialinės garantijos, atmetė kaip nepagrįstus.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Kalėjimų departamento 2014 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. P-263 pagal pobūdį yra individualus administracinis aktas, kadangi tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis), todėl jis turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 konstatavo, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Teismas vertino, kad nors Įsakyme Nr. P-263 nėra nurodytas jo teisinis bei faktinis pagrindai, tačiau tai pareiškėjai nesutrukdė kreiptis į teismą. Dėl minėtų priežasčių Įsakymo Nr. P-263 neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams teismas šiuo atveju nepripažino pagrindu jį panaikinti.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į aptartą teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad Kalėjimų departamento direktorius (įgaliotas subjektas) Įsakymu Nr. P-263 pagrįstai 2014 m. gegužės 5 d įsakymą Nr. P-116 „Dėl L. V. laikino perkėlimo“ nuo 2014 m. spalio 29 d. pripažino netekusiu galios, pažeidimų, kurie būtų pagrindas panaikinti Įsakymą Nr. P-263, nenustatyta.

Remdamasis nurodytais motyvais teismas Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. P-263 pripažino teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu. Nepatenkinęs skundo, teismas netenkino i pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

III. Pareiškėja L. V. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 70–72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad Kalėjimų departamento direktorius 2014 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. P-116 laikinai perkėlė ją į Kauno NTI-PN KŽS viršininko (A lygio 14 kategorijos statutinio valstybės tarnautojo) pareigas nuo 2014 m. gegužes 2 d. iki į šias pareigas bus paskirtas laimėjęs konkursą asmuo. Tai reiškia, kad Įsakymą Nr. P-116 priėmęs asmuo konstatavo tarnybinį būtinumą ir nustatė konkretų terminą, iki kurio apeliantė turėjo eiti Kauno NTI-PN KŽS viršininko pareigas. Galiojantys teisės aktai nenumato grąžinimo į ankstesnes pareigas tvarkos, todėl šiems teisiniams santykiams turi būti taikomos Statuto 38 straipsnio 6 dalies ir Organizavimo taisyklių 125–130 punktų nuostatos. Tai reiškia, jog grąžinant į ankstesnes pareigas turi būti nustatytas tarnybinis būtinumas. Kauno NTI-PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus (buvęs Vidaus tyrimų skyrius) viršininko pareigas apeliantė ėjo nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2013 m. sausio mėn., dirbo viena, nors skyriuje buvo trys etatai; nuo 2013 m. birželio mėn. ir vėl dirbo viena iki rugpjūčio mėn.; nuo 2014 m. gegužės 6 d. dirbo viena, nors KŽS buvo keturi etatai. Grąžinus apeliantę į pareigas, Kauno NTI-PN KŽS liko dirbti vienas asmuo. Atsižvelgdama į tai, apeliantė mano, kad jos grąžinimas į ankstesnes pareigas nesietinas su tarnybiniu būtinumu. Įsakyme Nr. P-263 jokios nuorodos į kokį nors patikrinimą, išvadą, tyrimą ar pan. nėra.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendime minimo ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00709-14 apeliantė pažymi, kad šis ikiteisminis tyrimas pradėtas 2014 m. rugpjūčio 14 d. ir atsakovas apie tai žinojo. Jokių duomenų apie tai, kad apeliantė nuo ikiteisminio tyrimo pradžios trukdė organizuoti ir užtikrinti kokybišką Kauno NTI-PN darbą, atsakovas nepateikė. Priešingai, žinodamas, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, atsakovas nesiėmė jokių priemonių, kad apeliantė būtų grąžinta į ankstesnes pareigas, tuo pripažindamas, kad ji savo pareigas Kauno NTI-PN atliko nepriekaištingai ir kokybiškai. Apeliantė akcentuoja, kad Įsakymas Nr. P-263 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 77–78) Pravieniškių PN-AK laikosi nuomonės, kad grąžinimo į ankstesnes pareigas atveju tarnybinis būtinumas nėra būtinas. Pareigūnas į ankstesnes pareigas gali būti grąžintas bet kuriuo metu, kadangi tai yra nuolatinės jo pareigos. Tarnybinis būtinumas kaip sąlyga yra reikalaujama tik laikinai perkeliant pareigūną iš vienų pareigų į kitas aukštesnes, lygiavertes ar žemesnes tos pačios grandies pareigūnų pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje. Remdamasis šiais argumentais, Pravieniškių PN-AK mano, kad pareiškėjos apeliacinis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėja iškėlė nesutikdama su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. P-263, kuriuo minėtos institucijos vadovas pripažino netekusiu galios savo 2014 m. gegužės 5 d. įsakymą Nr. P-116 laikinai perkelti L. V., Pravieniškių PN-AK Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiąją specialistę, A lygio 11 kategorijos statutinę valstybės tarnautoją, į Kauno NTI-PN KŽS viršininko, A lygio 14 kategorijos statutinio valstybės tarnautojo, pareigas nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki į šias pareigas bus paskirtas laimėjęs konkursą asmuo.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas visiškai, pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos atliktu faktinių aplinkybių vertinimu ir teisės normų taikymu.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnyje pateiktą valstybės tarnautojų pareigybių skirstymą pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu buvo statutinė valstybės tarnautoja.

Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus. To paties straipsnio 2 dalyje išvardyti straipsniai, kurie statutiniams valstybės tarnautojams taikomi be išlygų, tarp jų 181 straipsnis, numatantis statutinių valstybės tarnautojų laikiną perkėlimą į kitas valstybės tarnautojų pareigas.

Valstybės tarnybos įstatymo 181 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad statutinį valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi teisę jį laikinai perkelti į kitas valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje valstybės institucijoje ar įstaigoje arba kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, esančioje toje pačioje arba kitoje gyvenamojoje vietovėje, kai yra tarnybinė būtinybė ir institucijų ar įstaigų vadovai šį klausimą suderina. Aptariamo straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad

statutinį valstybės tarnautoją laikinai perkelti į kitas pareigas galima tik jo rašytiniu sutikimu, kuriame nurodomas perkėlimo terminas, išskyrus karo padėties, nepaprastosios padėties ar ypatingų situacijų atvejus. Statutinis valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitas pareigas šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu jis atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.

Specialusis įstatymas, reglamentuojantis tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų veiklos teisinius pagrindus, uždavinius, pareigūnų teisinę padėtį, specialias priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas yra Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (Statuto 1 straipsnis). Statuto 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos – probacijos tarnybos, areštinės, pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos, gydymo ir pataisos namai, laisvės atėmimo vietų ligoninės, tardymo izoliatoriai ir Kalėjimų departamento Mokymo centras. Statuto X skirsnis (38 ir 39 straipsniai) skirtas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas teisiniam reguliavimui. Ginčui aktualios Statuto 38 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų laikinąjį perkėlimą į kitas pareigas. Pagal Statuto 38 straipsnio 6 dalį tarnybinio būtinumo atvejais pareigūnus laikinai perkelti iš vienų pareigų į kitas aukštesnes, lygiavertes ar žemesnes tos pačios grandies pareigūnų pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje savo įsakymais gali teisingumo ministras ar Kalėjimų departamento direktorius. Aptariamo straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pareigūno laikinas perkėlimas į kitas pareigas per 5 jo tarnybos metus negali trukti ilgiau negu vienus metus. Laikino perkėlimo metu pareigūnui mokamas darbo užmokestis, gautas iki laikino perkėlimo, o kai perkeliama į aukštesnes pareigas, – mokamas darbo užmokestis pagal tas pareigas, į kurias pareigūnas perkeltas.

Statuto 38 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad pareigūnų perkėlimo ir laikino perkėlimo į kitas pareigas taisykles nustato teisingumo ministras. Vykdydamas šį įstatymų leidėjo pavedimą, Teisingumo ministras 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116 patvirtino Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisykles (nuo 2105 m. kovo 1 d. neteko galios, nes įsigaliojo 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr.1R-59 patvirtintos Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklės).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Organizavimo taisyklių XII skyrius buvo skirtas perkėlimo ir laikinojo perkėlimo į kitas pareigas tvarkai reglamentuoti (125-130 punktai). Organizavimo taisyklės detalizavo kompetenciją kokie pareigūnai gali priimti administracinius aktus dėl perkėlimo ir laikinojo perkėlimo į kitas pareigas Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose. Pagal Organizavimo taisyklių 126 punktą pareigūną į (iš) Kalėjimų departamento pareigūno (išskyrus šių Taisyklių 125 punkte nurodytas Kalėjimų departamento direktoriaus, jo pavaduotojo ar šiam departamentui pavaldžios įstaigos direktoriaus pareigas), šiam departamentui pavaldžios įstaigos direktoriaus pavaduotojo, skyriaus viršininko, tarnybos viršininko, skyriaus viršininko pavaduotojo, komandos viršininko pareigas (-ų) perkelia arba laikinai perkelia Kalėjimų departamento direktorius.

Pagal Organizavimo taisyklių 127 punktą pareigūną į (iš) kitas pareigas (-ų) (išskyrus šių Taisyklių 125 ir 126 punkte nurodytas pareigas) toje pačioje įstaigoje perkelia arba laikinai perkelia jį į pareigas paskyręs vadovas, o į pareigas kitoje įstaigoje – jį į pareigas paskyręs ir įstaigos, į kurią perkeliamas pareigūnas, vadovai bendru įsakymu. Organizavimo taisyklių 128 punkte nustatyta, kad rašytinį prašymą dėl perkėlimo pareigūnas pateikia turinčiam teisę skirti į pareigas, į kurias prašoma perkelti, įstaigos vadovui.

Su ginčo situacija susiję tik Organizavimo taisyklių nuostatos dėl pareigūnų kompetencijos perkelti (priimti administracinius aktus) dėl laikinojo perkėlimo į kitas pareigas paskirstymo. Pagal Statuto 38 straipsnio 6 dalį (ją iš esmės atitinka Organizavimo taisyklių 126 punktas) laikinai perkelti apeliantę į kitas pareigas dėl tarnybinio būtinumo (iš vienos Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos į kitą) pagal įstatymu suteiktą kompetenciją galėjo tik Kalėjimų departamento direktorius. Pagal aptariamą įstatymo nuostatą minėtas pareigūnas buvo kompetentingas pripažinti netekusiu galios savo administracinį aktą dėl laikinojo perkėlimo, t.y. grąžinti laikinai perkeltąją apeliantę į ankstesnes pareigas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad įstatymuose tarnybinis būtinumas neapibrėžtas. Pažymėtina, kad valstybės vykdomosios valdžios institucijos įstatymų leidėjo joms pavestus uždavinius vykdo ir priskirtas funkcijas savo kompetencijos ribose atlieka veikdamos atitinkamais organizaciniais teisiniais ryšiais susijusioje institucijų sistemoje, naudodamos žmogiškuosius išteklius (personalą), taip pat materialinius ir finansinius išteklius.

Viešojo administravimo subjektų sistemą apibrėžia Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnis. Šio įstatymo prasme viešojo administravimo subjektų sistema – pavaldumo ir koordinaciniais ryšiais tarpusavyje susieti viešojo administravimo subjektai, turintys šio įstatymo nustatyta tvarka jiems suteiktus įgaliojimus atlikti viešąjį administravimą (VAĮ 4 str. 1 d.). Viešojo administravimo subjektų sistemą sudaro valstybinio administravimo subjektai (centriniai ir teritoriniai) ir savivaldybių administravimo subjektai (VAĮ 4 str. 2, 3, 4, 5 d.). Viešojo administravimo įstatymo prasme viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (VAĮ 2 str. 1 d.); vidaus administravimas – veikla, kuria užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad jis galėtų atlikti viešąjį administravimą (VAĮ 2 str. 3 d.).

Minėto teisinio reguliavimo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad tarnybinis būtinumas laikinai perkelti valstybės tarnautoją į kitas pareigas turi būti siejamas su poreikiu dėl tam tikrų objektyviai susiklosčiusių aplinkybių (pvz., atitinkamame struktūriniame ar teritoriniame padalinyje ženkliai padidėjusio darbo krūvio, prireikus atitinkamam laikui paskirti laikinąjį vadovą ir pan.) laikinai perskirstyti atitinkamos viešojo administravimo subjektų sistemos dalies personalo išteklius siekiant užtikrinti tinkamą įstatymų leidėjo pavestų uždavinių vykdymą ir priskirtų funkcijų atlikimą. Tokius administracinius patvarkymus įstatymų nustatyta tvarka gali duoti pagal įstatymą įgaliojimus valdyti personalą turintys valstybės ir savivaldybių institucijų vadovai, atitinkamais (įstatymų numatytais atvejais) jų įgalioti asmenys

Kalėjimų departamentas Viešojo administravimo įstatymo prasme yra centrinis viešojo administravimo subjektas, kuriam pavaldžios Statuto 2 straipsnio 1 dalyje išvardytos įstaigos, tarp jų pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos, gydymo ir pataisos namai. Minėto centrinio viešojo administravimo subjekto vadovui (Kalėjimų departamento direktoriui) specialiuoju įstatymu (Statuto 38 straipsnio 6 dalis) suteikti įgaliojimai taikant tarnybinio būtinumo institutą laikinai perkelti pareigūną į kitas pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje. Pagal minėtą teisinį reguliavimą nustatyti kada susiklosto tarnybinio būtinumo laikinai perkelti Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnus iš vienų pareigų į kitas aplinkybės ir kada jos išvyksta yra Kalėjimų departamento vadovo diskrecija. Šiame kontekste pažymėtina, kad šią Kalėjimų departamento vadovo diskreciją sprendžiant tarnybinio būtinumo atveju dėl konkretaus pareigūno laikinojo perkėlimo iš vienų pareigų į kitas toje pačioje ar kitoje įstaigoje riboja Statuto 38 straipsnio 5, 8 ir 9 dalių nuostatos pagal kurias: pareigūnas gali būti perkeltas į kitas pareigas, jeigu atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus; draudžiama laikinai perkelti į kitas pareigas, jeigu įstaigoje, į kurią perkeliamas pareigūnas, pareigas eina jo sutuoktinis, artimas giminaitis, ar svainystės ryšiais susijęs asmuo, jei tarp jų būtų tiesioginis pavaldumo ryšys; pareigūno laikinasis perkėlimas į kitas pareigas per 5 jo tarnybos metus negali trukti ilgiau negu vienus metus.

Apeliantė, nesutikdama su Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. P-263, kuriuo šios įstaigos vadovas nuo 2014 m. spalio 29 d pripažino netekusiu galios savo 2014 m. gegužės 5 d įsakymą Nr. P-116 laikinai perkelti ją (L. V.) iš Pravieniškių PN-AK KŽS vyriausiosios specialistės (A lygio 11 kategorijos) pareigų į Kauno NTI-PN KŽS viršininko (A lygio 14 kategorijos) pareigas iki į šias pareigas bus paskirtas laimėjęs konkursą asmuo, ir prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei patenkinti skundą, nurodo aplinkybę, kad skundžiamo administracinio akto priėmimo metu konkursas Kauno NTI-PN KŽS viršininko pareigas nebuvo įvykęs. Atsakovas šios aplinkybės neneigia. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau minėtas Statuto 38 straipsnio nuostatas, pabrėžia, kad pareigūno laikinasis perkėlimas negali trukti pernelyg ilgai, nes bendrąją trukmę riboja Statuto 38 straipsnio 8 dalis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į byloje nustatytą aplinkybę, kad Kalėjimų departamento direktoriui priimant 2014 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. P-263, kuriuo jis panaikino savo Įsakymą Nr. P-116 dėl L. V. laikinojo perkėlimo į kitas pareigas, šios pareigūnės laikinasis perkėlimas į kitas pareigas per paskutinius 5 jos tarnybos metus truko ilgiau negu vienerius metus. Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad skundžiamo Įsakymo Nr. P-263 priėmimo dieną apeliantės laikinasis perkėlimas į kitas pareigas per paskutinius 5 jos tarnybos metus truko 1 metus ir 9 mėnesius. Vien ši aplinkybė pirmosios instancijos teismui buvo pakankamas pagrindas Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. P-263 palikti galioti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Įsakymas Nr. P-263 Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme turi trūkumų, tačiau jo naikinimas vien dėl šios priežasties pagal šios konkrečios bylos aplinkybes nebūtų teisingas ir teisėtas, nes susidarytų situacija, kuri neleistina pagal Statuto 38 straipsnio 8 dalį.

Apeliantės argumentai, kad grąžinant į ankstesnes pareigas pareigūną, kuris tarnybinio būtinumo atveju buvo perkeltas į kitas pareigas, taip pat turi būti nustatytas tarnybinis būtinumas, t.y. kad turi būti laikomasi tų pačių taisyklių, kaip ir tarnybinio būtinumo atveju laikinai perkeliant į kitas pareigas, nepagrįsti ir atmestini. Centrinio viešojo administravimo subjekto (Kalėjimų departamento) vadovas pagal Statuto 38 straipsnį turi diskreciją nuspręsti kada išnyksta ar pasikeičia aplinkybės dėl kurių Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos konkretus pareigūnas dėl tarnybinio būtinumo buvo laikinai perkeltas į kitas pareigas.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo, kuris bylą išnagrinėjo išsamiai, visapusiškai, įstatymų normas taikė teisingai, sprendimo motyvais, todėl nepasisako apeliantės iš naujo keliamais klausimais, nes juos pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tinkamai.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė