2017-04-04 Nr. AB-7550-3-61-3-00208-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-306-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00208-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. D. (toliau – ir pareiškėja) 2013–2014 m. kreipėsi į teismą su skundais, prašydama: 1) priteisti iš atsakovo per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 5 200 Lt (1 506,02 Eur); 2) priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos; 3) priteisti 2 000 Lt (579,24 Eur) neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2–4, 14–29, 30).

Pareiškėja paaiškino, kad jos, kaip valstybės tarnautojos, atlyginimas buvo sumažintas 2009 m., sumažinus valstybės tarnautojo algos (atlyginimo) bazinį dydį (toliau – ir bazinis dydis), kuris taikomas apskaičiuojant valstybės tarnautojų atlyginimus. Nors įstatymų leidėjas turi nustatyti neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo mechanizmą, tačiau iki šiol to nėra padaręs. Pareiškėjos manymu, nuo 2010 m. gerėjant valstybės ekonominiams rodikliams nebuvo pagrindo tęsti sumažintų valstybės tarnautojų atlyginimų mokėjimo. Nenustačius kompensavimo mechanizmo ir neatstačius 490 Lt bazinio dydžio, buvo paneigta pareiškėjos teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, pažeisti jos teisėti lūkesčiai, asmenų lygybės įstatymui, sąžiningumo, protingumo principai. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. negaudama dalies teisėtai įgyto valstybės tarnautojo atlyginimo, pareiškėja negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jeigu neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Nurodytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėja prašė priteisti iš Lietuvos valstybės nesumokėto darbo užmokesčio skirtumą tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio, taikant 450 Lt bazinį dydį, ir darbo užmokesčio, apskaičiuoto taikant 490 Lt bazinį dydį.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius), ir VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimuose (b. l. 32–34, 55–60) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėja negavo dalies valstybės tarnautojo atlyginimo dėl 2009 metais dėl ekonominės krizės sumažinto bazinio dydžio taikymo. Pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo B6 ir B7 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas, jai nebuvo suteikta kvalifikacinė klasė. Apskaičiuodamas pareiškėjos atlyginimą, VSDFV Vilniaus skyrius taikė nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusį 450 Lt bazinį dydį. Ginčo laikotarpiu pareiškėjai darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) neprieštaraujančiais teisės aktais, todėl nėra pagrindo teigti, kad VSDFV Vilniaus skyrius neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. 2010–2013 m. nustatytas 450 Lt valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis atitiko Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtinę nuostatą, t. y. nebuvo mažesnis, nei iki tol nustatytas. Atsakovų įsitikinimu, teisės aktai, kuriais buvo nustatytas bazinis dydis, taikomas 2009–2013 m., atitiko objektyvų siekį garantuoti viešųjų finansų stabilumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjos I. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 152–157).

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai, kaip karjeros valstybės tarnautojai, per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. taikyto sumažinto bazinio dydžio, kuris taikomas apskaičiuojant valstybės tarnautojų atlyginimus, priteisimo.

Bazinis dydis ginčo laikotarpiu buvo 450 Lt. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėja nuo 2007 m. sausio 8 d. VSDFV Vilniaus skyriuje ėjo Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vyresniojo specialisto (pašalpoms) – B lygio 5 kategorijos – karjeros valstybės tarnautojo pareigas, nuo 2007 m. gegužės 11 d. ėjo Draudėjų ir apdraustųjų skyriaus vyresniojo specialisto (įmokų ir apdraustųjų apskaitai) – B lygio 6 kategorijos – karjeros valstybės tarnautojos pareigas, nuo 2007 m. birželio 4 d. ėjo Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vyresniojo specialisto (pašalpoms) – B lygio 6 kategorijos – karjeros valstybės tarnautojos pareigas, nuo 2012 m. kovo 1 d. ėjo Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vyresniojo specialisto (pašalpoms) – B lygio 7 kategorijos – karjeros valstybės tarnautojos pareigas.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą“. Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis Įstatymas (1 priedas). Pareiginės algos koeficiento vienetas yra valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis. Ateinančių finansinių metų bazinis dydis, atsižvelgiant į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, nustatomas nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje. Nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą bazinį dydį tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš bazinio dydžio. Pareiginė alga apvalinama taip, kad paskutinis skaitmuo būtų 0 arba 5“.

Administracinės bylos Nr. I-2794-789/2015 nagrinėjimo metu teismui kilus abejonių dėl 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2013 metais, įstatymo Nr. XII-83 (Žin., 2012, Nr. 153-7832) 3 straipsnio, kuriame nustatytas 450 Lt bazinis dydis 2013 metais, atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintina teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 29 straipsniui, kuriame įtvirtintas asmenų lygybės principas, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš jo išplaukiantiems proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principams, teismas 2015 n. birželio 15 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas). Konstitucinis Teismas, konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiama ne teisiniais motyvais, o argumentais, kurie, be kita ko, yra susiję su valstybės ekonominės politikos vertinimu, 2015 m. liepos 10 d. priėmė sprendimą Nr. KT21-S8/2015, kuriuo atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-13/2015 „ištirti, ar 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2013 metais, įstatymo Nr. XII-83 (Žin., 2012, Nr. 153-7832) 3 straipsnis, kuriame nustatytas 450 Lt bazinis dydis 2013 metais, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai“.

2009 m. liepos 17 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas, kurio 1 straipsniu nustatyta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. yra 450 litų.

Konstitucinis Teismas, ištyręs Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, pasisakydamas dėl Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio konstitucingumo, konstatavo, kad Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. valstybės politikų, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų pareiginės algos, Konstitucinio Teismo teisėjų atlyginimai ir karių tarnybiniai atlyginimai, vertinant procentais, sumažinti vienodu mastu (proporcingai) ir tam pačiam laikotarpiui;

šiuo įstatymu nustatytas atlyginimų mažinimo mastas buvo neproporcingas ar diskriminacinis. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu padarytas nukrypimas nuo, be kita ko, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio imperatyvo, kad, leisdamas įstatymus, Seimas yra saistomas savo paties priimtų įstatymų, konstituciškai pateisinamas siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę.

Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis tiek, kiek jame valstybės tarnautojams nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas pareiginės algos (atlyginimo) 450 Lt bazinis dydis, neprieštaravo Konstitucijai.

Ateinančių finansinių metų valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinį dydį Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) teikimu tvirtina Seimas. Teismas pažymėjo, kad tirtinant ateinančių finansinių metų pareiginės algos bazinį dydį, Valstybės tarnybos įstatymas neįpareigoja nustatyti didesnį, nei prieš tai buvęs, bazinį dydį, tačiau reikalauja, kad tvirtinamas naujas bazinis dydis nebūtų mažesnis už esamą, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Seimas 2009 m. gruodžio 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2010 metais, įstatymą (Žin. 2009 m. gruodžio 12 d., Nr. 147-6558), 2010 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2011 metais, įstatymą (Žin. 2010 m. liepos 20 d., Nr. 86-4514), 2011 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2012 metais, įstatymą (Žin. 2011 m. gruodžio 8 d., Nr. 150-7048) ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2013 metais, įstatymą (Žin. 2012 m. gruodžio 29 d., Nr. 153-7832). Minėtais įstatymais 2010–2013 metais bazinis dydis nebuvo keičiamas, palyginti su nustatytuoju laikotarpiui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., t. y. išliko 450 litų, ir atitiko Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtinę nuostatą, t. y. nebuvo mažesnis, nei iki tol nustatytas.

Seimas kiekvienais metai tvirtina ateinančių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą, kuriame yra numatomos lėšos, skirtos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto lėšų, darbo užmokesčio apmokėjimui. Tvirtindamas 2010 ir vėlesnių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą, Seimas privalo atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimų ir 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“ (Žin., 2010, Nr. 46-2219) nurodytą įstatymų leidėjo pareigą kiekvienais metais, iki taikomas atlyginimų, mokamų iš valstybės biudžeto, ir pensijų sumažinimas, svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę ir finansinę būklę.

Seimas, priimdamas 2010 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos 2011 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą Nr. XI-1210 (Žin., 2010, Nr. 151-7712) ir 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą Nr. XI-1823 (Žin., 2011, Nr. 163-7741), įvertino realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę ir finansinę padėtį, ir konstatavo, kad ekonominė ir finansinė būklė valstybėje išlieka itin sunki ir nėra pagrindo konstatuoti, kad būtų numatoma gauti ar būtų sukaupta lėšų, reikalingų nesumažintiems atlyginimams ir pensijoms mokėti, todėl valdžios sektoriaus išlaidos 2011 ir atitinkamai 2012 metais turi būti tvirtinamos laikantis sumažintų atlyginimų ir pensijų dydžių.

Priimdamas 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą Nr. XII-65 (Žin., 2012, Nr. 153-7823), Seimas, konstatuodamas, kad sudėtinga Europos ir pasaulio ekonomikos bei finansų rinkų padėtis ir Lietuvoje sukuria ypatingas aplinkybes, į kurias tinkamai iš anksto nereaguojant valstybės ekonominė ir finansinė būklė gali dar labiau pasunkėti, nurodė, kad 2013 metais neįmanoma vienu metu įgyvendinti Fiskalinės drausmės įstatymo nuostatas, tvariai ištaisyti perviršinį deficitą ir nutraukti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamų valstybinių pensijų ir atlyginimų sumažinimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad būtų numatoma gauti ar būtų sukaupta lėšų, reikalingų nesumažintoms valstybinėms pensijoms ir nesumažintiems atlyginimams mokėti, ir dėl to 2013 metų valdžios sektoriaus išlaidos turi būti tvirtinamos laikantis sumažintų valstybinių pensijų ir atlyginimų dydžių.

Teismui pagal pareikalavimą iš Vilniaus apygardos teismo buvo persiųsta Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-947-905/2014 (Proceso Nr. 2-68-3-13800-2013-7). Šios civilinės bylos nagrinėjimo metu Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi paskyrė Lietuvos laisvosios rinkos institutą atlikti byloje ekonominę, finansinę ekspertizę atsakant į šiuos klausimus: 1) ar 2008–2009 metais Lietuvos valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis? Jei taip, tai iki kada tokia padėtis tęsiasi? Kokie objektyvūs duomenys bei kriterijai tai patvirtina?; 2) ar pagerėjo ir jei pagerėjo, tai iki kada pagerėjo valstybės ekonominė ir finansinė padėtis palyginti su 2008–2009 metų laikotarpiu? Kokios aplinkybės tai lėmė (padėties pagerėjimą ar nepagerėjimą)? Kokie objektyvūs duomenys bei kriterijai tai patvirtina? Vykdant teismo pavedimą Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktoje teismo ekspertizėje padaryta apibendrinta išvada, kad finansinė bei ekonominė padėtis valstybėje 2008–2009 metais buvo itin sunki ir kad sunki ekonominė padėtis baigėsi 2013 metais, o sunki finansinė padėtis valstybėje 2013 m. pabaigoje nesibaigė.

Atsižvelgdamas į visa tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu valstybės sunki finansinė ir ekonominė būklė tęsėsi, todėl valstybė galėjo imtis priemonių (išlaikyti priemones), kurios neleistų šią būklę dar labiau pabloginti. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio mažinimas 2009 metais nepažeidė Konstitucijos. Teismo įsitikinimu, nėra pagrindo abejoti norminių teisės aktų, kuriais sumažinti Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) baziniai dydžiai 2009–2013 m., nuostatų atitiktimi Konstitucijai. Taigi ginčo laikotarpiu mokant pareiškėjai pareiginę algą (atlyginimą), apskaičiuotą taikant pareiginės algos (atlyginimo) 450 Lt bazinį dydį, pareiškėjos teisės nebuvo pažeistos. Įstatymų leidėjas neturėjo pareigos atkurti pareiginės algos (atlyginimo) bazinius dydžius, kurie buvo sumažinti dėl itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties valstybėje. Todėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti iš atsakovo per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir iš jo išvestinio reikalavimo dėl palūkanų priteisimo teismas netenkino.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kadangi šioje byloje nėra konstatuotas atsakovų veiksmų neteisėtumas, t. y. nenustatyta viena iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat atmestas.

III. Pareiškėja I. D. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 167–170).

Pareiškėja paaiškina, kad pirmiausia turėjo būti atstatytas pareiginės algos bazinis dydis, nes priedas už kvalifikacinę kategoriją apskaičiuojamas nuo pareiginės algos. Mažinti valstybės tarnautojų atlyginimus galima tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, todėl gerėjant valstybės ekonominiams rodikliams pareiškėja turėjo teisėtą lūkestį gauti atlyginimą, buvusį iki ekonomikos krizės. Nors valstybės ekonominiai rodikliai nuolat gerėjo, valstybės tarnautojų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas kiekvienais metais buvo pratęsiamas ir atidedamas valstybės tarnautojų atlyginimo ir pareiginės algos atstatymas į prieškrizinį lygį, todėl buvo pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, kuri ginama ir garantuojama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Pratęsiant sumažintų valstybės tarnautojų atlyginimų galiojimą nebuvo paisoma Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodyto tokio pobūdžio įstatymų laikinumo, tuo pažeidžiant Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Ekonominiai rodikliai neleidžia daryti išvadų dėl besitęsiančios sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties, todėl nebelikus itin sunkios ekonominės, finansinės padėties, turi būti vėl taikomi iki šios padėties susidarymo valstybėje buvę atlyginimų dydžiai. Valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas galimas tik išimtiniais atvejais ir tik jei tai yra būtina siekiant apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, tačiau net ir tokiais išimtiniais atvejais apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, apmokėjimas už darbą negali būti atkuriamas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms, apmokėjimo už darbą atkūrimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo ir protingumo principą.

Pareiškėjos teigimu, paisydamas Konstitucijoje įtvirtintos teisės į nuosavybę apsaugos, įstatymų leidėjas privalėjo nustatyti visų asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, kad valstybė per protingą laikotarpį teisingai (tiek, kiek patirtieji praradimai buvo) juos kompensuotų. Dar iki 2013 m. spalio mėnesio Vyriausybė turėjo priimti sprendimą dėl visų, o ne dalies, sumažintų valstybės tarnautojų atlyginimų grąžinimo, tačiau nepagrįstai delsė. Apskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis turi būti nustatyta ir išmokėta teismo sprendimu 100 proc., kadangi iki šiol nėra atkurtas per ekonominę krizę sumažintas atlyginimas. Dėl Vyriausybės nepagrįsto delsimo turi būti apskaičiuoti ir sumokėti delspinigiai nuo grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies.

Pareiškėja pabrėžia, kad teismas turėtų būti aktyvus ir padėti jai nustatyti tinkamą atsakovą byloje, nes akivaizdu, jog VSDFV Vilniaus skyrius šioje procesinėje padėtyje dalyvauja nepagrįstai. Iš bylos medžiagos matyti, kad atlyginimai buvo sumažinti ir iki šiol neatstatyti Vyriausybės sprendimu, o VSDFV Vilniaus skyrius (t. y. valstybė) yra darbdavys, kuris vykdo Vyriausybės nurodymus.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 172 – 174).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai paaiškina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime padarė išvadą, jog valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio mažinimas 2009 metais nepažeidė Konstitucijos, o susiklosčius itin sunkiai ekonominei – finansinei padėčiai valstybėje įstatymų leidėjas galėjo nuspręsti sumažinti valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį. Įvertinus tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu valstybės sunki finansinė ir ekonominė padėtis tęsėsi, dėl ko valstybė neturėjo pakankamai lėšų valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų darbo užmokesčio didinimui, VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2010–2013 metais, įstatymai, atitiko objektyvų siekį – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, todėl abejoti jų atitiktimi Konstitucijai, priešingai nei nurodo apeliantė, nėra pagrindo. Valstybės tarnybos įstatymas neįpareigoja nustatyti didesnį, nei prieš tai buvęs, bazinį dydį, tik reikalauja, kad tvirtinamas naujas bazinis dydis nebūtų mažesnis už esamą, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė padėtis. Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas neturėjo pareigos atkurti pareiginės algos bazinius dydžius, kurie buvo sumažinti dėl itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties valstybėje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėja prašo priteisti 2009–2013 metais jai neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumą, kuris susidarė dėl sumažinto valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinio dydžio taikymo.

Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis Įstatymas (1 priedas). Pareiginės algos koeficiento vienetas yra valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis. Ateinančių finansinių metų bazinis dydis, atsižvelgiant į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, nustatomas nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje. Nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą bazinį dydį tvirtina Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė.

Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2009 m. liepos 31 d.) buvo nustatyta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis 2009 metais yra 475 Lt, tačiau Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu įtvirtinta, jog valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. yra 450 Lt. 450 Lt bazinis dydis buvo nustatytas ir 2010, 2011 bei vėlesniems metams.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis tiek, kiek jame teisėjams nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 litų bazinis dydis, neprieštaravo Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (jo pakeitimus), susijusį su pareiškėjos (karjeros valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu šiai administracinei bylai aktualiu laikotarpiu, teisingai nurodė, jog Konstitucinis Teismas nėra pripažinęs, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio teisinis reguliavimas, kuriuo 2009 metams buvo nustatytas, o vėliau sumažintas bazinis dydis, taip pat 2010–2013 metams nustatytas bazinis dydis, taikytas atlyginimų skaičiavimui, prieštarautų Konstitucijai.

Taigi ginčijamas atlyginimų mažinimas, atsižvelgiant į sunkios ekonominės, finansinės valstybės padėties susidarymą, buvo konstituciškai pateisinamas ir proporcingas. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio įstatymų nuostatų, aptariama ekonomikos krizės suvaldymo priemonė buvo skirta be išimčių visiems valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams ir valstybės tarnautojams, ja tinkamai užtikrinant ne tik minėtų asmenų lygiateisiškumo principo įgyvendinimą, bet ir viešųjų interesų apsaugą.

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą bei ištyrusi bylos duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog I. D. teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą buvo pažeista tuo aspektu, kad VSDFV Vilniaus skyrius, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. mokėdamas jai darbo užmokestį, taikė galiojusį 450 Lt pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį. Pažymėtina, jog pareiškėja neįrodė savo teiginių, kad šiomis aplinkybėmis, t. y. esant teisėtam reguliavimui, įstatymų leidėjui būtų kilusi pareiga nustatyti dėl tokio mažinimo susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Be to, savo skundu pareiškėja aiškiai apibrėžė šio ginčo ribas, į kurias nepatenka klausimai dėl 2014–2017 m. taikomo pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, todėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bazinio dydžio nedidinimu (atstatymu), teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl jų iš esmės nepasisako (ABTĮ 130 str. 6 d.).

Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų ir pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo išvadoms, kad nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nuodugniai ištyrė reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas bei nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3299-520/2016), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti ir priteisti pareiškėjai jos prašomas sumas bei procesines palūkanas arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo, pasiūlant pareiškėjai tikslinti administracinės bylos proceso šalis (šiuo atveju – atsakovą) nėra pagrindo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams), savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys