2013-08-22 Nr. AB-4297-3-62-3-00161-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A575-2139/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00161-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-N-238-635 ir įpareigoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą (b. l. 18–22).

Nurodė, kad 2013 m. sausio 21 d. kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – Kauno VGTPT, Tarnyba), prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl P. Č. 2001 m. balandžio 2 d. notariškai patvirtinto atsisakymo jo vardu atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pripažinimo negaliojančiu ir 2001 m. balandžio 3 d. notariškai patvirtintos nekilnojamojo turto perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Kauno Tarnyba 2013 m. vasario 7 d. ginčijamu sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-238-635 atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Pareiškėjas mano, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, atsakovas viršijo savo kompetencijos ribas bei apribojo jo konstitucines teises.

Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 44–45) nurodė, kad Tarnyba 2013 m. vasario 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui atsisakė teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas, VGTPĮ) 11 straipsnio 6 dalies 2 punkto pagrindu, nes atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą bei su juo susijusius dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų suteikta antrinė teisinė pagalba parengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant jį civilinėje byloje dėl notarinių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalį nustatytas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas asmenims apginti savo pažeistas teises pareiškiant ieškinį teisme. Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į pažeistos teisės gynybą (ieškinio senatis). Iš to darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra išnykusi teisė į pažeistos teisės gynybą, nes ieškinio senaties terminas 2001 m. balandžio 2 d. notariškai patvirtintam atsisakymui ir 2001 m. balandžio 3 d. notariškai patvirtintai nekilnojamojo turto perleidimo sutarčiai nuginčyti yra suėję 2011 metais, todėl atstovavimas byloje būtų neperspektyvus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 16 d sprendimu (b. l. 69–71) pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-N-238-635 ir įpareigojo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą dėl pareiškėjo A. Č. 2013 m. sausio 21 d. prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje dėl P. Č. 2001 m. balandžio 2 d. notariškai patvirtinto atsisakymo jo vardu atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pripažinimo negaliojančiu ir 2001 m. balandžio 3 d. notariškai patvirtintos nekilnojamojo turto perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teismas konstatavo, kad Tarnyba, vertindama antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, atsisakymo į nuosavybės teisių atkūrimą pripažinimo negaliojančiu, konkrečiu atveju peržengė kompetencijos ribas, spręsdama, kad pareiškėjas praleido bendrą ieškinio senaties terminą minėtiems reikalavimams pareikšti, nes pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į pažeistos teisės gynybą, todėl atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Pažymėjo, kad teisės į pažeistos teisės gynybą buvimo (ar nebuvimo) nustatymas, ieškinio senaties taikymo, praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas yra teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, prerogatyva, minėtos aplinkybės nustatomos, nagrinėjant bylą teisme. Ieškinio senaties taikymo, praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas sudaro bylos nagrinėjimo dalyką, todėl Tarnyba be pagrindo atsisakė teikti teisinę pagalbą, vertindama aplinkybes, kurių vertinimas priklauso tik teismo kompetencijai. Be to, CK 1.126 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Draudžiama iš anksto taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 3 d.). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Tarnybos 2013 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-13-N-238-635 yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas, o panaikinus ginčijamą Tarnybos sprendimą, atsakovas įpareigotinas priimti sprendimą dėl pareiškėjo A. Č. 2013 m. sausio 21 d. prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas nustatė, kad pareiškėjas teismui yra pateikęs sąskaitas už teisines paslaugas bei pinigų priėmimo kvitus, tačiau nėra pateikęs prašymo raštu su tiksliu išlaidų apskaičiavimu ir aiškiu pagrindimu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl išlaidų už teisines paslaugas priteisimo, priimant sprendimą šioje administracinėje byloje, nesvarstytinas.

III. Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinį skundą (b. l. 75–76), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti skundžiamą Tarnybos sprendimą.

Nurodo, kad teismų praktika (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1210-406/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-830/2007, 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-714/2007) ir VGTPĮ įpareigoja Tarnybą vertinti, ar nėra VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje nustatytų sąlygų, ir akcentuoja, kad tai ne tik Tarnybos teisė bet ir įstatymų nustatyta pareiga. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-784-428/2012 yra pažymėjęs, kad ieškininės senaties praleidimo klausimas yra akivaizdus pareikšto ar ketinamo pareikšti reikalavimo byloje neperspektyvumo požymis, todėl, Tarnybos nuomone, skundžiamu sprendimu atsisakydama suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą, jį savo kompetencijos ribų neperžengė. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nevertino, ar Tarnyba, priimdama skundžiamą sprendimą, tinkamai pritaikė VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 2 punkto nuostatas, o tik preziumavo, kad teisės į pažeistos teisės gynybą buvimo (ar nebuvimo) nustatymas, ieškinio senaties taikymo, atnaujinimo klausimas, yra išskirtinė teismo prerogatyva, todėl toks teismo sprendimas yra nepagrįstas.

Pareiškėjas A. Č. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 80–85).

Nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, pažymi, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010).

Nurodo, kad nagrinėjamu atveju, Kauno VGTPT, gavusi jo pareiškimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, turėjo teisę bei pareigą vertinti atstovavimo byloje perspektyvumą – įvertinti informaciją susijusią su antrinės teisinės pagalbos teikimo dalyku, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimus, jo pateiktus dokumentus ir kt., tačiau to nepadarė. Sprendime buvo nurodyta, kad yra išnykusi teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (ieškinio senatis), tačiau pareiškėjas laiko, kad ieškinio senaties terminas dėl ginčijamų sandorių nėra suėjęs, nes apie savo pažeistas teises jis sužinojo tik 2011 m. sausio 18 d. Taigi Tarnyba be pagrindo atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą vertindama aplinkybes, kurių vertinimas priklauso tik teismo kompetencijai.

Pažymi, kad konstatuoti ar pareiškėjo teismui pateiktas reikalavimas yra pagrįstas ir ar pareiškėjo teisės pažeistos, gali tik teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės. Konstitucijos 30 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymo nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kauno VGTPT 2013 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-13-N-238-635, kuriuo atsakovas atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, konstatavęs, kad atstovavimas byloje yra neperspektyvus (VGTPĮ 11 str. 6 d. 2 p.), teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikintas minėtas Kauno VGTPT sprendimas, teisėtumą bei pagrįstumą, būtina nustatyti, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų visumos pagrindu galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra neperspektyvus.

VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama fiziniams asmenims tam, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Įstatymų leidėjas yra apibrėžęs atvejus, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama (VGTPĮ 11 str. 5 ir 6 d.) arba kai nors ir buvo suteikta, turi būti nutraukta (VGTPĮ 23 str. 1 d.), taip pat atvejus, kai Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą (VGTPĮ 11 str. 7 d.). Įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog nustačiusi egzistuojant VGTPĮ 11 straipsnio 5 ar 6 dalyse, VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatose nurodytas aplinkybes, Tarnyba privalo priimti sprendimą atsisakyti teikti teisinę pagalbą arba ją nutraukti. Vienas tokių atvejų, kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus (VGTPĮ 11 str. 6 d. 2 p.). Būtent šiuo pagrindu Taryba motyvavo skundžiamą sprendimą nesuteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos.

Pažymėtina, kad atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Sprendimas atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 2 punkto pagrindu gali būti priimtas kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuri siekia, kad jai būtų teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Toks sprendimas turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad asmeniui, kuriam antrinė teisinė pagalba nebuvo suteikta būtų aiškios jos nesuteikimo priežastys teisinės, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu nesuteikti teisinės pagalbos), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010).

Nagrinėjamu atveju Tarnyba sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą motyvavo tuo, jog pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą ginčyti 2001 m. balandžio 2 d. notariškai patvirtintą atsisakymą ir 2001 m. balandžio 3 d. notariškai patvirtintą nekilnojamojo turto perleidimo sutartį, yra išnykusi pareiškėjo teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog tai, jog yra suėjęs ieškinio senaties terminas, neturėtų būti savaime laikoma kliūtimi teikti antrinę teisinę pagalbą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio mėn. 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1187/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio mėn. 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012).

Taip pat vertintina ir tai, jog CK 1.126 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senaties taikymą, nurodyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (1 d.). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (2 d.). Taigi, teismas įpareigotas priimti nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę net ir tuo atveju, kai ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Tokia nuostata įtvirtinta dėl to, jog dažnai nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, įmanoma tik tiksliai žinant jo pradžią, išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas nutrauktas ir panašiai, o tam reikia ištirti bylos aplinkybes. Be to, praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu, ne savo iniciatyva (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Vilnius: Justitia, 2001, p. 257).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei įvertinus byloje esančius duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjui Tarnybai pateikus pakankamai duomenų pasirengti tinkamam atstovavimui civilinėje byloje, Tarnyba, priimdama sprendimą dėl pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą turėjo vertinti tai, ar pareiškėjo reikalavimai yra pagrįsti, t. y. ar jis turi teisę į jos galimai pažeistų teisių gynybą, ar jo pateiktų duomenų pakanka jos nurodyto turinio reikalavimams parengti, tačiau konstatuodama, jog dėl šių reikalavimų yra praleistas ieškinio senaties terminas ir dėl to atstovavimas teisme yra neperspektyvus, Tarnyba viršijo savo kompetencijos ribas, sprendė klausimą, kuris priklauso tik teismo, o ne Tarnybos kompetencijai. Nesant akivaizdžių pareiškėjo reikalavimų nepagrįstumo požymių, išankstinė nuomonė, kad atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus dėl praleisto ieškinio senaties termino negalima ir prieštarauja bendriesiems valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principams. Priimdama ginčijamą sprendimą, iš esmės vertindama, ar pareiškėjo reikalavimas teisme nebus atmestas dėl praleistos ieškinio senaties, Tarnyba peržengė jai teisės aktais apibrėžtos kompetencijos ribas, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą skundžiamą Tarnybos sprendimą panaikinti ir įpareigoti Kauno VGTPT priimti sprendimą dėl pareiškėjo A. Č. 2013 m. sausio 21 d. prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje dėl P. Č. 2001 m. balandžio 2 d. notariškai patvirtinto atsisakymo jo vardu atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pripažinimo negaliojančiu ir 2001 m. balandžio 3 d. notariškai patvirtintos nekilnojamojo turto perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, atsakovo Kauno VGTPT apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinė skundą prašė priteisti iš atsakovo (apelianto) pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidoms pagrįsti pateikė 2013 m. birželio 4 d. pinigų priėmimo kvitą (serija LAT Nr. 692691), kuriame nurodyta, kad už dokumento surašymą pareiškėjas A. Č. advokatei M. L. sumokėjo 200 Lt (b. l. 86). Nustatyta, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui 2013 m. birželio 4 d. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 80–85). Byloje yra pareiškėjo ir advokatės M. L. 2013 m. kovo 8 d. sudaryta teisinių paslaugų sutartis (b. l. 40–41). Taigi byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, patyrė apeliacinio skundo parengimo išlaidas.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas pareiškėjo naudai, šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi paliktas nepakeistas, taigi pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau –Rekomendacijos). Remiantis Rekomendacijų 7 ir 8.11 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543, kuriuo nuo 2013 m. sausio 1 d. nustatyta 1000 Lt minimali mėnesinė alga, maksimali galima priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 1500 Lt (1,5 x 1000). Pareiškėjo prašoma priteisti išlaidų atlyginimo suma – 200 Lt, neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio, teismo vertinimu yra pagrįsta, todėl priteistina iš atsakovo Kauno VGTPT.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjo A. Č. prašymą dėl išlaidų atlyginimo patenkinti. Priteisti pareiškėjui A. Č. iš atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 200 (du šimtus) litų atlygini teismo išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius