2018-09-03 Nr. AB-15081-3-61-3-01102-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4839-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01102-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. S. H., S. A. A. H., S. T. A. H. ir S. A. F. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. S. H., S. A. A. H., S. T. A. H. ir S. A. F. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai B. S. H., S. A. A. H., S. T. A. H. ir Syeda A. F. H. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-247 (122, 123, 124, 125)/17I-103, 104, 105, 106 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą Pakistano Islamo Respublikos piliečiui S. A. A. H. ir dėl atsisakymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinti daugkartines nacionalines vizas Nr. 002943886, 002943887 ir 002943888 Pakistano Islamo Respublikos piliečiams B. S. H., S. T. A. H. ir S. A. F. H.“ (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo S. A. A. H. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje sau ir savo šeimos nariams (I t., b. l. 57–68).

2. Pareiškėjai nurodė, kad tai, jog uždarosios akcinės bendrovės „Judikta“ (toliau – Bendrovė), kurios vadovas yra S. A. A. H., klientai yra užsienio juridiniai asmenys nepaneigia fakto, jog Bendrovė veiklą vykdo Lietuvoje. Pareiškėjai paaiškino, kad Bendrovė Lietuvoje turi registruotą buveinę, Lietuvoje taip pat turi darbuotojus bei vadovą, Lietuvoje fiziškai atlieka darbą bei Lietuvoje moka mokesčius. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad jie į Lietuvą atvyko tik 2017 m. gruodžio 31 d., todėl 2 mėnesių ir 19 dienų laikotarpis iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, pasak pareiškėjų, nėra ilgas laiko tarpas vietinių klientų paieškai ir suradimui.

3. Pareiškėjai nurodė, jog supranta, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta formuluotė „teisėta veikla Lietuvos Respublikoje“ reiškia, kad įmonė gali vykdyti veiklą su klientais, verslo partneriais ir užsakovais iš bet kurios pasaulio valstybės.

4. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrovės darbuotoja C. C. F. (K.) turi ne tik Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), bet ir Didžiosios Britanijos pilietybę, todėl Sprendimo argumentas, kad ši Bendrovės darbuotoja nėra Europos Sąjungos (ES) pilietė neatitinka tikrovės. Pareiškėjai nurodė, kad minėta darbuotoja nemoka lietuvių kalbos, ir neaišku, ar Migracijos departamentas apklausų metu naudojosi vertėjų paslaugomis.

5. Pareiškėjai paaiškino, kad Bendrovės banko sąskaita buvo atidaryta 2017 m. liepos 14 d., iki tol visos Bendrovės bankinės operacijos vyko Western Union tarptautiniais pervedimais. Pareiškėjai nurodė, kad nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. spalio 31 d. Bendrovės vykdytas ekonomines operacijas pagrindžia Bendrovės ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos registrai (buhalterinė didžioji knyga bei bendrasis žurnalas).

6. Pareiškėjai taip pat paaiškino, kad Bendrovės darbuotojo E. Č. darbo vieta yra Bendrovės veiklos vykdymo adresu – A. Smetonos g. 5, Vilniuje. Vien tai, kad Bendrovės darbuotojos C. C. F. darbo sutartis neatitiko nuotolinio darbo sudarymo ypatumų, nereiškia, kad duomenys pateikti Migracijos departamentui neatitinka tikrovės.

7. Pareiškėjai nurodė, kad Bendrovės veiklą pagrindžiantys dokumentai atitinka ir tikrąją teisinių santykių dalyvių valią bei norimą sukurti teisinį santykį. Pareiškėjai neketino vykdyti nelegalios migracijos. Pareiškėjo S. A. A. H. prašymas išduoti laikiną leidimą sau ir savo šeimos nariams gyventi Lietuvos Respublikoje yra siekis kurti ir plėtoti verslą Lietuvoje.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 104–111).

9. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtino aplinkybės, kad Bendrovė ne mažiau kaip 6 mėn. iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

10. Migracijos departamentas pastebėjo, kad E. Č. ir C. C. F. Bendrovėje buvo įdarbinti 2017 m. spalio 9–10 d., t. y. tik prieš 2 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo išdavimo. Pareiškėjas S. A. A. H. Bendrovėje įdarbintas nuo 2017 m. kovo 7 d., tačiau į Lietuvą pirmą kartą atvyko tik 2017 m. gruodžio 31 d., todėl, pasak Migracijos departamento, akivaizdu, kad jis nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. spalio 9 d. būdamas vieninteliu įdarbintu Bendrovės darbuotoju ir nebūdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje, negalėjo vykdyti veiklos Lietuvos Respublikoje.

11. Migracijos departamentas paaiškino, kad leidimas buvo neišduotas ne tik todėl, kad Bendrovė nevykdė veiklos Lietuvos Respublikoje, bet ir todėl, kad pateikti dokumentai nepatvirtino, jog Bendrovė apskritai vykdė veiklą ne mažiau kaip 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo išdavimo (t. y. nuo 2017 m. birželio 19 d.). Migracijos departamentas pažymėjo, kad nei Bendrovės buhalterinė didžioji knyga nei bendrasis žurnalas savaime nepatvirtina aplinkybių nei, kad Bendrovė realiai vykdė veiklą (t. y. suteikė deklaruojamas paslaugas), nei, kad ši veikla buvo vykdoma Lietuvos Respublikoje.

12. Pasak Migracijos departamento, surinktų duomenų visuma patvirtina, jog kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo pareiškėjo siekio užsiimti teisėta veikla. Atsižvelgiant į tai, buvo konstatuota, kad pareiškėjas S. A. A. H. siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (III t., b. l. 45–55).

14. Teismas, detaliai aprašęs bylos faktines aplinkybes, nurodė, kad Bendrovės verslo plane nurodyti teiginiai dėl planuojamų vykdyti veiklų negali patvirtinti, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.

15. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas reikalauja, jog įmonės, kurios dalyvis yra užsienietis, veikla vyktų būtent Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, kad užsienietis šiuo atveju turi įrodyti, kad jam reikalingas leidimas tam, kad jis galėtų nuolat ir efektyviai kontroliuoti įmonės veiklą Lietuvos Respublikoje ir dalyvauti įmonės valdyme.

16. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje esančios sąskaitos faktūros ir išrašai iš Bendrovės banko sąskaitų patvirtina tik tiek, kad buvo atliekamos finansinės operacijos, kurios niekaip neįrodo Bendrovės ūkinės komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje. Teismas vertino, kad pareiškėjų skundo argumentas, jog pareiškėjas S. A. A. H. į Lietuvą atvyko tik 2017 m. gruodžio 31 d. ir per tokį trumpą laiką neturėjo galimybės užmegzti verslo kontaktų su vietos ūkio subjektais, taip pat įrodo, kad Bendrovė Lietuvos Respublikoje nevykdė veiklos ne mažiau kaip 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo išdavimo.

17. Teismas konstatavo, kad nesant kitų objektyvių duomenų apie Bendrovės įstatuose nurodytą ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, 2018 m. vasario 5 d. pateiktas Bendrovės balansas, pelno (nuostolio) ataskaitos, didžioji knyga ir bendrasis žurnalas taip pat negali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais Bendrovės ūkinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymą. Juose esantys įrašai tik atspindi ūkinių operacijų fiksavimą, tačiau jokių įrodymų, kad šios ūkinės operacijos realiai vyko (buvo suteiktos paslaugos), nebuvo pateikta. Tarptautiniai pavedimai tik patvirtina finansines operacijas su užsienio juridiniais asmenimis.

18. Teismas taip pat pastebėjo, kad nei E. Č., nei C. C. F. nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. spalio 8–9 d. Bendrovėje nedirbo ir negalėjo atliki jokių pareiškėjo S. A. A. H. nurodymų.

19. Išanalizavęs apklausų metu pateiktus Bendrovės darbuotojų paaiškinimus bei pateiktų darbo sutarčių su šiais darbuotojais sąlygas, teismas darė išvadą, kad darbo sutartyse deklaruotos darbo sąlygos neatitinka tikrovės. Pagal darbo sutartis abu darbuotojai turi dirbti A. Smetonos g. 5, Vilniuje visą darbo dieną, tačiau E. Č. apklausos metu nurodė, kad minėtu adresu būna apie 3 dienas per savaitę, o C. C. F. nurodė, kad dirba nuotoliniu būdu. Teismas konstatavo, kad šios aplinkybės patvirtina, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų.

20. Teismas nurodė, kad C. C. F. pilietybė nėra reikšminga, nes minėtos darbuotojos pilietybė ginčijamam Sprendimui įtakos neturėjo.

21. Teismas sprendė, kad šiuo atveju aplinkybės įrodo ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo pagrįstumą, nes pareiškėjas S. A. A. H. tik formaliai siekė atitikti leidimo išdavimo pagrindus.

22. Konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria atsisakyta išduoti leidimą pareiškėjui S. A. A. H., yra teisėta ir pagrįsta, teismas taip pat konstatavo ir tai, kad šio pareiškėjo sutuoktinė neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte, o minėto pareiškėjo nepilnamečiai vaikai – Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų šeimos susijungimo sąlygų, todėl teismas sprendė, kad Migracijos departamentas šiems pareiškėjams teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

23. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą ir tai, jog Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjams išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavo, kad ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas taip pat pagrįstai sprendė ir dėl daugkartinių nacionalinių vizų panaikinimo.

III. 24. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti ir grąžinti Migracijos departamentui iš naujo nagrinėti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (III t., b. l. 69–78).

25. Pareiškėjai nurodo, kad jei sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Bendrovės veikla vykdoma ne Lietuvos Respublikoje, kiltų kurioziškas ir dviprasmiškas klausimas, kurioje šalyje tuomet Bendrovės veikla yra vykdoma.

26. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrovės teikiamos paslaugos yra intelektinės veiklos rezultatas, kuris gali būti sukuriamas nuotolinio ryšio priemonėmis, tai nėra fizinė prekyba ar materialaus turto sukūrimas, todėl XXI amžiuje reikalauti, kad įmonės klientai būtų išimtinai Lietuvoje, neatitinka nei Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies turinio, nei tendencijų išsivysčiusiose pažangiose valstybėse, be to, pažeidžia konstitucinį teisėtų lūkesčių principą.

27. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmuo, siekiantis leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, turėtų papildomai įrodinėti nuolatinį ir efektyvų įmonės kontroliavimo faktą.

28. Pareiškėjai nurodo, kad jiems nesuprantama, kaip realiai vykusios ūkinės operacijos, kurios užfiksuotos pagal įstatymus privalomuose vesti buhalteriniuose dokumentuose, yra laikomos nerealiai įvykusiomis. Be to, minėtos operacijos atitinka ir banko išraše esančius mokėjimus. Pareiškėjai nesupranta, ar tokia teismo išvada reiškia, kad ūkinės operacijos buhalteriniuose dokumentuose yra suklastotos ar kitaip neteisingai užfiksuotos ir neturinčios juridinės galios.

29. Pareiškėjai paaiškina, kad Bendrovė veiklą vykdo nuo 2016 m. gruodžio 21 d., t. y. ilgiau nei 8 mėn. iki kreipimosi dėl leidimo išdavimo, nuo 2016 m. gruodžio 21 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. Bendrovėje dirbo Z. J., nuo 2017 m. kovo 3 d. Bendrovėje dirba pareiškėjas S. A. A. H., o nuo 2017 m. spalio mėn. Bendrovėje dirba E. Č. bei C. C. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas S. A. A. H. buvo vienintelis Bendrovės darbuotojas.

30. Pareiškėjai paaiškina, kad Bendrovės darbuotojas E. Č. niekada nesakė, kad visą kitą laiką dirba namuose. Pareiškėjai nurodo, kad minėtas darbuotojas apie 3 dienas per savaitę būna biure, o visą kitą laiką minėtas darbuotojas skiria klientų paieškai, bendravimui su esamais klientais, dalyvavimui įvairiuose renginiuose. Minėto darbuotojo darbo funkcijos tam tikra dalimi yra mobilaus pobūdžio. Tai, kad jis dirba visą darbo laiką patvirtina minėto darbuotojo darbo tabeliai. Darbo tabeliai patvirtina ir tai, kad C. C. Bendrovėje dirba visą darbo laiką.

31. Pareiškėjai nurodo, kad nesiekė formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sąlygų, nesiekė nelegalios migracijos ar sukurti teisinius santykius, neatspindinčius tikrųjų jų ketinimų.

32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

33. Migracijos departamentas atsiliepime pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Migracijos departamentas nurodo, kad vien formalūs įmonės veiklos požymiai savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įmonė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje. Be to, vien tai, kad užsienietis investavo lėšas į Lietuvos ūkį, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, savaime nepatvirtina, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas įmonės veiklos tęstinumui ir sėkmingai veiklai.

34. Migracijos departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas vieninteliu Bendrovėje įdarbintu darbuotoju, tačiau nebūdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje, negalėjo vykdyti teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje. Tai įrodo, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Vien tai, kad pareiškėjai nesutinka su ginčijamu Sprendimu, savaime nesudaro pagrindo pripažinti jį neteisėtu ar nepagrįstu.

35. Migracijos departamento nuomone, teismas atidžiai, rūpestingai išnagrinėjo ir tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Migracijos departamento atsisakymo išduoti pareiškėjui S. A. A. H. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

37. Ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas taip pat atsisakė pareiškėjui S. A. A. H. išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, o kitiems pareiškėjams išduotas daugkartines nacionalines vizas panaikino (I t., b. l. 12–20).

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

39. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas S. A. A. H. 2017 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 113–123). Šiame prašyme kaip pagrindą leidimo išdavimui nurodė tai, kad jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Ginčijamame Sprendime Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas S. A. A. H. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, nes Bendrovėje, be E. Č. ir C. C. F. (K.), nedirba jokie kiti asmenys (I t., b. l. 16). Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas darė išvadą, kad minėtas pareiškėjas teisėta veikla Lietuvos Respublikoje neužsiima. Be to, Migracijos departamentas sprendė, kad minėtas pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojai nedirba visą darbo laiką, Bendrovės darbuotoja C. C. F. (K.) nėra nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja. Migracijos departamentas darė išvadą, kad pateikti dokumentai neįrodo, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo S. A. A. H. kreipimosi dėl leidimo išdavimo vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą ir steigimo dokumentus. Migracijos departamentas konstatavo, kad minėtas pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsižvelgiant į tai, kad minėtam pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą, kitiems pareiškėjams taip pat buvo atsisakyta išduoti leidimus, kurių kiti pareiškėjai prašė šeimos susijungimo pagrindu.

42. Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

43. Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad Bendrovės įstatinis kapitalas yra 28 200 Eur (tai patvirtina ir byloje esantys Bendrovės įstatai), pareiškėjas S. A. A. H. nuo 2016 m. gruodžio 22 d. yra šios Bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso 564 paprastosios vardinės 25 Eur nominalios vertės akcijos. Be to, minėtas pareiškėjas yra šios Bendrovės direktorius. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, keliamus jam, kaip įmonės dalyviui, tačiau buvo konstatuota, kad šioje nuostatoje įtvirtintų reikalavimų neatitiko Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas S. A. A. H.

44. Vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Bendrovė, be reikalavimų, susijusių su darbuotojais ir jiems mokamu darbo užmokesčiu, turi ne tik vykdyti steigimo dokumentuose (šiuo atveju – Bendrovės įstatuose) nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet tokią veiklą turi vykdyti pagal verslo planą. Be to, Bendrovė tokią veiklą turi vykdyti tam tikrą nustatytą minimalų laikotarpį, t. y. bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo išdavimo (šiuo atveju – nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.). Nagrinėjamoje situacijoje Bendrovė objektyviai negalėjo pagal verslo planą vykdyti veiklos nuo 2017 m. birželio 19 d., nes Bendrovės verslo planas buvo parengtas tik 2017 m. lapkričio 20 d. (I t., b. l. 129), t. y. vos prieš mėnesį iki pareiškėjo S. A. A. H. prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo. Teisėjų kolegija pastebi, kad toks aiškinimas dėl verslo plano parengimo datos atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (LVAT 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4637-575/2018).

45. Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad nei byloje esantis Bendrovės 2017 metų pardavimo faktūrų žurnalas (II t., b. l. 190), nei byloje esančios Bendrovės klientams išrašytos sąskaitos faktūros (I t., b. l. 182–200, II t., b. l. 1–6, III t., b. l. 15) nepatvirtina aplinkybės, kad Bendrovė steigimo dokumentuose (įstatuose) nurodytą veiklą vykdė (teikė paslaugas, vykdė prekybą) (I t., b. l. 127) nuo 2017 m. birželio 19 d., t. y. ne mažiau kaip 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo išdavimo. To nepatvirtina ir byloje esantys Bendrovei atliktų finansinių pervedimų dokumentai (I t., b. l. 152–157). Tai, kad Bendrovė 2017 m. balandžio 4 d. sudarė buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį (I t., b. l. 32) taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad Bendrovė nuo 2017 m. birželio 19 d. jau vykdė prekybą ar teikė paslaugas, t. y. vykdė Bendrovės įstatuose nurodytą veiklą. Tai aptariamuoju laikotarpiu neatsispindi ir Bendrovės finansinės apskaitos dokumente – Bendrajame žurnale, kuriame paslaugų pardavimo pajamos užfiksuotos tik 2017 m. liepos 18 d. (I t., b. l. 154). Iš byloje esančios 2017 m. liepos 18 d. sąskaitos faktūros matyti, kad pajamos buvo gautos už 1 val. trukmės paslaugas, kurių suteikimo data, nurodyta sąskaitoje faktūroje yra 2017 m. liepos mėnuo (I t., b. l. 190). Taigi, byloje nėra duomenų apie Bendrovės suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. liepos mėnesio, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Bendrovė vykdė įstatuose nurodytą veiklą pastaruosius 6 mėnesius iki prašymo dėl leidimo išdavimo pateikimo. Be to, byloje esantys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys patvirtina, kad nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. spalio 9 d. Bendrovėje apskritai, be paties pareiškėjo S. A. A. H., nebuvo nė vieno darbuotojo (I t., b. l. 169).

46. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad iki 2017 m. gegužės 31 d. Bendrovėje dirbo Z. J., nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi, nes, kaip minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte keliamas reikalavimas būtent dėl pastarųjų 6 mėnesių iki užsieniečio prašymo leidimui gauti pateikimo. Taigi, tiek Migracijos departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad pateikti dokumentai neįrodo, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo S. A. A. H. kreipimosi dėl leidimo išdavimo vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą ir steigimo dokumentus.

47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų B. S. H., S. A. A. H., S. T. A. H. ir S. A. F. H. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė